Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-272-372/2020

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-04-06
Bylos Nr.: e2A-272-372/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-29-3-01224-2019-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Lina Muchtarovienė, Birutė Simonaitienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Atsakovas: E. R.
Ieškovas: A. K.

Kategorijos

2.6.11.1Bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos

Civilinė byla Nr. e2A-272-372/2020 Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01224-2019-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1.; 2.6.11.16.; 3.2.4.4.; 3.2.4.11.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 6 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. R. personalinės įmonės „Era“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3143-721/2019 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei E. R. personalinei įmonei „Era“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir atsakovės E. R. personalinės įmonės „Era“ priešieškinį ieškovui A. K. ir atsakovei pagal priešinį ieškinį S. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei E. R. personalinei įmonei „Era“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismo prašė įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus – įregistruoti transporto priemonę LEXUS RX 350, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovo A. K. vardu; priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškovas nurodė, kad 2016 m. gegužės 31 d. jis ir atsakovė, atstovaujama įmonės steigėjo, savininko ir vadovo E. R., sudarė rašytinę transporto priemonės – automobilio LEXUS RX 350 (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti, o ieškovas nupirkti atsakovei nuosavybės teise priklausantį automobilį už 16 000,00 Eur sumą. Vykdydami sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ieškovas, prieš pat sutarties pasirašymą, grynais pinigais sumokėjo 16 000,00 Eur sumą, perduodamas pinigus tiesiogiai E. R., o atsakovė perdavė ieškovui nuosavybės teise valdyti automobilį, automobilio raktelius (du vienetus), registracijos liudijimą bei visus kitus būtinus tam dokumentus (automobilio įsigijimo iš JAV, muitinės, techninės ekspertizės pažymas ir kt.). Ieškovas pažymėjo, kad po sutarties sudarymo šalys bendru sutarimu neregistravo automobilio savininko pasikeitimo VĮ „Regitra“, kadangi E. R. paprašė ieškovo kaip įmanoma ilgiau neregistruoti sutarties, kadangi atsakovės balanse automobilis buvo įtrauktas kaip prekė, skirta perparduoti. Automobilis buvo įsigytas iš JAV atsakovės vardu, todėl parsivežus automobilį, buvo susigrąžintas PVM, o įregistravus sutartį, atsakovei būtų tekę susimokėti PVM ir mokesčius nuo gautų pajamų. Be to, E. R. nurodė, kad jis, taip pat atsakovės vardu, 2016 m. gegužės mėn. pradžioje įsigijo naują automobilį, todėl sutarties sudarymo dieną trūko apyvartinių lėšų. Ieškovas nurodė, kad su E. R. buvo geri pažįstami, o sutarties registravimas iš esmės nedarė jokios įtakos ieškovo teisėms ir pareigoms, todėl jis sutiko registruoti automobilio savininko pasikeitimą vėliau.

3. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) E. R. netikėtai mirė, o dėl jo palikimo prasidėjo teisminiai ginčai. Viena iš palikuonių yra E. R. dukra – G. P., kuri po tėvo mirties Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi buvo paskirta laikina atsakovės administratore. Ieškovas nurodė, kad 2018 m. sausio 26 d. gavo G. P. atstovės raštą „Dėl duomenų apie atsakovės turtą ir jo galimai neteisėto naudojimo arba pasisavinimo“, kuriame, remiantis automobilio registracijos faktu bei sutarties turinio trūkumais, buvo dėstomos prielaidos ir abejonės, tiek dėl realaus sutarties galiojimo ir įvykdymo fakto, tiek dėl pačio sutarties egzemplioriaus tikrumo.

4. Ieškovas nurodė, kad pateikė atsakymą į minėtą raštą, detaliai nurodė visas sutarties sudarymo aplinkybes, taip pat pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog jis netrukdomai naudojosi automobiliu visą laikotarpį, apmoka automobilio eksploatavimo išlaidas, atlieka kitus mokėjimus, susijusius su automobiliu, bei įgyvendina kitas automobilio savininko teisės ir pareigas. G. P. el. paštu ieškovą informavo, jog palaiko poziciją, kad automobilis nuosavybės teise priklauso atsakovei, galutinio sprendimo dėl tolimesnių veiksmų nepriėmė, tačiau apie jį ieškovas bus informuotas. Ieškovas nurodė, kad siekdamas sustabdyti neteisėtus bandymus manipuliuoti automobilio registracijos faktu, išsiuntė raštišką reikalavimą atlikti veiksmus – pradėti automobilio įregistravimo/deklaravimo VĮ „Regitra“ ieškovo vardu procedūrą, tačiau jam buvo nurodyta, jog tarp E. R. įpėdinių nėra vieningos nuomonės dėl automobilio ir, kadangi civilinė byla dėl palikimo turto padalijimo dar nėra baigta, klausimą dėl nuosavybės teisių į automobilį buvo atsisakyta spręsti.

5. Ieškovas nurodė, jog nurodytos nepagrįstos pretenzijos ir abejonės dėl sutarties tikrumo, galiojimo bei nuosavybės teisų į automobilį pažeidžia jo, kaip teisėto savininko teises ir interesus, todėl jis kreipiasi į teismą su ieškiniu dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovės konkliudentiniai veiksmai patvirtina, jog sutarties pagrindu buvo siekiama būtent parduoti automobilį ieškovui; sutarties formalūs netikslumai negali paneigti akivaizdžios tikrosios šalių valios ir nedaro jokios įtakos sutarties teisinei galiai; visų su automobiliu susijusių originalių dokumentų ir daiktų buvimo pas ieškovą faktas taip pat patvirtina sutarties sudarymą bei jos įvykdymą. Ieškovo vertinimu, jo nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai leidžia pagrįstai spręsti, jog tarp jo ir atsakovės buvo sudaryta ir įvykdyta sutartis, kurios pagrindu atsakovė pardavė ieškovui automobilį, todėl teismo prašoma pripažinti juridinę reikšmę turinti faktą, jog 2016 m. gegužės 31 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta ir įvykdyta sutartis, ir įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus – įpareigoti atsakovę įregistruoti automobilį ieškovo vardu.

Žemesnės instancijos teismas

6. Atsakovė E. R. personalinė įmonė „Era“ pareiškė priešieškinį. Teismo prašė: priteisti solidariai iš A. K. ir S. K. E. R. personalinei įmonei „Era“ 16 000,00 Eur už automobilį LEXUS RX 350, (duomenys neskelbtini), kurį pripažinti A. K. ir S. K. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; priteisti solidariai iš A. K. ir S. K. 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistos 16 000,00 Eur sumos nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

7. Atsakovė nurodė, kad E. R. testamento nepaliko, visas jo turtas yra paveldimas pagal įstatymą pirmosios eilės įstatyminių įpėdinių – vaikų; pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarų biurui dėl palikimo priėmimo yra pareiškę trys įpėdiniai: G. P. (įmonės „Era“ administratorė), S. R. ir mažametis E. R. Atsakovės nurodė, kad pirmosios eilės įpėdinė pagal įstatymą G. P. 2017 m. rugpjūčio 29 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi buvo paskirta individualios įmonės administratore. Paveldėjimo teisės liudijimas į palikėjo turtą iki šiol niekam nėra išduotas.

8. Atsakovė nurodė, kad G. P., vykdydama įmonės administratorės pareigas, surinko duomenis bei dokumentus apie įmonės turtą ir nustatė, kad įmonės balanse yra įmonei priklausanti ieškovo ieškinyje nurodoma transporto priemonė LEXUS RX 350. Atlikus duomenų patikrinimą buvo nustatyta, kad faktiškai šio turto įmonėje nėra, nustatyta, jog automobiliu naudojasi ieškovas A. K. Atsakovė nurodė, kad jai buvo pateikta 2016 m. gegužės 31 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje padaryti įrašai apie tai, jog pardavėjas E. R. parduoda, o ieškovas perka transporto priemonę už 16 000,00 Eur; pardavėju nurodyta ne automobilio savininkė – įmonė, bet buvęs įmonės vadovas ir savininkas, fizinis asmuo; grafoje „asmens arba įmonės kodas“ nurodytas ne įmonės, bet E. R. asmens kodas. Atsakovė pažymėjo, jog G. P., kuri gerai pažįsta savo tėvo E. R. raštą, tvirtina, jog ši pirkimo-pardavimo sutartis yra surašyta (pildyta) ne jos tėvo ranka; taip pat kyla pagrįstų abejonių ir dėl parašo tikrumo; sutartis nepatvirtinta įmonės antspaudu; nurodytas ne tas turto savininkas; nurodoma, kad šalys įkainojo transporto priemonę 16 000,00 Eur, tačiau duomenų, įrašo apie kainos sumokėjimą, apie pinigų perdavimą ir gavimą nėra.

9. Atsakovė nurodė, kad įmonėje nėra jokių duomenų ir dokumentų, pavirtinančių 16 000,00 Eur ar kitos sumos sumokėjimą už transporto priemonę: įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose nėra jokių dokumentų, pavirtinančių transporto priemonės pardavimą ar kitokį perdavimą, nėra išrašyta PVM sąskaita-faktūra. Taip pat nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad ieškovas 16 000,00 Eur ar kitokią sumą sumokėjo į įmonės kasą grynaisiais pinigais ar į įmonės sąskaitą, jokie iš ieškovo gauti pinigai nei 2016 m. gegužės 31 d., nei anksčiau ar vėliau, įmonėje neapskaityti. Atsakovės nuomone, pateikta pirkimo-pardavimo sutartis suteikia pagrindą manyti, jog šalys galimai tarėsi ir galimai susitarė dėl automobilio būsimo pirkimo-pardavimo, tarėsi dėl kainos, tačiau pinigai nebuvo sumokėti, nes – priešingu atveju – jie būtų įnešti į įmonės kasą arba sąskaitą.

10. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis sumokėjo atsakovei 16 000,00 Eur ar kitą sumą už perkamą automobilį, todėl pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymas ir ieškovo, kaip savininko, įregistravimas viešajame registre galimas tik po to, kai ieškovas sumokės atsakovei pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą sumą – 16 000,00 Eur.

11. Atsakovė nurodė, jog yra privatus juridinis asmuo, todėl įmonės lėšų – 16 000,00 Eur grynųjų pinigų už automobilio pardavimą iš ieškovo gavimo faktas turėjo atsispindėti (būti įformintas) bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose, laikantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 12 straipsnio reikalavimų. Tačiau atsakovės buhalteriniuose dokumentuose nesant šių lėšų gavimą patvirtinančių buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra pagrindo išvadai, kad ši suma buvo gauta. Atsakovė nepripažįsta, kad velionis E. R. veikė neteisėtai, slėpė mokesčius, vengė juos deklaruoti ir mokėti, o ieškovo įmonei sumokėtus pinigus pasisavino ir neįnešė jų į įmonės kasą ar sąskaitą, neapskaitė pardavimo pajamų įmonės buhalterijoje.

Šalies argumentai

12. Atsakovė pagal priešinį ieškinį S. K. nurodė, kad su ieškovo ieškiniu sutinka bei prašo jį tenkinti, o su atsakovės priešieškiniu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti.

Atsiliepimas

13. Atsakovė pagal priešinį ieškinį nurodė, kad (duomenys neskelbtini) su ieškovu sudarė santuoką bei pradėjo šeimos teisinius santykius, vedybinė sutartis tarp sutuoktinių nebuvo ir nėra sudaryta. 2016 m. gegužės 31 d. ieškovas, veikdamas šeimos teisiniais interesais, ir atsakovė, atstovaujama įmonės steigėjo, savininko ir vadovo, taip pat gero ieškovo pažįstamo – E. R., sudarė rašytinę automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo parduoti, o ieškovas nupirkti atsakovei nuosavybės teise priklausantį automobilį už 16 000,00 Eur. Ieškovas, prieš pat sutarties pasirašymą, grynais pinigais sumokėjo 16 000,00 Eur atsakovei, perduodamas pinigus tiesiogiai E. R., o atsakovė perdavė ieškovui nuosavybės teise valdyti automobilį, automobilio raktelius, registracijos liudijimą bei visus kitus būtinus tam dokumentus. Atsakovė pagal priešinį ieškinį pažymėjo, jog ieškovas jau tą pačią sutarties sudarymo dieną grįžo namo su automobiliu, pastatė kieme ir aprodė jį sutuoktine; automobilio kaina buvo sumokėta iš bendrų šeimos pinigų; automobilis buvo įsigytas ir, po tinkamo sutarties įvykdymo, tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Nurodė, kad nuo sutarties sudarymo automobilis visą laiką buvo valdomas sutuoktinių, naudojamas šeimos poreikiams tenkinti; nuo sutarties sudarymo momento sutuoktiniai netrukdomai valdo ir naudojasi automobiliu; automobilio niekas niekada neieškojo, nesikreipė į policiją, taip pat šalys niekada nereiškė viena kitai jokių pretenzijų ir/arba skundų dėl sutarties netinkamo vykdymo.

14. Atsakovė pagal priešinį ieškinį nurodė, kad priešieškiniu atsakovė neginčija automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, o tik reikalauja iš ieškovo priteisti esą nesumokėtą automobilio pirkimo-pardavimo kainą, taigi pripažįsta faktą, jog automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra teisėta ir galiojanti, jos neginčija ir nereikalauja grąžinti automobilio, tačiau kelia prielaidą, jog ieškovas nėra įvykdęs savo prievolės atsiskaityti. Atsižvelgiant į tai, visi atsakovės teiginiai, kuriais buvo siekiama ginčyti sutarties sudarymo faktą bei teisinę galią, pripažintini iš esmės paneigtais pačios atsakovės. Sutartis buvo įvykdyta tinkamai ir ieškovas visiškai atsiskaitė už automobilį grynais pinigais; visų su automobiliu susijusių dokumentų ir daiktų perdavimo ieškovui (sutuoktiniams) faktas patvirtina teiginį, jog sutartis buvo įvykdyta tinkamai abiejų jos šalių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu nuspręsta ieškinį tenkinti visiškai. Priešinį ieškinį atmesti. Įpareigoti atsakovę E. R. personalinę įmonę „Era“ atlikti veiksmus – VĮ „Regitra“ įregistruoti pasikeitusio transporto priemonės LEXUS RX 350, (duomenys neskelbtini), savininko ieškovo A. K. duomenis. Priteisti iš atsakovės E. R. personalinės įmonės „Era“ ieškovui A. K. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16. Teismas nurodė, kad automobilis buvo perduotas ieškovui A. K. nuosavybės teise patvirtina byloje esanti 2016 m. gegužės 31 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis; kad ieškovui nuosavybės teise valdyti buvo perduotas automobilis, jo rakteliai, registracijos liudijimas bei visi būtini dokumentai, o liudytoja V. K. parodė, kad ieškovas už automobilį sumokėjo 16 000,00 Eur.

17. Teismas pažymėjo, kad E. R., kaip apdairus ir rūpestingas teisinių santykių dalyvis, perleidęs nuosavybės teises į ginčo automobilį, turėjo nuvykti į VĮ „Regitra“ ir pateikti duomenis apie automobilio savininko duomenų pasikeitimą, tačiau žinodamas, kad nustatyta tvarka ir terminais nepakeitus šių duomenų, tenka neigiamų padarinių atsiradimo rizika, nusprendė šio juridinio fakto neįregistruoti. E. R. šios pareigos neįvykdžius, esant sutarčiai, patvirtinančiai nuosavybės teisių į ginčo automobilį perleidimą ieškovui, o atsakovei šio fakto nepripažįstant, teismas sprendė, kad ieškovo reikalaujamas jo pažeistų subjektinių teisių gynimo būdas turi būti tenkinamas.

18. Teismas nurodė, kad jokios kitos papildomos sąlygos, pavyzdžiui, dėl mokėjimo atidėjimo, automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos nebuvo; sutartyje taip pat nėra tiesiogiai nurodytas pinigų sumokėjimo terminas ar faktas, todėl nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kokią konkrečiai atsiskaitymo datą šalys, sudarydamos sutartį, buvo numačiusios. Teismas sprendė, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nenumačius kitokių kainos sumokėjimo sąlygų, yra taikomos dispozityviosios normos, t. y. laikytina, kad ieškovas visą sutartą kainą už automobilį turėjo sumokėti automobilio ir jo dokumentų perdavimo momentu, todėl atsakovė, teigianti, kad pirkėjas neatsiskaitė, turi tai įrodyti. Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nėra patvirtintas kainos sumokėjimo faktas, nėra pakankamas įrodymas teigti, kad ieškovas neatsiskaitė su sutartį pasirašiusiu E. R. pagal sutartį, nes byloje nustatyta, kad ieškovui sutarties dalykas buvo perduotas.

19. Teismas nurodė, jog tai, kad atsakovės vadovas, gavęs iš ieškovo pinigus už transporto priemonę, tinkamai jų neįformino, sudarytų prielaidą spręsti klausimą dėl E. R. atsakomybės, o ne dėl ieškovo nesąžiningų veiksmų. Teismas sprendė, kad E. R., privalėdamas veikti personalinės įmonės vardu ir interesais, nepasirūpino, kad transporto priemonė būtų perrašyta ieškovo vardu, neišrašė kasos pajamų orderio už gautą transporto priemonės pirkimo-pardavimo kainą, ir tolesni jo veiksmai, disponuojant jam perduotomis įmonės lėšomis, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl ieškovo mokėjimo prievolės atsakovei įvykdymo fakto.

20. Teismas sprendė, jog vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties pobūdį, ieškovo ir atsakovės vadovo elgesį po sutarties sudarymo, taip pat tai, jog sutarties šalys iki sandorio buvo pažįstamos, jog E. R., nebūdamas šios transporto priemonės savininku, tarėsi dėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo sąlygų kaip fizinis asmuo, sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandorį, o prekyba transporto priemonėmis buvo viena iš atsakovės E. R. personalinės įmonės ,,Era“ veiklos sričių, teikia pagrindą daryti išvadą, jog transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga „šalys parduodamą transporto priemonę įkainojo 16000 Eur“ reiškia ne tik sulygtą kainą, bet ir patvirtinimą apie jos sumokėjimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

21. Apeliaciniame skunde atsakovė (apeliantė) E. R. personalinė įmonė „Era“ prašo: 1) skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo A. K. ieškinį atmesti, atsakovės E. R. personalinės įmonės „Era“ priešieškinį tenkinti; priteisti solidariai iš A. K. ir S. K. E. R. personalinei įmonei „Era“ 16 000,00 Eur už automobilį LEXUS RX 350, (duomenys neskelbtini), kurį pripažinti A. K. ir S. K. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; priteisti solidariai iš A. K. ir S. K. 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistos 16 000,00 Eur sumos nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 2) priteisti iš A. K. ir S. K. lygiomis dalimis atsakovei E. R. personalinei įmonei „Era“ jos patirtas bylinėjimosi išlaidas; 3) priimti naujus įrodymus, kurių pateikti anksčiau atsakovė neturėjo galimybės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

21.1. Nustatydamas byloje ypač reikšmingą aplinkybę – pripažindamas, kad ieškovas automobilio kainą jau yra sumokėjęs atsakovės vadovui E. R., teismas nevertino jokių rašytinių įrodymų ir sprendime rėmėsi tik ieškovo paaiškinimu bei byloje apklaustos liudytojos V. K. parodymais, kuriais remdamasis nustatė, jog automobilio kaina 16 000,00 Eur buvo sumokėta grynais pinigais sutarties pasirašymo metu. Byloje pateikta pirkimo-pardavimo sutartis suteikia pagrindą manyti, jog šalys galimai tarėsi ir galimai susitarė dėl automobilio būsimo pirkimo-pardavimo, tarėsi dėl kainos, tačiau pinigai nebuvo sumokėti, nes – priešingu atveju – jie būtų įnešti į įmonės kasą arba sąskaitą.

Atsiliepimas

21.2. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė faktą, jog, jos žiniomis, nei ieškovas, nei jo sutuoktinė pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu neturėjo ir negalėjo turėti pinigų, būtinų sutarčiai įvykdyti. Teismas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė duomenis apie ieškovo mokumą ir (ne)sąžiningumą, nebuvo surinkti visi bylai reikšmingi įrodymai – duomenys apie tai, ar ieškovas, jo šeima turėjo ir galėjo turėti 16 000,00 Eur, kuriuos tvirtina sumokėjęs už automobilį. Teismas bylos nagrinėjimo metu nepasiūlė ieškovui pateikti duomenis apie sutuoktinės gaunamas pajamas ar apie ieškovo gautas pajamas (nors atsakovė šiuos klausimus kėlė), tačiau sprendime rėmėsi negautais ir byloje neegzistuojančiais duomenimis, darydamas visiškai nepagrįstą išvadą apie tai, kad ieškovas ir jo sutuoktinė 16 000,00 Eur turėjo ir netgi juos perdavė grynaisiais pinigais atsakovės buvusiam vadovui.

21.3. Pinigų sumokėjimo faktą patvirtino byloje apklausta liudytoja V. K., kuri turėjo interesą teikti byloje neteisingus duomenis (ji yra ieškovo gera pažįstama), ji bendraudavo su ieškovu anksčiau, teikė prieštaringus, nenuoseklius duomenis bei parodymus apie ieškovui palankias aplinkybes. Ši liudytoja iš pradžių teigė apie dingusį įmonės automobilį nieko nežinanti, vėliau, 2017 m. lapkričio 2 d., liudytoja savo mažamečio sūnaus interesais inicijavo palikėjo turto apyrašo sudarymą, kuriame atskiru punktu išskyrė automobilį. Atsakovė pateikė šį turto apyrašą į bylą, tačiau teismas jo duomenų visiškai nevertino, nors turto apyrašas yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią prieš kitus, ypač liudytojų, parodymus ir žodinius paaiškinimus. Teismas nepasisakė, kaip vertinti tokius liudytojos veiksmus ir parodymus, prieštaraujančius vienas kitam.

21.4. Atsakovė yra privatus juridinis asmuo, todėl įmonės lėšų (16 000,00 Eur grynųjų pinigų už automobilio pardavimą) iš ieškovo gavimo faktas turėjo atsispindėti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose. Nesant šių lėšų gavimą patvirtinančių buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra pagrindo išvadai, kad ši suma buvo gauta. Ieškovas nepateikė jokių dokumentų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, jog atsakovė pinigus už automobilį gavo. Atsakovė pateikė į bylą rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog ieškovas ar kitas asmuo, veikęs jo vardu, į įmonės kasą ar banko sąskaitą pinigų už automobilį neįnešė.

22. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas A. K. ir bendraatsakovė pagal priešinį ieškinį S. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23. Nurodė, kad liudytoja neginčytinai patvirtino faktą, jog ieškovas sutarties sudarymo metu sumokėjo 16 000,00 Eur, o atsakovė perdavė automobilį ieškovui nuosavybės teise. Teismas visapusiškai įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, tiek rašytinius, tiek byloje apklaustus liudytojus, sutarties šalių elgesį po sutarties sudarymo, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas už automobilį sumokėjo, o atsakovė automobilį perdavė. Teismas, nesant sutarties sąlygų, numatančių kainos sumokėjimo ypatybes, visiškai pagrįstai konstatavo, jog būtent pardavėjas, kuris teigia, kad pirkėjas neatsiskaitė su juo pagal pirkimo-pardavimo sutarti, turi tai įrodyti; teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir pagrįstai sprendė, kad atsakovė privalėjo įrodyti kainos nesumokėjimo faktą. Atsakovė nekvestionavo ieškovo ir jo sutuoktinės finansinės padėties sutarties sudarymo metu, ji nėra šalių ginčo dalyku, todėl tik apeliaciniame skunde keliami argumentai laikytini niekiniais, nepaneigiančiais teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Liudytoja automobilį įtraukė į sudaromą turto apyrašą, kadangi pagal viešus registro duomenis jis vis dar buvo atsakovės nuosavybė. Tinkamas buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymas įmonės viduje yra išimtinai atsakovės pareiga, ieškovas negali būti atsakingas už tai, jog atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentuose nėra jokių duomenų apie automobilio pardavimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės (apeliantės) apeliacinis skundas netenkintinas.

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

25. Atsakovė E. R. personalinė įmonė „Era“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus, kuriuos prašė priimti ir pridėti prie bylos. Teismui buvo pateiktas VĮ „Regitra“ siųstas prašymas dėl duomenų pateikimo bei gautas atsakymas (dėl automobilio registracijos galimybių). Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kurio rezoliucinė dalis suformuluota pagal ieškinio reikalavimą, yra neįvykdomas, kadangi transporto priemonės savininkas – pardavėjas automobilio pardavimo atveju turi teisę tik išregistruoti transporto priemonę, tačiau neturi teisės įregistruoti automobilio kito asmens vardu.

26. Atsakovė nurodė, kad po teismo sprendimo priėmimo pateikė paklausimą VĮ „Regitra“, iš kurios gautas atsakymas patvirtina, jog teismo sprendimo atsakovė negalėtų įvykdyti, be to – ne atsakovės pareiga yra patirti papildomų išlaidų, nepatogumų, tvarkant ieškovo reikalus. Atsakovė pažymėjo, kad teikiamas įrodymas yra naujas, jis neegzistavo bylos nagrinėjimo ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu.

27. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019). Taigi, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019).

28. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo reikalavimai buvo suformuluoti jau ieškinyje, į kurį atsakovė teikė atsiliepimą; atsakovė reiškė priešieškinį; klausimo dėl suformuotų ieškovo reikalavimų, jų ydingumo ar įvykdymo negalimumo atsakovė nekėlė; jokių papildomų paaiškinimų ar įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio reikalavimai yra neįvykdomi, neteikė. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai yra tiesiogiai nesusiję su byloje nagrinėjamu esminiu klausimu – ar pagal automobilio pirkimo-pardavimo sutartį buvo atsiskaityta, kad teikiamais įrodymais yra grindžiamos naujos atsakovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad tokio pobūdžio įrodymus atsakovė turėjo galimybę pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus priimti atsisakytina.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

29. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad E. R. personalinei įmonei ,,Era“ buvo pristatytas automobilis LEXUS RX350 (2014 m. vasario 3 d. deklaracija). E. R. personalinės įmonės užsakymu buvo įvertintas naudotos transporto priemonės LEXUS RX350 iš Jungtinių Amerikos Valstijų atitikimas Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos patvirtintų Transporto priemonių atitikties įvertinimo procedūrų aprašo reikalavimus (2014 m. vasario 14 d. UAB ,,Telšių techninių apžiūrų centras“ techninės ekspertizės pažyma Nr. 702AV-0415).

30. Nustatyta, kad 2016 m. gegužės 31 d. tarp ieškovo (pirkėjo) A. K. ir E. R. (pardavėjo) buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis dėl transporto priemonės LEXUS RX 350, (duomenys neskelbtini), kurią sutarties šalys įvertino 16000,00 Eur suma, pardavimo. Laikotarpiu nuo 2016-05-15 iki 2016-06-15 E. R. personalinei įmonei „Era“ pinigai už parduotą automobilį LEXUS RX350 pervesti nebuvo (atsakovės banko sąskaitos išrašas).

31. Į bylą pateiktos techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos), iš kurių nustatyta, kad ieškovas UAB ,,Telšių techninės apžiūros centras“ 2018 m. kovo 28 d. ir 2018 m. balandžio 3 d. atliko E. R. personalinės įmonės ,,Era“ transporto priemonės LEXUS RX350, (duomenys neskelbtini), techninę apžiūrą. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai: pažyma-liudijimas, VĮ „Technikos priežiūros tarnyba“ motorinės kelių transporto priemonės SND baliono patikrinimo pažyma, UAB ,,Naftos dujos“ SND baliono sumontavimo ir įrangos patikrinimo pažyma, iš kurių nustatyta, kad 2018 m. kovo 27 d. transporto priemonėje LEXUS RX350 buvo sumontuota suskystintų naftos dujų įranga. 2017 m. vasario 14 d. UAB ,,Motojota“ PVM sąskaita faktūra Serija MOT Nr. 2000071, išrašyta A. K., patvirtina, kad buvo atlikti automobilio LEXUS RX350 remonto darbai.

Dėl ginčo esmės

32. Byloje nustatyta, kad 2016 m. gegužės 31 d. tarp ieškovo (pirkėjo) A. K. ir E. R. (pardavėjo) buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis dėl transporto priemonės LEXUS RX 350, (duomenys neskelbtini), kurią sutarties šalys įvertino 16000,00 Eur suma, pardavimo. Automobilis LEXUS RX 350, (duomenys neskelbtini), nebuvo registruotas ieškovo A. K. vardu, automobilis valstybės įmonėje „Regitra“ registruotas E. R. personalinės įmonės „Era“ vardu. Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas A. K. nuo 2016 m. gegužės 31 d. valdo E. R. personalines įmonei „Era“ priklausantį automobilį LEXUS RX 350, bei jokių pretenzijų ieškovui atsakovės atstovai iki 2018 m. sausio 26 d. dėl minėto automobilio nereiškė.

33. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą įpareigoti atsakovę įregistruoti transporto priemonę jo vardu, nurodė, kad šios transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas tarp jo ir atsakovės atstovo – įmonės savininko E. R.; kad jis visiškai atsiskaitė už automobilį, iki sutarties pasirašymo sumokėjo E. R. grynais pinigais 16 000,00 Eur; kad E. R. jam perdavė nuosavybės teise valdyti automobilį. Atsakovė E. R. personalinė įmonė „Era“ nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutartis suteikia pagrindą manyti, jog šalys galimai tarėsi ir galimai susitarė dėl automobilio būsimo pirkimo-pardavimo, tarėsi dėl kainos, tačiau atsakovei pinigai už automobilį nebuvo sumokėti, nes – priešingu atveju – jie būtų įnešti į įmonės kasą arba sąskaitą. Atsakovė akcentavo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis sumokėjo atsakovei 16 000,00 Eur ar kitą sumą už perkamą automobilį, todėl pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymas ir ieškovo, kaip savininko, įregistravimas viešajame registre galimas tik po to, kai ieškovas sumokės atsakovei pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą sumą – 16 000,00 Eur.

34. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis).

35. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą (CK 6.156 straipsnio 5 dalis).

36. Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo (CK 4.48 straipsnio 1 dalis). Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Sutartyje gali būti numatyta, kad nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdys tam tikrą sutartyje nustatytą sąlygą (CK 4.49 straipsnio 3 dalis).

37. Parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu (CK 6.313 straipsnio 1 dalis). Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje, jis privalo sumokėti ją pardavėjui daiktų perdavimo vietoje (CK 6.314 straipsnio 1 dalis). Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK 6.314 straipsnio 2 dalis).

38. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp ieškovo (pirkėjo) A. K. ir E. R. (pardavėjo) sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje dėl transporto priemonės pardavimo buvo aiškiai apibrėžtas sutarties dalykas bei nurodyta parduodamos prekės kaina – 16 000,00 Eur suma. Jokių papildomų sutarties sąlygų dėl nuosavybės teisės į perduotą pirkėjui daiktą perėjimo momento, dėl parduodamos prekės kainos sumokėjimo sutartyje nebuvo, t. y., sutartyje šalys atskirai neaptarė dėl pinigų sumokėjimo terminų, konkrečios atsiskaitymo datos, nuosavybės teisė perėjimo, įvykdžius tam tikras sutartyje nustatytas sąlygas ir pan.

39. Nustatyta, kad 2016 m. gegužės 31 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje pinigų sumokėjimo faktas tiesiogiai nenurodytas, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas A. K. E. R. personalines įmonei „Era“ priklausantį automobilį LEXUS RX 350 valdo nuo 2016 m. gegužės 31 d. Ieškovui buvo perduota ne tik transporto priemonė, bet ir automobilio rakteliai, registracijos liudijimas bei visi kiti dokumentai (automobilio įsigijimo iš JAV, muitinės, techninės ekspertizės pažymos). Ieškovas automobilio valdymo laikotarpiu atliko transporto priemonės LEXUS RX350 techninę apžiūrą, transporto priemonėje sumontavo suskystintų naftos dujų įrangą, atliko automobilio remonto darbus.

40. Kaip jau minėta, jokių papildomų sutarties sąlygų dėl parduodamo automobilio kainos mokėjimo transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta nebuvo; byloje nustatyta, kad transporto priemonė ieškovui buvo perduota. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirkimo–pardavimo sutartyje ginčo šalims nesusitarus dėl kainos sumokėjimo terminų, tvarkos ar būdo, nustatant kainos sumokėjimo sąlygas, būtina vadovautis CK 6.314 straipsniu: jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje, jis privalo sumokėti ją pardavėjui daiktų perdavimo vietoje (CK 6.314 straipsnio 1 dalis); jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti daiktų perdavimo momentu (CK 6.314 straipsnio 2 dalis); jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (CK 6.314 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju laikytina, kad ieškovas visą sutartą kainą už automobilį turėjo sumokėti automobilio ir jo dokumentų perdavimo momentu.

41. Parduodamo daikto kainos sumokėjimas tiesiogiai lemia sandorio įvykdymą. Kadangi kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias jos reikalavimą, nesant nustatytų kainos sumokėjimo sąlygų, yra taikomos dispozityviosios normos, pagal kurias kaina laikoma sumokėta daikto perdavimo momentu (CK 6.314 straipsnio 2 dalis), todėl pardavėjas, teigiantis, kad pirkėjas neatsiskaitė su juo pagal pirkimo-pardavimo sutartį, turi tai įrodyti, šiuo atveju – įrodyti, kad ieškovas neatsiskaitė už įgytą automobilį, privalo atsakovė.

42. Atsakovė apeliaciniame skunde akcentavo, jog yra privatus juridinis asmuo, todėl įmonės lėšų (16 000,00 Eur grynųjų pinigų už automobilio pardavimą) gavimo faktas turėjo atsispindėti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose, o nesant šių lėšų gavimą patvirtinančių buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra pagrindo išvadai, kad ši suma buvo gauta. Bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2016-05-15 iki 2016-06-15 E. R. personalinei įmonei „Era“ pinigai už parduotą automobilį LEXUS RX350 pervesti nebuvo.

43. Ieškovas nurodė, kad vykdydamas sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, jis, prieš pat sutarties pasirašymą, grynais pinigais sumokėjo 16 000,00 Eur sumą, perduodamas pinigus tiesiogiai E. R. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje apklausta liudytoja. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog tai, kad atsakovės vadovas ir savininkas, gavęs iš ieškovo pinigus už parduotą už transporto priemonę, tinkamai jų neįformino, sudarytų prielaidą spręsti klausimą dėl E. R. atsakomybės, o ne dėl ieškovo nesąžiningų veiksmų. Tai, kad E. R., privalėdamas veikti personalinės įmonės vardu ir interesais, nepasirūpino, kad transporto priemonė būtų perrašyta ieškovo vardu, neišrašė kasos pajamų orderio už gautą transporto priemonės pardavimo kainą, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovas už įsigytą automobilį neatsiskaitė.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nėra patvirtintas kainos sumokėjimo faktas, nėra pakankamas įrodymas teigti, kad ieškovas neatsiskaitė su atsakove pagal sutartį, nes byloje nustatyta, kad ieškovui sutarties dalykas buvo perduotas. Pinigų nesumokėjimo faktą šiuo atveju turėjo įrodyti atsakovė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė privalėjo įrodyti, jog ieškovas nesumokėjo už įsigytą automobilį, tačiau ji šių aplinkybių neįrodė, todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nevertino jokių rašytinių įrodymų ir sprendime rėmėsi tik ieškovo paaiškinimu bei byloje apklaustos liudytojos V. K. parodymais, atmestini kaip nepagrįsti.

45. Pirmosios instancijos teismas vertino sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties pobūdį, ieškovo ir atsakovės vadovo E. R. elgesį po sutarties sudarymo, atsižvelgė į kitas bylai reikšmingas aplinkybes (į tai, jog sutarties šalys iki sandorio buvo pažįstamos, jog E. R., nebūdamas transporto priemonės savininku, tarėsi dėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo sąlygų, sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandorį, į tai, kad prekyba transporto priemonėmis buvo viena iš atsakovės veiklos sričių). Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad ieškovas už įgytą automobilį atsiskaitė, įsigytą transporto priemonę valdo, todėl, esant sutarčiai, patvirtinančiai nuosavybės teisių į ginčo automobilį perleidimą ieškovui, o atsakovei šio fakto nepripažįstant, ieškovo reikalaujamas jo pažeistų subjektinių teisių gynimo būdas turi būti tenkinamas.

46. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo atsižvelgta į atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kuriuos įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl liudytojos nenuoseklių parodymų, ieškovo bei jo sutuoktinės turtinės padėties, sprendžiant klausimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties tinkamo įvykdymo, yra teisiškai nereikšmingos ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą prielaidų nesudaro.

Dėl bylos procesinės baigties

47. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

49. Teismui nutarus, kad atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas, spręstinas klausimas dėl ieškovo A. K. ir atsakovės pagal priešinį ieškinį S. K. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismui buvo pateiktas prašymas priteisti iš atsakovės E. R. personalinės įmonės „Era“ A. K. ir S. K. naudai 774,40 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikta 2020 m. vasario 14 d. sąskaita-faktūra už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurios suma 774,40 Eur; 2020 m. vasario 17 d. pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis apie minėtos sumos sumokėjimą už teisines paslaugas.

50. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtis, byloje nagrinėtus klausimus, minėtas rekomendacijas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas, todėl A. K. ir S. K. patirtos bylinėjimosi išlaidos (774,40 Eur) priteistinos iš atsakovės E. R. personalinės įmonės „Era“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovės E. R. personalinės įmonės „Era“ (į. k. 166443620) priteisti 774,40 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo A. K. (a. k. duomenys neskelbtini) ir atsakovės pagal priešinį ieškinį S. K. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė Lina Muchtarovienė Birutė Simonaitienė