Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo teisėjas Valdas Vitunskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens N. V. (toliau – pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutarimo N. V. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. V. Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnyje 8 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje, - 11 Eur (vienuolikos eurų) bauda; už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, - 57 Eur (penkiasdešimt septynių eurų) bauda; už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, - 1100 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 5 (penkeriems) metams. Paskirtos administracinės nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė administracinė nuobauda – 1158 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 5 (penkeriems) metams. N. V. nubaustas už tai, už tai, kad 2016 m. vasario 20 d., 19.15 val., (duomenys neskelbtini) , vairavo transporto priemonę Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuodamas nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo krašto, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su priešprieša atvažiavusiu automobiliu. Įvykio metu apgadinti du automobiliai. Įvykus eismo įvykiui, N. V. nesutarė dėl eismo įvykio aplinkybių su kitu eismo įvykio dalyviu, nekvietė policijos ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Taip pat asmuo nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Šiais veiksmais N. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 16, 111.9, 220 punktų reikalavimus.

Kauno apylinkės teismas skundžiamame nutarime konstatavo, jog teismui nekyla jokių abejonių, kad N. V. vairavo transporto priemonę, vairuodamas nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo krašto, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su priešprieša važiavusiu automobiliu, jį apgadindamas. Įvykus eismo įvykiui, N. V. nesutarė dėl eismo įvykio aplinkybių su kitu eismo įvykio dalyviu, nekvietė policijos ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, taip pat nepateikė vairuotojo pažymėjimo ir šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 16, 111.9, 220 punktų reikalavimus bei padarė pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, todėl jis baustinas.

Apeliaciniame skunde N. V. prašo, panaikinti 2016 m. gegužės 10 d. Kauno apylinkės teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Pareiškėjo teigimu skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. N. V. įsitikinimu, akivaizdu, kad teisėjo išvada, kad jis pažeidė KET 9, 16, 111.9, 220 punktų reikalavimus neatitinka N. V. veiksmų kvalifikavimo pagal ATPK 124¹ straipsnio 8 dalį, 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį.

Skunde nurodoma, kad teismas, nutarime konstatuodamas, kad automobilį Škodą Octavia vairavo N. V., iš esmės vadovavosi pirminiais liudytojo A. Š. Kauno VPK Kelių Policijoje užfiksuotais parodymais, kuriuos tik patvirtino ir atkartojo policijos darbuotojai V. D. ir V. K.. Pareiškėjas pažymėjo, jog teismo posėdžio metu A. Š. paneigė savo anksčiau nurodytas 2016 m. vasario 20 d. autoįvykio aplinkybes ir paaiškino, kad Kauno VPK Kelių Policijoje duoti jo parodymai yra netikslūs, kadangi tuo metu buvo sutrikęs, susijaudinęs. Teisme šis liudytojas paaiškino, kad kas vairavo mano automobilį jis nematė, o N. V. jam pasakė, kad vairavo kitas asmuo, kurį jis šaukė vadindamas „storu“, automobilio Škoda buvo pravertos tiek keleivio, tiek vairuotojo durelės, todėl ši aplinkybė, pareiškėjo įsitikinimu, tik patvirtina, kad automobilyje buvo ne vienas asmuo. Pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį, jog apklausti policijos pareigūnai - V. D., D. B., V. K. paties autoįvykio nematė, jie tik galėjo atpasakoti pirminius A. Š. parodymus.

Skunde taip pat teigiama, jog teismas nepagrįstai atmetė liudytojo I. A. parodymus, kad 2016 m. vasario 20 d. pareiškėjo prašymu būtent jis vairavo automobilį Škoda Octavia, o po eismo įvykio pabėgo ir namo grįžo stabdydamas pakeleivingus automobilius. Šias aplinkybes jis nurodė tiek 2016 m. vasario 23 d. atliekant tyrimą Kauno VPK KP tiek ir teisme. Nepagrįstai teismas atmetė ir analogiškus pareiškėjo parodymus.

Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius, atsiliepimu į apeliacinį skundą, prašo N. V. skundo netenkinti ir palikti apylinkės teismo nutarimą nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

N. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos galima daryti išvada, kad konstatuoti, tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą, galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog N. V. kaltė padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra pareiškėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindu, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nutarimą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų iš esmės nekartoja.

Aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abejoti nuosekliais, neprieštaringais ir rašytiniuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes atitinkančiais savo tarnybines pareigas vykdžiusių policijos pareigūnų V. D., D. B. ir V. K. parodymais, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje nėra duomenų, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siektų melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje policijos pareigūnas V. D. (b. l. 41) patvirtino, kad tirdamas eismo įvykio aplinkybes, klausė nukentėjusiojo A. Š. kiek į jį atsitrenkusiame automobilyje buvo žmonių, į ką atsakydamas, A. Š. tvirtino, kad buvo tik vienas žmogus ir tai jo atpažintas vairuotojas N. V.. Klausė ar daugiau žmonių neišlipo iš automobilio, nes administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pateikė versiją, kad jie buvo dviese ir, kad vairavo kitas asmuo. Tvirtino, kad A. Š. kategoriškai teigė, kad daugiau asmenų automobilyje nebuvo ir, kad jį vairavo būtent administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Teismo posėdžio metu taip pat apklaustas pareigūnas V. K. (b. l. 56-57) nurodė, pagal pranešimą atvykus į įvykio vietą priešpriešiais buvo susidūrę du automobiliai, t.y. Škoda ir VW Passat. VW automobilio vairuotojas, nurodė, kad Škoda vairuotojas pabėgo į mišką. Pagal transporto priemonės registracijos numerį nustatė kam priklauso automobilis ir parodė savininko nuotrauką VW Passat vairuotojui. Šis jį atpažino ir patvirtino, kad būtent tas asmuo vairavo automobilį. Teigė, jog VW Passat vairuotojas sakė, kad buvo vienas asmuo, rado jo automobilyje butelį, minėjo, kad jis dar grasino. Taip pat VW vairuotojas sakė, jog su pabėgusiu vairuotoju bendravo iki jiems atvykstant 20-30 minučių, todėl gerai jį įsiminė. Įvykio vietoje jis neminėjo, kad atsakomybėn traukiamas asmuo nevairavo automobilio, ir, kad kažkoks kitas asmuo vairavo. Parodžius administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nuotrauką, kuri buvo kompiuteryje, tvirtino, kad būtent tas asmuo vairavo. Apklaustas pareigūnas D. B. taip pat patvirtino tas aplinkybes, kad nukentėjusysis nurodė, kad vairuotojas pabėgo. Nepamena, kad būtų minėjęs, jog automobilyje buvo dar ir kitų asmenų ir reikėtų remtis jo tarnybiniu pranešimu (b. l. 47). Atsižvelgiant į minėtų policijos pareigūnų užfiksuotus parodymus, N. V. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog pažeidimų, dėl kurių jam skirta nuobauda, nepadarė ir jam priklausančio automobilio nevairavo, atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat atmestini ir skundo argumentai, kad policijos pareigūnų parodymai neįrodo N. V. kaltės, kadangi apklausti pareigūnai paties autoįvykio nematė, jie tik atpasakojo pirminius A. Š. parodymus, kuriuos jis teismo posėdžio metu pakeitė.

Kaip matyti iš aukščiau aptartų policijos pareigūnų V. D. ir V. K. parodymų, pareigūnai aiškiai nurodė, jog paklausus nukentėjusiojo A. Š. kiek į jį atsitrenkusiame automobilyje buvo žmonių, jis kategoriškai teigė, kad buvo tik vienas žmogus ir tai jo iš nuotraukos atpažintas vairuotojas N. V.. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų duotais parodymais teismo posėdžio metu bei jų iš karto po eismo įvykio tyrimo metu surašytais tarnybiniais paaiškinimais (b. l. 2, 3, 4), teismui nekilo abejonių dėl pareigūnų duotų parodymų objektyvumo, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad policijos pareigūnai yra pažįstami su pareiškėju ir suinteresuoti kaip nors pakenkti duodant jam nepalankius parodymus. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei savo skunde nurodo apeliantas, tinkamai įvertino liudytojų parodymus, pašalino neatitikimus bei prieštaravimus ir pagrįstai juos laikė pakankamais įrodymais pažeidėjo kaltei pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas pripažindamas N. V. padarius jam inkriminuotus administracinius pažeidimus taip pat rėmėsi A. Š. rašytiniu paaiškinimu, rašytu po eismo įvykio (b. l. 6), eismo įvykio vietos schema (b. l. 5), nuotraukomis (b. l. 10-12), asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu (b. l. 15-17), informacija apie pranešimą dėl eismo įvykio (b. l. 20) ir pagrįstai nesirėmė bei pripažino melagingais A. Š. parodymus duotus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo skundžiamame nutarime dėl kokių priežasčių A. Š. parodymus, kurie buvo nenuoseklūs, akivaizdžiai pasikeitę nuo pirminių paaiškinimų bei paneigti kitų nešališkų liudytojų parodymų ir byloje esančių faktinių duomenų, vertino kritiškai. Aukštesnysis teismas tiems motyvams pritaria ir jų neatkartoja. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino melagingais ir liudytojo I. A. parodymus, kuriais jis nurodė, kad ne N. V., o jis vairavo transporto priemonę, o po eismo įvykio pabėgo, kadangi jų nepatvirtino jokie kiti bylos duomenys ir, kurie buvo paneigti liudytojų parodymais.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl apeliacinis N. V. skundas netenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

N. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutarimą N. V. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.