Kauno apygardos teismo sprendimas

Ieškovė prašė pripažinti jos atleidimą iš UAB „Gruzdeda“ neteisėtu, panaikinti atsakovės 2013-12-18 įsakymą "Dėl E. K. atleidimo iš darbo“ ir grąžinti ieškovę į darbą, pripažinti atsakovės 2013-10-01 įsakymą Nr. 13/10 dėl drausminės nuobaudos skyrimo ir 2013-11-01 įsakymą Nr. 13/11 dėl drausminės nuobaudos skyrimo neteisėtais ir juos panaikinti, priteisti iš atsakovės ieškovei 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-03-02 ieškovė sudarė neterminuotą darbo sutartį su UAB "Gruzdeda". Pas atsakovę ieškovė buvo įdarbinta transporto inžinieriaus pareigose, nustatant sutrumpintą 1 valandos per dieną darbo trukmę bei atsakovui įsipareigojant mokėti 0,125 MMA du kartus per mėnesį darbo užmokestį. Pagal žodinį susitarimą su atsakove, ieškovės darbo vieta nebuvo susieta su konkrečia darbo vieta, t.y. ji būdavo iškviečiama tik esant poreikiui, todėl darbo vietos bendrovėje neturėjo. Ieškovė turėjo profesinės kompetencijos pažymėjimą, kas leido atsakovei vykdyti veiklą - vidaus krovinių pervežimą vidaus maršrutais, kadangi tik ji viena šioje bendrovėje turėjo tokį profesinės kompetencijos pažymėjimą. Atsakovės įmonei vadovauja K. K., kuris yra ieškovės sutuoktinio D. K. brolis, taip pat jie abu lygiomis dalimis yra šios bendrovės akcininkai. 2013-12-30 ieškovės sutuoktinis D. K., kuris dirba atsakovės bendrovėje komercijos direktoriumi, parašė žinutę į telefoną: "Labas. Poros savaičių laikotarpyje atleisim tave iš UAB "Gruzdeda", nes susitvarkėm kompetencijos egzaminus ir licencijas." Atsakovas nusprendė ieškovę atleisti iš darbo savo iniciatyva, t. y. nesant jos kaltės, todėl privalėjo vadovautis LR DK 129 str., 130 str. nuostatų reikalavimais, t.y. privalėjo ieškovę įspėti prieš 4 mėnesius, atsakovei buvo žinoma, kad ieškovė augina nepilnametį vaiką iki 14 metų. Nors ir gavusi neoficialų pranešimą apie ketinimus ją atleisti, ieškovė 2014-01-06 elektroniniu paštu atsiuntė atsakovei pranešimą apie tai, kad ji yra nėščia. Kadangi ieškovė pateikė duomenis apie tai, kad laukiasi, todėl pagrįstai tikėjosi, kad atsakovė laikysis įstatymų (LR DK 131 str. 1 d. 3 p., 132 str. 1 d.) ir jos neatleis. 2014 m. sausio mėn. į ieškovės sąskaitą atsakovė pervedė didesnę nei įprastai buvo sumokamas darbo užmokestis sumą, todėl kilus įtarimui, kad jai nežinant ji buvo atleista, 2014-02-10 ji grįžo į Lietuvą ir kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, kur iš jai pateiktos pažymos sužinojo, kad iš atsakovės įmonės ji yra atleista 2013-12-31 pagal LR BK 127 str. 1 d., t.y. pačiai prašant. Būtent ieškovei sugrįžus į Lietuvą, atsakovė ėmėsi taisyti atleidimo pagrindus, 2014-02-13 pateikdama VSDFV duomenis apie atleidimo pagrindo patikslinimą, t.y. kad ieškovė atleista ne pagal DK 127 str. 1 d., o pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. Jokio prašymo atleisti iš darbo savo noru ieškovė nėra teikusi, jai taip pat nebuvo pateikti reikalavimai pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimų. Taip pat iš atsakovo ieškovė nėra gavusi jokio kito oficialaus pranešimo apie bendrovės ketinimus dėl vienos ar kitos priežasties ją atleisti iš darbo. 2013-09-09 atsakovė pareikalavo D. K., dirbančio pas atsakovę komercijos direktoriumi, pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, t.y. dėl E. K. neatvykimo į darbą priežasčių. Šiame reikalavime nėra nurodytos jokios darbo drausmės pažeidimo aplinkybės, tarp jų ir darbo drausmės pažeidimo padarymo laikas. D. K. nurodžius, kad ieškovė neatvyksta į darbą, nes oficialiai dirba Danijoje, 2013-10-01 atsakovė paskyrė ieškovei drausminę nuobaudą - papeikimą, tačiau tiek už rugsėjo mėnesį, tiek už spalio mėnesį išmokėjo darbo užmokestį. 2013-11-01 atsakovė paskyrė ieškovei dar vieną drausminę nuobaudą - papeikimą dėl neatvykimo į darbą, tačiau prieš skirdamas šią nuobaudą net neprašė ieškovės pasiaiškinti, o už lapkričio mėnesį taip pat sumokėjo darbo užmokestį. Jokio reikalavimo pasiaiškinti atsakovė nepateikia ir prieš priimdama 2013-12-18 įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, tačiau nors ir konstatuoja, kad ieškovė pažeidžia šiurkščiai darbo drausmę, ją iš darbo atleido nuo 2013-12-31 bei išmokėjo už gruodžio mėnesį darbo užmokestį. Tuo tarpu DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatytas imperatyvus draudimas paskirti drausminę nuobaudą, raštu nepareikalavus darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo. Nesant atleidimo pagrindų, numatytų DK 136 str., darytina išvada, kad atsakovė ieškovę atleido neteisėtai. Ieškovės nuomone, geriausias būdas pažeistai teisei apginti būtų jos grąžinimas į darbą, kadangi ji yra nėščia ir tai yra susiję su jos socialinėmis garantijomis. Nurodė, kad kaip matyti iš pateiktos VSDFV pažymos, viso atsakovė ieškovei nebuvo išmokėjusi - 375 Lt darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad gavusi ieškinį, atsakovė šią nepriemoką ieškovei išmokėjo, ieškovė šioje dalyje pretenzijų atsakovei nebereiškė. Ieškovė nurodė, kad buvo atleista iš darbo be teisėto pagrindo, dėl ko buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai, todėl už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos jai turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis. Atsakovė ieškovės atžvilgiu pademonstravo visišką nesiskaitymą su ja, asmenines ambicijas iškėlęs aukščiau darbo interesų, bei siekdama pateisinti savo neteisėtus veiksmus dėl darbo sutarties nutraukimo, atleidimo pagrindą pakeitė į sunkesnį, tam tikslui panaudodama tikrovės neatitinančius duomenis, surašytus atgaline data, dėl šių priežasčių ieškovė mano, kad atsakovė jai padarė neturtinę žalą, kurią ji vertina 5000 Lt.