- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-10-16
- Bylos Nr.
- I-2399-437/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Blauzdžius
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Ramūnui Valatkai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Pareiškėjas
- K. S.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Mažeikių rajono apylinkės teismui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Raimondas Blauzdžius, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Ramūnui Valatkai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Mažeikių rajono apylinkės teismui dėl atlyginimo skirtumo priteisimo, akto panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. S. prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 44497,72 Lt nepriskaičiuotos ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, pripažinti netekusiu galios 1999 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymą Nr. 370. Skunde ( T-I, b.l. 3-6, 66) paaiškina, kad 1994 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo paskirtas Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėju. 1994 m. rugpjūčio 31 d. LR teisingumo ministro įsakymu nustatyta darbo pradžia teisėju Mažeikių rajono apylinkės teisme nuo 1994 m. spalio 1 d. Iki 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjui buvo mokamas atlyginimas, nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau-Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 patvirtinti teisėjų tarnybiniai atlyginimai, taip pat nustatyti teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką ir teisėjams taikomos papildomos darbo apmokėjimo sąlygos, o 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 buvo nutarta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus) atitinkamų teismų pirmininkams, skyrių pirmininkams ir teisėjams, inter alia apygardų teismų teisėjams. LR teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 apylinkių teismų teisėjams nustatytas 50 procentų dydžio priedas prie atlyginimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, iš dalies pakeistas 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 ir pastaruoju nutarimu nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000 m. sausio 1 d., tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas sumažintas atlyginimas. 1999 m. gruodžio 23 d. LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 370 apylinkių teismų teisėjams atlyginimo priedas sumažintas iki 40 procentų nuo 2000 m. sausio 01 d. pareiškėjui neišmokėta sumažinta teisėjo darbo užmokesčio dalis iki 2007 m. rugsėjo 1 d. sudaro 20 348.10 Lt neatskaičius mokesčius.
Žemesnės instancijos teismas
2000 m. birželio 29 d. Teismų departamento įsakymu paskirtas pavaduoti teismo pirmininką nuo 2000 m. liepos 17 d. iki 2000 m. rugpjūčio 13 d. ir buvo mokamas ankstesniu LR Vyriausybės nutarimu sumažintas 75 procentais darbo užmokestis, o nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis sudaro 1181,25 Lt neatskaičius mokesčių. 2001 m. liepos 5 d. Teismų departamento įsakymu Nr. 99T paskirtas pavaduoti teismo pirmininką nuo 2001 m. liepos 16 d. iki 2001 m,, rugpjūčio 12 d. 2001 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1506 paskirtas eiti Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas, kurias ėjo iki 2002 m. gruodžio 31d. Sumažinto neišmokėto darbo užmokesčio dalis vykdant teismo pirmininko pareigas sudaro per 2001-2002 metus 39 778.86 Lt su mokesčiais. 2007 m. gegužės 11 d. Šiaulių apygardos teismo pirmininko įsakymu paskirtas pavaduoti teismo pirmininką nuo 2007 m. birželio 4 d. iki 2007 m. liepos 31 d. Sumažinto neišmokėto darbo užmokesčio dalis sudaro 5067,57 Lt su mokesčiais.
Vertina, kad tokiais veiksmais atsakovas pažeidžia pareiškėjo teises ir įstatymų saugomus interesus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21d. nutarimais bei 2000 m. sausio 12 d. sprendimu nustatyta ir išaiškinta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą, kad teisėjų atlyginimą, kuris negali būti mažinamas per visą teisėjo darbo teisme laiką, sudaro visos išmokos, mokamos teisėjui iš valstybės biudžeto. Teisėjų atlyginimai sumažinti ignoruojant minėtus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus ir sprendimą, dirbantiems teisėjams nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos vienašališkai negali būti bloginamos. Dirbdamas teisėju, pareiškėjas yra prisiėmęs finansinių įsipareigojimų, kurių įvykdymą siejo būtent su teisėjams nustatytomis darbo užmokesčio ir socialinėmis garantijomis, kurios pasikeitė. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime suformulavo teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklausomumą užtikrinančių garantijų apsaugos konstitucinę doktriną, taip pat apibrėžė teisėjo materialinių garantijų pobūdį bei vidinį turinį - kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą, draudžiama mažinti teisėjų atlyginimą, kol teisėjas eina tas pareigas, taip pat mažinti nustatytas socialines garantijas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, iškyla teisės taikymo šioje byloje problema, nes tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas gali nuspręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, tuo tarpu įstatyme nenurodyta, kaip turi elgtis bylą nagrinėjantis teismas, kai pradėtą teisės akto konstitucingumo nustatymo teiseną Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutraukia ir šis klausimas lieka neišspręstas. Nurodyta teisės spraga nesudaro pagrindo atsisakyti nagrinėti pareikštą skundą ar jį atmesti, nes tuo atveju būtų pažeistas visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principas. Ginčas spręstinas tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos Konstituciją, joje įtvirtintus principus bei remiantis bendraisiais civilinių santykių reglamentavimo principais ( CK 1.2 straipsnis ).
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės negalima paneigti. Asmeniui jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas garantuojamas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitų požymių. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą
Atlyginimas nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo neteisėtai sumažintas. Teismo pirmininkui atlyginimas sumažintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494. Sumažintas atlyginimas mokamas ir įsigaliojus 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, kuris buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas. Pagrindu yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2, 109, 114 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 12 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimuose bei 2001 m. sausio 12 d. sprendime suformuota oficiali konstitucinė doktrina.
Konstitucijos 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga - viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos.
Pareiškėjas tvirtina, kad jam nėra žinoma, kodėl Lietuvos Respublikos Teisingumo ministras 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.370 sumažino teisėjo atlyginimo priedą nuo 50 procentų iki 40 procentų, kuris mokamas iki šiol. Nėra visiškai žinomi sumažinimo motyvai, kurie niekur nėra nurodyti. Kitiems valstybės tarnautojams, kuriems buvo sumažinti atlyginimai, jų neišmokėta darbo užmokesčio dalis jau yra kompensuota. Valstybinės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų - teisinio saugumo principas -inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį. Vertina, kad šis Teisingumo ministro įsakymas turi būti panaikintas ir toliau turi mokamas ankstesnis atlyginimas, kuris buvo mokamas iki 2000 m. sausio 1 d. taip pat turi būti išmokėtas visas anksčiau neišmokėtas atlyginimas pareiškėjui dirbant teismo pirmininku ir teisėju, nes Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas, o bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą.
Pareiškėjas įsitikinęs, kad turi teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio teismo pirmininko atlyginimą bei Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą 50 procentų, bet ne 40 procentų priedą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis turi būti apgintina nuo pažeidimų.
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono apylinkės teismas, neturėdamas pakankamai lėšų, pareiškėjui negalėjo išmokėti numatytą padidintą 50 procentų atlyginimą pagal LR Teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d.
Atsakovo atstovas atsiliepimu į skundą ( T-I, b.l. 37-41), jį prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir prašo jį taikyti. Pareiškėjo nurodytu LR Vyriausybės nutarimu atlyginimas jam nebuvo sumažintas, todėl pareiškėjui mokant nustatyto dydžio atlyginimą pagal teisės aktus, nepripažintus prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nebuvo pažeista Konstitucija ir joje įtvirtintas teisėto lūkesčio principas. Konstitucinis teismas 2000 m. sausio 12 d. nutarimo išaiškinime nurodė, kad teiginys „bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą“ reiškia, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas. Taip pat ir galiojančiame teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio Įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas. Tuo tarpu ir iš pareiškėjo pateiktų pažymų matyti, kad priskaičiuotas ir išmokamas atlyginimas jam nesumažėjo, o priešingai, tik didėjo.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. sprendimo konstatuojamosios dalies 3 punkte pažymėjo, kad nei Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje, nei rezoliucinėje dalyje nėra teiginių, kuriais būtų konstatuojama, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr.1494 kokia nors apimtimi prieštarauja ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. nutartyje akcentavo, kad teisingumą individualioje byloje vykdantis teismas neturi įgaliojimų pats pripažinti Vyriausybės nutarimo neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai. Tokiu būdu teismas turėtų spręsti individualią bylą ir vertinti individualias bylos aplinkybes kiekvieno ieškovo atžvilgiu. Bylos dalis dėl reikalavimo pripažinti 1999 m. gruodžio 23 d. Teisingumo ministro įsakymą neteisėtu nutrauktina, praleidus nustatytą terminą.
Mano, kad pareiškus ieškinį valstybei, nelogiška prašyti priteisti ir privalomuosius mokesčius valstybei. Privalomieji fizinių asmenų mokesčiai mokami į valstybės biudžetą, todėl priteisus negautą darbo užmokestį su privalomaisiais mokėjimais iš valstybės biudžeto, pareiškėjas turės pareigą grąžinti juos vėlgi į valstybės biudžetą. Teismų praktikoje įtvirtinta taisyklė priteisti sumas su privalomaisiais mokėjimais šiuo atveju netaikytina, kadangi pareiškėjas prašo priteisti mokėto darbo užmokesčio dalį ne iš darbovietės (Mažeikių rajono apylinkės teismo), o valstybės.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad reikalingų nustatyti faktinių aplinkybių įrodinėjimo našta priklauso atsakovams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d, nutartyje, išnagrinėjęs panašią bylą, taip pat nurodė, kad įrodinėjimo našta šiuo atveju priklauso valstybei, tačiau imtis priemonių valstybės ekonominei ir finansinei būklei teisiškai reikšmingais laikotarpiais išsiaiškinti, rinkdamas įrodymus savo iniciatyva, turėtų ir bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Pagal Civilinio proceso kodekso 119 straipsnį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, tačiau teismas šalių pateiktais įrodymais nėra ribojamas, ir turi galimybę bylai reikšmingus įrodymus išsireikalauti savo iniciatyva. Todėl įrodymų nepakankamumu teismo sprendimas turėtų būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes. Pabrėžia, kad sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė nurodyta pačiame Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarime kaip prielaida sprendimui sumažinti teisėjams atlyginimo didinimo koeficientą. Tokiu būdu sunki valstybės ekonominė ir finansinė padėtis konstatuota galiojančiame teisės akte (įstatymo sutikimo su Konstitucija prezumpcija, Konstitucijos 105 straipsnis), dėl šios priežasties ši aplinkybė tampa nebeįrodinėtinu preziumuojamu faktu (CPK 182 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Mano, kad Rusijos ekonominė krizė 1998 metais ir jos neigiami padariniai Lietuvos ekonomikai yra visiems žinomas faktas, todėl teismui tai pripažinus, nebeįrodinėtinas (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos ekonominė ir finansinė būklė 1999 metais pablogėjo, todėl Vyriausybė privalėjo imtis priemonių tokiai padėčiai stabilizuoti ir gerinti. Pateikiamas su atsiliepimu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. posėdžio protokolas Nr.52 įrodo, kad sprendimas sumažinti teisėjų, prokurorų bei kitų aukšto rango teisėsaugos pareigūnų darbo užmokesčio fondą, taip pat darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų grupių, yra tik viena iš 30 numatytų priemonių, kurios palietė visus Lietuvos gyventojus. Šie Vyriausybės sprendimai („ Principiniai sprendimai-2000“) detalizuoti 1999 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimu Nr.1497 patvirtinus Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programos įgyvendinimo priemones.
Ekonominį nuosmukį parodo ir biudžeto vykdymo duomenys. Nuo 1998 m. faktinės biudžeto pajamos nesiekė planuotų, net metų eigoje jas ženkliai sumažinus.
Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ priėmimas buvo sąlygotas itin sunkios tuometinės valstybės ekonominės ir finansinės būklės. Ekonominės krizės padariniai santykinai išnyko ir ekonomika atsigavo 2003 metais - žymiai išaugo bendrasis vidaus produktas, sumažėjo nedarbas, didėjo darbo užmokestis (esant neigiamai infliacijai). Mano, kad itin sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė (santykinai, kadangi neįmanoma nustatyti tikslios datos, iki kurios tęsėsi krizė) tęsėsi iki 2003 metų.
1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr.942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo Vyriausybė, vykdydama LR Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr.689, susiaurinant ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Šiuo nutarimu pakeista 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimai, sumažintos valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialinės garantijos: konkrečiai imant, panaikinti 2,5 karto atlyginimo didinimo koeficientai Mokestinių ginčų komisijai, Mokesčių policijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos, Tardymo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei specialiųjų tyrimo tarnybos pareigūnams, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos nariams, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų pareigūnams (nutarimo 8, 10.1, 11, 12.1 punktai), sumažinti nuo 4 iki 2 atlyginimo padidinimo koeficientai specialistams-ekspertams (nutarimo 5 punktas), panaikinti iki 2 kartų atlyginimo koeficiento padidinimas Policijos departamento Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos ir padalinių pareigūnams (nutarimo 8 punktas), perpus sumažintas maksimalus priedas už ištarnautus vidaus reikalų ir valstybės saugumo sistemose metus (nutarimo 4 punktas). Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1997 m. birželio 30 d. Vyriausybės nutarimu siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus: teisėjams, generaliniam prokurorui, valstybės kontrolieriui, Valstybės saugumo departamento generaliniam direktoriui, Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos dalinių vyriausiajam vadui, Policijos departamento generaliniam komisarui, generalinio prokuroro pavaduotojams, generalinės prokuratūros departamentų, valdybų ir skyrių vyriausiesiems prokurorams ir jų pavaduotojams bei Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiajam prokurorui ir jo pavaduotojams; apygardų prokuratūrų vyriausiesiems prokurorams ir jų pavaduotojams; miestų ir rajonų apylinkių prokuratūrų vyriausiesiems prokurorams ir jų pavaduotojams; Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojams, specialios paskirties įstaigų vadovams ir jų pavaduotojams, valdybų ir skyrių viršininkams bei jų pavaduotojams, Vidaus reikalų ministerijos centrinio aparato departamentų direktoriams ir jų pavaduotojams, Policijos departamento generalinio komisaro pavaduotojams, vyriausiesiems komisarams ir vyresniesiems komisarams - struktūrinių padalinių vadovams ir pavaduotojams, Tardymo departamento direktoriui ir jo pavaduotojams, miestų ir rajonų į policijos komisariatų vadovams: vyriausiesiems komisarams, vyresniesiems komisarams, komisarams ir jų pavaduotojams, kriminalinės policijos (tarnybos) vadovams; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, grupių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) vadovams, teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų viršininkams, jų pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams; Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų pamainų viršininkams; : Revizijų departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams. Vyriausybė minėtu 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas skundą prašė atmesti atsiliepimo į skundą motyvais.
Tretysis suinteresuotas asmuo LR finansų ministerija atsiliepimu ( T-I, b.l. 37-41). pareiškėjo skundą prašo atmesti. Prašo taikyti senatį, mano, kad pareiškėjas praleido senaties terminą. Vertina, kad teisėjams atlyginimai sumažinti pagrįstai, dėl sudėtingos šalies ekonominės padėties.
Skundas tenkintinas iš dalies. Tenkinama pareiškėjo skundo dalis dėl 5067,57 Lt atlyginimo skirtumo priteisimo. Kita skundo dalis dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo atmetama. Bylos dalis dėl LR teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 panaikinimo nutraukiama.
Konstitucinis Teismas 2006-08-08 nutarime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.
Konstitucinio Teismo konstitucinėje doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai reiškia, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas.
Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti mažinami taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, spręsdama analogišką ginčą, 2007-02-21 nutartyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės negalima paneigti. Asmeniui jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas garantuojamas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitų požymių. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga yra viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomenės organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų - teisinio saugumo principas - inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas.
Atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų.
Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms (civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 priėmė nutarimą byloje Nr. 26/07, kuriame pasisakė, kad ankstesni teismų sprendimai analogiškose bylose turi precedento galią ir jais turi būti vadovaujamasi sprendžiant analogiškas bylas. Lietuvos Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nukrypti nuo ankstesnių precedentų galima tik tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai ir objektyviai būtinas, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant, aiškiai išdėstant motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento.
Šioje byloje precedento galią turi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008. Abiejose nagrinėtas klausimas dėl neišmokėto atlyginimo skirtumo priteisimo. Teismas vadovaujasi minėta įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, joje padarytomis išvadomis ir argumentais.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis). Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą.
Žemesnės instancijos teismas
Konstitucinis Teismas konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinus teisminės valdžios savivaldą, teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl pažeidus bet kurią iš teismo ir teisėjo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo.
Kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).
Bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
Žemesnės instancijos teismas
Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.
Vienas esminių kriterijų, leidžiančių valstybei imtis atitinkamų ekonominių priemonių, tarp jų ir atlyginimo mažinimo, tiek Konstitucinio Teismo sprendimuose, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje yra itin sunkios valstybės ekonominės, finansinės padėties atitinkamu laikotarpiu nustatymas. Teisėjų kolegija, siekdama nustatyti valstybės ekonominę, finansinę padėtį laikotarpiu, kai buvo mažinami teisėjų atlyginimai (1999-2006 m.), paskyrė ekspertizę, kurią atliko Lietuvos laisvosios rinkos institutas.
Ekspertizės akte ( T-I, b.l. 115-186) ekspertai apibrėžė ekonominės ir finansinės padėties sąvokas ir nurodė, jog tai reiškia iš esmės skirtingus dalykus. „Ekonominė padėtis valstybėje“ apibūdina bendrą šalies, t. y. rinkos dalyvių, ekonominę būklę, kurią atspindi makroekonominių rodiklių visuma (agreguotais dydžiais, tad tik apytiksliai). O „finansinė padėtis valstybėje“ traktuotina kaip nacionalinio šalies biudžeto, kitų biudžetų ir fondų, valstybės prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo apibūdinimas (kaip valstybės institucijų, iždo finansinė padėtis). Šalies kredito reitingai pakankamai tiksliai ir patikimai atspindi finansinę padėtį valstybėje – kredito reitingų agentūros kruopščiai įvertina tiek esamą padėtį, tiek ateities lūkesčius. „Ekonominė“ ir „finansinė“ padėtis dažnai yra susiję reiškiniai, nes valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai veikia valstybės finansinę padėtį. Valstybės pajamos didžiąja dalimi susideda iš mokestinių įplaukų, kurios gaunamos apmokestinant gyventojų pajamas, įmonių pelną, vartojimą, pajamas iš įvairių rinkliavų ir kitų mažesnes įplaukas generuojančių mokesčių. Kalbant apie valstybės pajamas, gera ekonominė padėtis sąlygoja tai, kad įmonės dirba pelningai, gyventojai uždirba pajamų, vartoja – kitaip tariant, aukštas ekonominio aktyvumo lygis leidžia surinkti daugiau įplaukų į biudžetą apmokestinant ekonominį aktyvumą. Ir, priešingai, ekonominio aktyvumo mažėjimas gali sąlygoti finansinės padėties pablogėjimą. Tačiau sunki valstybės finansinė padėtis gali susidaryti ir dėl netinkamos valstybės biudžeto išlaidų politikos. Tai reiškia, kad blogą finansinę padėtį valstybėje gali sukurti ir pernelyg optimistiškai planuojamos išlaidos, neatitinkančios pajamų bei sąlygojančios biudžeto deficitą. Tokiu būdu valstybės skola ar biudžeto deficitas gali atsirasti ir net augti, esant gerai ekonominei padėčiai valstybėje. Jei valstybės finansinė padėtis blogėja, esant gerai ekonominei padėčiai valstybėje, tai vyksta dėl blogo valstybės finansų tvarkymo. Ir, priešingai, esant blogai ekonominei padėčiai, finansinė padėtis valstybėje gali būti kontroliuojama, jei valstybės institucijos laiku imasi adekvačių priemonių sureaguoti į pablogėjusią ekonominę padėtį ir ima itin konservatyviai planuoti biudžeto pajamas ir išlaidas. Taigi, kalbant apie finansinę ir ekonominę padėtį, galimos įvairios variacijos: finansinė padėtis valstybėje gali būti bloga, esant gerai ekonominei padėčiai, ir gera, esant blogai ekonominei padėčiai, tiek finansinė, tiek ekonominė padėtys gali būti blogos arba geros.
Ekspertai ekonominei padėčiai įvertinti išanalizavo 39 rodiklius, finansinei padėčiai įvertinti – 12 rodiklių. Ekspertizės akte nurodyta, jog ekspertai visus rodiklius laikė beveik vienodos svarbos, o sunkios ekonominės ir finansinės padėties pabaigai nustatyti dauguma (daugiau nei pusė) tirtų rodiklių turi būti maksimaliai priartėję prie ikikrizinio laikotarpio. Jei dauguma nagrinėtų rodiklių žymiai (ženkliai) pagerėtų, laikytina, kad valstybės ekonominė finansinė padėtis pagerėjo (ekspertizės akto 8 psl.). Išsamiai ištyrę ir išanalizavę kiekvieną iš pasirinktų ekonominių ir finansinių rodiklių, ekspertai apibendrino juos lentelėse (ekspertizės akto 52-61 psl.), iš kurių matyti, kad absoliuti dauguma tirtų rodiklių (25 iš 39 tirtų) pablogėjo 1999 metais. Analizuodami tokios būklės priežastis ekspertai ekspertizės akte nurodė, kad 1999 m., Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo duomenimis, 100 didžiausių akcinių bendrovių veiklos rezultatai smuko pirmą kartą nuo 1994 m.: parduotos produkcijos apimtys sumažėjo 11 proc., o grynasis pelnas – 64 proc. Bendrasis vidaus produktas per metus sumažėjo 4,1 proc. Pagrindinė išorinė ekonominio nuosmukio Lietuvoje priežastis buvo sumažėjusios eksporto galimybės į pagrindines Lietuvos eksporto rinkas. Didžiausia rinka, kurioje Lietuvos įmonės parduodavo savo produkciją - Rusija, tapo nemoki dėl rublio nuvertėjimo. Statistikos departamento duomenimis, eksportas į Rusiją 1999 metais smuko net tris kartus. Nedidelis ekonomikos augimas Europos šalyse, stiprėjantis doleris, didžiulė konkurencija ir aukšti kokybės standartai neleido Lietuvos įmonėms taip greitai kompensuoti Rytų rinkų praradimo Vakaruose. Ekonomikos nuosmukis, prasidėjęs 1998 metų pabaigoje ir labiausiai pasireiškęs 1999 metais, kilo ne tiek dėl Rusijos krizės, kiek dėl neūkiškai tvarkomų valstybės finansų ir vykdytos ekonominiam augimui nepalankios ekonomikos politikos. Jei pagrindinė krizės priežastis būtų buvusi Rusijos krizė, įmonės būtų netekusios Rusijos rinkų, tačiau būtų sugebėjusios greitai persiorientuoti į vidaus ir kitų užsienio šalių rinkas. Tačiau tai neįvyko, nes ekonominė politika vertė nukreipti pastangas ne į savo verslą, bet į valdžios iškeltų reikalavimų vykdymą.
Apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas).
Itin sunki finansinė padėtis valstybėje prasidėjo 1999 metais, o 2004 metais 7 iš 12 nagrinėtų rodiklių buvo pagerėję – iš jų 5 susiję su VSD fondo būkle. Tačiau net 4 rodikliai, rodantys pagrindinio valstybės lėšų fondo, t. y. valstybės biudžeto, būklę – valstybės biudžeto pajamų vykdymas, biudžeto deficitas absoliučia suma, valdžios sektoriaus skola bei šios skolos dalis nuo BVP – nepasiekė ikikrizinio lygio iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto išvadų 12 p.). Apibendrinant 1997 ir 1999 metų finansinę bei ekonominę padėtį valstybėje, patikimai galima teigti, kad padėtis 1999 metais buvo blogesnė nei 1997 metais (ekspertizės akto išvadų 15 p.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime (bylos Nr. 01/05) konstatavo, kad visuotinai žinoma, jog 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą, inter alia tai, kad į 1999 metų valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000–2001 metams; neigiamas minėtos ekonominės ir finansinės krizės poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai.
Lietuvos Konstitucinis Teismas konstatavo, jog teisėjų atlyginimų mažinimas bus teisėtas tik tuomet, jei tai bus daroma proporcingai. Tai reiškia, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas.
Analizuojant 1999, 2000 ir 2001 metams Valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymus (patvirtinti atitinkamai 1998-12-03 įstatymu Nr. VIII-949, 1999-12-23 įstatymu Nr. VIII-15036, 2000-12-19 įstatymu Nr. IX-89), matyti, kad Lietuvos Respublikos Seimui 1999 metais ateinantiems 2000 metams patvirtintos didesnės, nei praėjusiems 1999 metams, tiek darbo užmokesčio, tiek nepaprastosios išlaidos, darbo užmokesčio išlaidos taip pat padidėjo, pavyzdžiui, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, ministerijoms (Krašto apsaugos ministerijai, Kultūros ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai). Panaši situacija buvo ir lyginant 2000 metams bei 2001 metams skirtus asignavimus darbo užmokesčiui ( padidėjo Lietuvos valstybės kontrolei, Valstybinei Lietuvių kalbos komisijai prie LR Seimo, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Finansų, Krašto apsaugos, Kultūros, Susisiekimo, Švietimo ir mokslo, Teisingumo ministerijoms), taip pat iš biudžeto skirta 1 000 000 Lt asignavimų Valdovų rūmams statyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje šioje byloje, yra konstatuota, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Nei viena, nei antra sąlyga (mažinimas visiems, nedidinimas niekam) nebuvo įvykusios.
Ekspertizės akto išvadose konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto 6 p., 12 p.).
Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavęs, kad šalies ekonominė padėtis pagerėjo nuo 2003 metų, tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju, atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, todėl ieškovų pažeistos teisės turi būti ginamos. Nuo 2003 metų sausio 1 dienos Valstybė turėjo atkurti teisėjams iki atlyginimų sumažinimo mokėtus atlyginimus, kas padaryta nebuvo.
Analogiškose bylose pareiškėjų reikalavimai gali būti tenkinami atsižvelgiant į tai, kad šalies ekonominė situacija pagerėjo nuo 2003 metų.
Nustatyta, kad pareiškėjas K. S. 1994 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu paskirtas Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėju. 1994 m. rugpjūčio 31 d. LR Teisingumo ministro įsakymu nustatyta darbo pradžia teisėju Mažeikių rajono apylinkės teisme nuo 1994 m. spalio 1 d. 2000 m. birželio 29 d. Teismų departamento įsakymu paskirtas pavaduoti teismo pirmininką nuo 2000 m. liepos 17 d. iki 2000 m. rugpjūčio 13 d. 2001 m. liepos 5 d. Teismų departamento įsakymu Nr. 99T paskirtas pavaduoti teismo pirmininką nuo 2001 m. liepos 16 d. iki 2001 m, rugpjūčio 12 d. 2001 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1506 paskirtas eiti Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas, kurias ėjo iki 2002 m. gruodžio 31d. 2007 m. gegužės 11 d. Šiaulių apygardos teismo pirmininko įsakymu paskirtas pavaduoti teismo pirmininką nuo 2007 m. birželio 4 d. iki 2007 m. liepos 31 d.
Atsižvelgiant į aplinkybę, kad šalies ekonominė padėtis gerėjo nuo 2003 metų, gali būti tenkinama tik pareiškėjo skundo dalis dėl priteisimo atlyginimo skirtumo už laikotarpį nuo 2007 -06-04 iki 2007-07-31, tai yra - už laikotarpį, kurį pareiškėjas pavadavo Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininką. Už minėtą laikotarpį sumažinto neišmokėto darbo užmokesčio dalis sudaro 5067,57 Lt su mokesčiais ( T-I, b.l. 81). Ši suma pareiškėjui priteisiama. Mokesčiai turės būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo procese.
Bylos dalis dėl reikalavimo pripažinti 1999 m. gruodžio 23 d. Teisingumo ministro įsakymą Nr. 370 neteisėtu nutrauktina, praleidus nustatytą terminą (LR ABTĮ 33 str., 101 str. 6 p.). Galiojant minėtam įsakymui nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl atlyginimo skirtumo, susidariusio taikant šį teisės aktą, priteisimo ( T-I, b.l. 7-10, 81-84, T-II, b.l. 8-11). Byloje nekeliamas klausimas dėl atlyginimo skirtumo priteisimo kitais pagrindais – dėl BMA taikymo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis LR ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1,2,5 p.,101 str. 6 p., 127 str. 1 d.,
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
K. S. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 5067,57 Lt neišmokėtą darbo užmokestį su mokesčiais. Vykdymo procese iš šios sumos nustatyta tvarka išskaičiuoti mokesčius.
Bylos dalį dėl pripažinimo LR teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 neteisėtu nutraukti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.