Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-13 · Administracinė byla Nr. I-4895-764/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-13
Bylos Nr.
I-4895-764/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05614-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
I. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4895-764/2016Proceso Nr. 3-61-3-05614-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. (I. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas I. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, jo naudai priteisti 4 000 Eur neturtinę žalą.

Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) laikotarpiais nuo 2011-12-20 iki 2012-01-05, nuo 2012-01-17 iki 2012-02-10, nuo 2014-11-28 iki 2014-12-05, nuo 2015-05-29 iki 2015-06-05 ir nuo 2015-06-26 iki 2015-07-17 buvo gydomas pažeidžiant galiojančius teisės aktų reikalavimus, nes palatos buvo perpildytos, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, o tai pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką laikytina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str. pažeidimu. Palata Nr. 28 neatitiko Higienos normos HN 76:2010 21 p. reikalavimų, nes nebuvo įrengtas unitazas, sanitarinis mazgas įrengtas bendroje patalpoje. Taip pat palatose nebuvo veidrodžių ir spintelių higienos reikmenims susidėti. Dušai neatitiko Higienos normos HN 47:2012 39 p. reikalavimų, nes nebuvo atitverti vienas nuo kito. Palatose buvo drėgna ir tamsu, sienų dažai apsilupę, pačios sienos aptrupėjusios. LAVL jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, o tai jam buvo labai kenksminga, nes yra sirgęs tuberkulioze. Tekdavo miegoti antrame lovos aukšte, o tai sukeldavo didelių nepatogumų, nes turi sąnarių problemų. Į palatas buvo tiekiamas tik šaltas vanduo. Dėl laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, miegas, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 ir 6.250 str. nuostatas bei nuoseklią nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, dėl patirtų išgyvenimų jis turi teisę reikalauti iš Lietuvos valstybės atlyginti neturtinę žalą.

Teismui pateiktame atsikirtime pareiškėjas nurodė, kad ieškinio senaties termino praleidęs nėra, nes reikalavimas atlyginti neturtinę žalą kildinamas iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo. Be to, jam nebuvo žinoma Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6–9) prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad LAVL pareiškėjas buvo gydomas laikotarpiais nuo 2011-12-20 iki 2012-01-05 (Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 27, plotas 21,25 kv. m, 7 lovos), nuo 2012-01-17 iki 2012-02-10 (Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 28, plotas 8,84 kv. m, 2 lovos), nuo 2014-11-28 iki 2014-12-05 (Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 20, plotas 7,19 kv. m, 4 lovos), nuo 2015-05-29 iki 2015-06-05 (Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 28, plotas 8,92 kv. m, 4 lovos). Duomenų, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu buvo laikoma su pareiškėju, LAVL neturi, nes galiojantys teisės aktai neįpareigoja jų rinkti ir sisteminti. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir / ar nuteistųjų skaičiui ir turi suteikti sveikatos priežiūros paslaugas visiems atvykstantiems asmenims. Be to, skirstydama nuteistuosius ir / ar suimtuosius į palatas, LAVL turi užtikrinti Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme nustatytų izoliavimo reikalavimų laikymąsi. LAVL palatos remontuojamos eilės tvarka taip, kad būtų užtikrinti Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai. Visos LAVL palatos inventoriumi aprūpinamos atsižvelgiant į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35 p. nustatytus reikalavimus. Sanitariniam mazgui įrengti LAVL turi būti taikomos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5 p. nuostatos, o ne Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, nes ji taikoma naujai rekonstruotiems arba naujai statomiems laisvės atėmimo vietų pastatams. Nagrinėjamu atveju negali būti nustatytos Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, nenurodė jokių objektyvių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jam padarytos žalos faktą. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015-11-26, todėl dėl dalies skundo reikalavimų yra praleidęs CK 1.125 str. 8 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, o tai yra pagrindas šią skundo dalį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo I. B. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL.

Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal šio straipsnio nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. 2 ir 3 d. nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiga įrodyti valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas tenka asmeniui, reikalaujančiam atlyginti jam padarytą žalą.

Bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, - skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 1 d. 7 ir 8 p.). Pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas nustato nagrinėjamos bylos ribas bei pasirinktą gynybos būdą. Priimdamas sprendimą teismas negali pakeisti pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ir peržengti nagrinėjamos bylos ribas.

Teismui 2016-05-16 buvo pateiktas pareiškėjo atsikirtimas, kuriame jis nurodė naujas, skunde nenurodytas, aplinkybes, t. y. kad buvo laikomas kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis, lovos ir minkštasis inventorius neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad pareiškėjui 2016-05-13 pasirašytai buvo įteiktas teismo šaukimas, kuriuo jam išaiškinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 str. įtvirtinta teisė tikslinti skundą. Šia teise pareiškėjas nepasinaudojo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos teismui pateiktame skunde, negali būti vertinamos, nes peržengia ginčo ribas.

Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia tuo, kad laikotarpiais nuo 2011-12-20 iki 2012-01-05, nuo 2012-01-17 iki 2012-02-10, nuo 2014-11-28 iki 2014-12-05, nuo 2015-05-29 iki 2015-06-05 ir nuo 2015-06-26 iki 2015-07-17 LAVL jis buvo laikomas jo orumą žeminančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis.

Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 str. 8 d. yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Skundą dėl žalos, kurią kildina iš neteisėtų LAVL veiksmų laikotarpiais nuo 2011-12-20 iki 2012-01-05, nuo 2012-01-17 iki 2012-02-10, nuo 2014-11-28 iki 2014-12-05, nuo 2015-05-29 iki 2015-06-05 ir nuo 2015-06-26 iki 2015-07-17, atlyginimo pareiškėjas padavė 2015-11-26 (b. l. 1–3). LAVL prašo taikyti CK 1.125 str. 8 d. nustatytą ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Pareiškėjo argumentas, jog jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose išaiškintos Konvencijos 3 str. nuostatos, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, negali būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Konkrečius reikalavimus užtikrinant tinkamas įkalinimo sąlygas pirmiausiai nustato nacionaliniai teisės aktai, tuo tarpu Konvencija nustato, be kita ko, pagrindines asmenų teises ir laisves, kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas aiškina Konvencijos nuostatas ir konkrečiu atveju vertina, ar valstybės individualiais atvejais įvykdė atitinkamus Konvencijos nuostatų pažeidimus. Vadinasi, pareiškėjui nesusipažinus su šio teismo sprendimais, jo teisės įgyvendinti teisminę gynybą nebuvo apribotos ar apsunkintos.

Įvertinęs tai, kad skundą pareiškėjas padavė tik 2015-11-26, teismas konstatuoja, kad dėl dalies skundo reikalavimų pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, pagrindas jį atnaujinti nenustatytas, todėl skundo dalis dėl reikalavimų atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų LAVL laikotarpiais nuo 2011-12-20 iki 2012-01-05 ir nuo 2012-01-17 iki 2012-02-10, atmestina kaip nepagrįsta.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad galimai padarytą žalą jis kildina iš to, kad nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, sanitarinis mazgas įrengtas bendroje patalpoje, į kameras tiekiamas tik šaltas vanduo, nebuvo veidrodžių ir spintelių higienos reikmenims susidėti, buvo drėgna ir tamsu, sienų dažai apsilupę, sienos aptrupėjusios, palatoje Nr. 28 nebuvo unitazo, dušai neatitiko higienos normų, palatose įrengtos dviaukštės lovos. Taip pat nurodė, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Pagal teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.¹4 p., iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Pareiškėjas teigia, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo gydomas laikotarpiais nuo 2014-11-28 iki 2014-12-05, nuo 2015-05-29 iki 2015-06-05 ir nuo 2015-06-26 iki 2015-07-17, t. y. 35 dienas. LAVL pateikti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2014-11-28 iki 2014-12-05 pareiškėjas buvo laikomas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 20, plotas 7,19 kv. m, 4 lovos, nuo 2015-05-29 iki 2015-06-05 – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 28, plotas 8,92 kv. m, 4 lovos. Duomenų, kokioje palatoje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015-06-26 iki 2015-07-17, ar kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjo LAVL nebuvo, atsakovės atstovė nepateikė.

Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, jei nėra objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, visos abejonės vertintinos jo naudai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad 35 dienas I. B. nebuvo užtikrintas minimalus 5,1 kv. m vienam asmeniui tenkantis palatos plotas.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 p., įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Jose įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis.

Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Teismų praktikoje pripažįstama, kad LAVL patalpose ir teritorijoje iškabindama informaciją apie draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje, tinkamai užtikrina jai teisės aktuose nustatytas pareigas. Paaiškėjus, kad nuteistieji ir / ar suimtieji šį draudimą pažeidžia, pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į LAVL administraciją ir informuoti, kad yra pažeidžiamos jo teisės. Aplinkybių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją, o ši būtų ignoravusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir nesiėmusi veiksmų užkirsti kelią daromam pažeidimui, pareiškėjas nenurodė. LAVL negali būti atsakinga už tai, kad kiti nuteistieji / suimtieji nepaiso draudimo ir rūko palatose. Be to, teismui pateiktame pareiškėjo gydymo stacionare istorijos išraše (b. l. 12), priešingai, nei teigia pareiškėjas, nurodyta, kad jis rūko. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad LAVL patalpose yra nuolatos rūkoma, o administracija jokių veiksmų nesiima.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (2011-06-19 redakcija) (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punkte nustatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Nurodytos nuostatos patvirtina, kad sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje būtinas tuo atveju, kai tai nesusiję su patalpų rekonstrukcija ar atliekamu kapitaliniu remontu. Sanitarinio mazgo atitvėrimas pertvara iš esmės atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad palatoje Nr. 28 nebuvo unitazo. Pagal Lietuvių kalbos žodyną, unitazas – klozeto puodas (kriauklė) išmatoms ir kitoms nešvarybėms nutekėti išvietėse, kur įrengta kanalizacija.

Į bylą pateiktos fotonuotraukos tvirtina, kad LAVL palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas buvo įrengti sėdimi / tupimi unitazai, todėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nebuvo pažeistos.

Higienos norma HN 76:2010 nenumato, kad LAVL palatose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, tokios pareigos nenumato ir Higienos normos HN 47:2011 37 punktas, kuris reglamentuoja tik karšto bei šalto vandens kokybę.

Higienos normos HN 47:2011 18 p. nustatyta, kad daugiavietėse palatose turi būti ne daugiau kaip 4 lovos. Kita vertus, šis Higienos normos HN 47:2011 reikalavimas taikomas tik naujai statomoms ir (ar) rekonstruojamoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Vadinasi, LAVL jų laikytis neprivalo. Taip pat pažymėtina, kad į bylą pateiktos fotonuotraukos iš dalies paneigia pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, nes kai kuriose palatose buvo įrengtos vienaukštės lovos. Patirdamas nepatogumus dėl miegojimo antrame lovos aukšte, pareiškėjas turėjo kreiptis į LAVL administraciją, prašymas užtikrinti jam teisę miegoti vienaukštėje lovoje arba pirmajame dviaukštės lovos aukšte, tačiau to jis nepadarė.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Kitos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos abstrakčiais teiginiais, todėl teismo nevertintinos.

Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 str. pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Pareiškėjas teigia, kad dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, miegas, buvo pažeminta jo garbė ir orumas.

Įvertinęs tai, kad LAVL pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi jo sveikata, psichinė ar fizinė būklė ar jis būtų patyręs tokius neigiamus išgyvenimus, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu pagal Konvencijos 3 str., teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 35 dienos, tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio jo fizinei ar psichinei sveikatai, konstatuoja, kad I. B. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 350 Eur neturtinė žala. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 350 Eur sumą laiko adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 127 ir 129 str. teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo I. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui I. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 350 (trijų šimtų penkiasdešimties) Eur neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė