Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-32-460/2014

2014 m. vasario 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Albinos Pupeikienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-127-890/2013 pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Alovė“, valstybės įmonei Registrų centrui, tretieji asmenys R. S., V. S., R. P., V. S., B. O. S. bei Palangos miesto savivaldybė, dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą bei nekilnojamojo daikto teisinės registracijos panaikinimo bei ieškovo M. S. (apelianto) apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

ieškovas M. S. Palangos miesto apylinkės teismui 2012-10-29 pateikė ieškinį, juo prašė panaikinti UAB „Alovė“ nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – kiemo aukštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini), taip pat panaikinti statinio – kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Nurodė, kad pretenduoja atkurti nuosavybės teises į jo močiutei A. S. iki žemės nacionalizacijos priklausiusią žemę Palangoje: 0,0423 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 0,1173 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurie yra buvusių Palangos miesto atrakcionų teritorijoje (duomenys neskelbtini). Grąžintinų žemės sklypų ribose yra trinkelėmis grįsti takai, kiemo aikštelė, nuosavybės teise priklausantys UAB „Alovė“. Ši galiojanti nekilnojamojo turto registracija yra kliūtis atkurti ieškovo nuosavybės teises. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, adresu (duomenys neskelbtini), yra įregistruoti nekilnojamieji daiktai – administracinis pastatas, lauko tualetas, kiemo statiniai (kiemo aikštelė). UAB „Alovė“ priklauso administracinis pastatas ir kiemo statiniai. Šie nekilnojamojo turto objektai buvo įregistruoti penkių dokumentų – 1991-01-08, 1993-05-17 priėmimo–perdavimo aktų, 1993-05-07 įstatinio kapitalo suformavimo sutarties, 1995-02-17 miesto valdybos potvarkio Nr. 22, 2001-03-27 statybos inspektoriaus pažymos Nr. 59 pagrindu. Nurodytuose teisinės registracijos aktuose nėra jokių nuorodų į ginčo kiemo aikštelę ar jos sukūrimą. Nesant duomenų apie kiemo aikštelės, kaip nekilnojamojo daikto, suformavimą ir su tuo susijusių procedūrų atlikimą, teisė į kiemo aikštelę, kaip nekilnojamąjį daiktą, negalėjo atsirasti, taip pat negalėjo būti registruojama Nekilnojamojo turto registre. Dėl šių priežasčių tiek kiemo aikštelės nuosavybės teisė, tiek daiktinių teisių į ją teisinė registracija turi būti panaikinta.

Trečiasis asmuo R. P. teismo posėdžio metu ieškovo ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, yra patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog Palangos miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988-05-26 sprendimu Nr. 48 administracinis pastatas 1B2p, unikalus Nr. 2598-3001-3012, bei prie administracinio pastato esantys kiemo statiniai (kiemo aikštelė), unikalus Nr. 2598-3001-3023, įregistruoti Palangos miesto kultūros ir poilsio parkui (b. l. 63–64, 68, 69). UAB „Alovė“ nuosavybės teisės į administracinį pastatą ir nurodytus kiemo statinius buvo įregistruotos 1991-01-08, 1993-05-17 priėmimo–perdavimo aktų (b. l. 39, 40, 41), 1993-05-07 valstybinio turtinio įnašo perdavimo privataus kapitalo įmonei sutarties (b. l. 42–43), Palangos miesto valdybos 1995-02-17 potvarkio Nr. 22 (b. l. 44, 45) bei 2001-03-27 statybos inspektoriaus pažymos Nr. 59 pagrindu (b. l. 46).

Ieškovas M. S. prašymą panaikinti UAB „Alovė“ nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą kiemo statinius – kiemo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), grindžia tuo, kad nė viename iš UAB „Alovė“ nuosavybės teisių įregistravimo pagrindą sudarančių anksčiau paminėtų dokumentų nėra duomenų apie kiemo aikštelę ar jos perdavimą atsakovės UAB „Alovė“ nuosavybėn, be to, kiemo aikštelė nėra suformuota įstatymų nustatyta tvarka, neatitinka tuo metu galiojusio Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo keliamų reikalavimų, nėra pateikti statinio teisėtumą patvirtinantys dokumentai, todėl atsakovei UAB „Alovė“ nuosavybės teisė į kiemo aikštelę buvo įregistruota nepagrįstai.

Dėl kiemo aikštelės teisinės registracijos

Teisėjų kolegija pažymi, jog Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Tiek teikdamas ieškinį, tiek apeliaciniame skunde ieškovas savo reikalavimą grindžia tuo, kad kiemo statiniai (kiemo aikštelė) nėra suformuoti įstatymų nustatyta tvarka, neatitinka tuo metu galiojusio (2001-02-08) Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo keliamų reikalavimų, nėra pateikti statinio teisėtumą patvirtinantys dokumentai (statybos leidimas, statinio priėmimo naudoti aktas ir pan.) ir tuo pagrindu šie statiniai negalėjo būti registruoti Nekilnojamojo turto registre.

Aktualu pažymėti, jog bylos duomenys patvirtina, kad pirminė teisinė registracija minėtų nekilnojamųjų daiktų, kaip valstybinio turto, buvo atlikta 1988-07-07 Palangos miesto kultūros ir poilsio parko vardu. Juridinis įregistravimo pagrindas – Palangos miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988-05-26 sprendimas Nr. 48. Atsakovės valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, teisinė registracija atlikta vadovaujantis Lietuvos TSR ministrų tarybos 1970-01-04 nutarimu Nr. 2 patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus įmonių ir įstaigų eksploatuotas turtas priklausė valstybei, kuriai pagal galiojusio 1964 m. CK 97 straipsnį nuosavybės teise priklausė visas valstybinis turtas (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Tik vėliau 1995-02-17 Palangos miesto valdybos potvarkiu Nr. 22 1995-04-25 nekilnojamieji daiktai perregistruoti UAB „Alovė vardu. Įsteigus Nekilnojamojo turto registrą, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, duomenys, sukaupti Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, buvo perrašyti į Nekilnojamojo turto registrą. Taigi, šie bylai reikšmingi faktiniai duomenys apie kiemo aikštelę ir administracinį pastatą buvo perrašyti iš Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro sukauptų duomenų į Nekilnojamojo turto registrą. Pažymėtina, kad tiek kiemo aikštelė, tiek administracinis pastatas yra pastatyti 1983 metais, pirmą kartą inventorizuoti 1986-04-04, įregistruoti 1988-07-07, todėl Nekilnojamojo turto kadastro ir registro įstatymo reikalavimai dėl nekilnojamųjų daiktų suformavimo bei registravimo šiuo atveju negali būti taikomi.

Šiai teisinei situacijai spręsti svarbu tai, kad vadovaujantis 1970-01-04 Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos 4 punktu, tuometinis „registracijos objektas buvo visas pastatas su jam priklausančiais pagalbiniais statiniais, esantis atskirame žemės sklype ir turintis atskirą eilės numerį gatvėje<...>“. Pagal tuo metu galiojusią tvarką, Tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure buvo įteisinami visi pastatai ir statiniai, esantys vienoje valdoje inventorizuoti registracijos momentu. Šiuo ginčo atveju kiemo aikštelė įregistruota kartu su administraciniu pastatu lB2p pagal 1988-05-26 Palangos miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 48. Šiuo aspektu svarbu tai, jog 1995-02-17 Palangos miesto valdybos potvarkiu Nr. 22 pastatai ir statiniai, t. y. ir kiemo aikštelė, išimties tvarka įteisinti UAB „Alovė“ (b. l. 44) (CPK 197 straipsnis). Taigi, nagrinėjamu atveju teigti, kad nėra dokumentų, patvirtinančių UAB „Alovė“ nuosavybės teisę, nėra jokio juridinio pagrindo.

Apelianto teigimu, 2001-03-27 statybos inspektoriaus pažyma Nr. 59 buvo pripažinta neatitinkančia tikrovės. Vertinant bylos duomenis, pabrėžtina, kad, Nekilnojamojo turto registro (registro Nr. 50/123445) duomenimis, 2001-03-27 statybos inspektoriaus pažymoje Nr. 59 yra kalbama apie nekilnojamuosius įrenginius – atrakcionus. Pažymėtina, kad kiemo aikštelė, esanti šalia/aplink atrakcionų, buvo įregistruota kartu su atrakcionais 2001-03-27 statybos inspektoriaus pažymos Nr. 59 pagrindu. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui 2006-09-01 priėmus sprendimą (administracinės bylos Nr. I-1248-163/2006) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo padarytą įrašą, sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre atrakcionai buvo išregistruoti. Tačiau šiuo atveju verta atkreipti dėmesį, jog siekiant išregistruoti su atrakcionais įregistruotą aikštelės dalį, turi būti atliktas kiemo aikštelės (unikalus Nr. 2598-3001-3023) kadastro duomenų tikslinimas. Dar kartą teisėjų kolegija nori paminėti, kad kiemo statiniai (ir kiemo aikštelė), esantys prie administracinio pastato lB2p, 1988-05-26 Palangos miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 48 buvo 1988-07-07 įregistruoti Palangos miesto kultūros ir poilsio parkui (CPK 178 straipsnis). UAB „Alovė“ nuosavybės teisės į administracinį pastatą ir nurodytus kiemo statinius buvo įregistruotos 1991-01-08 priėmimo–perdavimo aktu, 1993-05-07 įstatinio kapitalo suformavimo sutartimi, 1993-05-17 priėmimo–perdavimo aktu, 1995-02-17 miesto valdybos potvarkiu Nr. 22, šis įrašas galioja nuo 2001-04-02. Nė vienas šių dokumentų nėra pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu neteikusiu galios. Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra konstatavęs, kad Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. Kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, tai asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje yra konstatavęs, jog pasirinktas teisinis būdas siekiant žemės, kurioje yra kitam asmeniui priklausantys pastatai ir kiti statiniai, grąžinimo natūra, yra netinkamas norimam tikslui pasiekti: net jeigu būtų nuginčyta būtent nuosavybės teisė į šiuos daiktus, jie vis tiek liktų ginčo žemės sklype ir dėl to šis negalėtų būti laikomas laisvu (neužstatytu), nepaisant to, kam priklausytų nuosavybės teisė į nurodytus objektus, jiems eksploatuoti būtų reikalingas žemės sklypas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2010).

Dėl kiemo aikštelės, kaip nekilnojamojo daikto

Valstybės įmonė Registrų centras 2001 metais registruodama administracinį pastatą ir šalia jo esančią kiemo aikštelę ją įregistravo kaip to pastato priklausinį, kadangi pagal registracijos metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 153 straipsnį buvo įtvirtinta, kad „priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusi su juo bendra ūkine paskirtimi ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ką kita“. Nagrinėjamu atveju kiemo aikštelė yra teritorija aplink pagrindinį pastatą ir skirta tam pastatui eksploatuoti ir juo naudotis, ji tarnauja pagrindiniam daiktui, sudarydama sąlygas privažiuoti prie pastato, pastatyti transporto priemones ir pan. Tai, kad kiemo aikštelė neturi įregistruotų parametrų ir konkretaus ploto, nereiškia, jog ji neegzistuoja ir netarnauja pagrindiniam daiktui. Iš Nekilnojamojo turto kadastre registro dokumentų byloje (suformuotoje 2001-02-08 prieš įregistruojant) esančio plano bei kitų statinių kadastro duomenų matyti, jog kitais statiniais, pažymėtais plane b ir Ib, nurodyti kiemo aikštelė bei takai ir lauko tualetas (perleistas M. J.). Šioje byloje ginčo statiniai pavadinti „grindiniais“, o medžiaga, iš kurios jie suformuoti, – betoninėmis plytelėmis. Tai, kad kiemo aikštelė kaip atskiras objektas atskirai nenurodyta 1993 m. priėmimo–perdavimo aktuose, įstatinio kapitalo formavimo sutartyje ir Palangos miesto valdybos potvarkyje, nereiškia, kad ji neegzistavo ir nebuvo perleista UAB „Alovė“. Analizuojant kasacinio teismo praktiką šiuo aspektu svarbu tai, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jis nenurodomas turto perleidimo sutartyje, neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, jeigu sutartyje nėra priešingos išlygos (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1051/2003; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis Nr. 3K-3-595/2005; 2008 m. vasario 25 d. nutartis Nr. 3K-3-134/2008). Priklausinį, nenurodytą pagrindinio daikto perleidimo sutartyje, ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jis taip pat yra nenurodytas ir perdavimo–priėmimo akte, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizė suponuoja išvadą, kad kiemo aikštelė yra priskirtina priklausiniams, dėl to pirmosios instancijos teismo išvados yra teisėtos ir pagrįstos, o apelianto argumentai nepagrįsti ir prieštaraujantys kasacinės instancijos teismo suformuotai teismų praktikai bei įstatymų reikalavimams.

Dėl pareikšto reikalavimo tapatumo kitoje administracinėje byloje išnagrinėtam ginčui tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu

Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovo M. S. reikalavimai panaikinti nuosavybės teises ir teisinę kiemo aikštelės registraciją yra tapatūs reikalavimui, kurį ieškovas reiškė administracinėje byloje, kuri jau yra galutinai baigta įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2909/2012. Minėtoje administracinėje byloje ieškovas M. S. prašė administracinio teismo panaikinti teritorinės ir centrinės valstybės įmonės Registrų centro sprendimus, kuriais buvo atmestas pareiškėjo prašymas panaikinti UAB „Alovė“ vardu registruotos kiemo aikštelės teisinę registraciją ir priimti naują sprendimą – panaikinti UAB „Alovė“ vardu registruotos kiemo aikštelės, adresu (duomenys neskelbtini), registraciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-09-05 nutartyje konstatavo, kad M. S. reikalavimai nėra pagrįsti, todėl registro tvarkytojas pagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą. Šioje civilinėje byloje ieškovas reiškia tapatų reikalavimą: panaikinti kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją.

Pažymėtina, jog CPK 293 straipsnyje įtvirtinti bylos nutraukimo pagrindai. Minėto įstatymo straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad teismas bylą nutraukia, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šiuo atveju akivaizdu, kad ieškovo reikalavimas dėl kiemo aikštelės teisinės registracijos panaikinimo jau yra išnagrinėtas administracinio teismo ir priimta galutinė įsiteisėjusi nutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimų tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-486/2007; 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-290/2010; kt.). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių (reikalavimų) dalykas sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo teisminio nagrinėjimo dalyku kitoje išnagrinėtoje byloje. Šiuo atveju yra pagrindas taikyti CPK 293 straipsnį, kadangi administracinė byla jau galutinai išnagrinėta, ginčas tarp šalių dėl kiemo aikštelės teisinės registracijos išspręstas. Šioje civilinėje byloje ir jau išnagrinėtoje administracinėje byloje dalyvauja tos pačios šalys: ieškovas M. S., atsakovės – UAB „Alovė“ ir valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialas, taip pat reikalavimo dalykas yra identiškas, o pagrindas tapatus. M. S. tiek administracinėje byloje, tiek šioje civilinėje byloje savo reikalavimus grindžia tomis pačiomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis: administracinėje byloje ieškovas įrodinėjo, jog nė viename iš viešajame registre įregistruotų dokumentų nėra minima kiemo aikštelė; jog statybos inspekcijos pažyma Nr. 59 teismo pripažinta neatitinkančia tikrovės; rėmėsi tomis pačiomis Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo teisės normomis.

Iš šių argumentų darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai nenagrinėjo ieškovo prašymo toje ieškinio dalyje, kurioje ieškovas prašė panaikinti kiemo aikštelės teisinę registraciją.

Dėl ieškinio senaties termino

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė bendrąją ieškinio senatį, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurios būtų pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Tas faktas, kad jis galbūt faktiškai nedalyvavo 2001 metais nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-578-02/2001, nepaneigia, jog apie šios bylos nagrinėjimą jam buvo tinkamai pranešta ir procesiniai dokumentai jam buvo įteikti CPK nustatyta tvarka. Be to, minėtoje civilinėje byloje dalyvavo ir kiti pareiškėjo giminaičiai, šioje byloje įtraukti trečiaisiais asmenimis, todėl nėra jokio pagrindo abejoti, kad pareiškėjas M. S. nežinojo apie žemės sklype stovinčius UAB „Alovė“ priklausančius statinius ir kiemo aikštelę. Be to, dar tuo metu 2000 –2001 m. buvo patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies detalusis planas ir visi įpėdiniai atkurti nuosavybės teises į žemę, tarp jų ir M. S., žinojo, o jei ir ne, tai atsižvelgiant į jų teisinį suinteresuotumą, privalėjo žinoti apie žemės sklypų ribas, planus, stovinčius pastatus, kadangi jau tada jie buvo pretendentai atkurti nuosavybės teises į savo močiutei priklausiusį žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie ieškinio senaties termino praleidimą dėl svarbių priežasčių, todėl apelianto teiginiai apie tai, jog teismas nesiaiškino termino praleidimo priežasčių, yra nepagrįsti. Teismas neprivalo pats nustatinėti ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, o tuo labiau rinkti su tuo susijusių įrodymų savo iniciatyva, tai privalo daryti tuo suinteresuota šalis. Šiuo atveju tai privalėjo įrodyti pareiškėjas, tačiau to nepadarė ir taip pat su apeliaciniu skundu nepateikė jokių tokias priežastis pagrindžiančių įrodymų.

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.