Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos transporto saugos administracijos, atstovams Mariui Laurinėnui ir Virginijui Čiškauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos transporto saugos administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovės. Pirma, pareiškėjas negavo 169 372,1 Eur pajamų, kurias būtų gavęs už keturračių nuomos verslą. Negautas pajamas nustatė remdamasis 2006 m. viešai publikuotu internete verslo planu UAB „Panemunės trasa“. Antra, pareiškėjas negavo 504 532,47 Eur pelno už sodybos dalies ir pirties nuomą. Trečia, pareiškėjas prašo priteisti 22 643,23 Eur turtinę žalą, kuri atsirado kaip prievolė mokėti už direktyvos 2002/24/EB neatitinkančias transporto priemones. Ketvirta, pareiškėjas patyrė 4 841,46 Eur žalos, nes atmetus priešieškinį jam nebuvo grąžinta lizingo įmokų suma 4 841,46 Eur. Civilinės bylos Nr. 2-1114-790/2010 medžiagoje yra pateikti banko išrašai, kurie patvirtina apie apmokėtas periodines lizingo įmokas, ir lizingo sutartys, kurios patvirtina pirmojo įnašo už transporto priemones ir sutarčių sudarymą sumokėjimą.

Administracijos teigimu, Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010 ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. civilinėje byloje 2A-1050-115/2011 buvo išsamiai išnagrinėtas pareiškėjo ginčas su jo kreditoriais, taip pat vertintas ginčijamo tipo patvirtinimo sertifikato galiojimas ir jo pateikimo aplinkybės. Teismų sprendimai yra įsiteisėję ir nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Jais nustatyta, kad pats pareiškėjas išsirinko keturrates transporto priemones, pats pasirinko jų tiekėją, pats pasirašė perdavimo ir priėmimo aktus, kuriuose nenurodė jokių pastabų, pradžioje mokėjo įmokas už šias transporto priemones ir tik vėliau persigalvojo ir pradėjo teisines procedūras ir bylinėjimosi procesus. Transporto priemones pareiškėjas įsigijo verslo tikslais t. y. veikė kaip verslininkas, kuriam keliami aukštesni atsargumo ir rizikos standartai. Tokio pareiškėjo elgesio negalima vertinti kaip atsakingo ir atitinkančio įprastinius elgesio standartus. Įprastinis elgesio standartas reikštų, kad pareiškėjas prieš įsigydamas transporto priemones įsitikina, kad jos turi visus reikalingus dokumentus, kurie būtini, kad pareiškėjas jas galėtų naudoti savo numatytoje veiklos srityje. Administracijos nuomone, išimtinai pareiškėjo veiksmai lėmė jo galimus turtinius ir neturtinius nuostolius.

Administracija prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad pareiškėjas jo įvardijamą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš Administracijos veiksmų dėl keturračių transporto priemonių tipo patvirtinimo vertinimo. Dėl šio vertinimo ir tipo patvirtinimo sertifikato galiojimo pareiškėjas į Administraciją kreipėsi dar 2008 m. gegužės 26 d. Tą patvirtina atsakovo 2009 m. birželio 17 d. raštas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui Nr. (16) 15B-3332, kuriame nurodoma, kad pridedama M. T. 2008 m. gegužės 26 d. skundo ir atsakovo atsakymo kopijos. Atsakovo pozicija dėl minėtų keturračių transporto priemonių pareiškėjui buvo žinoma dar 2008 m. Tą patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2232-561/2009. Daugiau nei prieš 10 metų atsakovo atlikti veiksmai negali būti ginčijami teisme, nes yra suėję ieškinio senaties terminai. Pažymėjo, kad pareiškėjo akivaizdus delsimas kreiptis į teismą kartu apribojo ir atsakovo galimybę gintis nuo jam pareiškiamų reikalavimų. Už Administracijos archyvo tvarkymą atsakinga darbuotoja Administracijai paaiškino, kad 2009 m. birželio 17 d. rašto Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui Nr. (16) 15B-3332 popierinis originalas yra sunaikintas, kadangi šios bylos vadovaujantis teisės aktais buvo saugomos 5 metus, todėl atsakovas net negali pateikti originalių dokumentų.

Administracijos nuomone, 2019 m. liepos 2 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi byloje Nr. I-3925-1047/2019 atsisakius nagrinėti pareiškėjo 2009 m. birželio 17 d. raštą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui Nr. (16) 15B-3332, kurį pareiškėjas laiko atsakovo neteisėtu veiksmu, dėl kurio patyrė žalą, kartu turėjo būti atmetamas reikalavimas ir dėl žalos atlyginimo. Neteisėti atsakovo veiksmai yra būtinoji atsakovo atsakomybės sąlygą ir nenagrinėjant atsakovo veiksmų teisėtumo negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas -žalos atlyginimas. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2007 m. birželio 7 d. nutartis byloje Nr. AS-438-257-07 dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo).

Administracijos nuomone, pareiškėjas neįrodė jokių neteisėtų Administracijos veiksmų, kurie yra būtina atsakomybės sąlyga. Pareiškėjo ginčijamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui adresuotas 2009 m. birželio 17 d. raštas Nr. (16)-15B-3332 „Dėl įrodymų pateikimo“ buvo atsakymas į šio teismo prašymą. Pareiškėjas iš esmės ginčija tipo patvirtinimo sertifikato (e13*2002/24*0031**00) teisėtumą. Šį sertifikatą išdavė ne Administracija, o Liuksemburgo tipo patvirtinimo institucija, todėl Administracija negali būti atsakinga už kito subjekto atliktus veiksmus. Pareiškėjas niekada nebuvo kreipęsis į Administraciją dėl minėtų keturračių motociklų tipo patvirtinimo procedūros atlikimo.

Taigi pareiškėjas neįrodė nei turtinės, nei neturtinės žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nustatyta, kad 2009 m. birželio 1 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas kreipėsi į Valstybinę kelių transporto inspekciją prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos raštu Nr. 2-5690-790/2009 „Dėl įrodymų pateikimo“, kuriame prašė pateikti civilinės bylos nagrinėjimui reikalingą pareiškėjo 2008 m. gegužės 26 d. skundo Inspekcijai tyrimo medžiagą ir paaiškinti, ar nuo 2007 m. gruodžio mėnesio galima teisėtai Lietuvos Respublikoje prekiauti ir naudotis „Zipp 4-Cross 200“ keturračiais (b. l. 92).

Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2009 m. birželio 17 d. raštu Nr. (16)-15B-3332 „Dėl įrodymų pateikimo“ informavo, kad keturračius motociklus, atitinkančius techninius reikalavimus bei patvirtintą jų tipą ir pažymėtus to tipo Europos bendrijos (toliau – EB) suteiktu tipo patvirtinimo ženklu nedraudžiama naudoti EB šalyse. Tokios transporto priemonės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, turi būti registruojamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nustatyta tvarka. Pagal EB galiojančią tvarką transporto priemonės atitikimą keliamiems techniniams reikalavimams patvirtina EB atitikties liudijimas, kuris išduodamas kiekvienai juos atitinkančiai transporto priemonei. Atsižvelgiant į tai, kad Inspekcijai nebuvo pateikti EB atitikties liudijimų originalai bei siekiant visapusiškai išsiaiškinti M. T. skunde nurodytas aplinkybes, buvo užklausta EB tipo patvirtinimo numerį e13*2002/24*0031**00 suteikusi įgaliotoji institucija SHCH, kuri patvirtino, kad toks tipas patvirtintas ir tipo patvirtinimo sertifikatas galioja EB (b. l. 19, 93).

Europos Komisija 2018 m. lapkričio 29 d. rašte informavo, kad baigė nagrinėti pareiškėjo skundą dėl įtariamo Europos Sąjungos teisės nuostatų dėl motociklų tipo patvirtinimo pažeidimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2005 m. Liuksemburgo transporto ministerijos išduotas tipo patvirtinimo sertifikatas neatitinka Direktyvos 2002/24/EB reikalavimų. Visų pirma, jis nėra vadinamas „EB tipo patvirtinimo sertifikatu“, kaip nustatyta tos direktyvos III priede pateiktame pavyzdyje. Europos Komisija nurodo, kad neaišku, ar taip įvyko dėl to, kad pagal nacionalinę tipo patvirtinimo procedūrą buvo suteiktas individualus transporto priemonių patvirtinimas, ar tai administracinė klaida, o gal dokumento klastotė. Pranešė, kad ketina baigti šią bylą ir prašo bet kokią naują svarbią informaciją pateikti jai per keturias savaites nuo šio rašto dienos. Išaiškino, kad vėliau ši byla gali būti baigta (b. l. 8–10).

Europos Komisija 2019 m. balandžio 24 d. pranešė, kad ketina baigti bylos nagrinėjimą (b. l. 11–13).

Teismas pažymi, kad į bylą yra pateikti dokumentai (kaip nurodo pareiškėjas, tipo patvirtinimo sertifikatai) (b. l. 14–18), kurie nėra išversti į lietuvių kalbą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Teismo posėdžio metu į teismo klausimą pareiškėjas, kuris pateikė dokumentus į bylą, nurodė, kad vertimo neturi, bet, jeigu reikia, gali išversti. Teismas neįpareigojo pareiškėjo išversti šių dokumentų, nes, nors jie ir minimi byloje, teismas jų netyrė ir jais nesivadovavo nagrinėjamoje byloje. Be to, formalus įpareigojimas pareiškėjui išversti dokumentus, esančius byloje, reikštų tik didesnes pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Teismas atmeta atsakovės argumentus, kad nepriėmus nagrinėti pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2009 m. birželio 17 d. raštą Nr. (16)-15B-3332 „Dėl įrodymų pateikimo“, teismas turėjo nepriimti ir reikalavimo atlyginti žalą. Remiantis vyraujančia ir nusistovėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (toliau – ir LVAT), reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme kaip savarankiškas reikalavimas (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012; 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-295-756/2018, 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-353-575/2019 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Administracijos veiksmų, kurie pasireiškė netikro dokumento pateikimu teismui, neįsitikinimu, kad dokumentas netikras, nors turėjo pareigą tai padaryti, Administracija privalėjo taikyti poveikio priemones UAB „Kotrela“.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę, pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą.

Nagrinėjamoje byloje teismas konstatuoja, kad pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą tada, kai sužinojo apie, jo nuomone, atliktus neteisėtus veiksmus. Apie Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2009 m. birželio 17 d. raštą Nr. (16)-15B-3332 „Dėl įrodymų pateikimo“ pareiškėjas turėjo sužinoti 2009 m. nagrinėjant bylą Vilniaus miesto apylinkės 1-ajame teisme (2010 m. balandžio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010). Teismas atmeta pareiškėjo teiginius, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik gavęs Europos Komisijos raštus, kuriuose yra pasisakoma dėl pareiškėjo skundų. Pirma, pareiškėjas, susipažinęs su Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2009 m. birželio 17 d. raštu Nr. (16)-15B-3332 „Dėl įrodymų pateikimo“, niekada nesutiko su jo turiniu. Tai rodo, kad jį suprato ir turėjo suprasti. Pareiškėjas, skųsdamas 2010 m. balandžio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010 apeliaciniame skunde nurodė, kad UAB „Kotrela“ perdavė L7e kategorijos transporto priemones, kurioms galimai pardavėjas priskyrė atitikties sertifikatų nuorašus su „Aie“ logotipais, kuriuose nurodyta versija CEK 30 (priekiniai būgniniai stabdžiai ir kuriuose nurodoma, kad gamintojas – Taivano įmonė ir identifikavimo numeriai prasideda žymenimis „RLV“, modelis –„aie“, transporto priemonė neturi kėbulo)“; „pateikti atitikties liudijimų nuorašai su AIE logotipais yra be užrašų „EB atitikties liudijimas“; „apeliantas nurodo, jog informavo teismą dėl ikiteisminio tyrimo, atliekamo dėl galimai suklastoto dokumento panaudojimo“ (citatos iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1050-115/2011). Antra, pareiškėjas kreipėsi į teismus, teikė skundus, kreipėsi į policiją, prokuratūrą, Europos Komisiją. Tai taip pat rodo, kad pareiškėjas suprato ir žinojo apie savo teisių pažeidimą, aktyviai siekė ginti savo teises. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo kreipęsis ir į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2009 m, lapkričio 19 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2232-561/2009.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) 2009 m. nagrinėjant jo bylą teisme, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas. Priežasčių, kodėl šis terminas pareiškėjui turėtų būti atnaujintas pareiškėjas nenurodė, jų nenustatė ir teismas. Taigi konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už neteisėtus Administracijos veiksmus paduoti, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo atmestinas pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį (ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. T. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.