Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas A. Mitkus Teisminio proceso Nr. 2-35-3-02398-2011-9 Procesinio sprendimo kategorija 32.1.;121.21.

NUTARTIS

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. S. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2720-632/2011 pagal ieškovo I. S. ieškinį atsakovei N. P., tretiesiems asmenims N. S., VĮ „registrų centras“ Šiaulių filialui bei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl servituto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Nurodo, kad servitutą prašė panaikinti, nes iš esmės pasikeitė aplinkybės. Servitutinis keliukas buvo įrengtas sovietinės santvarkos metais, kai žemė buvo valstybės, o ne privati. Pasikeitus santvarkai atsakovė servitutu nesinaudojo ir pradėjo naudotis tik pastaraisiais metais. Atsakovė savo daiktu gali naudotis be šio servituto (LR CK 4.135 str.), įsirengdama įvažiavimą į savo valdą per savo sklypą, nes sklypas yra prie pat gatvės.

2. Nurodo, kad nustatant servitutą, šis klausimas su ieškovu nebuvo derintas, tinkamai nepaaiškintos servituto nustatymo pasekmės.

3. Nurodo, kad sklypą iš valstybės pirko be servituto, už sklypą moka žemės mokestį. Dėl nustatyto servituto pažeidžiamas ieškovo privatumas, nes arti ieškovo namo važiuoja krovininės transporto priemonės, vežančios malkas, vaikšto pašaliniai asmenys. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nepanaikinus servituto, tarp kaimynų ilgiems metams yra susidariusi konfliktinė situacija.

4. Pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadas, kad keliuko įrengimas atsakovei kainuotų neproporcingai brangiai, prieštarautų racionaliam žemės naudojimui, neargumentavo, kodėl padarė tokias išvadas. Apeliantas teigia, kad yra priešingai, nes nuo sodybos iki kelio yra apie 50 metrų, šeimos jėgomis nukasus paviršinį žemės sluoksnį, reikėtų atvežti keletą sunkvežimių žvyro ir tai kainuotų apie 200 litų. Sklypo dalis, kur turėtų būti įvažiavimas, nenaudojama, tuščia, todėl apie neracionalų žemės naudojimą kalbėti negalima. Teigia, jog sutiktų, kad atsakovė servitutiniu keliuku naudotųsi dar keletą metų, kol įsirengs įvažiavimą.

1. Nurodo, kad apeliantas su žemės sklypo išdėstymu bei nustatytomis sklypo ribomis sutiko, be pastabų pasirašydamas žemės sklypo abrise bei „Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akte“.

2. Nustatytas ginčo žemės sklypui servitutas užtikrina gretimų sklypų naudotojų teises tinkamai naudotis šiais žemės sklypais. Tik esant kelio servitutui, atsakovė gali privažiuoti prie savo namų valdos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė LR CPK 329 str.).

Ginčas byloje yra kilęs dėl ieškovo (apelianto) I. S. žemės sklype esančio kelio, kuriuo naudojasi atsakovė N. P., servituto.

Dėl servituto nustatymo.

Servitutas yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą. Tai suteikimas teisės viešpataujančiojo daikto savininkui ar valdytojui naudotis svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu) arba to daikto savininko, valdytojo teisių naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto) tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnis). Servitutas nustatomas įstatymu, įstatymo nustatytais atvejais administraciniu aktu, sandoriais ir teismo sprendimu (CK 4.124 straipsnio 1 dalimi). Servituto tikslas užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Kadangi servitutas suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises naudotis jam priklausančiu daiktu, tai, nustatant servitutą, turi būti laikomasi minimalaus tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimo principo ir viešpataujančiojo daikto savininkui gali būti suteikiamos teisės naudotis tarnaujančiuoju daiktu tiek, kiek būtina objektyviai viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį. Dėl to servituto turinyje turi būti konkrečiai apibrėžtos teisės, kurios atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko ir kuriomis naudosis servituto turėtojas (CK 4.112 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui (apeliantui) I. S. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (tarnaujantysis daiktas), esančiame (duomenys neskelbtini), administraciniu aktu buvo nustatytas konkrečiai pažymėtas 0,02 ha ploto kelio servitutas (CK 4.119 straipsnis) patekti į gretimą sklypą (viešpataujantysis daiktas), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį N. P.. Šią aplinkybę pripažįsta ir pats apeliantas, kuris, siekia konstatuoti administracine tvarka nustatyto kelio servituto pasibaigimą dėl jo būtinumo išnykimo.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Šiaulių apskrities viršininko 2000-09-28 įsakymu Nr. 1811 „Dėl (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, I. S. buvo suprojektuotas 0,1762 ha ploto namų valdos žemės sklypas (Nr.104), esantis (duomenys neskelbtini). Šio žemės sklypo ribos paženklintos vietoje 2005-06-23 dalyvaujant pačiam I. S., o „Žemės sklypo plane“ bei 2005-06-23 „Žemės sklypo ribų paženklinimo - parodymo akte“ pažymėtas „Kelio servitutas (tarnaujantis daiktas), plotas 0,02 ha.“ Kad tokio servituto nustatymas suderintas su apeliantu I. S., patvirtina jo parašas „Žemės sklypo plane“, abrise, „Žemės sklypo ribų paženklinimo –parodymo akte“ bei „Valstybinės žemės pirkimo –pardavimo sutarties“ projekte (b. l. 37, 38, 39,40); pirmosios instancijos teismo posėdyje I. S. patvirtino, kad „servitutas buvo nustatytas apie 2000 metus, kaimynai taip pat nuo seno ten gyvena, iki servituto tuo keliu kaimynai mažai naudojosi“ (b. l. 66-67). Todėl I. S. apeliacinio skundo argumentai, kad nustatant servitutą, šis klausimas su ieškovu nebuvo derintas, tinkamai nepaaiškintos servituto nustatymo pasekmės, yra nepagrįsti.

Parengtą ir su I. S. suderintą sklypo planą 2006-03-30 patvirtino Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio žemėtvarkos skyrius (nuo 2010-07-01 teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), (b. l. 28-31). Šiaulių apskrities viršininko 2006-04-10 įsakymu Nr. V-1625 „Dėl suprojektuotų žemės sklypų kadastro rodiklių nustatymo bei žemės sklypų pardavimo (duomenys neskelbtini)“, I. S. naudojamam tuomet valstybinės žemės sklypui nustatyta kita (gyvenamoji teritorija, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai) naudojimo paskirtis, nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir servitutas, suteikiantis teisę “eiti, važiuoti keliu per skl. Nr. 104“ ( b. l. 6, 7-8).

2006 m. rugpjūčio 2 d. tarp Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities viršininko administracijos įgalioto atstovo, ir I. S. buvo sudaryta 0,1762 ha žemės sklypo (namų valdos), esančios (duomenys neskelbtini), notarinė pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad įrašų apie žemės servitutą nėra (b. l. 5).

Apskrities viršininko įsakymas yra administracinis aktas, o galimybė administraciniu aktu – apskrities viršininko sprendimu nustatyti servitutą buvo įtvirtinta LR Žemės įstatymo (nuo 2005-07-21 galiojusi įst. red.) 23 straipsnyje. Taigi servitutas nustatytas vadovaujantis įstatymu.

LR CK 4.124 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą. Pagal įstatymą iš servituto nustatymo kylančių teisių ir pareigų atsiradimas siejamas su dviem juridiniais faktais: 1) sutarties, įstatymo, teismo sprendimo arba administracinio akto, nustatančiais servitutą, buvimu; 2) servituto įregistravimu įstatymo nustatyta tvarka. 2006-08-08 ieškovui I. S. įregistruojant nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą „Nekilnojamojo turto registre“ dėl techninės klaidos nebuvo įregistruotas kelio servitutas (b. l. 9-10), tačiau ši klaida 2011 m. liepos 26 d. buvo ištaisyta „Nekilnojamojo turto registro įstatymo“ 33 str. 2 dalyje nustatyta tvarka ir kelio servitutas įregistruotas, o jo įregistravimo pagrindu nurodytas Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr. V-1625 (b. l. 9-10, 34, 35). Taigi būtent šis administracinis aktas yra kelio servituto apeliantui I. S. priklausančiame žemės sklype nustatymo pagrindas; servitutas nustatytas pagrįstai ir toliau galima svarstyti dėl apelianto reikalavimo, ar nustatyto servituto būtinumas išnyko, ar viešpataujantysis daiktas (atsakovei N. P. priklausantis žemės sklypas) gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, t.y. ieškovui I. S. priklausančiu žemės sklypu.

Dėl servituto panaikinimo.

Servitutas gali būti panaikintas tik įstatymų nustatyta tvarka šalims dėl to susitarus ar kitais specialiais Civiliniame kodekse išvardytais pagrindais, įskaitant atvejus, kai išnyksta servituto būtinumas (CK 4.130 straipsnis 1 dalis 5 punktas).

Servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 straipsnis). Taigi reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto kelio servituto pabaigą, išnykus kelio servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė (nors galimi atvejai, kai ji gali atsirasti ir bylos nagrinėjimo metu) viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte, t. y. nustatyto kelio servituto panaikinimas šiuo pagrindu negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta, o jo tinkamo naudojimo užtikrinimui bus reikalinga vėliau, pareiškiant tokius reikalavimus, nustatyti naujus kelio servitutus bei įrengti kelius, kurių techninis įrengimo lygis atitiktų keliui keliamus reikalavimus ir toks kelias taptų tinkamas naudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo I. S. reikalavimo nustatyti, jog išnyko kelio servituto būtinumas, patenkinimas reikštų, kad atsakovė N. P. nuo tokio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos praranda galimybę patekti į jai priklausantį namų valdos žemės sklypą iš viešo savivaldybės kelio, ir kad ši galimybė būtų atkurta, reikia įrengti kitą tinkamą naudoti kelią. Be kitų byloje nustatytų aplinkybių, tai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. išvažiuojamojo posėdžio protokolas ( b. l. 72-73). Taigi šios nustatytos aplinkybės lemia, kad apelianto I. S., kaip tarnaujančiojo daikto savininko, žemės sklype nustatyto kelio servituto panaikinimas nėra galimas, nes neišnyko jo būtinumas ir viešpataujantysis daiktas negalės būti tinkamai naudojamas pagal paskirtį be nustatyto kelio servituto, nes kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte panaikinimas reikštų, kad atsakovė N. P. pagal šiuo metu esamą situaciją praranda galimybę naudotis viešpataujančiuoju daiktu – jai priklausančiu žemės sklypu (CK 4.135 straipsnis).

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms sprendžiama, kad nustatyto servituto pabaigos konstatavimas išnykus jo būtinumui galimas tik tada, kai viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas pagal paskirtį ir be nustatyto kelio servituto.

Apelianto I. S. argumentai, kad atsakovė gali nesunkiai įsirengti kitą kelią į savo namų valdą, nes nuo sodybos iki kelio yra apie 50 metrų, šeimos jėgomis nukasus paviršinį žemės sluoksnį, reikėtų atvežti keletą sunkvežimių žvyro ir tai kainuotų apie 200 litų. Sklypo dalis, kur turėtų būti įvažiavimas, nenaudojama, tuščia, nėra paremti konkrečiais įrodymais (pvz. atitinkama darbų sąmata), be to, kaip jau buvo minėta, konstatuojant, kad išnyko sąlygos servituto nustatymui, kitas kelias jau turi būti įrengtas.

Nors apeliaciniame skunde nekeliama nustatyto servituto atlygintinumo problema, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatyme įtvirtinta galimybė tarnaujančiojo daikto savininkui atlyginti jo patirtus nepatogumus, susijusius su servituto nustatymu. Tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti kompensacijos, kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą, ir dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių atlyginimo (CK 4.129 straipsnis). Atmetus ieškinį dėl servituto panaikinimo, tarnaujančiojo daikto savininkas nepraranda teisės reikalauti kompensacijos; ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu arba apginta teismo sprendimu atskiroje byloje.

Todėl apelianto skunde nurodyti nuostoliai ir nepatogumai, kad jis už visą sklypą moka žemės mokestį, kad dėl nustatyto servituto pažeidžiamas ieškovo privatumas, gali būti kompensuoti kreipiantis į atsakovę, o kilus ginčui,- į teismą, dėl nuostolių atlyginimo. Pažymėtina, kad atsakovė N. P. 2011-10-18 vykusiame pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė sutinkanti „ieškovui sumokėti 100 litų į metus už kelio priežiūrą ir tvarką“ (b. l. 65-68).

Tokiu būdu, nepanaikinus servituto, bent iš dalies tarp kaimynų būtų išvengta konfliktinės situacijos.

Dėl išdėstyto, apeliacinis skundas atmestinas, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

A. N. P. dokumentų apie turėtas bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidas apeliacinėje instancijoje nepateikė, todėl atmetus ieškovo I. S. apeliacinį skundą, iš ieškovo atsakovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.