Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės RAB ,,SET Trans“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ardovite“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo ir 2015 m. rugsėjo 22 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1195-264/2015 pagal ieškovės RAB „SET Trans“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei UAB „Ardovite“ dėl sutarčių nutraukimo ir nuostolių priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės argumentai: šalys 2013 m. sausio 17 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti, o ji (ieškovė) įsipareigojo nupirkti trisdešimt DAF markės naujų automobilių, po 67 500 Eur už kiekvieną; visa sutarties kaina – 2 025 000 Eur. Nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. balandžio 8 d. turėjo būti tiekiama po septynis automobilius kiekvieną savaitę. Šalys taip pat susitarė dėl avanso – ieškovė sumoka atsakovei 50 000 Eur iki 2013 m. sausio 25 d. ir 151 000 Eur iki 2013 m. vasario 11 d., o likusią kainos dalį sumoka po to, kai atsakovė pateiks pranešimą apie transporto priemonių paruošimą pakrauti. Ieškovė sutartu terminu sumokėjo atsakovei 50 000 Eur ir 151 000 Eur.

2013 m. sausio 29 d. šalys sudarė kitą sutartį, kurioje atsakovė įsipareigojo parduoti dvidešimt aštuonias priekabas ZASLAW po 33 100 Eur; visa sutarties kaina – 926 800 Eur, nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. balandžio 8 d. tiekiant po septynias priekabas kiekvieną savaitę. Šioje sutartyje taip apt sutarta ir dėl mokėjimo tvarkos. Nustatyta, kad ji (ieškovė) sumoka 120 000 Eur avansą iki 2013 m. vasario 11 d., o likusius 806 000 Eur – per penkias bankines dienas po to, kai ieškovė gaus atsakovės pranešimą apie paruoštas priekabas išsiųsti.

Sutartyse buvo nustatyta, kad jei atsakovė nevykdys sutartinių įsipareigojimų, ieškovės sumokėtas avansas turi būti grąžinamas per 10 dienų nuo ieškovės pareiškimo dienos, bet ne vėliau kaip per šimtą dvidešimt dienų nuo šių lėšų sumokėjimo. Atsakovei sumokėta 1 160 200 Eur, pateikta prekių tik už 839 200 Eur. Atsakovė privalo grąžinti jai (ieškovei) 321 000 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Priešingai, nei sprendė teismas, atsakovė pažeidė sutartis. Šalys buvo susitarusios, kad sumokėjus avansą, atsakovė privalo kas savaitę teikti septynis automobilius ir septynias priekabas. Atsakovė šios pareigos nevykdė. Ieškovė privalėjo sumokėti sutartą kainą už pristatomas prekes ne tik gavusi pranešimą apie paruoštas prekes ir įrodymus, kad transporto priemonės yra laikinai įregistruotos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, bet tada, kai atsakovė faktiškai savo buveinės vietoje (Kaune) turėjo ketinamus parduoti automobilius.Teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai esminę reikšmę suteikė byloje esantiems 2013 m. kovo 5 d. ir 2013 m. kovo 14 d. atsakovo pasirašytiems pranešimams, neanalizavo ir nepasisakė dėl byloje esančių duomenų, patvirtinančių šių pranešimų surašymo aplinkybes ir tikslą, nevertino byloje esančių įrodymų apie atsakovo faktinę galimybę perduoti prekes pagal sutartį, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovė, nesumokėjusi už transporto priemones, pažeidė sutartis. 2013 m. kovo 14 d. pranešimas apie paruoštus septynis automobilius ir septynias priekabas nebuvo tikrasis pranešimas apie pasirengimą perduoti transporto priemones, buvo pasirašytas ieškovės prašymu, nes jis turėjo būti pateiktas bankui dėl kredito sutarties sudarymo. Byloje esantys duomenys įrodo, kad realiai atsakovė prekių Lietuvoje neturėjo. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nebuvo finansiškai pajėgi vykdyti sutartyse prisiimtus įsipareigojimus atsiskaityti. AB „Asia Credit Bank“ ieškovei 2013 m. kovo 6 d. sutartimi suteikė 3 084 461,80 Eur kreditą, kurio visiškai pakako sutartiniams 2 951 800 Eur įsipareigojimams.Teismas neteisingai aiškino ir taikė sutarčių aiškinimo taisykles, neteisingai įvertino sutarčių nuostatas, todėl nepagrįstai sprendė, kad avanso dydis pagal 2013 m. sausio 17 d. automobilių pirkimo sutartį yra 201 000 Eur. Šalys sutarties 2 paragrafo 3 punkte susitarė, kad avanso dydis pagal šią sutartį sudaro 50 000 Eur, o 151 000 Eur laikomi ne avansu, o daliniu kainos sumokėjimu už užsakomas prekes.

Teismas teisingai nustatė, kad ieškovė pažeidė sutartis, nes nereagavo į atsakovės antrąjį pranešimą apie paruoštas transporto priemones, už jas nesumokėjo. Atsakovė nėra automobilių gamintoja, todėl ieškovės sumokėtas avansas buvo sumokėtas gamintojui. Tik gavusi visišką apmokėjimą už kiekvieną transporto priemonę, atsakovė jas perduodavo ieškovei.Teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju sumokėtas avansas yra ir sutarties įvykdymo garantija, o ne tik kainos dalies sumokėjimas, nes šalys susitarė dėl specifinių prekių pirkimo, skirtų eksploatuoti už Europos Sąjungos ribų. Užsakius tokį didelį jų kiekį, atsakovė ir gamintojas turėjo įsitikinti, kad ieškovė įsigis visas sutartas prekes.Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė, siųsdama pranešimą apie paruoštas prekes ir prašydama už jas sumokėti, privalėjo jas faktiškai turėti sutartoje jų perdavimo vietoje. Atsakovė transporto priemones, kurios yra itin didelių gabaritų, galėjo paimti iš gamintojo tik už jas sumokėjusi. Taigi atsakovė jas paimdavo iš gamintojo tik tada, kai ieškovė už jas sumokėdavo. Atsakovė nei fiziškai, nei finansiškai neturi galimybių visą sutarties galiojimo laiką saugoti tokio kiekio transporto priemonių.Ieškovė nepagrįstai teigia, kad antrasis pranešimas apie paruoštas transporto priemones buvo pasirašytas jos iniciatyva. Šiuos argumentus paneigia atsakovės ieškovei siųsti elektroniniai laiškai .Byloje esantys pačios ieškovės pranešimai įrodo, kad ji nebuvo finansiškai pajėgi atsiskaityti su atsakove, kuri nuolat ragino pateikti patvirtinimą apie galimybę sumokėti sutartą kainą. Ieškovė ne kartą siekė sumažinti perkamų transporto priemonių kiekį dėl sunkios finansinės padėties.

Teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, netinkamai aiškino sutarčių nuostatas, todėl nepagrįstai sprendė, kad atsakovė privalo grąžinti avanso dalį, proporcingą įvykdytai sutarčių daliai. Šalys sutartyse aiškiai susitarė, kad avansas įskaitomas į galutinę kainą tik tada, kai įvykdomas visas susitarimas, t. y. ieškovė nuperka visas sutartas transporto priemones. Visas sumokėtas avansas garantuoja visišką atsakovės nuostolių atlyginimą, nes atsakovė visą gautą iš ieškovės avansą turėjo sumokėti prekių gamintojui. Tokią situaciją lėmė transporto prekių individualumas, specifiškumas, jų kiekis. Ieškovei atsisakius jas įsigyti, atsakovė neturėtų galimybės realizuoti prekių, todėl patirtų itin didelius nuostolius. Ieškovė įsigijo tik nedidelę dalį prekių, todėl negali būti laikoma, kad iš dalies sutartys įvykdytos.Atsakovė galėjo parduoti transporto priemones ieškovei sutarta kaina tik todėl, kad užsakius tokį didelę prekių kiekį, gamintojas sutiko parduoti jas su didele nuolaida, tai lėmė, kad sutartyse buvo nustatyta būtent tokia atsiskaitymo tvarka.Teismas pažeidė CK 6.256 straipsnio nuostatas, pagal kurią asmuo, pažeidęs sutartį, privalo kitai šaliai atlyginti nuostolius, sumokėti netesybas. Ieškovės sumokėtas avansas garantavo atsakovės nuostolių atlyginimą. Teismui priteisus avanso dalį ieškovei, net minimalūs atsakovės nuostoliai nėra atlyginami.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės apeliacinis skundas atmetamas.

Atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d., toliau – CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutartys buvo neįvykdytos dėl ieškovės kaltės.

Esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Pirmenybė turi būti teikiama tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą.

Atmestini kaip nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad šalys buvo susitarusios, kad ieškovės pareiga sumokėti už atsakovės pristatomas prekes atsirasdavo tik tada, kai atsakovė faktiškai savo buveinės vietoje turėjo ketinamus parduoti automobilius ir buvo laikinai jas įregistravusi Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo pateikti įrodymus, įrodančius nurodomas aplinkybes (CPK 177-178 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės teiginiai yra deklaratyvūs, neįrodyti; teiginius paneigia net tik sutarčių nuostatos, bet ir pačių šalių elgesys, vykdant šias sutartis.

Byloje nustatyta, kad šalys 2013 m. sausio 17 d. sutartyje susitarė, kad pirkėjas (ieškovė) iki 2013 m. sausio 25 d. atsakovei sumoka 50 000 Eur avansą, iki 2013 m. vasario 11 d. sumoka 151 000 Eur, o likusią kainos dalį ieškovė sumoka po to, kai bus gautas atsakovės pranešimas, kad prekės yra paruoštos pakrauti (sutarties 2.3 p.). Jeigu prekės nepristatomos per keturiasdešimt dienų nuo apmokėjimo momento, pardavėjas (atsakovė) sumokėtas lėšas grąžina į pirkėjo sąskaitą per dešimt dienų, bet nė vėliau kaip per šimtą aštuoniasdešimt dienų nuo pirmojo mokėjimo pervedimo į pardavėjo sąskaitą (2.8 p.). Šalys sutarties 4.1 punkte susitarė, kad prekės turi būti perduotos iki sutartyje nustatytos datos, tačiau ne anksčiau, kai bus sumokėtos paminėtos sumos. Prekių gavimo vieta – Pagirių km. Garliavos sen. Kauno raj.

Šalys kitoje 2013 m. sausio 29 d. sutartyje susitarė, kad už priekabas mokama tokia tvarka: 20 000 Eur avansas iki 2013 m. vasario 11 d., o likę 806 000 Eur – per penkias bankines dienas po to, kai ieškovė gaus atsakovės pranešimą apie paruoštas priekabas išsiuntimui (3.2 p.).

Šalys 2013 m. liepos 16 d. papildomu susitarimu 2013 m. sausio 17 d. sutartį pakeitė – sutarties 2.8 punktą, ir išdėstė taip: jei prekės nebus pristatytos per šimtą dvidešimt dienų nuo jų apmokėjimo, tai pardavėjas sumokėtas pinigų sumas grąžina pirkėjui per penkiasdešimt kalendorinių dienų, bet ne vėliau kaip per du šimtus septyniasdešimt dienų nuo pinigų sumokėjimo dienos. Šalys 2014 m. kovo 28 d. papildomu susitarimu 2013 m. sausio 17 d. sutarties 2.8 punktą išdėstė taip: jei prekės nebus pristatytos per šešiasdešimt dienų nuo jų apmokėjimo, tai pardavėjas sumokėtas pinigų sumas grąžina pirkėjui per dvidešimt kalendorinių dienų, bet ne vėliau kaip per penkis šimtus devyniasdešimt aštuonias dienas nuo pinigų sumokėjimo dienos. Analogiški susitarimai buvo sudaryti ir dėl kitos 2013 m. sausio 29 d. sutarties. Šalys papildomais susitarimais pakeitė tik įsipareigojimų vykdymo terminus (apmokėjimo, pristatymo, sumokėtų sumų grąžinimo), o sutarčių vykdymo tvarka nebuvo keičiama.

Bylos duomenys įrodo, kad šalys tokios sutartyje nustatytos tvarkos laikėsi. Atsakovė išsiuntė ieškovei pranešimą, kad 2013 m. kovo 7 d. devyni automobiliai ir septynios priekabos bus paruoštos išsiųsti, ir prašymą už prekes sumokėti 839 200 Eur. Ieškovė pareigą įvykdė – 2013 m. kovo 12 d. sumokėjo atsakovei 607 500 Eur už devynis automobilius, 2013 m. balandžio 8 d. – 231 700 Eur kainos dalį už priekabas. Atsakovė nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. Lietuvoje laikinai buvo įregistravusi devynis automobilius ir septynias priekabas.

Priešingai nei teigia ieškovė, sutartyje šalys nebuvo susitarusios, kad kartu su pranešimu apie paruoštas prekes turi būti pateikiami kokie nors kiti dokumentai. Šalys nebuvo susitarusios kokia konkrečia forma bus pateikiamas pranešimas, koks jo turinys ir pan. Ieškovė nepateikė įrodymų savo teiginiams, kad atsakovė buvo įsipareigojusi kartu su pranešimu apie paruoštas prekes pateikti kokius nors dokumentus, įrodymus apie transporto priemonių įregistravimą Lietuvoje, pagrįsti, nes tokios nuostatos sutartyse nėra (CK 6.193 str., CPK 177, 178 str.). Apie tai, kad šalys buvo apie tai sutarusios žodžiu, įrodymų taip pat nepateikta.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė 2013 m. kovo 14 d. išsiuntė antrąjį pranešimą apie tai, kad kiti septyni automobiliai ir septynios priekabos bus paruoštos 2013 m. kovo 18 d., ir prašymą sumokėti 704 200 Eur. Ieškovė už šias prekes nesumokėjo. Apeliaciniame skunde teigdama, kad nei šis, nei pirmasis 2013 m. kovo 7 d. atsakovės pranešimai nebuvo realūs, parašyti jos (ieškovės) iniciatyva ir reikalingi tik bankui pateikti, kad atsakovė prekes paruošė daug vėliau, kad tikruosius pranešimus apie paruoštas prekes atsakovė siuntė 2013 m. kovo 19 d. ir 2013 m. balandžio 17 d., ieškovė nepateikė nei pačių pranešimų, nei kitų įrodymų (CPK 12 str., 178 str.). Ieškovės teiginius, kad pranešimai nebuvo realūs, iš esmės paneigia faktas, kad ji už prekes sumokėjo 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. balandžio 8 d. Teigdama, kad realiai atsakovė prekių neturėjo, ieškovė nepaaiškina, dėl kokios priežasties ji sumokėjo už prekes. Priešingai, atsakovė į bylą pateikė įrodymus (identifikaciniai kodai, fotonuotraukos, atitikties įvertinimo išrašai), kad transporto priemonės pagal antrąjį pranešimą buvo paruoštos Lenkijoje nuo 2013 m. kovo 14 d. (3 t., 179–200 b. l.).

Taigi iš paminėtų sutarčių nuostatų, taip pat jų vykdymo tvarkos, akivaizdu, kad šalys buvo aiškiai susitarusios dėl prekių tiekimo ir apmokėjimo terminų ir tvarkos: ieškovė, gavusi iš atsakovės pranešimą apie paruoštas prekes, turėjo sumokėti už jas sutartyje nustatytą kainą, o atsakovė, gavusi lėšas, iš Lenkijos pristatyti prekes į sutartą jų (transporto priemonių) paėmimo vietą Lietuvoje, atsakovės buveinėje.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str.). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Ieškovė, gavusi antrąjį pranešimą apie paruoštas prekes, už jas nesumokėjo be svarbių priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būtent ieškovė pažeidė sutartis.

Ieškovė neįrodinėjo, kad ji atsisakė mokėti už kitą transporto priemonių partiją dėl sunkios finansinės padėties. Teismo teiginį apie jos blogą finansinę padėtį ieškovė neigia, ir savo gerą finansinę padėtį, finansinėmis galimybėmis įvykdyti ginčo sutartį, grindžia turima banko kredito sutartimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pateisinti ieškovės neveikimą (atsisakymą toliau vykdyti sutartį) dėl jos (ieškovės) blogos finansines padėties ne tik dėl tokių įrodymų stokos, bet ir dėl to, kad ieškovė tokios faktinės aplinkybės neįrodinėjo. Teismas pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias taisykles, neteisėtai peržengė ieškinio ribas, paneigęs bylos šalies pareigą įrodinėti savo teiginius ir neiginius (CPK 176, 178, 185 str.).

Dėl avanso

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė šalių sudarytų sutarčių nuostatas dėl avanso.

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str.). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė, kurios viena iš rūšių yra netesybos (CK 6.245, 6.73, 6.258 str.).

CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas. Pagal šią teisės normą prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į sutarties pobūdį, savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas ir pan., gali pasirinkti ir kitus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus.

Pagal sutartinių teisinių santykių esamą praktiką avansu laikoma pinigų suma, kurią daiktų, darbų ar sutartinių paslaugų pirkėjas sumoka pardavėjui iš anksto. Jos sumokėjimas rodo tikrus pirkėjo ketinimus įsigyti prekes ir užtikrina kitai šaliai padarytų nuostolių atlyginimą, jeigu dėl pirkėjo kaltės sutartis nesudaroma. Įprastai avansinė įmoka yra įskaitoma į sutarties kainą, taip pat gali būti sutarta, kad avansas yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju 2013 m. sausio 17 d. sutarties 2.5 punkte šalys susitarė, kad sumokėtas avansas negrąžinamas, jeigu pirkėjas atsisako vykdyti sutartį. Jeigu įvykdomas galutinis susitarimas, avansas įtraukiamas į sutarties dalyko pirkimo kainą (sutarties 2.7 p.). Jeigu pardavėjas atsisako vykdyti sutartį, sumokėtas avansas turi būti grąžintas jo nominalia verte (sutarties 2.6 p.).

2013 m. sausio 29 d. sutartyje šalys iš esmės susitarė dėl analogiškų nuostatų: jeigu pirkėjas tinkamai įvykdo įsipareigojimus, išankstinis mokėjimas įskaičiuojamas į kainos apmokėjimą (sutarties 3.3 p.).

Taigi šalys sutartyse buvo susitarusios, kad avansas yra ieškovės prievolių įvykdymo atsakovei užtikrinimas, o ieškovei sutartinių prievolių neįvykdžius – lieka atsakovei kaip jos minimalių nuostolių atlyginimas – netesybos. Priešinai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, šalys sutartyse buvo aiškiai susitarusios, kad avansas įskaitomas į galutinę prekių kainą tik tokiu atveju, jei sutartys yra įvykdomos visiškai. Toks šalių susitarimas yra sutarties laisvės principo išraiška, nes šalys buvo susitarusios dėl didelio kiekio, itin specifinių transporto priemonių, kurios negali būti eksploatuojamos Lietuvoje. Netesybomis užtikrinamas tiek esamų, tiek būsimų prievolių įvykdymas (CK 6.70 str. 2 d.). Byloje nustatyta, kad ieškovė nevykdė sutartinių įsipareigojimų, pažeidė savo prievoles, be priežasties neįsigijo visų sutartų transporto priemonių, todėl negali būti paneigiama atsakovės teisė gauti iš anksto šalių sulygto nuostolių atlyginimo dėl netinkamo ieškovės prievolių vykdymo (CK 6.71 str. 1 d.). Priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.) ir CK 6.256 straipsnio nuostatų.

Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė nepatyrė jokių nuostolių. Priešingai nei teigia ieškovė, vien tai, kad atsakovė transporto priemones įsigijo ne iš gamintojo, o naudodamasi tarpininko paslaugomis, nepaneigia atsakovės nuostolių. Byloje esanti atsakovės ir tarpininkės ,,Mokos bis sp. Z. o.o.“ 2013 m. sausio 17 d. sutartis įrodo, kad atsakovė turėjo sumokėti 321 000 Eur avansą už įsigyjamas prekes (sutarties 2.2.1 p.), o byloje esantys įrodymai (pažyma, mokėjimai) įrodo, kad atsakovė realiai šiuos savo įsipareigojimus įvykdė.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovė nepagrįstai teigia, kad avanso dydis pagal 2013 m. sausio 17 d. automobilių pirkimo sutartį yra ne 201 000 Eur, o tik 50 000 Eur, kad 151 000 Eur laikomi daliniu kainos sumokėjimu už užsakomas prekes. Visų pirma, ieškovė šios aplinkybės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo nurodžiusi, visuose procesiniuose dokumentuose teigė, kad 151 000 Eur yra taip pat avansas. Antra, įvertinus tiek 2013 m. sausio 29 d. sutartyje nustatyto avanso dydį (120 000 Eur), tiek atsakovės ir tarpininkės 2013 m. sausio 17 d. sutartyje nustatytą avanso dydį, akivaizdu, kad 151 000 Eur taip pat laikytini avansu (CPK 185 str.). Vertini šios sumos kitaip nei avansą nėra pagrindo ir dėl sutarties turinio aiškinimo. Jokių išlygų sutartyje nėra.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą ir vykdymą bei sutarčių aiškinimą, pažeidė bylos įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias taisykles ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Jis naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos byloje šalims buvo priteistos Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. papildomu sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad byloje priimamas sprendimas, papildomas sprendimas taip pat naikinimas.

Ieškinys yra atmestas, todėl ieškovė neįgyja teisių į bylinėjimosi išlaidų patenkinimą. Atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovės.

Iš teismui pateiktų dokumentų (PVM sąskaitos faktūros ir mokėjimo nurodymų) sprendžiama, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 5 114, 14 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurių dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytus maksimalius dydžius. Išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų teisinis pagrindas priteisti atsakovei visas jos prašomas bylinėjimosi išlaidas nėra. Byla nelaikytina itin sudėtinga, skunde nebuvo keliama naujų reikalavimų, argumentų, jie iš esmės yra tapatūs teiginiams, kurie nurodyti procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme; skundžiamo teismo sprendimo apimtis nelaikytina didele, todėl, atsižvelgiant į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, atsakovei iš ieškovės priteistina 4 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 98 str.).

Valstybei iš ieškovės priteisiama 1 546 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už atsakovės apeliacinį skundą, nes šios sumos sumokėjimas buvo atidėtas Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartimi iki apeliacinės instancijos teismas priims procesinį sprendimą.

Atsakovė neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, dokumentų, įrodančių patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir 2015 m. rugsėjo 22 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės RAB „SET Trans“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės RAB „SET Trans“ (registracijos numeris 182700234587, buveinė – Čimkentskaja g. 2, Kazachstano Respublika, BKO, 071400) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ardovite“ (j. a. k. 160419146) 4 000 Eur (keturis tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės RAB „SET Trans“ (registracijos numeris 182700234587, buveinė – Čimkentskaja gt. 2, Kazachstano Respublika, BKO, 071400) Lietuvos valstybei, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, 1 546 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus keturiasdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio.