- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-04
- Bylos Nr.
- I-3201-331/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- L. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. (S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas su skundu (b. l. 1–8) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Skunde paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 11 d. iki 2019 m. sausio 11 d. laikomas Vilniaus PN pažeidžiant teisės aktų keliamus reikalavimus. Nurodo, jog jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas. Pareiškėjas buvo nuolat perkeliamas iš vienos kameros į kitą, nurodo kameras kuriose laikymo sąlygos buvo netinkamos. Kamerose buvo pelėsis ir nuolatinė drėgmė, čiužiniai nebuvo keičiami, buvo drėgni ir pradėję pūti. Šiukšlių konteineriai neatitiko higienos normų reikalavimų, iš jų sklido nemalonus kvapas. Pareiškėjas su 2018 m. liepos 31 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą (toliau – ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras), kad šis atliktų išsamų tyrimą dėl įstaigos patalpų netinkamų sąlygų. Pareiškėjo įsitikinimu, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimas nebuvo objektyvus, nes įstaiga buvo iš anksto įspėta apie patikrinimo laiką. Naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu, nebuvo užtikrinamas privatumas, nebuvo tinkamai užtikrintas socialinių programų įgyvendinimas, nebuvo suteiktas apmokamas darbas, bendraujant telefonu su artimaisiais buvo pažeidžiamas jo privatumas. Dėl šių priežasčių jis patyrė emocinę, psichologinę neturtinę žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (1t., b. l. 32–38) paaiškino, kad iš pateiktų teismui duomenų apie kameras matyti, kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas ir jose laikomų asmenų skaičius. Pareiškėjui tenkantis plotas Vilniaus PN kamerose įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus atitiko. Kalinimo įstaigos administracija stengiasi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) reikalavimus. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Vilniaus PN pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
3.1. Teigia, kad Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, įgyvendinat nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuteistųjų) bei ypatingų įvykių priežasčių atsiradimo įstaigoje bei siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį, atvykusį miegamąją vieta, tuo pačiu mažinant suimtųjų (nuteistųjų) agresijos atvejus, tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto tik griežtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatomis. Dušo patalpų įrengimas higienos normų reikalavimus atitinka. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Vilniaus PN administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Pabrėžia, jog apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturi.
3.2. Pažymi, kad pareiškėjui yra išsamiai išaiškinama nuteistųjų teisė skambinti telefonu bei pabrėžiama, kad nuteistasis, naudodamasis teise paskambinti telefonu gali skambinti tik prašyme nurodytam asmeniui. Šios tvarkos laikymosi vykdymą užtikrina pareigūnai. Siekdami įgyvendinti šią teisės aktų jiems įtvirtintą pareigą, pareigūnai privalo stebėti nuteistąjį, besinaudojantį teise paskambinti ir nustačius pažeidimą, jo pokalbį nutraukti. Pareigūnai, vykdantys nuteistųjų, besinaudojančių skambinimo ir kalbėjimo telefonu teise, priežiūrą, įgyvendina jiems įtvirtintą pareigą užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendina nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus bei užkardo konfliktines situacijas.
3.3. Teigia, kad buvimo Vilniaus PN laikotarpiu, dalyvavo Naujai atvykusių į Lukiškių TI-K adaptacijos programoje, Kompiuterinio raštingumo programoje, ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programoje, Savižudybių ir savęs žalojimo laisvės atėmimo vietų įstaigose prevencijos programoje, Kriminalinės subkultūras apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programoje, Kompiuterinio raštingumo programoje, Lietuvos kalinių globos draugijos organizuojamojoje programoje „Eik į savo kambarėlį“. Pareiškėjas dalyvavo ir suimtųjų ir nuteistųjų pozityvaus užimtumo priemonėse: lankėsi susitikimuose su kunigu, mankštos kambaryje, žaidė krepšinį bei tinklinį, dalyvavo profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų organizuojamuose koncertuose, socialiniame projekte „Žalioji oazė“, lankėsi „Alfa“ grupės užsiėmimuose. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Byloje ginčas kilo dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų – Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 11 d. iki 2019 m. sausio 11 d.
6. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
7. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr. pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
8. Vadovaujantis atsakovės atstovo atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (1 tomo b. l. 32–34) nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo kalinamas nuo 2016 m. sausio 11 d. iki 2019 m. sausio 11 d. Pareiškėjo teigimu, kamerose trūko vietos, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas.
8.1. Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
8.2. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad gyvenamosiose kamerose įrengtos sanitarinio mazgo patalpos išmatavimai yra apie 0,56 kv. m.
8.3. LVAT suformuotoje praktikoje buvo laikomasi pozicijos, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto nuostatas skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, kameros inventorius (baldai, sanitarinis mazgas ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus (žr. pvz., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017). Tačiau naujausioje EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas (mažiau nei 3 kv. m asmeniui tenkančio ploto daugiavietėje kameroje) prilygo kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr. LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).
8.4. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių) pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kamerų ploto norma buvo pažeista iš viso: 48 paras. Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, matyti, kad iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba nebuvo pažeista.
9. Pareiškėjo teigimu, kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, buvo pažeidžiamas jo privatumas.
9.1. Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 32-38) paaiškino, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele.
9.2. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr. pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr. pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
9.3. Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, nes suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
9.4. Į bylą pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl L. V. skundo“ (2 tomo b. l. 29–31), teigiama, kad Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas (1tomo b. l. 32–34), nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų.
9.5. Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas iš viso: 301 parą.
10. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo pelėsis ir nuolatinė drėgmė, tvyrojo nemalonus kvapas, čiužiniai nebuvo keičiami, buvo drėgni ir pradėję pūti. Šiukšlių konteineriai neatitiko higienos normų reikalavimų, iš jų sklido nemalonus kvapas.
10.1. Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 iki 65 proc.
10.2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas kamerose Nr. 11, 12, 68, 110, 206, 211, 216, 227, 231, 233, 234, 235 (1 tomo b. l. 1–8). Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 4, 11, 12, 22, 60, 68, 74, 110, 206, 211, 216, 217, 227, 231, 233, 234, 235, 240 (1 tomo b. l. 32–34).
10.3. Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad Vilniaus PN kamerose nuolat atliekami patikrinimai (1 tomo b. l. 92–193, 2 tomo b. l. 1–38).
10.4. 2018 m. rugpjūčio 23 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-5523 nustatyta, kad kameroje Nr. 235, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. ant sienos po gultu buvo vizualiai matomų pelėsių požymių, o apžiūrėjus pareiškėjo naudojamą čiužinį nustatyta, kad čiužinys dėmėtas (1t., b. l. 147–149). Lukiškių TI-K 2018 m. rugsėjo 4 d. rašte Nr. 9-10355 nurodyta, kad kameroje Nr. 235 vietos, kuriose buvo vizualiai matomi pelėsių požymiai (po gultu) apdorotos antigrybeliniu skysčiu, nušlifuotos ir naujai užglaistytos. Kameroje Nr. 235 čiužinys buvo pakeistas nedelsiant (1 tomo b. l. 150).
10.5. Byloje pateiktas Vilniaus PN 2017 m. rugsėjo 6 d. rašto Nr. 96-4102 „Dėl laikymo sąlygų“ matyti, jog pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas į 2017 m. rugpjūčio 10 d. prašymą dėl pareiškėjo laikymo sąlygų. Šiuo raštu pareiškėjui buvo išaiškinta, kad buitines atliekas išveža įmonės, su kuriomis Vilniaus PN sudaręs sutartis dėl atliekų šalinimo. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, atlikdamas patikrinimus, pažeidimų susijusių su konteinerių eksploatavimu nenustatė. Byloje nesant duomenų, jog konteinerių eksploatavimas nebuvo tinkamas, pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
10.6. Teismo vertinimu, byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiais aspektais.
11. Pareiškėjo teigimu, jis nepagrįstai dažnai buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą.
11.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio nuostatomis, matyti, kad tardymo izoliatoriaus administracija, spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti suimtąjį, privalo užtikrinti šiame straipsnyje įtvirtintus izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Taigi tardymo izoliatoriaus administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose, taip pat BVK 70 nustatyti nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigoje reikalavimai.
11.2. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl dažno perkėlinėjimo į kitas kameras, neatitinka faktinių duomenų. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjo perkėlimai į kitas kameras itin dažnai nevyko. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kad jo atžvilgiu buvo pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ar BVK 70 straipsnyje nustatyti reikalavimai, o pareiškėjo teiginys dėl per dažno perkėlinėjimo į kitas kameras, paremtas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Akcentuotina, kad ne pareiškėjui, o įstaigos administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų / nuteistųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai nedraudžia Vilniaus PN administracijai perkėlinėti suimtuosius iš vienos kameros į kitą, taigi tai, kad pareiškėjui galėjo dėl perkėlimo kilti tam tikrų nepatogumų, negali būti pagrindu žalai atlyginti.
12. Pareiškėjo manymu, naudojantis dušu, nebuvo užtikrinamas jo privatumas.
12.1. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Šios normos 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos taip pat ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte (ginčui aktuali 2015 m. rugpjūčio 20 d. redakcija).
12.2. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr. pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT yra pažymėjęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.
12.3. Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m (1t., b. l. 32–38).
12.4. Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Kita vertus, pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo.
12.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).
12.6. Pagal LVAT praktiką, kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr. pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje nustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas taip pat vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
12.7. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog per stebėjimo langelį buvo stebimas pareigūnų ir pareigūnių, pažymėtina, jog į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų (1t., b. l. 32–38). Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjas į dušines patalpas buvo vedamas ne tik vyrų, bet ir moterų. Teismo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad buvo vedamas į dušines patalpas ne tik vyrų, bet ir moterų, tačiau nedetalizavo šio argumento, nenurodė, kada buvo vedamas į dušines patalpas pareigūnių, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nekonstatuotini.
13. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN nebuvo tinkamai užtikrintas socialinių programų įgyvendinimas, nebuvo suteiktas apmokamas darbas, jam nebuvo suteikta galimybė vaikščioti į dailės studiją. Nuo 2011 m. pareiškėjas būdavo kartą per savaitę išvedamas į sporto salę, kartą per savaitę buvo leidžiama dalyvauti Šv. Mišiose. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui 2 kartus buvo leidžiama dalyvauti savanorių koncerte, kuris vyko įstaigos aktų salėje. Pareiškėjas priklausė tikėjimo grupei „Alfa“ (užsiėmimai vyko kas antrą savaitę, užsiėmimų trukmė – 1 val.). 2017 m. keletą kartų buvo išvestas žaisti tinklinį.
13.1. Iš į bylą pateikto Vilniaus PN 2019 m. vasario 20 d. rašto Nr. 96-592 „Dėl 2019 m. sausio 24 d. prašymo išnagrinėjimo“ matyti, jog pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas į 2019 m. sausio 24 d. prašymą dėl pareiškėjo užimtumo. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad nuo atvykimo į Lukiškių TI-K iki 2019 m. vasario 19 d. perkėlimo į Marijampolės pataisos namus, pareiškėjas dalyvavo šiose socialinės reabilitacijos programose ir užimtumo priemonėse: Naujai atvykusių į Lukiškių TI-K adaptacijos programoje, Kompiuterinio raštingumo programoje (vidutiniškai kartą per savaitę 45 min.), ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programoje, vidutiniškai kartą į mėnesį iki 1 val., Muzikos būrelyje (vidutiniškai kas antrą savaitę 1 val. 35 min.); Šv. Mišiose (kartą per mėnesį), Lietuvos kalinių globos draugijos organizuojamojoje programoje „Eik į savo kambarėlį“ (vidutiniškai kartą per savaitę 1 val. 45 min.); koncertuose, renginiuose, varžybose ir t. t., kas antrą penktadienį išvedamas žaisti stalo tenisą iki 45 min., Laisvalaikio užimtumo patalpas (darbo dienomis kartą per savaitę 1 val. 30 min.). Savaitgaliais ir švenčių dienomis Saugumo ir valdymo skyriaus pareigūnai eilės tvarka organizavo ir vykdė nuteistųjų, o kartu ir pareiškėjo išvedimą į Laisvalaikio užimtumo patalpas iki 1 val. ir Saugumo valdymo skyriaus pareigūnai (dinaminei priežiūrai) išveždavo žaisti stalo tenisą iki 45 min. (1 tomo b. l. 68).
13.2. Iš teismui pateikto atsiliepimo (1 tomo b. l. 32–38) matyti, kad pareiškėjui kaip ir kiekvienam suimtajam / nuteistajam buvo sudarytos sąlygos naudotos socialinės reabilitacijos programomis ir specialistų teikiama pagalba. Pažymėtina, kad norint dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo turi pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė prašymą ir jis buvo netenkintas. Taigi nagrinėjamu atveju teismas negali daryti išvados, kad pareiškėjui kalinimo įstaigoje nebuvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis.
13.3. Pagal BVK 125 straipsnio nuostatas, nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas; nuteistieji į darbą paprastai įtraukiami pataisos įstaigose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų.
13.4. Pagal BVK darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių (BVK 111 straipsnis). Kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (BVK 125 straipsnio 1 dalis). Nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (BVK 125 straipsnio 3 dalis). Pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (BVK 125 straipsnio 8 dalis). Aiškindamas nurodytą teisinį reguliavimą, LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-595-624/2016, konstatavo, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą). Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtas teisės normas yra konstatuota, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti visus nuteistuosius į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas ar jie būtų šalinami iš dirbančių sąrašų. Todėl įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, sprendimą išbraukti iš dirbančių sąrašo, atitinkamo asmens atžvilgiu, gali priimti atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-407/2014, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-595-624/2016).
13.5. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl įsidarbinimo. Pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti visus nuteistuosius į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas ar jie būtų šalinami iš dirbančių sąrašų konstatuotina, jog nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės neaprūpinant jo darbu ir pajamomis Vilniaus PN.
14. Pareiškėjo manymu, kalbantis telefonu su artimaisiais buvo pažeidžiamas jo privatumas. Atsakovės atstovas patvirtino, kad telefoninių pokalbių vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta būdelių, atitvarų, visiškai užtikrinančių garso izoliaciją, todėl nuteistieji, esantys šalia taksofono, gali nevaržomai girdėti telefonu kalbančių asmenų pokalbį. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą taip pat pabrėžė, kad reikalavimo, kad telefonų aparatai būtų izoliuojami, teisės aktai nenustato.
14.1. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, priešingai, iš pareiškėjo skundo akivaizdu, kad teise naudotis telefonu pareiškėjas aktyviai naudojosi, todėl nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius girdėdavo kiti asmenys (tiek pareigūnai, tiek kiti nuteistieji) ir dėl to jis patyrė išgyvenimus, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų (duomenų), kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų neturtinių padarinių. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Pažymėtina, kad teisinis reglamentavimas įpareigoja Vilniaus PN administracija laikytis eilės tvarkos suteikiant galimybę skambinti telefonu, taip pat numato pareigą stebėti nuteistuosius, besinaudojančius teise paskambinti, o nustačius pažeidimą, jo pokalbį nutraukti. Taigi nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų.
14.2. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir atmestinas, nes teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė skambinti telefonu buvo apribota.
14.3. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad gyvenamo ploto ir privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą (sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies atskirtas ne tik sienele, bet ir užuolaida), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 700 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo L. V. (S.) skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo L. V. (S.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui L. V. (S.), a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2016 m. sausio 11 d. iki 2019 m. sausio 11 d.
Likusią pareiškėjo L. V. (S.) skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.