Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-809-462/2012

Teisėjas Edmundas Žukauskas (Proceso Nr. 1-42-3-00006-2012-1)

2012 m. spalio 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. P. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. ir nubausta 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda.

E. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1d. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teismas nukentėjusiosios R. R. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš E. P. R. R. 2 000 Lt (du tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat priteisė iš E. P. R. R. naudai 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. nuteista už tai, kad 2012 m. kovo 28 d., apie 12.30 val., Šilalės rajono savivaldybės Upynos seniūnijos laisvalaikio salėje, adresu: Nepriklausomybės g. 18, Upynos mstl., Upynos sen., Šilalės r. sav., vykusiame Šilalės rajono savivaldybės vadovų, tarybos narių ir Upynos seniūnijos administracijos bei gyventojų ataskaitiniame susirinkime, viešai, girdint apie 80 asmenų, paskleidė R. R. garbę ir orumą žeminančią tikrovės neatitinkančią informaciją, žodžiu užgauliai ir įžeidžiančiai, kitų žmonių akyse, pažemino ją, nurodydama, kaip ji už paslaugas iš ligonių prašanti ir reikalaujanti po 100 litų, kaip už suteiktas medicinines paslaugas yra įpareigojusi ligonį iš parduotuvės „Maxima“ nupirkti jai už 100 litų prekių ir savo marčiai cigarečių, kaip ji prašė iš ligonių už medicinines paslaugas mėsos, pieno ir kiaušinių.

Susirinkime pati R. R. nedalyvavo ir jos (apeliantės) pasisakymo negirdėjo, ji pasisakė seniūnijos gyventojams aktualiais klausimais, atskleisdama negeroves, kurios kenkia Upynos seniūnijos prestižui. Nuteistoji nurodo, kad ji neneigia, jog susirinkime pasisakė neigiamai R. R. atžvilgiu, tačiau ji nesakė, kad nukentėjusioji už vaistų suleidimą prašo po 100 Lt, sakė tai, jog iš vieno žmogaus buvo prašoma parvežti iš parduotuvės „Maxima“ prekių už 100 Lt ir marčiai cigarečių. Sakydama šiuos žodžius buvo įsitikinusi, kad ši informacija teisinga. Apie ją sužinojo iš asmenų, kuriais, manė, gali pasitikėti, o būtent tai yra sakiusi Upynos seniūnė S. K. V. M. sakė, kad už gydymą R. R. atsilygino pinigais ir medumi, tačiau teismas šių aplinkybių išsamiai neišsiaiškino. Liudytoja R. P. parodė, kad yra girdėjusi, jog žmonės už paslaugas R. R. atsilygindavo kiaušiniais. Liudytoja yra girdėjusi ir apie tai, kad R. R. ima sūrius, tačiau nežino iš kur. Apie tai ir jai (apeliantei) buvo sakiusi.

Be to, teismas jos kaltę grindė tik liudytojų J. V., B. P., L. K. parodymais. Apeliantė mano, kad jos pačios ir liudytojų, liudijusių priešingai nei nurodyta pareikštame kaltinime, parodymai buvo nepagrįstai atmesti. Apeliantė mano, kad apylinkės teismas padarė neteisingą išvadą apie faktines bylos aplinkybes, jog jos pasisakymas Upynos seniūnijos gyventojų ataskaitiniame susirinkime yra nusikalstama veika, kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d.

Teismo posėdyje nuteistoji E. P. ir jos gynėjas prašė skundą tenkinti.

Nukentėjusioji R. R. ir jos atstovas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios E. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. Jos įvykdytą nusikalstamą veiką dėl šmeižimo tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. R. R. privataus kaltinimo skunde E. P. taip pat prašė pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas E. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. R. apeliacinio skundo dėl šios Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžio dalies nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina bei pasisako tik pagal E. P. apeliacinį skundą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje numatytas šmeižimas yra paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje numatytas vienas iš šį nusikaltimą kvalifikuojančių požymių – šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Tai yra tiesiogine tyčia (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 straipsnio 2 dalis) padaroma nusikalstama veika, todėl asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl šmeižimo tik nustačius, kad jis suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ši žemina žmogaus garbę, ir to norėjo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad privataus kaltinimo skunde nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog nuteistoji E. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. Kadangi tokie faktai, kurie nurodomi privataus kaltinimo skunde, leidžia susidaryti vienareikšmiškai neigiamą nuomonę apie R. R. kaip asmenį, t. y. apie jos tariamą amoralų elgesį siekiant pasipelnyti iš ligonių ir kt.

Pažymėtina, kad šmeižimu kėsinamasi į kito žmogaus garbę ir orumą. Tai yra šio nusikaltimo objektas. Žmogaus garbė siejama su tuo, kaip aplinkiniai, kiti žmonės vertina konkretų individą – jo padėtį visuomenėje, gabumus, darbštumą, padorumą, dorovingumą ir pan. Tai yra žmogaus reputacija, labiausiai priklausanti nuo paties asmens, jo santykių su kitais, taip pat ir nuo to, ką apie jį kalba, skelbia kiti. Orumas siejamas su tuo, kaip pats žmogus save vertina, su jo požiūriu į save. Šmeižimo atveju nukentėjusysis žeminamas kitų žmonių akyse, o tai pažeidžia ir jo orumą.

Baudžiamosios teisės doktrinoje yra laikoma, kad objektyviai šmeižimas yra aktyvūs veiksmai paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Paskleidimas yra tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimas kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Jei tokia informacija pranešama tam pačiam žmogui, apie kurį ji yra, tai gali sudaryti įžeidimo sudėtį. Informacija gali būti paskleidžiama žodžiu, raštu, vaizdiniais perduodant ją vienam žmogui personaliai ar neapibrėžtam jų ratui, pavyzdžiui, kalbant susirinkime, skelbiant spaudoje, internete.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais yra neginčijamai nustatyta, kad apeliantė paskleidė melagingą informaciją apie R. R. tariamai netinkamą elgesį Šilalės rajono savivaldybės Upynos seniūnijos laisvalaikio salėje vykusiame Šilalės rajono savivaldybės vadovų, tarybos narių ir Upynos seniūnijos administracijos bei gyventojų ataskaitiniame susirinkime, kurio metu buvo aptarinėjami įvairūs seniūnijos gyventojams aktualūs klausimai.

R. R. privataus kaltinimo skunde buvo nurodyta, kad savo kalboje kaimynė E. P. mėgaudamasi ją šmeižė ir kaltino visokiais nebūtais dalykais, o būtent, kad ji (nukentėjusioji) ne visada eina į iškvietimus pas ligonius, kaip ji už paslaugas iš ligonių prašo ir tiesiog reikalauja po 100 Lt, kaip už suteiktas medicinines paslaugas yra įpareigojusi ligonį iš parduotuvės „Maxima“ nupirkti jai už 100 Lt prekių ir dar savo marčiai cigarečių, kaip ji prašė iš ligonių už medicininės paslaugas mėsos, pieno ir netgi kiaušinių, kaip ji yra „nugydžiusi“ jos buvusį svainį ir t. t. (b. l. 3).

Paskleista informacija turi būti žmogų žeminanti, galinti pakirsti jo reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo, pavyzdžiui, informacija, kad žmogus padarė nusikaltimą, serga venerine liga, pasielgė amoraliai, melavo ir pan., be to, tokia informacija turi būti konkreti, kurios faktus galima būtų patikrinti.

Akcentuotina tai, kad teismo posėdyje pati E. P. nurodė, kad „...sakė, kad už vaistų suleidimą R. prašo iš klientų po 100 Lt ir jei važiuoja, tai jai turi už 100 Lt parvežti prekių iš „Maxima“ parduotuvės. Tai jai pasakojo seniūnė S. K....“ (b. l. 70). Atsakydama į teisėjo klausimą kaltinamoji nurodė, jog „...jai pasakojo K. taip, kad važiuoja žmogus į „Maxima“, o R. prašo parvežti prekių už 100 Lt ir dar marčiai cigarečių. Apie tai, kad R. prašo kiaušinių, pieno, kalba, kai susirenka Bočių bendrijoje. Žmonės pasiskundžia patys...Ji pati matė faktą, kaip R. pasiėmusi ant rankos išsinešė sūrį iš G. sodybos. Ji žino, kad R. neturi karvės, sūrį išsinešė už paslaugas, ji taip mano. Tai buvo gal birželio mėnesį pernai, o gal užpernai neatsimena, tai matė vieną kartą, manė sūrį išsinešė už paslaugas. Apie pieną susirinkime nesakė, sakė yra nešami pienas ir kiaušiniai, nes pati matė faktus. Pieną R. duoda jos kolegė, ji pasakė, jog „maitina pieneliu, šviežiu pieneliu pavaišina“. „Kolegė jos yra L. R. Žinojo, kad pieną ima iš seselės R. Kiaušinius matė pati, kad R. ima. Nežino, ar už suteiktas paslaugas R. prašo sūrio, kiaušinių, bet taip mano, nes ji jokio gyvulio neturi“ (b. l. 71).

Pažymėtina, jos Baudžiamosios teisės teorijoje tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos žinios ir kaltininkas tai suvokia. Jeigu asmuo sąžiningai klysta dėl skleidžiamos informacijos teisingumo, yra įsitikinęs, kad ji teisinga (pvz.: sužinojo tai iš suklastotų dokumentų, kuriuos palaikė tikrais, iš asmens, kuriuo manė galįs pasitikėti ir pan.), ši aplinkybė šalina atsakomybę. Tačiau jeigu asmuo tik vylėsi, kad jo skleidžiama informacija yra teisinga, nebuvo tuo įsitikinęs, ši aplinkybė atsakomybės nešalina.

Teisėjų kolegija įvertinusi pirmosios instancijos teisme duotus nuteistosios paaiškinimus daro išvadą, kad jie negali būti laikomi išsakytais sąžiningai klystant. Kadangi pati nuteistoji aiškiai nurodė, jog tai yra trečiųjų asmenų nuomonė, paskalos. Be to, pati apeliantė duodama parodymus akcentavo, kad tą girdėjo iš vieno asmens, o kitą aplinkybę jai nurodęs jau kitas asmuo. Todėl tai jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma faktais. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nuteistoji tik tikėjosi (manė), kad jos skleidžiama informacija yra teisinga. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, jog apeliantė sąmoningai paskleidė apie nukentėjusiąją neatitinkančią informaciją. Juolab, kad pati nuteistoji vieną iš savo informacijos šaltinių nurodė kaip: „ taip kalba kai susirenka Bočių bendrijoje“. Tai reiškia, kad nuteistoji skleisdama tikrovės neatitinkančią informaciją rėmėsi paprasčiausiomis apkalbomis. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad nuteistoji sąžiningai klydo dėl skleidžiamos informacijos teisingumo.

Nuteistoji teismo posėdyje taip pat paaiškino, jog „...jos visa šeima matė kaip R. nešasi sūrį. Kiaušinius ima iš S., matė pati...Į ambulatoriją, matyt, R. S. atsivežė vaistų leisti, ji su Striaukienė apie tai nekalbėjo. Nematė kaip S. perdavė R. kiaušinius. Žino, kad S. turi vištų...“ (b. l. 71). Atsakydama į teisėjo klausimą, apeliantė pažymėjo, jog „...Žino, kad R. nevažiuoja pas ligonius. A. paskambino jos vyrui, sako, nuvažiuok pas R., nes G. savo sodyboje buvo nuvirtusi. Vyras nuvažiavo pas R., bet ji su jos vyru nevažiavo. Jos vyras važiavo pas kitą sesutę ir jos nerado namuose. Tada vyras grįžo pas A., sako kvieskite greitąją. Tai buvo gal prieš 2 metus, buvo toks faktas...“ (b. l. 71).

Kaip minėta, žmogaus garbė siejama su tuo, kaip aplinkiniai, kiti žmonės vertina konkretų individą – jo padėtį visuomenėje, gabumus, darbštumą, padorumą, dorovingumą ir pan. Šiuo atveju viešai vykusiame gyventojų ataskaitiniame susirinkime nukentėjusioji buvo itin neigiamai vertinama. Tai yra apeliantė viešai teigė, kad R. R. neteisėtai pelnosi iš žmonių, nepagrįstai reikalauja iš jų atlygio įvairiais maisto produktais. Jeigu tokie išdėstytai teiginiai atitiktų tikrovę, t. y. juos patvirtintų liudytojai, rašytiniai duomenys ar kt., tai suteiktų pagrindą konkretų individą, šiuo atveju R. R., padorumo bei darbštumo aspektu vertinti itin neigiamai. Tačiau apeliantės nurodytų, šiuo atveju šmeižiančių teiginių, byloje nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys.

Perdavus nukentėjusiosios skundą nagrinėti teisiamajame posėdyje jame, be pačios nukentėjusiosios ir kaltinamosios, taip pat buvo apklausti liudytojai L. K., J. V., S. K., B. P., G. A., S. S., Z. G., Z. P., R. P., S. M., M. M., V. M., S. J., E. V.

Tačiau tik dalis šių liudytojų dalyvavo minėtame seniūnijos susirinkime, todėl tik dalis jų pirmosios instancijos teisme galėjo nurodyti bylai reikšmingas aplinkybes.

Liudytojas J. V. teismo posėdyje apylinkės teisme parodė, kad „...P. minėjo, kad žmonės R. atsiskaitinėjo kiaušiniais, mėsa, lašiniais, litais ar sakė, kad atsiskaito žmonės už paslaugas nepamena...“ (b. l. 76).

Apklausta liudytoja B. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad „...buvo susirinkime, buvo daug žmonių. Susirinkime P. kalbėjo nesąmonės, sakė, jog R. kai ateina vaistų suleisti prašo kiaušinių, mėsos, prekių nupirkti, to nėra buvę. Jos vyras sirgo R. R. atvykdavo vaistų suleisti dieną naktį...“ (b. l. 76).

Liudytoja L. K. teismo posėdyje atsakydama į teisėjo klausimą nurodė, kad „...buvo susirinkime. P. ant R. sakė, kad ima kiaušinius, pieną, sūrį, pinigėlius, tiesiog neįmanoma buvo klausytis, norėjosi išeiti iš salės. Nežino iš kur ji tai žinojo, remiantis kokiais faktais kalba...“ (b. l. 77).

Liudytoja S. K. teismo posėdyje parodė, kad „...P. dar prieš susirinkimą paprašė pasisakyti. Buvo suteiktas žodis ir ji pradėjo „pilti“ pliotkų lygyje ant medicinos darbuotojos, ant jos ir ant jos vyro...Daug buvo melagingų kalbų...Sakė, kad kaimynė kiaulę pasipjauna ir R. mėsos atvažiuoja. Sakė, kad R. prašė jai iš parduotuvės „Maxima“ nupirkti prekių už 100 Lt ir cigarečių marčiai, tai buvo pliotkų lygyje, arba pati P. pasakė...“ (b. l. 78).

G. A. teismo posėdyje parodė, kad „...P. sakė, kad R. neina į iškvietimus, vaistų neleidžia...P. kalbėjo apie R. necenzūriniais žodžiais. Sakė, kad R. reikia mokėti už paslaugas...“ (b. l. 79).

Liudytoja S. M. apylinkės teisme parodė, kad „...P. buvo pasakyta apie R., kad ima pinigus, dovanas už paslaugas. Ji nežino, iš kur tos kalbos. Kad R. yra atsilyginama kalbų sklinda, bet patvirtinti negali, tokių atvejų nežino...“ (b. l. 83).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nė vienas apylinkės teisme apklaustas liudytojas, tarp jų ir pačios nuteistosios E. P. kviesti liudytojai, nepatvirtino nuteistosios gyventojų ataskaitiniame susirinkime išsakytų teiginių apie tai, kad R. R. iš asmenų už suteikiamas medicinines paslaugas ima pinigus, prašo už paslaugas atsiskaityti maisto produktais (kiaušiniais, mėsa, pienu). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti nuteistosios gyventojų ataskaitiniame susirinkime apie nukentėjusiąją išsakytus teiginius.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad nukentėjusioji buvo šmeižiama būtent Šilalės rajono savivaldybės vadovų, tarybos narių ir Upynos seniūnijos administracijos bei gyventojų vykusiame ataskaitiniame susirinkime, t. y. viešai, girdint apie 80 asmenų, leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistoji siekė pažeminti nukentėjusiąją kitų žmonių akyse, o tai pažeidė ir jos orumą.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistoji E. P. Šilalės rajono savivaldybės vadovų, tarybos narių ir Upynos seniūnijos administracijos bei gyventojų vykusiame ataskaitiniame susirinkime pasisakydama apie tai, kad nukentėjusioji ne visada eina į iškvietimus pas ligonius, kaip ji už paslaugas iš ligonių prašo ir tiesiog reikalauja po 100 Lt, kaip už suteiktas medicinines paslaugas yra įpareigojusi ligonį iš parduotuvės „Maxima“ nupirkti jai prekių už 100 Lt ir dar savo marčiai cigarečių, kaip ji prašė iš ligonių už medicininės paslaugas mėsos, pieno ir netgi kiaušinių, padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d.

Dėl išvardytų motyvų nuteistosios E. P. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, jis atmestinas. Šilalės rajono apylinkės teismo 2012-07-05 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 103–106 str. reglamentuoja proceso išlaidas ir jų atlyginimą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiajai R. R. atstovavo advokatas Antanas Damulis. Advokatas taip pat parengė R. R. atsikirtimus į nuteistosios E. P. apeliacinį skundą.

Teismui pateikta 2012-08-06 sąskaita, serija LEX Nr. 00011, patvirtina, kad už atsikirtimus į apeliacinį skundą nukentėjusioji advokatui sumokėjo 500 Lt (b. l. 138). Byloje esantis 2012-08-06 Mokėjimo nurodymas Nr. 556635 taip pat patvirtina, jog pagal minėtą sąskaitą faktūrą nukentėjusioji savo atstovui sumokėjo 500 Lt (b. l. 139). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokio dydžio proceso išlaidos atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimus. Todėl šios nukentėjusiosios patirtos proceso išlaidos priteistinos iš nuteistosios E. P. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 str. 2 d.)

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistosios E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistosios E. P. nukentėjusiajai R. R. priteisti 500 Lt dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti.