- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-07
- Bylos Nr.
- e2S-1986-467/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03860-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Ieškovas
- A. J.
- Atsakovas
- A. J., M. R. J.
- Kategorijos
- 2.53.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. nutarties patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovams A. J. ir M. R. J. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo pirkimo – pardavimo sutartimi.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. J. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti 2014 m. sausio 23 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp A. J., M. R. J. ir A. J., apsimestine, vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi, ir pripažinti ją pirkimo pardavimo sutartimi; 2) perkelti A. J. pirkėjos teises ir pareigas bei nustatyti, kad A. J., M. R. J. pardavė, o A. J. nupirko nekilnojamą turtą (pastatą – gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, (duomenys neskelbtini)), už kurį sumokėjo 1 024 745 Lt.
Ieškinyje nurodė, kad 2005 m. sauso 26 d. atsakovas A. J. sudarė kredito sutartį su AB SEB bankas dėl kredito suteikimo. 2006 m. ši kredito suma buvo refinansuota AB banko „Swedbank“, o 2011 m. spalio 25 d. pasirašytas susitarimas dėl 2006 m. gruodžio 13 d. kredito sutarties pakeitimo, kurio pagrindu suteikta kredito suma padidinta iki 325 034,44 EUR. Tiek šios kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui, tiek su AB SEB banku sudarytos kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas atsakovams A. J. ir M. R. J. priklausantis nekilnojamas turtas (pastatas – gyvenamasis namas ir devyni žemės sklypai). Tačiau A. J. nebeišgalėjo vykdyti savo įsipareigojimų bankui, todėl 2013 m. gruodžio 20 d. tarp ieškovės ir atsakovų buvo pasirašytas susitarimas dėl kredito padengimo AB bankui „Swedbank“, kuriuo ieškovė įsipareigojo sumokėti bankui atsakovų skolos sumą, o atsakovai įsipareigojo perleisti ieškovei A. J. nuosavybės teise įkeistą minėtą nekilnojamąjį turtą, pasirašant dovanojimo sutartį. Ieškovė, vykdydama šalių sudarytą susitarimą ir siekdama padengti atsakovų skolą bankui, 2014 m. sausio 7 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu pasiskolino pinigines lėšas, reikalingas skolos bankui padengimui. 2014 m. sausio 9 d. ieškovė padengė bankui atsakovų skolą, t.y. sumokėjo 271 265,28 EUR sumą ir paskolino atsakovams 25 534 EUR sumą. Atsakovai, siekdami atlyginti ieškovės patirtas išlaidas už prievolės bankui įvykdymą ir paskolos atsakovams suteikimą, 2014 m. sausio 23 d. dovanojimo sutartimi perleido aukščiau paminėtą nekilnojamą turtą ieškovei. Tokiu būdu dovanojimo sutartis buvo sudaryta tam, kad atsakovai atsiskaitytų su ieškove už skolos bankui padengimą, todėl tokio sandorio sudarymu išreikštoji valia neatitiko tikrųjų šalių ketinimų, nes dovanojimo sutartis pagal savo esmę yra neatlygintinis sandoris. Šalys pasirinko netinkamą tikrosios savo valios įtvirtinimo būdą, kadangi jos turėjo sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje būtų numatyta, kad už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą būtų sumokėta bankui padengiant atsakovų kreditą.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepime su pateiktu ieškiniu bei jame išdėstytomis aplinkybėmis sutiko. Nurodė, jog, susiklosčius sudėtingai finansinei situacijai ir atsakovams nebeišgalint vykdyti savo įsipareigojimų bankui, 2013 m. gruodžio 20 d. buvo pasirašytas susitarimas su ieškove dėl kredito padengimo AB bankui „Swedbank“, kuriuo ieškovė A. J. įsipareigojo sumokėti bankui atsakovų skolos sumą, o atsakovai įsipareigojo už skolos pagal kredito sutartį padengimą bankui perleisti ieškovei nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, pasirašant dovanojimo sutartį. Atsakovai, siekdami atlyginti ieškovės patirtas išlaidas už prievolės bankui įvykdymą ir paskolos atsakovams suteikimą, perleido nurodytą nekilnojamą turtą ieškovei 2014 m. sausio 23 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Kadangi tikroji šalių valia ir susitarimas bei siekiami tikslai buvo ne neatlygintinai perleisti ieškovei nekilnojamąjį turtą, bet už atitinkamą atlygį, dovanojimo sutartis yra apsimestinė.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsiliepimo pateikimo dieną A. J. mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui sudaro 238 517,55 EUR. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. birželio 9 d. turto arešto aktu areštavo A. J. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 9 žemės sklypus, kurių vertė 147 639,02 EUR, bei gyvenamąjį namą, kurio vertė 229 958,30 EUR, tačiau A. J. 2011 m. gegužės 26 d. pateikė prašymą duoti sutikimą perimti sutuoktinės mokestinę nepriemoką bei išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą dalimis. Inspekcija 2011 m. liepos 15 d. priėmė sprendimą dėl mokestinės nepriemokos perėmimo bei 2011 m. liepos 18 d. sprendimu išdėstė 191 149,22 EUR mokestinės nepriemokos sumokėjimą iki 2016 m. birželio 30 d. ir su A. J. sudarė mokestinės paskolos sutartį. 2011 m. rugsėjo 30 d. A. J. prašymu inspekcija panaikino jo turtui taikytus areštus, tačiau A. J. pagal mokestinės paskolos sutartį sumokėjo tik 4 633,92 EUR ir toliau mokestinės paskolos sutarties sąlygų nevykdė, dėl ko 2013 m. balandžio 17 d. mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta. Atsakovui buvo išsiųstas raginimas sumokėti mokestinę nepriemoką geruoju, tačiau to nepadarius, priimti sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Tada paaiškėjo, kad atsakovas A. J. turto neturi, dirba, tačiau darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, yra tik 72,41 EUR. 2014 m. gegužės 28 d. bankams pateiktas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš atsakovo sąskaitų, tačiau išieškota tik 632,04 EUR. Taigi atsakovas A. J., žinodamas apie savo finansinę padėtį bei įsipareigojimus VMI, pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, sudarė dovanojimo sutartį, kad išvengtų atsiskaitymo su kreditoriumi ir taip iš esmės sumažino savo turto masę bei sukėlė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti, todėl toks sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Po to, kai VMI kreipėsi su ieškiniu dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (Actio Pauliana) pagrindu į Vilniaus apygardos teismą, šalys kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl dovanojimo sutarties pripažinimo pirkimo-pardavimo sutartimi. Tiek ieškovo, tiek atsakovų veiksmai patvirtina skolininko nesąžiningumo faktą.
2015 m. kovo 2 d. parengiamajame teismo posėdyje šalys pateikė taikos sutartį ir prašė teismo ją patvirtinti bei nagrinėjamą bylą užbaigti.
Atsiliepimas
2015 m. kovo 20 d. teismui pateiktame atsiliepime į prašymą dėl taikos sutarties sudarymo VMI su taikos sutarties sąlygomis nesutiko, nurodė, kad A. J., vengdamas atsiskaityti su kreditoriumi ir sudarydamas dovanojimo sutartį, kurios pagrindu savo dukrai perleido jo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, elgėsi nesąžiningai. A. J., žinodamas apie savo finansinę padėtį bei įsipareigojimus VMI prie FM, sudarydamas sutartį su dukra, iš esmės sumažino savo turto masę ir sukėlė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti, todėl toks sandoris pažeidžia kreditorių interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 9 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, kuria šalys susitarė, kad tarp jų sudaryta dovanojimo sutartis yra pripažintina nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartimi, kurios pagrindu už nekilnojamąjį turtą sumokėta 296 786,67 EUR suma laikytina tinkama kaina; patvirtino, kad už nekilnojamą turtą kaina yra sumokėta ir su A. ir M.R. J. yra atsiskaityta tinkamai; likusios kainos dalies, t.y. 25 521,39 sumokėjimu už nekilnojamą turtą yra laikoma A. J. suteiktos paskolos suma A. ir M. R. J.; kadangi šalių susitarimu suteikta paskola yra užskaitoma kaip kainos dalies už nekilnojamą turtą sumokėjimas, šalys patvirtino, jog viena kitai jokių mokestinių įsipareigojimų neturi. Šia nutartimi teismas civilinę bylą nutraukė. Teismas nesutiko su kreditoriaus VMI argumentais dėl kreditoriaus teisių pažeidimo ir iš byloje esančių aplinkybių nustatė, kad tarp šalių sudaryta dovanojimo sutartis iš tiesų buvo pirkimo– pardavimo sutartis, nes už ja perleistą turtą buvo pilna atsiskaityta. Teismas nurodė, jog, atsakovams nepadengus kredito sumos bankui ar netinkamai vykdant prisiimtus skolinius įsipareigojimus, kredito suma ir / ar susidariusi skola būtų išieškoma iš įkeisto nekilnojamojo turto, kadangi kreditorius, kurio reikalavimo užtikrinimui yra įkeistas turtas, turi pirmenybę prieš kitus kreditorius. Dėl to teismas laikė, kad nėra pagrindo teigti, jog tokiu būdu A. J. siekė išvengti išieškojimo pagal turimą mokestinę nepriemoką. Teismas konstatavo, jog, šalims sutinkant, kad iš tiesų jų siekiamas sudaryti sandoris buvo pirkimo – pardavimo sandoris, o bylos duomenims patvirtinus, kad sudarytas sandoris buvo atlygintinis, nėra pagrindo jo laikyti dovanojimo sandoriu. Teismas sprendė, jog tretieji asmenys negali daryti įtakos tarp šalių pasirašomai taikos sutarčiai ir priversti jas toliau tęsti teisminį ginčą. Teismas šiuo atveju neįžvelgė trečiojo asmens nurodyto viešojo intereso pažeidimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos prašo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės A. J. ieškinį atmesti. Nurodo, jog teismas negalėjo tvirtinti šalių taikos sutarties, kadangi ji prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar/ir viešajam interesui. Šiuo atveju teismas, vertindamas šalių taikos sutartį, neatsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, o būtent į tai, kad trečiasis asmuo, ginčijantis teismui pateiktą šalių taikos sutartį, yra atsakovo A. J. kreditorius, kreipęsis į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl 2014 m. sausio 23 d. tarp šalių sudarytos dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Mokesčių sumokėjimas į biudžetą yra susijęs su viešuoju interesu.
Atsiliepimas
Ieškovė A. J. su atskiruoju skundu nesutinka. Atsiliepime nurodo, jog teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, tuo tarpu atsiliepime nurodyti argumentai yra nepagrįsti. Valstybinė mokesčių inspekcija siekia sukurti situaciją, jog, pripažinus negaliojančia dovanojimo sutartį, situacija būtų analogiška - atsakovui negalint sumokėti bankui paimtos paskolos, ginčijamas turtas pereitų bankui nuosavybės teise, kadangi jam buvo įkeistas.
Šalies argumentai
Atsakovai A. J. ir M. R. J. su atskiruoju skundu nesutinka. Nurodo, jog teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, o Valstybinės mokesčių inspekcijos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti. Teismas tinkamai nustatė tikruosius šalių ketinimus ir pagrįstai patvirtino jų pateiktą taikos sutartį. Viešasis interesas šiuo atveju nebuvo pažeistas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas iš esmės sudaro pagrindą apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas ginčo sprendimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010; 2010-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010; kt.). Procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo, kuris šalims suteikia teisę disponuoti tiek ginčo objektu, t.y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, tiek procesinėmis priemonėmis, išraiškų. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.), šalys gali pasirinkti, kokias tarpusavio nuolaidas taikys, kokiu būdu ir apimtimi išspręs kilusį teisminį ginčą, taip pat kurioje proceso stadijoje tai padarys (CPK 140 str. 3 d.).
Tačiau dispozityvumo principas ir iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sąlygų nėra absoliuti. Šalių veiksmus kontroliuojantis teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, t.y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dispozityviškumo civiliniame procese ir teismo kontrolės laipsnis priklauso nuo nagrinėjamos bylos pobūdžio; nedispozityviomis pripažįstamos bylos, kylančios iš šeimos, darbo teisinių santykių, yra susijusios su žmogaus teisių gynimu, nesąžininga konkurencija, bankrotu, asmens teisinio statuso nustatymu ir pan. Teismas neturi atsisakyti tvirtinti šalių taikos sutarties, jeigu materialiojoje teisėje tų šalių teisės nevaržomos ir tokia sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių; teismas negali tvirtinti taikos sutarties, kai materialioji teisė draudžia šalims nustatyti kitas ginčo sprendimo taisykles. Tokia taikos sutartis reikštų materialiosios teisės pažeidimą, o jo teismas negali įtvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2009; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2010; kt.).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties teisėtumo. Apelianto teigimu, vertindamas pateiktą tvirtinti taikos sutartį, pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, neatsižvelgė į trečiojo asmens nurodytus argumentus, aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal VMI prie FM ieškinį atsakovams A. J., M. R. J. ir A. J. dėl ginčo dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, taip pažeisdamas CPK 42 straipsnio 2 dalyje teismui nustatytą pareigą netvirtinti imperatyviosioms įstatymo normoms ar viešajam interesui prieštaraujančios taikos sutarties. Apelianto teigimu, patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, buvo pažeisti jo, kaip atsakovo A. J. kreditoriaus, interesai, taigi ir viešasis interesas. Tokius atskirojo skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstais.
Nagrinėdamas ginčus dėl byloje pateiktos tvirtinti taikos sutarties atitikties viešajam interesui, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, vertinant, ar yra viešasis interesas tuo atveju, kai šalys bylą baigia taikos sutartimi, atsižvelgtina į tai, jog CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teisingumo principas reikalauja, kad asmenys, įgyvendindami savo teises, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Laikantis šio principo, tuo atveju, kai šalių sudaryta taikos sutartimi pažeidžiamos kito asmens teisės, tokių teisių gynimas yra viešasis interesas, nors šalių sudaryta taikos sutartis išoriškai gali atrodyti kaip taikus teisinio ginčo baigimas. Teismas, nustatęs viešojo intereso pažeidimą, taikos sutarties neturi tvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2008).
Bylos duomenys tvirtina, kad nuo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios šalys – ieškovė A. J. ir atsakovai A. J. bei M. R. J., turėjo tikslą ją užbaigti taikiai, t.y. atsakovai ieškiniu reiškiamų reikalavimų neginčijo. Tokiam bylos užbaigimui priešinosi tik apeliantas – trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija, pagrindiniu savo argumentu nurodydama atsakovo A. J. nesąžiningumą bei Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą bylą dėl šalių sudarytos dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, sutinka su atskirojo skundo argumentais, jog tarp šalių sudaryta ir pirmosios instancijos teismo patvirtinta taikos sutartis akivaizdžiai pažeidžia trečiojo asmens (apelianto) interesus.
Ginčo sandoris (dovanojimo sutartis) yra sudaryta tarp artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų (tėvų ir dukters). Šio sandorio apsimestinis pobūdis pradėtas įrodinėti (pareikštas ieškinys nagrinėjamoje byloje) tik po to, kai apeliantas Vilniaus apygardos teisme užvedė civilinę bylą Nr. 2-1918-467/2015, pareikšdamas ieškinį atsakovams A. J., M. R. J.ir A. J. dėl nurodyto dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu (teismų informacinės sistemos Liteko duomenys). Kai kyla ginčas dėl sandorio (sutarties) rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ir pan., teismas, spręsdamas tokį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Sudarydamos taikos sutartį, šalys eliminavo galimybę trečiajam asmeniui, remtis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir įrodinėti ieškinio nepagrįstumą, kuo akivaizdžiai buvo pažeistos trečiojo asmens teisės.
Atsiliepimuose į atskirąjį skundą nurodyti argumentai, kad, apeliantui net ir pavykus nuginčyti dovanojimo sutartį ir grąžinus šalis į prieš tai buvusią padėtį, situacija Valstybinės mokesčių inspekcijos atžvilgiu nė kiek nepagerėtų, nes atsakovui neturint iš ko sumokėti skolos bankui, ginčo turtas būtų perleistas jam pagal įkeitimo sandorį, nėra pagrįsti. Visų pirma, iš šiuo metu esančios situacijos nėra aišku, kokia įkeisto turto dalis būtų perleista bankui, už kiek ji būtų parduota ir kokia dalis galimai liktų Valstybinei mokesčių inspekcijai atsakovo skoloms išieškoti. Antra, sprendžiant, kad skundžiama nutartimi patvirtinta taikos sutartimi yra pažeistos trečiojo asmens teisės ir teisėti interesai, svarbi aplinkybė, kad ieškinys dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestine buvo pareikštas po to, kai apeliantas Vilniaus apygardos teisme užvedė civilinę bylą dėl nurodyto dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Taigi šalys, iškeldamos ginčą ir jį užbaigdamos taikos sutartimi, kurioje nėra atsižvelgta į kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, akivaizdžiai pažeidė teisingumo principą, kuris reikalauja, kad asmenys, įgyvendindami savo teises, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apskųstoji pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta pažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias taikos sutarties tvirtinimą, prieštarauja trečiojo asmens interesams, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str.1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.