Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Vaclovo Pauliko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovams A. J. ir M. R. J. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo pirkimo-pardavimo sutartimi, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos padavė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-08 sprendimo, kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

3. Tik po trečiojo asmens kreipimosi su ieškiniu „Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (actio Pauliana) ir restitucijos taikymo“ į Vilniaus apygardos teismą, ieškovė ir atsakovai kreipėsi į teismą su ieškiniu šioje byloje. Šie veiksmai tik patvirtina atsakovo nesąžiningumo faktą. Pagal CK 6.66 str. 2 d. neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinis sandoris, todėl trečiajam asmeniui byloje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nebūtų reikėję įrodinėti ieškovės nesąžiningumo.

4. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo ieškovę ir atsakovus solidariai sumokėti nesumokėtų mokesčių skirtumą valstybei už 29 6786,67 Eur (1 024 745 Lt) sumą, kaip pirkimo-pardavimo sutarties kainą, per 10 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atkreiptinas dėmesys, kad jeigu ieškovė ir atsakovai savanoriškai nesumokės mokesčių skirtumo valstybei už 29 6786,67 Eur (1 024 745 Lt) sumą, kaip pirkimo-pardavimo sutarties kainą, trečiasis asmuo negalės kreiptis į antstolius dėl priverstinai išieškotinų sumų. Pirmosios instancijos teismas taip pat nėra įvardinęs, kokią sumą ieškovė ir atsakovai privalo sumokėti į valstybės biudžetą.

Ieškovė ir atsakovai su apeliaciniu skundu nesutiko. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais.

1. Pirmosios instancijosteismas teisingai įvertino tarp šalių susiklosčiusių santykių ir situacijos specifiką ir nustatė, kad būtinosios sąlygos – neatlygintinumo, jog sudarytą sutartį būtų galima laikyti dovanojimo sutartimi, nėra. Nekilnojamas turtas kaip dovana buvo suteikta išimtinai už skolos bankui padengimą, todėl šalys akivaizdžiai pasirinko netinkamą tikrosios savo valios įtvirtinimo būdą, nes turėjo sudaryti nekilnojampjo turto pirkimo pardavimo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovas su „Swedbank“, AB buvo sudaręs kredito sutartį, kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas 325 034,44 Eur kreditas. Kredito grąžinimui užtikrinti „Swedbank“, AB buvo įkeistas atsakovo vardu registruotas nekilnojamasis turtas: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – taip pat ir nekilnojamasis turtas).

Atsakovui nebegalint tinkamai vykdyti prievolių pagal kredito sutartį, ieškovė ir atsakovai 2013-12-20 sudarė susitarimą dėl kredito padengimo AB bankui „Swedbank“. Šiuo susitarimu ieškovė įsipareigojo sumokėti „Swedbank“, AB atsakovo skolą pagal kredito sutartį, o atsakovai įsipareigojo už atsakovo skolos pagal kredito sutartį padengimą perleisti ieškovei nekilnojamąjį turtą, sudarant dovanojimo sutartį.

2014-01-07 paskolos sutartimi A. G. suteikė ieškovei 300 000 Eur paskolą, pervesdamas paskolos sumą į ieškovės sąskaitą 2014-01-09 mokėjimo nurodymu. 2014-01-09 mokėjimo nurodymu ieškovė pervedė „Swedbank“, AB 271 265,28 Eur atsakovo kreditui ir kitoms pagal kredito sutartį mokėtinoms sumoms padengti, taip pat 2014-01-09 mokėjimo pavedimu ieškovė į atsakovo sąskaitą pervedė 25 534 Eur sumą.

Iš Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad 2014-01-16 buvo išregistruota hipoteka nekilnojamajam turtui, kas leidžia daryti išvadą, kad atsakovo prievolės „Swedbank“, AB pagal kredito sutartį buvo įvykdytos.

2014-01-23 ieškovė ir atsakovai sudarė dovanojimo sutartį, kuria atsakovai padovanojo ieškovei nekilnojamąjį turtą.

Iš byloje esančių įrodymų taip pat nustatyta, kad atsakovas turėjo mokestinių prievolių valstybės biudžetui. 2011-07-18 tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo 660 000 Lt mokestinę nepriemoką sumokėti dalimis iki 2016-06-30.

Atsakovo mokestinių prievolių valstybės biudžetui įvykdymui užtikrinti 2010-06-09 trečiojo asmens priimto turto arešto akto pagrindu buvo areštuotas nekilnojamasis turtas. 2011-09-30 atsakovas pateikė trečiajam asmeniui prašymą panaikinti areštą nekilnojamajam turtui, kadangi šio turto areštas trukdo deryboms dėl paskolos bankui refinansavimo. 2011-09-30 trečiojo asmens sprendimu buvo panaikintas areštas, taikytas 2010-06-09 turto arešto aktu.

Atsakovui nevykdant įsipareigojimų pagal mokestinės paskolos sutartį, trečiasis asmuo šią sutartį 2013-04-17 nutraukė. 2013-07-11 ir 2013-10-07 sprendimais trečiasis asmuo nusprendė iš atsakovo turto išieškoti bendrą 834 083,50 Lt mokestinę nepriemoką. Išieškojimą iš atsakovo turto vykdęs antstolis 2014-04-03 grąžino trečiajam asmeniui sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką su išieškojimo negalimumo aktais.

Trečiasis asmuo yra kreipęsis į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams, kuriuo prašo actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia 2014‑01‑23 dovanojimo sutartį ir grąžinti atsakovo nuosavybėn šios sutarties pagrindu ieškovei perleistą nekilnojamąjį turtą (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1229-467/2016.

CK 1.87 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų.

Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 str. 1 d.). Taigi, pagrindinis ir būtinas dovanojimo sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. CK 6.466 str. 3 d. nustatyta, kad sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi, jeigu jos šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles. Taigi sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės.

Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, 2014-01-23 dovanojimo sutartimi atsakovai perleido ieškovei nekilnojamąjį turtą už ieškovės įvykdytą atsakovo prievolę „Swedbank“, AB pagal kredito sutartį, būtent šių teisinių padarinių šalys siekė, perleisto nekilnojamojo turto vertė pagal Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis nėra didesnė už įvykdytos prievolės pagal kredito sutartį ir atsakovui į sąskaitą pervestų piniginių lėšų sumą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2014-01-23 dovanojimo sutartį CK 1.87 str. 1 d. pagrindu pripažino apsimestiniu sandoriu ir vertino šią sutartį kaip pirkimo-pardavimo sutartį.

Pripažinus 2014-01-23 dovanojimo sutartį pirkimo-pardavimo sutartimi, nėra panaikinama trečiojo asmens galimybė ginti pažeistas teises CK 6.66 str.1 d. pagrindu (actio Pauliana), kadangi CK 6.66 str. 2 d. numato galimybę CK 6.66 str. 1 d. pagrindu pripažinti negaliojančiu ir atlygintinį sandorį, tik šiuo atveju kreditorius turi įrodyti, kad trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t.y. žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Todėl apeliaciniame skunde trečiojo asmens nurodyti argumentai apie šalių nesąžiningumą bus reikšmingi nagrinėjant civilinę bylą dėl 2014-01-23 sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 str. 1 d. pagrindu.

CPK 265 str. 2 d. nustatyta, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CK nustatytus atvejus. Ieškovai ieškiniu nereiškė reikalavimo, susijusio su mokesčių valstybei pagal 2014-01-23 pirkimo-pardavimo sutartį sumokėjimu. Įpareigojimas (įsipareigojimas) sumokėti mokesčius valstybei taip pat nėra būtina pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga, dėl kurios privalo pasisakyti teismas, įgyvendindamas CK 1.87 str. 1 d. įtvirtintą sąlygą taikyti sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinas taisykles. Nei pirmosios instancijos teismas, nei trečiasis asmuo nenurodė, kad pagal 2014-01-23 pirkimo-pardavimo sutartį šalys turi sumokėti kokius nors mokesčius valstybei. Todėl nėra pagrindo teigti, kad yra pažeidžiamas viešasis interesas. Be to, teismo sprendimas turi būti aiškus ir tikslus, kad nekiltų neaiškumų jį vykdant, nes vykdomajame rašte pažodžiui nurodoma su išieškojimu susijusi teismo sprendimo rezoliucinė dalis (CPK 648 str. 1 d. 4 p.). Pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl įpareigojimo sumokėti mokesčius nėra nurodyta mokėtinų mokesčių suma, todėl ši teismo sprendimo dalis nėra aiški.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovė ir atsakovai įpareigoti solidariai sumokėti mokesčius valstybei, naikintina, kita sprendimo dalis paliktina nepakeista, nes apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šią sprendimo dalį keisti ar naikinti, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą patikslinti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria A. J., A. J. ir M. R. J. solidariai įpareigoti sumokėti nesumokėtų mokesčių skirtumą valstybei už 29 6786,67 Eur (1 024 745 Lt) sumą, kaip pirkimo-pardavimo sutarties kainą, per 10 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.