Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. K. ir atsakovės B. B. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-10-07 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui E. K. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, neturtinės žalos atlyginimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo, ir atsakovo E. K. priešieškinį ieškovei L. K., atsakovei B. B., tretiesiems asmenims: Z. P., V. P., V. N., dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, pirkimo – pardavimo sutarties, turto perdavimo – priėmimo akto pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais, turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, jo padalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Apeliacinis skundas argumentuojamas tuo, kad teismas skundžiamame sprendime pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos:

Teismas, spręsdama dėl ieškovės kaltės dėl šeimos iširimo, pasireiškusios neištikimybe, ir nustatydamas ieškovės kaltę, rėmėsi atsakovo E. K. pateiktu vaizdo įrašu, sprendime visiškai netirdamas įrašo padarymo aplinkybių, nesiaiškindamas, kuriam tikslui, kur, koks įrašas buvo daromas ir nepasisakydamas dėl šio įrodymo patikimumo ir leistinumo, nesprendė, ar šis įrašas padarytas nepažeidžiant įstatymų. Neišsprendus šio įrodymo patikimumo, teismas negalėjo juo pagrįsti ieškovės kaltės dėl šeimos iširimo (CPK 177 str. 2 d.). Atsakovas nepateikė teismui patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių vaizdo įrašo padarymo laiką ir priemones, neįmanoma nustatyti vaizde užfiksuotų asmenų, vietos. Pagrįstas abejones dėl vaizdo įrašo darymo aplinkybių kelia atsakovo E. K. teisme duoti parodymai, kad vaizdo įrašas buvęs smurto prieš sutuoktinę priežastis, kurie neatitinka Radviliškio rajono apylinkės teismo baudžiamajame įsakyme nustatytų faktinių aplinkybių, kad atsakovas prieš sutuoktinę smurtavo spontaniškai. Teismas nevertino liudytojos I. B. parodymų, kuri iškvietė pareigūnus, taip pat liudytojos B. B. parodymų apie netinkamą E. K. elgesį šeimoje. Teismas netinkamai vertino VšĮ Radviliškio rajono Pirminės sveikatos priežiūros centro medicininį pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad ieškovės nėštumas yra 37 savaitės, kaip neginčijamą įrodymą, patvirtinantį ieškovės kaltę dėl šeimos iširimo, pasireiškusią neištikimybe. Ieškovės vaikas gimė (duomenys neskelbtini), praėjus vienerių metų laikotarpiui, kai šalys pradėjo gyventi skyrium, ieškovė nurodo, kad šalių faktiniai šeiminiai santykiai nutrūko 2013 metais, jai atsisakius intymaus bendravimo. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovė susipažino su kitu vyriškiu ir pastojo ne anksčiau kaip 2015 m. sausio mėnesį, t.y. po to, kai su atsakovu santuokiniai ryšiai galutinai nutrūko.Teismas netyrė ir nevertino atsakovo kaltės ir tuo aspektu, kad savo netinkamu elgesiu šeimoje jis traumavo savo mažamečius vaikus. Ši aplinkybė nustatyta Radviliškio rajono apylinkės teismo priimtame baudžiamajame įsakyme. Abejodamas ieškovės pateiktais priėmimo pas psichologe talonais, teismas turėjo teisę savo iniciatyva išreikalauti medicininius dokumentus, tačiau to nepadarė, o pateiktų rašytinių įrodymų nevertino.Teismas padarė aiškiai nepagrįstą išvadą, kad dėl šeimos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai, todėl nepagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo priteisti jai iš atsakovo 2896,20 Eur neturtinės žalos.Atsakovas, ginčydamas sandorį kaip apsimestinį, neįrodė aplinkybės, kad sandorį faktiškai sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, šios aplinkybės netgi neįrodinėjo, kad jis ir ieškovė būtų atlikę kokius nors veiksmus, susijusius su buto paieškomis, derybomis su pardavėjais dėl perkamo buto kainos, atsiskaitymu už perkamą butą ir panašiai. Teismas įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė nekilnojamojo daikto pirkėjai B. B., pardavėjų Z. P., V. P. ir V. N. šioje byloje netgi netraukė atsakovais. Teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011 (2011-01-28) ir išsprendė ginčą priešingai, negu jį sprendė kasacinės instancijos teismas, teismas netyrė ir nevertino atsakovės B. B. bei trečiojo asmens Z. P. nuoseklių ir išsamių parodymų apie buto pirkimo aplinkybes ir apsiribojo vien šalių turtinės padėties analize. Teismas nevertino ieškovės paaiškinimų apie 28 000 Lt vartojimo kredito panaudojimą, nevertino įrodymų visumos ir prioritetą suteikė tik (duomenys neskelbtini) kreditavimo sutarčiai, nors ir šis rašytinis įrodymas nepatvirtina atsakovo E. K. teiginio apie tai, kad jis žinojo, jog už šiuos pinigus bus perkamas būstas. Teismas netyrė buto su priklausiniu pirkimo aplinkybių, netyrė ir nevertino atsakovės B. B. bei pardavėjų trečiųjų asmenų procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių.Teismas nusprendė, kad ginčo pirkimo – pardavimo sandoris ir turto priėmimo – perdavimo aktas yra apsimestiniai dėl vienos iš sandorių šalių – B. B. ir jis skirtas kitam sandoriui, t.y. kad ieškovė ir atsakovas pirko ginčo butą, pridengti, nenurodydamas ūkio pastato dalies pirkimo. Tuo tarpu teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad pripažinta negaliojančia buto ir 1/6 dalies ūkio pastato pirkimo – pardavimo sutarties dalis dėl sutarties šalies) pirkėjo) bei šio nekilnojamojo daikto perdavimo – priėmimo aktas. Teismo sprendimu nebuvo perkeltos pirkėjų teisės ir pareigos šalims – ieškovei ir atsakovui, nes tokio reikalavimo atsakovas nepateikė, skundžiamu sprendimu pažeista atsakovės B. B. konstitucinė nuosavybės teisė.Teismas, netinkamai vertindamas įrodymus, neteisingai taikydamas LR CK 1.87 straipsnį, ginčo turtą pripažino šalių bendrąja jungtine nuosavybe ir ją padalino.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų.

Apeliantės L. K. apeliacinio skundo reikalavimai pripažinti, kad santuoka nutrūko dėl atsakovo E. K. kaltės, ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą, netenkinti.

Išvadą dėl ieškovės L. K. neištikimybės, teismas padarė remdamasis atsakovo E. K. pateiktu vaizdo įrašu ir medicininiu pažymėjimu.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentas, kad teismas negalėjo remtis atsakovo E. K. pateiktu vaizdo įrašu, kuriame, kaip nurodo atsakovas, užfiksuoti ieškovės L. K. ir kito vyro artimi santykiai, nepagrįstas.

7Asmens privataus gyvenimo neliečiamumo principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, kuriame numatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir CK 2.23 straipsnyje, kuriame numatyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. Draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus.

18 Asmens privataus gyvenimo apsaugos nuo kito privataus asmens kišimosi apimtis priklauso nuo šių asmenų tarpusavio santykių pobūdžio, kuris lemia privatumo ribas vienas kito atžvilgiu. Šeimos santykių teisinis reglamentavimas grindžiamas santuokos savanoriškumo ir sutuoktinių lygiateisiškumo principais (CK 3.3 str. 1 d.). Įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami šeimos pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąžiningai (CK 3.5 str. 2 d.). Draudžiama piktnaudžiauti šeimos teisėmis, t.y. įgyvendinti jas tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims (CK 3.5 str. 3 d.). Sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai (CK 3.27 str. 1 d.). Aiškinant šias nuostatas kartu su pirmiau išdėstytu konstituciniu privataus gyvenimo neliečiamumo principu darytina išvada, kad santuokos sudarymas ir asmenų kaip sutuoktinių statusas nepaneigia jų privatumo vienas kito atžvilgiu, taigi jie privalo jį gerbti ir nepažeisti. Kita vertus, nustatant, ar sutuoktinio teisė į privataus gyvenimo gerbimą buvo apribota ir pažeista dėl kito sutuoktinio elgesio, būtina atsižvelgti į sutuoktinių tarpusavio privatumo ypatumus.

19 Nagrinėjant ginčą dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką, įrodinėjimo dalykas yra susijęs su duomenimis ir faktais apie šalių šeimos gyvenimą, jų elgesį šeimoje (santuokoje) bei sutuoktinio pareigų pažeidimą, ir apima žmogaus teisę į privatumą. Tokiose bylose, siekiant apsaugoti teisę į privatumą, įstatymas įtvirtina teismo posėdžių viešumo principo išimtį (CPK 9 str. 1 d., 379 str.), taip iš esmės deklaruojant, kad teisė į privatumą nėra absoliuti ir kad jose proceso dalyviai, įrodinėdami savo reikalavimus bei atsikirtimus, gali remtis atitinkamais duomenimis apie privatų žmogaus gyvenimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatuota, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002 išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. nuostatos, jog niekas nepatirtų neteisėto ir savavališko kišimosi į asmens asmeninį gyvenimą nereikėtų suprasti kaip absoliutaus draudimo kai kuriais atvejais riboti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą; ar konkrečiu atveju privataus gyvenimo neliečiamumas bus ribojamas, nulemia šios asmeninės neturtinės vertybės esmė ir jos suderinamumas su kitų asmenų teisėmis ir teisėtais interesais; asmens tikėjimasis „būti paliktam vienam“ šiuo atveju priklauso nuo paties asmens siekimo, kad tai, kas susiję asmeniškai su juo, nebūtų prieinama kitiems asmenims, kai jis turi kontaktų su kitu asmeniu. Vertinant, ar atsakovo pateikti įrodymai yra padaryti pažeidžiant (nepažeidžiant) įstatymų reikalavimus ir ar jie pagal CPK 177 str. nuostatas pripažintini leistinais įrodymais sprendžia teismas.

20 Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė ir atsakovas 2014 m. rudenį savanoriškai gyveno santuokoje, viename bute, vedė bendrą ūkį, buvo lygiateisiai sutuoktiniai. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų išsakiusi sutuoktiniui norą pagyventi atskirai, taip siekdama nustatyti savo privatumo ribas bei deklaruoti siekį sąlyginai „būti paliktai vienai“ privatumo neliečiamumo principo prasme. Atsakovas E. K. nurodo, kad iš sūnaus pasakojimų sužinojęs, jog remonto darbus šeimos gyvenamajame bute atliekantis buvęs atsakovo bendradarbis bute užsibūna iki vėlumos. Kilus įtarimui, kad ieškovė gali būti jam neištikima, buvusiam bendradarbiui atėjus pas sutuoktinius, trumpam išeidamas į parduotuvę jis šeimos gyvenamajame bute ant šaldytuvo paliko įjungtą savo asmeninį telefoną „Nokia“, kuriuo ir padarytas vaizdo įrašas. Šiuos veiksmus atliko, siekdamas įsitikinti sutuoktinės elgesiu. Nagrinėjamu atveju informacija apie ieškovę rinkta ne asmens terorizavimo, manipuliavimo ar kitame neteisėtame kontekste, o vadovaujantis teisės ir moralės požiūriu priimtinu sutuoktinių teisių ir pareigų supratimu, siekiant išsklaidyti kilusias abejones dėl sutuoktinės elgesio. Šioje situacijoje ieškovė objektyviai negalėjo duoti sutikimo tokio pobūdžio informacijos rinkimui. Vertinant, ar atsakovo telefonu padarytas ir į bylą pateiktas vaizdo įrašas yra padarytas pažeidžiant (nepažeidžiant) įstatymus ir ar jis pagal CPK 177 straipsnio nuostatas pripažintinas leistinu įrodymu, kolegija sprendžia, kad ieškovės nurodyti argumentai nėra pakankami padaryti pagrįstą išvadą, kad vaizdo įrašas padarytas pažeidžiant įstatymus. Atsižvelgus į šios bylos kategoriją ir ginčo esmę, atsakovo nurodytas aplinkybes, kurios nėra paneigtos, kad vaizdo įrašą jis padarė šalių šeimos gyvenamosiose patalpose (bute), naudodamasis mobiliojo telefono vaizdo įrašymo funkcija, norėdamas užfiksuoti ieškovės elgesį su kitu vyru, taip pat atsižvelgus į visus bylos duomenis apie aptariamo vaizdo įrašo padarymo tikslus ir panaudojimą, juose užfiksuotus duomenis, jų apimtį bei ieškovės argumentus ir paaiškinimus aptariamu klausimu, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas pripažinti, kad aptariamas vaizdo įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė šioje byloje. Atkreiptinas dėmesys, jog ekspertizės dėl įrašo autentiškumo skirti ieškovė neprašė.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos 3K-3-2/2011). Santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos (CPK 541 str.).

Byloje pateiktas medicininis pažymėjimas (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad ieškovės nėštumas pažymėjimo išdavimo metu buvo 37 savaitės. Ieškovė nurodo, kad remiantis šiais duomenimis, galima spręsti, kad ji su kitu vyru susipažino ir pastojo 2015 metų sausio mėnesį, kai su atsakovu E. K. faktiniai santuokiniai ryšiai galutinai nutrūko. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nėštumas, nors ir nutrūkus faktiniams sutuoktiniams santykiams, tačiau tebevykstant santuokos nutraukimo procesui, rodo, kad ieškovė nesiekė išsaugoti santuokos šalių tarpusavio santykių pablogėjimo metu, ieškovės santykiai su priešinga lytimi atsakovo buvo suprantami kaip neištikimybė ir neabejotinai darė neigiamą įtaką poros šeimyniniam gyvenimui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šioje byloje teisėjų kolegija, sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką nustatymo aspektu įvertinusi faktinius bylos duomenis bei ieškovės apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atitinka byloje surinktus įrodymus, įvertintus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, dėl to ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką, netinkamai įvertino įrodymus ir padarė juos neatitinkančias išvadas, atmestini kaip nepagristi. Atmetus ieškovės apeliacinio skundo reikalavimą dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo E. K. kaltės, netenkinamas ir reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Apeliantės L. K. ir B. B. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ginčijamą sandorį apsimestiniu, nenustatė tikrosios šalių valios, kelia klausimą dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo, sprendžiant dėl apsimestinio sandorio sudarymo fakto, sandorio šalių.

Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Sandorio ydingumas gali pasireikšti dėl sandorio šalių valios, objekto, subjekto ir kt. Nagrinėjamos bylos atveju yra svarbu, kad apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. M. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-260/2013; kt.).

Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Taigi esminė įrodinėtina aplinkybė yra ta, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, ar sutartyje kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. M. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-260/2013).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas pirkimo – pardavimo sandoris yra apsimestinis ir kad tikrieji turto pirkėjai (įgijėjai) yra ieškovė L. K. ir atsakovas E. K. ir priešieškinį toje dalyje tenkino.

Teisėjų kolegija, remdamasis nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, pripažįsta netinkamu pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, sutarties aiškinimą ir CK 1.87 straipsnio taikymą, todėl ieškovės L. K. ir atsakovės B. B. apeliacinių skundų reikalavimai atmesti atsakovo E. K. priešieškinį dalyje dėl pirkimo – pardavimo sutarties, turto perdavimo- priėmimo akto pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais, turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, jo padalijimo tenkinami.

Nagrinėjamoje byloje atsakovo E. K. nurodomas aplinkybes, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/16 dalis ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), tikraisiais pirkėjais buvo sutuoktiniai L. K. ir E. K., o ne pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta B. B., privalo įrodyti atsakovas E. K. (CPK 178 str.). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad buto ir dalies ūkinio pastato pirkimo – pardavimo sandoris atsakovo nurodomoje dalyje buvo apsimestinis. pirkimo - pardavimo sutartyje pirkėja yra nurodyta B. B., kuri tiesiogiai dalyvavo sudarant sutartį, ją pasirašė, priėmė parduodamą butą ir dalį ūkinio pastato, sumokėjo už jį 20 000 Lt sutartyje nurodytą kainą (1 t., 68-70 b. l.). Atsakovas E. K. nurodytų aplinkybių nepaneigė. Vertinant ginčijamo sandorio šalių ketinimus pažymėtina, kad sudarant pirkimo – pardavimo sandorį atsakovas nedalyvavo, to neneigia ir pats atsakovas. Byloje nustatyta, kad ieškovė L. K. su sutuoktiniu E. K. tiesiogiai nedalyvavo ginčo turto pirkimo derybose ir sudarant sandorį, nors tuo metu šeima gyveno ginčo bute. Atsakovas E. K. nepateikė jokių argumentų, kurie paaiškintų, kodėl šalys turėjo sudaryti apsimestinį sandorį, kodėl ieškovė viena ar kartu su atsakovu nesudarė nekilnojamojo turto pirkimo sutarties. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovės B. B. ir trečiojo asmens Z. P. nurodytas aplinkybes, kad B. B., sužinojusi apie kaimynės A. P. mirtį, su vienu iš turto paveldėtojų Z. P. tarėsi dėl ginčo buto pirkimo, sumokėjusi avansą-pusę buto kainos, gavo buto raktus, bute apsigyveno ieškovės ir atsakovo šeima. Nepaneigta ir atsakovės B. B. nurodyta aplinkybė, kad butą ji pirkusi sau, norėdama užsitikrinti , kad netoliese gyvens viena iš dukterų. Byloje taip pat neįrodyta, kad vartojimo paskola buvo panaudota ginčo buto įsigijimui. Atsakovo nurodomos aplinkybės, kad jis su sutuoktine turėjo lėšų buto su priklausiniu įsigijimui, nėra pakankamos daryti išvadai, kad už ginčo nekilnojamąjį turtą buvo atsiskaityta sutuoktinių lėšomis. Atsakovė L. K. detaliai paaiškino, kur buvo panaudoti gauti pinigai (4000 Lt malkoms, 7000 Lt skola seseriai, 4000 Lt naujagimio kraiteliui, vežimėliui, 2000 Lt atsakovo E. K. kelionei į užsienį, 2000 Lt buto lauko durims, 1500 Lt balkono langui, remontui, likę pinigai –pragyvenimui), ieškovas E. K. neįrodinėjo vartojimo paskola gautų pinigų panaudojimo aplinkybių, apsiribodamas teiginiu, kad jis pasitikėjo savo sutuoktine, kuri tvarkė visus reikalus.

Kolegija sprendžia, kad atsakovas E. K. neįrodė apsimestinio sandorio fakto, todėl pripažinti ginčijamą sandorį apsimestiniu nėra jokio pagrindo. Dėl tų pačių aplinkybių nėra pagrindo tenkinti ir išvestinius atsakovo E. K. reikalavimus dėl turto perdavimo – priėmimo akto pripažinimo apsimestiniu ir negaliojančiu, bei reikalavimus pripažinti minėtą nekilnojamąjį turtą bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jį padalinti.

Apeliaciniame skunde atsakovė B. B. reiškia reikalavimą vadovaujantis CPK 95 straipsniu už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį atsakovui E. K. skirti 2000 Eur baudą ir įpareigoti atsakovą atlyginti jos patirtus nuostolius, kuriuos sudaro bylinėjimosi išlaidos – 500 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad priešieškinio pareiškimas negali būti šiuo konkrečiu atveju kvalifikuojamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Priešieškinio padavimas įprastai nereiškia piktnaudžiavimo teise, nes tai yra galbūt pažeistų teisių gynimo forma bei dalyvaujančio byloje asmens procesinių teisių įgyvendinimo forma. Kad būtų pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimą šia teise, turi būti nustatytas besikartojantis aiškiai nepagrįstas šios teisės įgyvendinimas. Nagrinėjamu atveju atsakovas pareiškė priešieškinį, kuris patenkintas iš dalies, tačiau to nepakanka konstatuoti akivaizdų piktnaudžiavimą teise, suponuojantį CPK 95 straipsnyje nurodytų sankcijų taikymą. Atsižvelgiant į tai apeliantės B. B. prašymas dėl baudos atsakovui E. K. skyrimo netenkintinas.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai taikė materialines teisės normas, todėl sprendimas keistinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, ieškinį patenkinus iš dalies, šalims jų turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, nežiūrint į tai, ar šalis yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d., 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidos paliko šalims ir jų nepriteisė, pagal proporcingumą tarpusavyje teismui jas įskaičius (CPK 94 str.), šalys bylinėjimosi išlaidų paskirstymo neskundė, todėl ši teismo sprendimo dalis nekeistina.

Apeliacinės instancijos teismui pakeitus teismo sprendimą dalyje dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais, iš atsakovo E. K. priteistina B. B. 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (1 t. 155 b. l.).

Apeliacinės instancijos teisme ieškovė L. K. turėjo šias išlaidas: 41 Eur už apeliacinį skundą (2 t. 147 b. l.), nuo likusios 230 Eur dalies atleista 2015-11-04 nutartimi; 600 Eur advokato atstovavimo išlaidų (2 t. 142 b. l.). Ieškovės L. K. apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, iš atsakovo ieškovei priteistina 200 Eur atstovavimo išlaidų. Atsakovo E. K. išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro 726 Eur atstovavimo išlaidų. Ieškovės L. K. apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, iš ieškovės L. K. atsakovui priteistina 242 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atlikus tarpusavio reikalavimų užskaitymą, iš ieškovės atsakovui priteistina 42 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teisme apeliantė B. B. turėjo šias išlaidas: 144 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 200 Eur atstovavimo išlaidos (2 t. 165 167 172 b. l.). Atsakovės B. B. apeliacinį skundą iš esmės tenkinus, jai iš atsakovo priteistina 344 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.

Nutraukti L. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Radviliškio rajono savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriuje dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Po santuokos nutraukimo E. K. palikti santuokinę pavardę – K., L. K. grąžinti iki santuokos turėtą pavardę – B..

Nustatyti nepilnamečių vaikų U. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. K., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su motina L. K., a. k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) nepilnamečių vaikų U. K., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. K., gim. (duomenys neskelbtini) a. k. (duomenys neskelbtini) išlaikymui periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui kas mėnesį po 115,85 Eur (vieną šimtą penkiolika eurų 85 ct), sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, nuo 2014-11-01 iki vaikų pilnametystės, nepilnamečiams vaikams skirtų lėšų tvarkytoja skiriant L. K..

Priteisti iš atsakovo E. K. atsakovei B. B. 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo E. K. valstybei 17,40 Eur (septyniolika eurų 40 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų ir 83 Eur (aštuoniasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovės L. K. valstybei 17,40 Eur (septyniolika eurų 40ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Panaikinti, šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-11-12 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir 2015-03-05 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimo dalį dėl išlaikymo vaikams priteisimo periodinėmis išmokomis vykdyti skubiai.

Per 3 darbo dienas po sprendimo įsiteisėjimo dienos išsiųsti sprendimo nuorašą teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigai, kad ši įregistruotų santuokos nutraukimo faktą.“

Priteisti iš atsakovo E. K. atsakovei B. B. 344 Eur (tris šimtus keturiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės L. K. atsakovui E. K. 42 Eur (keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.