Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

dalyvaujant prokurorei Laurai Mačiulytei – Valaitei (nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą),

nuteistajam A. P., jo gynėjui advokatui Arvydui Montrimui (nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, iš dalies naudojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijas, t. y. vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 30 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, A. P. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta sumažinta bausmė – 20 parų areštas.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymas A. P. atidėtas 6 mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo metu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų bei neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Arešto bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, A. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 2 (dvejiems) metams uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, įskaitant draudimą tokią specialiąją teisę įgyti, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. gegužės 5 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 3 dalimi, 6 dalimi, A. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir konfiskuotas A. P. automobilis „Seat Toledo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su užvedimo raktu, saugomi pas A. P..

Nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintos ikiteisminio tyrimo metu A. P. skirtos kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės 2025 m. gegužės 6 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. P. automobiliui „Seat Toledo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki šio automobilio faktinio perėmimo valstybės nuosavybėn.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus reikalavimus dėl konfiskuotino turto – automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino sutrumpinimo, todėl prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas

6. Nagrinėjamu atveju iš nuteistojo A. P. apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių, veikos kvalifikavimo, kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, paskirtos bausmės, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia tik dėl paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių: uždraudimo naudotis specialia teise termino, prašant šį terminą sutrumpinti iki 1 metų ir automobilio konfiskavimo, prašant išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą pagal pateiktą transporto priemonės vertinimo pažymą. Kadangi kitų nesutikimo su skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu argumentų neišsakoma, o esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl vadovaudamasis anksčiau nurodytomis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise

7. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Pažymėtina tai, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatymas yra teismo prerogatyva (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-303/2020). Baudžiamojo poveikio priemonės laiko nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės, o kartu kaltininkui skiriamos bausmės, individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo laiką, atsižvelgtina ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių eismo įvykį, jo kilimo priežastis ir mechanizmą, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019).

8. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal BK 67 straipsnio 1 dalį baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, kuri apibrėžta BK 41 straipsnio 2 dalyje. Vienas iš bausmės tikslų yra nubaudimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kaip ir bausmė, taip ir šios priemonės negali sukelti neproporcingų neigiamų pasekmių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, tačiau teisingumo principui prieštarautų ir aiškiai per švelnios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas.

9. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas spręsdamas klausimą dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise skyrimo atsižvelgė į apelianto nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių visumą ir pobūdį, į jį charakterizuojančias aplinkybes, tai kad A. P. įvykdęs eismo įvykį savavališkai pasišalino iš eismo įvykio vietos, bei tyčia vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai alkoholio kiekio matuokliu jam nustatytas 2,27 promilių neblaivumas, bei skyrė BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, jos terminą parenkant tik kiek didesnį nei numatytas minimalus – 2 metams. Nors apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pilnai neįvertino visų nuteistąjį teigiamai charakterizuojančių aplinkybių, jo sveikatos būklės, nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, padarytos veikos mažesnio pavojingumo, tačiau su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutiktina. Visos šios aplinkybės išanalizuotos ir tinkamai įvertintos skundžiamame nuosprendyje, todėl teisėjų kolegija, sprendžia, kad pakartotinis tam tikrų aplinkybių sureikšminimas ir draudimo naudotis specialia teise termino sutrumpinimas neproporcingai gerintų nusikalstamą veiką padariusio asmens padėtį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė 2 metų uždraudimą naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones terminą, kai baudžiamasis įstatymas leidžia nustatyti šį terminą nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis).

10. Visų pirma, pasisakytina dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimo. Iš tiesų pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką; b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Visiškas kaltės pripažinimas teismų praktikoje paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta esminius teismo nustatytus faktus. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020 ir kt.). Taip pat sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018, 2K-121-719/2025).

11. Iš išsamios ir vienareikšmiškos teismų praktikos galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino A. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju A. P. pozicija ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai skyrėsi nuo teisminio nagrinėjimo metu išsakytos. Kaip matyti iš kart po įvykio bendraudamas su policijos pareigūnais jis apskritai neigė dalyvavęs kažkokiame įvykyje (1 t., b. l. 7-10). 2025 m. gegužės 5 d. vykusios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad dalyvavo eismo įvykyje, tačiau nurodė visiškai priešingas nei byloje nustatytos aplinkybes, jog jis nieko nekliudė, tai į jo automobilio galinę dalį įvažiavo kitas automobilis, nepaisant to, jis nestojo ir nuvažiavo toliau (1 t., b. l. 106-109). Paskelbus įtariamajam apie galimybę kreiptis į teismą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, šis nurodė, kad su eismo įvykiu nesutinka, kadangi jo automobilis nėra apgadintas (2 t., b. l. 6-7). 2025 m. gegužės 19 d. vykusios apklausos metu teigė kaltu neprisipažįstantis, kadangi įvykio nesukėlė, nusikalstamos veikos nepadarė (2 t., b. l. 10-12). Tuo tarpu 2025 m. spalio 13 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu A. P. savo poziciją kaltės klausimu pakeitė ir nurodė suprantąs kuo yra kaltinamas, bei kaltę pripažįstantis pilnai. Toks formalus nuteistojo kaltės pripažinimas, įvertinus visą jo elgesį ikiteisminio tyrimo metu negali būti sureikšminamas, juolab, neduoda pagrindo įžvelgti jo nuoširdaus pripažinimo ir gailesčio padarius analizuojamą veiką. Dėl to, apylinkės teismo sprendimas nepripažinti A. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra teisingas ir pagrįstas. Šiuo klausimu daryti kitokių išvadų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

12. Apygardos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo menkinti ir A. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, kaip to pateiktu skundu norėtų nuteistasis. Nagrinėjamu atveju svarbi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 30 straipsnyje bei Kelių eismo taisyklių 221 punkte įtvirtinta nuostata, įpareigojanti eismo dalyvį (šiuo atveju transporto priemonės vairuotoją) įvykus eismo įvykiui nevartoti alkoholinių gėrimų, vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, iki bus patikrintas neblaivumas (girtumas) ar apsvaigimas arba bus atsisakyta tai atlikti. Įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, šią veiką kaip vieną iš alternatyvių veikų įtraukė į BK 281¹ straipsnio „Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo“ 1 dalies dispoziciją, taigi pripažino Saugaus eismo automobilių keliais 30 straipsnyje bei Kelių eismo taisyklių 221 punkte įvirtintų nuostatų, įpareigojančių vairuotoją, padariusį eismo įvykį, nevartoti alkoholinių gėrimų iki bus patikrintas neblaivumas arba bus atsisakyta tai atlikti, neatitinkančius veiksmus nusikalstama veika. Taigi, BK 281¹ straipsnio 1 dalies prasme padaręs eismo įvykį ir vartojęs alkoholį iki neblaivumo patikrinimo ar atsisakymo tą atlikti vairuotojas prilyginamas vairavusiam transporto priemonę neblaiviam ir todėl jam taikytina įstatymu nustatyta už šią veiką atsakomybė, įskaitant baudžiamojo poveikio priemonių taikymą.

13. Šioje baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis nustatyta, jog A. P. ne tik sukėlė eismo įvykį, tačiau ir pasišalino iš eismo įvykio vietos, bei vartojo alkoholį po eismo įvykio padarymo, tokiu būdu sąmoningai apsunkindamas, iš esmės panaikindamas galimybę nustatyti jo blaivumą (neblaivumą) eismo įvykio metu. Neblaivumo nustatymo aktas patvirtina, jog A. P. pirmojo patikrinimo metu nustatytas 2,27 promilių neblaivumo laipsnis, o antrojo – 2,29 promilių neblaivumo laipsnis. Taip pat nustatyti ir kiti akivaizdūs neblaivumo požymiai – iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai. Asmuo negebėjo eiti tiesia linija pėda po pėdos (1 t., b. l. 47-50). Kaip matyti, eismo įvykio laikas yra 12 val. 35 min., tuo tarpu 13 val. 49 min. asmeniui nustatomas žymus 2,27 promilių neblaivumo laipsnis, kas rodo, jog A. P. neabejotinai žinodamas apie sukeltą eismo įvykį, kurio metu buvo išlipęs iš savo transporto priemonės, bendravo su kita eismo įvykyje dalyvavusia moterimi, iškart po jo, nieko nedelsdamas ėmė vartoti alkoholį pakankamai dideliais kiekiais, jo teigimu trise išgėrė 3 butelius degtinės. Tokie apelianto veiksmai rodo pastarojo akivaizdų neatsakingumą, kelių eismo taisyklių ignoravimą. Visa tai, neleidžia A. P. neteisėtą veikimą vertinti kaip mažiau pavojingą.

14. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad A. P. vairuotojo pažymėjimą yra įgijęs dar 1996 m. (1 t., b. l. 141), neabejotina, jog jam yra žinomos kelių eismo taisyklės ir eismo dalyviui keliama pareiga jų laikytis, tai jis patvirtino ir apklausos teisminio nagrinėjimo metu. Visgi, A. P. kaip atsakingo kelių eismo dalyvio stoką rodo ne tik šis įvykis, bet ir pastarojo baustumas administracine tvarka. Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenys patvirtina, kad 2011 m. A. P. buvo baustas už automobilio vairavimą būnant neblaiviam, atitinkamai jam taikytas ir specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 12 mėnesių (1 t., b. l. 134-135). Tai asmenį charakterizuojanti medžiaga, kuri patvirtina, kad draudimas naudotis specialia teise nėra vienkartinis atvejis nuteistojo gyvenime.

15. A. P. prašydamas sutrumpinti jam paskirtos teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iš esmės apeliuoja į savo sveikatos būklę, turimą neįgalumą, ribotą galimybę judėti be nuosavos transporto priemonės, pateikė tai patvirtinančius rašytinius įrodymus (2 t., b. l. 85-90). Priešingai nuteistojo apeliacinio skundo teiginiams, visi šie duomenys pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėti ir atitinkamai įvertinti, iš esmės konstatuojant, jog tai nėra priežastis švelninti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti tokiam sprendimui. Natūralu, kad teisės vairuoti transporto priemones netekimas sukelia nepatogumų pačiam apeliantui, tačiau tokio asmens patiriami sunkumai paprastai nelaikytini pakankamu pagrindu neatimti asmeniui specialios teisės ar nustatyti minimalų jos terminą.

16. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika koreliuoja su galima administracine atsakomybe pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį, šias atsakomybes skiriantis veiksnys yra nustatytas neblaivumo laipsnis, kuris šiuo atveju gerokai viršijo 1, 5 prom. ribą, nes A. P. nustatyta 2,27 prom. Svarbu tai, kad už atitinkamo administracinio nusižengimo padarymą, kuomet asmens neblaivumo laipsnis nustatytas ne mažiau negu 0,41 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės, kuomet asmuo padarė kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuris lėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių (apgadinimą) ir vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo be baudos yra numatytas privalomas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 3 iki 5 metų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 2 iki 4 metų ir draudimas vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nuo 1 metų 6 mėnesių iki 2 metų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, bausmės (poveikio priemonės), skiriamos už nusikaltimo padarymą, savo dydžiu neturi būti mažesnės nei taikomos už žymiai lengvesnius – administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-85/2010)

17. Įvertinus aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam A. P. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones – terminas, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskiriant 2 metų terminą, kuris iš esmės tik kiek didesnis nei BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas minimalus (1 metai), yra teisingas bei proporcingas jo padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybę charakterizuojančiai medžiagai. Jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti A. P. atsakomybę, paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones jo prašomam 1 metų terminui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Apelianto išdėstytos aplinkybės dėl jo sveikatos būklės, neatsirado staiga ir egzistavo dar prieš padarant nusikalstamą veiką, taigi suprasdamas, jog teisė vairuoti transporto priemones yra būtina jo įprastiniam gyvenimui, jis turėjo būti suinteresuotas nedaryti tokių pažeidimų, kurie gali lemti šios teisės netekimą.

18. Taigi, darytina išvada, kad teismas, nustatydamas šioje byloje A. P. dvejų metų uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė, teisinio pagrindo trumpinti šį terminą nėra, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios trukmės baudžiamojo poveikio priemonė neabejotinai atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, be to, nevaržo nusikalstamą veiką padariusio asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. A. P. nusikalstamą veiką padarė pasinaudodamas teise vairuoti transporto priemones ir taip sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, todėl tokio pobūdžio bylose skiriamas draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones užtikrina viešąjį interesą, taip pat ir visuomenės apsaugą nuo KET reikalavimus pažeidinėjančių vairuotojų.

Dėl turto konfiskavimo

19. BK 72 straipsnio 1 dalis nustato, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal teismų praktiką nusikaltimo priemonėmis pripažįstami daiktai, kurie sudaro sąlygas arba palengvina tokios veikos padarymą arba be kurių panaudojimo nusikalstamos veikos padarymas neįmanomas. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Tačiau tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikant šią baudžiamojo poveikio priemonę, be kita ko, turi būti įvertintas ir turto konfiskavimo proporcingumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-39-495/2020 ir kt.). Kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintomis nuostatomis. BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytais atvejais teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

20. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. P. vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį „Seat Toledo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir, įvykdęs eismo įvykį, vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai alkoholio kiekio matuokliu jam nustatytas didesnis nei 1, 51 promilių neblaivumas, t. y. 2025 m. gegužės 3 d. 13. 49 val. jam nustatytas 2,27 promilių neblaivumas. Tokiu būdu veikdamas tiesiogine tyčia, savo neteisėtais veiksmais tiesiogiai panaudojo automobilį darydamas nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 21 d. nutartyje baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-61-511/2023 yra konstatuota, kad automobilis, kurį vairavo asmuo eismo įvykio metu, po kurio iki neblaivumo patikrinimo vartojo alkoholį, yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Nagrinėjamos bylos kontekste nustatyta analogiška situacija, taigi akivaizdu, kad be šios transporto priemonės, minėto nusikaltimo apeliantas nebūtų galėjęs padaryti, todėl šis automobilis pagrįstai laikytinas nusikalstamos veikos padarymo priemone. VĮ „Regitra“ duomenų bazės išrašas patvirtina, kad nuo 2023 m. rugpjūčio 12 d. transporto priemonės „Seat Toledo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas – savininkas yra A. P. (1 t., b. l. 55). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti A. P. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Seat Toledo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaip BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo priemonę, yra teisėtas ir pagrįstas.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo apeliantui priklausančio automobilio konfiskavimą laikyti neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti. Nagrinėjamų argumentų kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad turto konfiskavimas nesiejamas su konfiskuotino turto verte, kurią skunde akcentuoja apeliantas, todėl teismo sprendimas dėl nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo, negali priklausyti nuo jos vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018).

22. Apelianto prašymas konfiskuoti transporto priemonės vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 600 Eur, pagal pateiktą transporto priemonės vertinimo pažymą (2 t., b. l. 71) yra nepagrįstas, kadangi atvejai, kai konfiskuojamas ne BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytas turtas, o teismas išieško iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą ar jos dalį, nustatyti BK 72 straipsnio 5 dalyje, t. y. kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės baudžiamojoje byloje nenustatytos.

23. Apelianto skundo teiginiai, kad dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės jam bus sukeltos neproporcingos pasekmės, kadangi automobilis dėl neįgalumo yra vienintelė transporto priemonė, kuria A. P. gali savarankiškai judėti ir pasiekti gydymo įstaigas, kito automobilio jis neįstengs nusipirkti, nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Šios aplinkybės negali būti iškeliamos aukščiau padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, jos pavojingumo ir nuteistojo asmenybę apibūdinančių duomenų visumos, bei BK 72 straipsnio 2, 3 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo visais atvejais konfiskuoti uždraustos veikos priemonę, jei šios priemonės savininkas yra kaltininkas.

24. Nagrinėjamu atveju A. P. savo sąmoningais veiksmais pasirinko elgtis nusikalstamai, t. y. vairuodamas transporto priemonę sukėlė eismo įvykį, apgadino kitą transporto priemonę, kuriai padaryta žala, pasišalino iš eismo įvykio vietos bei vartojo alkoholį po eismo įvykio padarymo iki jo aplinkybių nustatymo, kuomet jam nustatytas 2,27 promilių neblaivumo laipsnis. Nors vairuotas automobilis nebuvo kaip nors specialiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau jis, kaip minėta, yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Transporto priemonė turi ekonominę vertę, ją naudojant padaryta tyčinė nusikalstama veika. A. P., įvertinus jo turimą vairavimo stažą, neabejotinai žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia iškart po įvykio vartoti alkoholį, taigi tokio tyčinio nusikaltimo padarymas kaltininkui turi sukelti atitinkamus padarinius, kad būtų užkirstas kelias galimam pakartotiniam jo nusikalstamumui, juolab, kaip nustatė teismas, A. P. yra baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, susijusius su transporto priemonės vairavimu būnant neblaiviam, todėl, įvertinus bylos aplinkybes, šiuo atveju turto konfiskavimas neabejotinai užtikrina ir teisės pažeidimų prevenciją.

25. Nors A. P. teigimu, konfiskuotas automobilis „Seat Toledo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo specialiai pritaikytas jo poreikiams, tačiau bylos medžiagoje esanti transporto priemonės vertinimo pažyma, transporto priemonės apžiūrėjimo aktas, pažyma apie transporto priemonės rinkos vertės nustatymą, automobilio foto nuotraukos (2 t. b. l. 71-75, 83) nepagrindžia to, kad minėto automobilio techninė specifikacija būtų kažkokiu būdu patobulinta ar pakeista. Tokie duomenys neatsispindi ir foto lentelėje prie kitų objektų apžiūros protokolo (1 t., b. l. 31-36). Taigi tokie skundo argumentai laikytini deklaratyviais.

26. Be to, skunde dėstomi teiginiai, kad dėl A. P. priklausančio automobilio konfiskavimo jis liks be priežiūros ir reikalingos pagalbos yra itin hiperbolizuoti. Asmuo, turi visas galimybes naudotis pašalinių asmenų pagalba. O tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrus suvaržymus ir nepatogumus nusikaltimą padariusiam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Jokios kitos aplinkybės, galinčios pagrįsti BK 72 straipsnio nuostatų netaikymą, apeliaciniame skunde nėra nurodytos, jų nenustatė ir aukštesnės instancijos teismas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Seat Toledo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas A. P.. paskirta pagrįstai, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, apeliacinio skundo motyvais taip pat nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.