- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-18
- Bylos Nr.
- 1A-754-417-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-9-00326-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Violeta Miliuvienė
- Nuteistasis
- A. D.
- Nukentėjusysis
- P. P.
- Advokatai
- Marius Gricius
- Kategorijos
- 2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.26.2.1Viešosios tvarkos pažeidimas – nusikaltimas (BK 284 str. 1 d.)
Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-754-417/2014
Teisėja Irena Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00326-2013-0
2014 m. gruodžio 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 20 MGL( 2600 Lt) bauda.
Iš nuteistojo A. D. nukentėjusiajam P. P. priteisti 100 Lt turtinei, 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 2000 Lt išlaidų, turėtų nukentėjusiojo atstovo pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad pažeidė viešąją tvarką:
2012 m. rugsėjo 12 d., apie 13.30 val., viešojoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto pavartojimu, P. P. akivaizdoje, suduodamas rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno dalis, P. P. padarė poodinę kraujosruvą kairiojo antakio išoriniame gale, apatinės lūpos minkštųjų audinių patinimą su kraujosruva lūpos vidiniame paviršiuje, susiliejančias poodines kraujosruvas kaklo šonuose bei kaklo priekyje, poodines kraujosruvas su odos nubrozdinimais krūtinės kairėje virš spenelio, kairiojo peties – žasto viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, dešiniojo žasto išoriniame paviršiuje, krūtinės ląstos dešinėje, odos nubrozdinimą kairėje alkūnėje, poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimais kairėje kirkšninėje srityje, odos nubrozdinimą dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje, taip nukentėjusiajam padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį.
Šalies argumentai
Pateiktame apeliaciniame skunde nuteistasis A. D. prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nuosprendį ir jam priimti išteisinamąjį nuosprendį, nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Civilinį ieškinį atmesti. Teismui nustačius, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Nurodo, kad teismas neįvertino procesinio pažeidimo, esančio byloje dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, nes kaltinamajame akte yra neteisingai nurodytos aplinkybės, kad po 2012-09-12 įvykio kaltinamasis su pareiškimu kreipėsi į Plungės rajono policijos komisariatą, kuriame įvykio aplinkybės iš karto nebuvo tiriamos, o buvo pradėtos tirti tik po nukentėjusiojo kreipimosi į policiją su analogišku pareiškimu. Be to, kaltinamajame akte visiškai nenurodytos svarbios aplinkybės, kai pats nukentėjusysis, pripažinęs savo kaltę, siūlė kaltinamajam susitaikyti ikiteisminio tyrimo metu, išmokant jam dėl įvykio bei dėl jam padaryto kūno sužalojimo materialinę kompensaciją. Šios aplinkybės į kaltinamąjį aktą įtrauktos nebuvo, o A. D. pareiškimas dėl to paties įvykio buvo tiriamas atskirai, pradėjus kitą ikiteisminį tyrimą. Susipažinęs su kaltinamuoju aktu, kaltinamasis nesuprato, dėl kokios priežasties jis dėl to paties įvykio buvo pripažintas nukentėjusiuoju, o ikiteisminio tyrimo metu pagal P. P. pateiktą pareiškimą įtariamuoju. Tai patvirtina, jog į kaltinamąjį aktą, siekiant kuo skubiau perduoti baudžiamąją bylą teismui, nebuvo įtrauktos svarbios įvykio aplinkybės, rašytiniai įrodymai, specialistų išvados, kurios liko iki šiol neužbaigto ikiteisminio tyrimo pagal A. D. pareiškimą medžiagoje.
Pažymi, kad šiuo atveju teismas visiškai aklai patikėjo nukentėjusiųjų ir jų atstovų versija, tačiau visiškai neanalizavo jo, A. D., nurodytų aplinkybių, kodėl jis atvažiavo į įvykio vietą ir kaip klostėsi konfliktas su P. P.. Kad įvykio metu buvo sumuštas ir kreipėsi į policiją po įvykio, netyrė versijos, kad nukentėjusieji, sąmoningai norėdami nuslėpti jo, A. D., sumušimo faktą ir gindamiesi nuo to, specialiai melagingai apkaltino apeliantą pavartojus smurtą prieš juos. Tuo tarpu iš teismo nuosprendžio akivaizdžiai matyti, jog nukentėjusiųjų parodymai yra nenuoseklūs. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad nė vienas iš teisme apklaustų liudytojų nenurodo, kad po įvykio kas nors iš jų matytų sužalojimus ant P. P. veido, kaklo. Tai akivaizdžiai prieštarauja specialisto išvadai, kadangi kraujosruvos kaklo šonuose bei kaklo priekyje turėjo atsirasti nukentėjusiajam būnant darbe arba minima sužalojimo vieta turėjo būti bent paraudusi, tai aiškiai matytų apklausti liudytojai. Tą patį galima pasakyti ir apie lūpų minkštųjų audinių sužalojimą. Tačiau nukentėjusiojo rankos sužalojimai atsirado po smūgių sudavimo jam, A. D., dėl to jis ir patyrė akių, lūpų, ausų sužalojimus. Todėl A. D. mano, jog akivaizdu, kad paveikus minėtas kūno dalys, jis turėjo gintis. Todėl mano, kad nurodyti prieštaravimai tik patvirtina, jog įvykio aplinkybės buvo ištirtos vienašališkai, vertinant tik nukentėjusiųjų suformuotą poziciją, nevertinant jam, A. D., padarytų sužalojimų masto, būdo, sužalojimo atsiradimo aplinkybių. O tuo tarpu P. P. ir P. P. sąmoningai meluodami apie jo, A. D., veiksmus turėjo labai sąmoningą motyvą nuslėpti A. D. sumušimo faktą, išvengti atsakomybės, todėl gindamiesi melagingai apkaltino apeliantą, kai šis atsisakė paimti piniginę kompensaciją dėl įvykio – materialinio žalos atlyginimo. Todėl atsižvelgdamas į visas skunde nurodytas aplinkybes, apeliantas mano, kad galima daryti išvadą, kad teismas jo kaltę padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodinėjo remdamasis tik neobjektyviais įrodymais, netyrė visos bylos medžiagos, neanalizavo vienas kitam prieštaraujančių bei teisinančių įrodymų ir dėl šios priežasties priėmė nepagrįstą ir šališką teismo sprendimą, tai ir parodo, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis prašo apeliacinį skundą atmesti, paliekant nepakeistą 2014 m. liepos 3 d. Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendį. Taip pat prašoma iš apelianto priteisti atstovavimo išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė patenkinti apeliacinį skundą, prokurorė ir nukentėjusiųjų atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis. Apylinkės teismas apeliantą kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, skirdamas bausmę bei priteisdamas civilinį ieškinį, įstatymus taikė tinkamai, BPK normų reikalavimų nepažeidė.
Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančio procesinio pažeidimo dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, atmestinas. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, jame išdėstomi svarbiausi šios stadijos rezultatai, suformuluojamas konkretus kaltinimas, pagal kurį vyksta baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. Dėl šios priežasties kaltinamasis aktas turi būti surašytas be esminių trūkumų tiek turinio, tiek formos prasme. Jame turi būti išsamiai ir aiškiai išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės, kad kaltinamas asmuo žinotų, kokie konkretūs nusikalstami veiksmai jam yra inkriminuojami, galėtų tinkamai pasiruošti gynybai. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, numatytus konkrečiame BK straipsnyje (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197/2005). Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (kasacinė nutartis Nr. 2K-449/2008). Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytas arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (kasacinė nutartis Nr. 2K-581/2011). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą, daro išvadą, kad kaltinamasis aktas atitinka visus BPK 219 straipsnio reikalavimus ir yra suprantamas bei motyvuotas, jame tiek turinio, tiek formos požiūriu esminių trūkumų nėra, dėl to laikytina, kad nėra duomenų, kad kaltinamajame akte būtų padaryta esminių proceso pažeidimų, kurie trukdytų nagrinėti bylą ar tinkamai gintis nuo kaltinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinamasis aktas surašytas vadovaujantis BPK 219 str. keliamais reikalavimais, todėl vien tik deklaratyvi apelianto nuomonė nėra pagrindas teismui konstatuoti apie kaltinamojo akto ydingumą.
Žemesnės instancijos teismas
A. D. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis nusikaltimo nepadarė, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas buvo šališkas, neištyrė visų byloje esančių įrodymų ir jų nesusiejo į vieną visumą, o surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės, ir teismo buvo vertinami šališkai bei neobjektyviai, vertintinos kaip jo gynybos versija. Teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai, ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis ir pagrįstai atmetė kitus kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.
Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešojoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksniais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, Taikant šią teisės normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje. Sprendžiant klausimą, ar viešojoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina ir pagal BK 284 straipsnį. Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys Nr. 2K-670/2002, 2K-796/2007, Nr. 2K-122/2008 ir kt.). Įžūlūs veiksmai, kuriais gali būti realizuojama aptariamo nusikaltimo objektyvioji pusė – tai neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, trikdantis visuomenės rimtį ir pažeidžiantis viešąją tvarką. Įžūlūs veiksmai gali pasireikšti fiziniu smurtu, žmogaus laisvės apribojimu, masinio renginio nutraukimu, transporto eismo sustabdymu, trukdymu įvairių įmonių ar įstaigų normaliam darbui ir kitais įžūliais veiksniais. Šie veiksmai gali pasireikšti viešojoje vietoje tiek tada, kai aplink yra kitų žmonių (nepagarbos demonstravimas aplinkiniams), tiek ir tada, kai aplink žmonių nėra (nepagarbos demonstravimas aplinkai). Visais atvejais, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad nepagarbos demonstravimas aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį arba tvarką, tai yra kad kaltininko veika turėjo tam tikrų neigiamų padarinių visuomenei.
Iš A. D. teismo posėdžio metu duotų parodymų (t. 1, b. l. 136–137) matyti, jog jis kaltu neprisipažino, neprisipažino vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius Petrą ir P. P., t. y. 2012 m. rugsėjo 12 d., apie 13.30 val., viešojoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) sudavęs pastarajam ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno dalis, o atvirkščiai – teigė, kad vykusių muštynių auka yra jis, kad jis buvo labiau sužalotas negu nukentėjusysis P. P., kad smūgius nukentėjusiajam P. P. jis galėjo suduoti tik gindamasis nuo agresyvaus nukentėjusiojo puolimo. Šie nuteistojo teiginiai yra nepatvirtinti ir paneigti, o jo kaltę, viešojoje vietoje įžūliu elgesiu (fiziniu smurtu) demonstravus nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, ir sutrikdžius visuomenės rimtį bei tvarką, patvirtina baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai.
Liudytojas V. J. teismo posėdžio metu parodė, kad jis dirbo Babrungo upės slėnyje ir matė, kad prie garažų (duomenys neskelbtini) gatvėje, maždaug už 100 metrų nuo jo susistumdė ir šūkavo vyrai, patvirtina, kad nuteistojo veiksmai buvo atlikti viešojoje vietoje (t. 1, b. l. 150).
Liudytojas V. P. parodė, kad jis ėjo link savo automobilio, kuris stovėjo prie Babrungo upės slėnio, ir matė, kaip automobilyje sėdinčiam P. P. kaltinamasis, kurį parodymo atpažinti metu jis atpažino iš veido bruožų, per atidarą langą sudavė vieną smūgį į veidą ir ištempė jį už atlapų iš automobilio, tada iš automobilio išlipo ir P. P. brolis ar draugas ir tuomet vyrai truputį pasistumdė automobilių stovėjimo aikštelėje ir viskas pasibaigė, patvirtina, kad A. D. pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį P. P..
2012-09-13 specialisto išvadoje Nr. G 1762/12(03) konstatuota, kad P. P. padaryti šie sužalojimai: poodinė kraujosruva kairiojo antakio išoriniame gale, apatinės lūpos minkštųjų audinių patinimas su kraujosruva lūpos vidiniame paviršiuje, susiliejančios poodinės kraujosruvos kaklo šonuose bei kaklo priekyje, poodinės kraujosruvos su odos nubrozdinimais krūtinės kairėje virš spenelio, kairiojo peties – žasto viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, dešiniojo žasto išoriniame paviršiuje, krūtinės ląstos dešinėje, odos nubrozdinimas kairėje alkūnėje, poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimais kairėje kirkšninėje srityje, odos nubrozdinimas dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje, kad sužalojimus P. P. galėjo įgauti dėl bukos traumos paveikus nurodytas vietas kietais bukais daiktais – sumušant, sužalojimus padarant ant kaklo – smaugimo metu, odos nubrozdinimus alkūnėje bei blauzdoje galbūt ir atsitrenkiant į kietus šiurkščius paviršius ir kad P. P. sužalojimai nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties, patvirtina, jog dėl pavartoto fizinio smurto P. P. buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 27–28, 157).
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kiti nuosprendyje sprendžiami klausimai pagrįsti išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-204/2008). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija mano, jog pagrįsta ir įrodyta, kad nuteistasis užsipuolė nukentėjusįjį viešojoje vietoje, sėdintį automobilyje, o vėliau mušė jį ištempęs iš automobilio ir taip P. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo V. P. ir kitų liudytojų parodymus, visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad nė vienas iš liudytojų nenurodo, kad būtų matę sužalojimus ant nukentėjusiojo veido ar kaklo. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, sužalojimų padarymo faktas užfiksuotas 2012-09-13 specialisto išvadoje Nr. G 1762/12(03), todėl laikytina, kad byloje jis yra neginčijamai įrodytas.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas jo kaltę padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodinėjo remdamasis tik neobjektyviais įrodymais, netyrė visos bylos medžiagos visa apimtimi, neanalizavo vienas kitam prieštaraujančių bei teisinančių įrodymų ir dėl šios priežasties buvo šališkas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šališku teismas pripažįstamas tuomet, kai bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Nagrinėjamu atveju nenustatytas nė vienas iš BPK 58 str. numatytų pagrindų, dėl kurio bylą nagrinėjusi teisėja būtų privalėjusi nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Kita vertus, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (kasacinės bylos Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010, 2K-425/2012, 2K-332/2013 ir kt.).
Vertinant teisėjo nusišalinimo reikalavimo subjektyviuosius ir objektyviuosius aspektus, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos asmeninį tendencingumą, baudžiamojo proceso metu rodomą palankumą vienai iš proceso šalių. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šios bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko iš esmės tinkamai laikantis bylos nagrinėjimo teisme nuostatų, įtvirtintų BPK XIX-XXII skyriuose. Bylos proceso metu pirmosios instancijos teisme buvo tenkinami kaltinamojo, jo gynėjo prašymai, jų prašymu atidedamas bylos nagrinėjimas, daromos pertraukos, buvo suteikta galimybė susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, buvo pridėti prie bylos jų pateikti dokumentai, jie dalyvavo atliekant įrodymų tyrimą, apklausiant liudytojus, suteikta teisė jiems užduoti klausimus. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis rungimosi principo. Vadovaudamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog šiuo atveju nenustatyta konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo A. D. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo klausimu, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas. Nuosprendis neperžengiant nuteistojo A. D. apeliacinio skundo ribų yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Kolegija pažymi, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Pažymėtina, jog prašoma išieškoti suma yra proporcinga ir atitinka apeliacinės instancijos teismo praktikoje nukentėjusiesiems paprastai priteisiamų turėtų išlaidų dydžius. Atsižvelgiant į tai, prašymas išieškoti apeliacinio proceso metu nukentėjusiojo P. P. turėtas atstovavimo išlaidas tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš A. D. P. P. 1200 Lt (347 Eur) išlaidų byloje dalyvavusio atstovo pagalbai apmokėti.