Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „LINVALIS“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-341-278/2018 pagal pareiškėjos kredito unijos „Mano unija“ pareiškimą atsakovei UAB „LINVALIS“ dėl bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja kredito unija „Mano unija“ teismo prašė UAB „LINVALIS“ iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovei nevykdžius prisiimtų įsipareigojimų pagal 2013-09-13 sindikuoto kredito sutartį Nr. VK-SR/2013-09/01 ir 2015-04-01 kredito sutartį Nr. P00487, jos buvo nutrauktos. Teigė, kad nors atsakovė nesutinka su sutarčių nutraukimu (c. b. Nr. 2-22258-465/2016), tačiau neginčija savo prievolės bei skolos (jos dydžio), dėl kurios išduoti notarės S. B. vykdomieji įrašai Nr. 692, 694, 698, 696 bei antstolio M. A. užvestos vykdomosios bylos Nr. 0089/16/00283, Nr. 0089/16/00284, Nr. 0089/16/00285, Nr. 0089/16/00286. Pažymėjo, kad atsakovė nėra sumokėjusi nė vienos įmokos, todėl skola, kartu su palūkanomis, sudaro 278 825,80 Eur. Be to, viešųjų registrų duomenimis, UAB „LINVALIS“ finansinė būklė blogėja nuo 2014 m.Atsiliepime UAB „LINVALIS“ teismo prašė pareiškėjos prašymą atmesti. Nurodė, kad kredito sutarčių įvykdymas kredito unijai yra užtikrintas įkeitimu (įkeisto turto vertė 693 782,17 Eur) bei UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ garantija, todėl pareiškėja turi visas garantijas turimiems įsipareigojimams padengti. Teigė, kad atsakovė yra moki įmonė (2016 m. balanso duomenimis atsakovė turėjo turto už 839 379 Eur, o per vienerius metus mokėtinų sumų už 67 717 Eur), todėl kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra pareiškėjos piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, pagal kredito unijos „Mano unija“ pareiškimą, atsakovei UAB „LINVALIS“ iškelta bankroto byla nemokumo pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Atskirajame skunde apeliantė kvestionuoja kredito unijos teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, nurodo, kad pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių kredito unijos, kaip atsakovės kreditorės, statuso, todėl teismas neturėjo pakankamai duomenų tokiai išvadai padaryti ir, juolab įskaičiuoti kredito unijos nurodomą skolą į atsakovės pradelstus įsipareigojimus, sprendžiant jos nemokumo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.ĮBĮ 3 straipsnio 1 dalyje kreditorius apibūdinamas kaip fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus. Pagal ĮBĮ 5 straipsnio 5 dalį, kreditorius, pateikęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, prie pareiškimo turi pridėti tokio reikalavimo pagrįstumą įrodančius dokumentus, t. y. įrodyti savo reikalavimo į skolininką teisę. Tačiau nei ĮBĮ nuostatose, nei teismų praktikoje nėra suformuluota taisyklė, kad tik kreditorius, kurio reikalavimo teisė pripažinta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-719/2007). Priešingas vertinimas apsunkintų bankroto bylos inicijavimą ir sudarytų sąlygas skolininkams išvengti bankroto bylos iškėlimo, kadangi vien kreditoriaus reikalavimo ginčijimas užkirstų kelią svarstyti skolininko mokumo ir bankroto bylos iškėlimo klausimą. Bankroto bylos kėlimo stadijoje kreditoriaus reikalavimo teisė ir dydis nenustatinėjami, šie klausimai sprendžiami iškėlus skolininkui bankroto bylą ir sprendžiant dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo ir dydžio (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-186/2005; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1760-381/2017). Apeliacinės instancijos teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą vertina tik preliminariai, pirmiausia siekiant nustatyti ne kreditoriaus reikalavimo dydį, o kreditoriaus statusą. Jei kreditorius pateikia pakankamų jo reikalavimo pagrįstumo įrodymų, iš kurių teismas gali susidaryti nuomonę, jog yra labiau tikėtina, kad kreditorius reikalavimo teisę į skolininką turi, tokio kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo turi būti nagrinėjamas iš esmės. Vien ieškinių dėl kreditoriaus teisės į skolininką pagrįstumo kitose bylose nagrinėjimas taip pat nėra kliūtis išspręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą, jei tai neatima galimybės teismui patikrinti įstatyme numatytus bankroto bylos iškėlimo pagrindus. Tokiais atvejais teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą ir įvertindamas įmonės (ne)mokumą, turi atsižvelgti į tai, kokią reikšmę įmonės mokumui turi nagrinėjami ieškiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-564/2006). Nepripažinti kreditoriaus statuso ir jo teisės prašyti skolininkui iškelti bankroto bylą teismas turėtų tik tada, kai yra didelė tikimybė, jog atsakovas nėra skolingas ieškovui. Todėl teismų praktikoje laikoma, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai gali inicijuoti įmonei restruktūrizavimo arba bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1760-381/2017).Nagrinėjamu atveju pareiškėja pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo paaiškino, kad jai atsakovė skolinga pagal kredito sutartis, kurios, jų tinkamai nevykdant, kredito unijos iniciatyva buvo nutrauktos, jų pagrindu pradėtas 278 825,8 Eur dydžio sumos išieškojimas pagal notarės S. B. išduotus vykdomuosius įrašus. Kredito unija taip pat nurodė, kad pagal atsakovės ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teisme yra iškelta civilinė byla Nr. 2-22258-465/2016, kurioje sprendžiamas kredito sutarčių nutraukimo teisėtumo klausimas. Nors pareiškėja kartu su pareiškimu nepateikė savo finansinį reikalavimą pagrindžiančių tiesioginių įrodymų (kredito sutarčių, jų pagrindu 2016-02-05 notarės S. B. išduotų vykdomųjų įrašų Nr. 692, 694, 698 ir 696 ar kt. duomenų apie vykdomąsias bylas), tačiau jos, kaip atsakovės kreditorės, statusą patvirtina kartu su pareiškimu pridėto atsakovės 2017-10-09 atsakymo į kredito unijos 2017-09-21 pranešimą dėl ketinimo kreiptis į teismą, turinys, taip pat pareiškėjos nurodyti duomenys apie tarp šalių kilusį ginčą dėl kredito sutarčių nutraukimo, kurį patvirtina ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 str. 3 d.). Be to, pažymėtina, kad apeliantė abejones dėl pareiškėjos, kaip kreditorės, statuso iškėlė tik atskirajame skunde. Tiek iš atsiliepimo į kredito unijos pareiškimą, tiek iš pirmosios instancijos teismui atsakovės teikto kreditorių sąrašo matyti, kad ji neneigė sutartinių pareiškėjos ir atsakovės santykių, kylančių iš kredito sutarčių, ir jų nutraukimo fakto, o į kreditorių sąrašą įtraukė pareiškėją, nors ir nurodė, kad skolos mokėjimo terminas jai nėra suėjęs. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovės atsiliepimas į pareiškimą pateiktas 2018-01-04, t. y. jau įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutarčiai, priimtai civilinėje byloje Nr. 2-22258-465/2016, kuria UAB „LINVALIS“ ieškinys Mano kredito unijai (dabar – kredito unija „Mano unija“) dėl kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, įpareigojimo vykdyti sutartį ir vykdomųjų įrašų panaikinimo, paliktas nenagrinėtas (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-822-258/2017 minėta pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų pagrindu nenustatyta, kad atsakovė dar kartą būtų inicijavusi kredito sutarčių nutraukimo neteisėtumo klausimą (CPK 179 str. 3 d.). Tokių duomenų nenurodė ir apeliantė (CPK 178 str.). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad antstolis M. A. savo žinioje turi 4 vykdomąsias bylas (0089/16/00286, 0089/16/00285, 0089/16/00284, 0089/16/00283), pradėtas pagal Vilniaus m. 28-ojo notaro biuro notarės S. B. vykdomuosius įrašus, kuriose skolininke nurodyta UAB „LINVALIS“, o išieškotoja – kredito unija „Sostinės kreditas“ (dabar – kredito unija „Mano unija“).Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ir nagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos apeliaciniame teisme gavus atsakovės prašymą dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 22 d. nutartimi juos nutarė pridėti prie bylos, nustatė terminą pareiškėjai pasisakyti dėl naujų įrodymų bei kartu pareiškėjai nurodė pateikti jos reikalavimą į atsakovę patvirtinančius duomenis. Pareiškėja per nustatytą terminą minėtus duomenis (kredito sutartis, 2014-11-03 reikalavimo perleidimo sutartį, notarės vykdomuosius įrašus) teismui pateikė, jie, kartu su paaiškinimais, 2018-02-28 rezoliucija pridėti prie bylos. Šios bylos duomenų pagrindu nustatytos aplinkybės (buvę ir naujai pateikti įrodymai) ne tik leidžia spręsti apie pareiškėjos teisę atsakovei inicijuoti bankroto bylą, tačiau ir laikyti, kad skola, kylanti kredito sutarčių pagrindu, atsakovės yra pradelsta. Apeliantės argumentai, kad įsipareigojimai kredito unijai yra užtikrinti prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, nereiškia, kad vertinant atsakovės (ne)mokumą, kaip pagrindą kelti (atsisakyti kelti) bankroto bylą, tokie įsipareigojimai neturi būti įskaičiuojami į pradelstų įsipareigojimų masę.Įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Taigi, įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės-komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Taip pat sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo, būtina išanalizuoti tam reikšmingas bylos aplinkybes: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išieškoti skolas ir pan. (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartis c. b. Nr. 2-1554/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartis c. b. Nr. 2-1620/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015). Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsakovei iškėlė bankroto bylą ne tik byloje esančių įmonės finansinę padėtį atspindinčių duomenų pagrindu, tačiau ir konstatavęs, kad atsakovė neįrodė, jog šiuo metu vykdo veiklą, gauna iš jos pajamas ir gali atsiskaityti (atsiskaito) su kreditoriais.Teismų praktikoje pažymima, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 str., 178 str., ĮBĮ 9 str. 1 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.e2-2184-798/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-525-241/2018). Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, ne pareiškėjai tenka pareiga įrodyti atsakovės nemokumą, tačiau atsakovei pagrįsti, kad ji yra moki ir vykdanti veiklą įmonė, gebanti atsiskaityti su kreditoriais. Šios atsakovės pareigos nepaneigia ir bankroto bylose vyraujantis viešasis interesas, suponuojantis aktyvų teismo vaidmenį bankroto procese. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2017-12-15 nutartimi priėmęs pareiškėjos pareiškimą, UAB „LINVALIS“ direktorių D. D. įpareigojo Panevėžio apygardos teismui iki 2018-01-05 pateikti 2018-01-01 dienos duomenimis sudarytus įmonės balansą, kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose būtų nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, bei pareikšti nuomonę dėl paduoto pareiškimo. Tačiau iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad atsakovė nepateikė teismui aktualaus 2018-01-01 dienos duomenimis sudaryto balanso, o iš 2017-12-01 pateiktos kreditorių lentelės teismas nurodė negalintis daryti išvados, kad joje nurodyti įsipareigojimai nėra pradelsti. Nepaisant šių pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų, apeliantė kartu su atskiruoju skundu nepridėjo įrodymų, patvirtinančių gerą jos finansinę padėtį ir (ar) paneigiančių teismo padarytas išvadas dėl jos nemokumo, o kartu su prašymu pateikti nauji įrodymai, kurie Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartimi pridėti prie bylos, kuriais atsakovė iš esmės įrodinėja tik vykdomos veiklos faktą, o ne mokumą, taip pat vertintini kaip nepakankami pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms paneigti. Tiek iš bylos medžiagos, tiek iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad atsakovė Juridinių asmenų registrui nėra pateikusi finansinės atskaitomybės duomenų už 2016 metus, nors pirmosios instancijos teismui pateikė 2016-12-31 preliminarų balansą už šį ataskaitinį laikotarpį. Aktualesnio balanso, kaip minėta, į bylą pateikta nėra. Atsakovės balanse už 2016 metus nurodyta, kad ji turi 839 379 Eur vertės turto, kurį sudaro 608 567 Eur vertės ilgalaikis turtas (542 850 Eur vertės mašinos ir įrengimai, 451 Eur vertės kita įranga, prietaisai, įrankiai ir įrenginiai, 44 586 Eur vertės nebaigta statyba, 20 680 Eur vertės kitas finansinis turtas) ir 230 812 Eur vertės trumpalaikis turtas (310 Eur vertės atsargos, 310 Eur vertės žaliavos ir komplektavimo gaminiai, 147 821 Eur išankstiniai mokėjimai ir 82 656 Eur per vienerius metus gautinos sumos, iš kurių 75 971 Eur sudaro pirkėjų skolos). Pagal minėtą preliminarų balansą įmonė turėjo 453 181 Eur dydžio įsipareigojimų (po vienerių metų mokėtina 385 464 Eur suma, o per vienerius metus – 67 171 Eur suma). Savo ruožtu 2017-12-01 kreditorių lentelėje atsakovė nurodo turinti 365 902,17 Eur įsipareigojimų kreditoriams, iš kurių pradelsta 1 112,2 Eur, t. y. įsipareigojimai, juos lyginant su 2016 m. preliminaraus balanso duomenimis, yra sumažėję, nors iš įmonės preliminarios pelno (nuostolių) ataskaitos už 2016 metus matyti, kad įmonės veiklos sąnaudos viršijo pardavimo pajamas, todėl įmonė patyrė 22 930 Eur nuostolių. Nuostolingai įmonė baigė ir ankstesnius 2015 metus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai leidžia abejoti apeliantės galimybėmis atsiskaityti su kreditoriais.Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės pozicija, kad vertinant įmonės nemokumą teisiškai reikšmingais laikytini įmonės pradelsti įsipareigojimai, tačiau, kaip minėta, būtent atsakovei kyla pareiga pagrįsti savo mokumą, o pagal teismų praktiką, įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-469-381/2018). Be to, atitinkamų duomenų, įrodančių, kad įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui, leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-308-798/2018). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismui, neturėjusiam pakankamai duomenų spręsti apie atsakovės turimų pradelstų įsipareigojimų mastą bankroto bylos iškėlimo dieną dėl to, kad atsakovė kreditorių lentelėje nenurodė skolų mokėjimo terminų, taip pat nepateikė aktualaus balanso, ir apie įmonės nemokumą sprendžiant iš byloje surinktų duomenų visumos, apeliantė, atskirajame skunde nesutikdama su teismo pozicija, galėjo (turėjo) paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl konstatuoto atsakovės nemokumo, trūkstamus (aktualius) duomenis (balansą, kreditorių sąrašą su skolų mokėjimo terminais) pateikiant apeliacinės instancijos teismui, juolab kad byloje nustatytas faktas dėl kredito sutarčių nutraukimo ir nutarties dėl atsakovės ieškinio palikimo nenagrinėtu, patvirtinantis pradelstus įsipareigojimus kredito unijai, leidžia abejoti pirmosios instancijos teismui pateikto kreditorių sąrašo, kuris sudarytas po 2017-10-03 (žr. į šios nutarties 21 p.), ir pradelstų įsipareigojimų kreditoriams tikslumu. Taip pat liko nepaneigtos pirmosios instancijos teismo išvados dėl realios atsakovės turimo turto vertės, galimybių iš debitorių atgauti skolas, kurių dydis, lyginant 2015 ir 2016 metus, išaugo. Pažymėtina, kad bankrutavusi ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro yra ne tik debitorių sąraše nurodyta UAB „Darius Vestum“, kurios skola sudarė 5 792,4 Eur, tačiau ir kitos įmonės: kooperatinė bendrovė „Nevėžis AGRO“ (skola – 7 008,8 Eur), UAB „Vilniaus auditas“ (skola 105,13 Eur), ŽŪB „AGRO paslaugų centras“ (skola 123,38 Eur), o apie didžiausią debitorę Oofy Commerce OU, kurios skola bendrovei sudaro 37 649,95 Eur, papildomų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie galimybes išsiieškoti skolą, nepateikta. Šios aplinkybės sudaro pagrindą neįskaityti minėtų debitorių skolų į įmonės realiai turimą turtą.Apeliantė pirmosios instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, kuriais siekiama patvirtinti atsakovės vykdomos veiklos faktą, stabilių pajamų gavimą ateityje (dokumentus apie paramos sutarties Nr. 3VK-KU-10-2-003812-PR001 vykdymą, esamą investuotoją, naujas paslaugų teikimo sutartis bei duomenis, patvirtinančius atsiskaitymą su darbuotojais). Tačiau jais, kaip minėta, siekiama įrodyti įmonės vykdomos veiklos faktą ir gebėjimą ateityje padengti turimus įsipareigojimus, tačiau pateikti duomenys nepaneigia nustatytos ir šiuo metu egzistuojančios įmonės faktinės nemokumo būsenos, t. y. su jais nėra pateikti įmonės finansinę padėtį atspindintys duomenys, galintys paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas (CPK 178 str.). Be to, pridėti nauji įrodymai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankami išvadai dėl galimybės atsiskaityti su kreditoriais, padaryti. Apeliantė, teismui pateikdama duomenis apie įsipareigojimų pagal paramos sutartį įvykdymą Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, nepaaiškina, kokią finansinę naudą tokios sutarties užbaigimas lemia ir kaip tai padės atsiskaityti su kreditoriais. Taip pat kritiškai vertintinas ir apeliantės teismui pateiktas 2018-01-10 ketinimų protokolas, sudarytas su UAB „Transdeco“ ir šio juridinio asmens prašymas įsigyti 420 vnt. paprastųjų vardinių UAB „LINVALIS“ akcijų už nominalią 121 640,4 Eur sumą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal 2018-01-10 ketinimų protokolo 5 punktą, šalys susitarė, kad būsimam įmonės akcininkui bus parduotos naujai išleistos įmonės akcijos, taip pat bus įvykdyti finansiniai įsipareigojimai tik po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas priims įmonei palankų sprendimą (nutartį), t. y. panaikins Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. eB2-341-278/2018. Priešingu atveju, protokolas ir visi šalių prisiimti įsipareigojimai neteks juridinės galios. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks sąlyginis įsipareigojimas, kurio vykdymas neatsiejamai priklauso nuo šios Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, šioje proceso stadijoje (sprendžiant pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą) negali būti vertinamas kaip teisiškai reikšmingas. Savo ruožtu į bylą pateiktos laikotarpiu nuo 2018-01-11 iki 2018-01-19 sudarytos paslaugų sutartys su ūkininku M. S., UAB „MDM Baltic“, UAB „Agrima“ nors ir galėtų būti vertinamos kaip veiklos vykdymo faktą (ketinimą vykdyti veiklą 2018 m.) pagrindžiantys įrodymai, tačiau jų mastas nėra pakankamas turimiems įsipareigojimams padengti, juolab kad pajamų, kurias tikimasi gauti pagal sutartis (pažymėtina, kad 2018-01-11 sutartyje su ūkininku M. S. nurodyta preliminari gautinų pajamų pagal sutartį suma – 63 500 Eur be PVM , o su UAB „MDM Baltic“ – 49 000 Eur) bet kokiu atveju būtų atimamos sąnaudos ir tik likusi suma naudojama įsipareigojimams dengti, kai vien pradelsti įsipareigojimai kredito unijai viršija 250 000 Eur. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad minėtų sutarčių vykdymas dėl savo specifikos (objektas – grūdinių kultūrų džiovinimas, pirminis valymas, saugojimas, fasavimas ir kt.), o kartu ir pajamų generavimas pagal jas nusikeltų į antrąją metų pusę, kai įmonė, jai nepateikus jokių priešingų duomenų, jau šią dieną laikytina kaip atitinkanti nemokios įmonės būseną (CPK 185 str., 178 str.). Įvertinus kelis metus trunkantį atsakovės nuostolingą veikimą, pradelstų mokėtinų sumų ir įsipareigojimų didėjimą, aktyvių veiksmų, siekiant iš debitorių atgauti skolas nebuvimą, aktualių duomenų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikimą, finansinės atskaitomybės ataskaitų Juridinių asmenų registrui neteikimą, duomenų apie šiuo metu vykdomos veiklos, iš kurios būtų gaunamos pajamos ir dengiami įsipareigojimai, fakto nebuvimą, nebendradarbiavimą su didžiausia kreditore (finansų įstaiga), siekiant padengti jai turimus įsipareigojimus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vadovautis atskirajame skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais argumentais ir jų pagrindu naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, apeliantei nepateikus jokių objektyvių jos poziciją pagrindžiančių įrodymų, leidžiančių daryti priešingą, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvadą (CPK 178 str., 185 str.). Vien tai, kad atsakovė nėra skolinga valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetams, nėra pakankamas pagrindas mokumui pagrįsti.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino byloje esančius atsakovės finansinės atskaitomybės duomenis ir kitus byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, ir pagrįstai sprendė dėl pagrindo iškelti atsakovei bankroto bylą egzistavimo (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p., CPK 263 str., 265 str. 1 d.). Esant tokioms aplinkybėms, pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).Pareiškėjos priteistinų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme pagrįstumas nesprendžiamas, iki paskirto teismo posėdžio pradžios nepateikus jų dydį ir faktą pagrindžiančių duomenų (CPK 98 str.).Apeliantei papildomai išaiškintina, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog įmonė pajėgi vykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis c. b. Nr. e2-1312-464/2015).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.