Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-03-25 · Administracinė byla Nr. I-763-95/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-03-25Regionų apygardos administracinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2013-07-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-03-25
Bylos Nr.
I-763-95/2013
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00014-2012-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liuda Arlauskienė
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos, Kauno, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Šiaulių
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-763-95/2013(Proceso Nr. 3-65-3-00014-2012-7)Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2.3.2; 21; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, dalyvaujant pareiškėjui G. K., pareiškėjo atstovui advokatui A. K., atsakovo Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos atstovui A. N., atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus atstovui A. A. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kauno tardymo izoliatoriaus, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Marijampolės pataisos namų, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. 1, b.l. 3), kurį tikslino (t. 1, b.l. 140; t. 2, b.l. 15-19), kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija), Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Toliau – ir Klaipėdos AVPK), Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas teigė, kad atsakovas Lietuvos valstybė pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies, Europos kalinimo taisyklių, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies nuostatas laikant jį laisvės atėmimo vietose nuo 2008-03-07 iki 2012-12-14, t.y. žemino jo orumą, nežmoniškai su juo elgėsi, kankino suteikiant patalpose ploto judėti nuo 30 kv.cm. iki 1 kv.m., o pasivaikščiojimo kiemelyje nuo 30 kv.cm. iki 2 kv.m.

Nurodė, kad buvo laikomas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Panevėžio areštinė) nuo 2008-08-21 iki 2008-09-07 ir nuo 2008-11-14 iki 2012-12-14. Panevėžio areštinės pasivaikščiojimo kiemeliai yra labai mažo ploto (5m. x 4 m.). Tokioje patalpoje neįmanoma vaikščioti, galima padaryti vos keturis žingsnius, todėl jie turi būti ilgesni. Suimtieji laikomi 23 valandas per parą kameroje, kurioje į vieną pusę galima eiti tik keturis žingsnius. Metus tegalėjo išeiti pasivaikščioti vieną valandą į parą. Dėl to patyrė kančias, skausmus, dvasinius išgyvenimus, sveikatos, psichikos pablogėjimus, prarado pasitikėjimą valstybės tarnautojais. Panevėžio areštinėje kiemelių dydžiai apie 10 kv. m., vienu metu vesdavo vaikščioti 2-8 žmones, todėl vietos kiekvienam tekdavo nuo 1 kv.m. iki 5 kv.m. Kameros ilgis apie 3 m., gyvenamojoje patalpoje vietos judėti buvo 50 cm. Patalpos įrengtos rūsyje, jose dirbtinė šviesa, drėgmė. Areštinėje buvo laikomas 5 – 15 parų, nuvežus į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI), po 5-7 dienų buvo vežamas atgal prievarta dėl procesinių veiksmų. Teigė, kad pareigūnai pareiškėją 2008-11-14 prievarta atvežė į Panevėžio areštinę ir uždarė į kamerą, kurioje vaikščioti vietos yra apie 3 metrus.

Teigė, kad nuo 2008-03-07 buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Šiaulių TI būdavo vietos tik sėdėjimui, apie 30 kv.m., kur jį laikydavo nuo 2 val. iki 4 val., po to nuveždavo į patalpą, kurioje yra vietos judėti apie 1 kv.m., pasivaikščiojimo kieme apie 2 kv.m. Šiaulių TI jį uždarydavo į 7 kv.m. patalpą, kurioje būdavo 12-14 žmonių, patalpa rūsyje, joje tualetas be pertvaros, smirdantis, žmogui tekdavo apie 30 kv.cm. ploto, ten laikydavo nuo 2 val. iki 4 val. Jį taip pat laikydavo patalpose, kuriose vienam žmogui tenka 30 - 50 kv.cm. ploto, pasivaikščiojimo kiemelis apie 18 kv.m., vienam žmogui tekdavo apie 1 kv.m. Patalpos buvo blogos būklės, drėgnos, be natūralios šviesos ir gaivaus oro. Tokia pati patalpų būklė buvo ir kitose kalinimo vietose.

Nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) pareiškėją laikydavo patalpose, kuriose vienam žmogui tekdavo 50 kv.cm. ir praleisdavo ten nuo 3 iki 4 val., taip pat talpindavo į karantino patalpas, kuriose vienam žmogui tekdavo 30 kv. cm. Pažymėjo, kad nuo 2009 metų iki 2012-12-19 keturis kartus po penkias dienas buvo nuvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL), kurios patalpose vietos judėti buvo apie 1 kv.m., kiemelyje apie 8 metrai. Pareiškėjas nurodė, kad jį 2011-10-13 vežė į Marijampolės pataisos namus (toliau – ir Marijampolės PN), ten taip pat buvo laikomas nuo 2011-12-22 iki 2011-12-29, kur patalpino į kamerą, kurioje vienam žmogui teko 50 kv.cm., karantino patalpoje maždaug 30 kv.cm., valandai išvesdavo į 30 kv.m. kiemelį, kuriame vienam žmogui tekdavo apie 1 kv.m. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dar buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau- ir Kauno TI) keturis kartus po 5-7 dienas. Ten vienam žmogui suteikiama 50 kv.cm., į 9 kv.m. ploto pasivaikščiojimo kiemelį vienu metu vesdavo šešis žmones. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Klaipėdos areštinė) buvo laikomas septynias dienas, vietos vienam žmogui kameroje tekdavo apie 50 kv.cm., į 9 kv.m. ploto pasivaikščiojimo kiemelį vienu metu vesdavo tris – keturis žmones.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose į skundą (t. 1, b. l. 7-8, t. 2 b.l. 102-104) nurodė, kad Panevėžio areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Panevėžio AVPK viršininko 2011-01-17 įsakymu Nr. 50-V-29 (toliau – Panevėžio areštinėje laikomų asmenų Taisyklės), 6.11 punktu nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taisyklėse pažymėta, kad pasivaikščiojimai vyksta pagal areštinės viršininko grafiką. Bendruosius policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 37:2009). Koks turi būti pasivaikščiojimo kiemelio dydis, norma nereglamentuoja. Panevėžio areštinė teritorijoje yra trys pasivaikščiojimų kiemeliai 3,70x4; 3,7x3,10; 3,70x3,60 kv.m. dydžio, kurie tvarkomi pagal higienos normos reikalavimus. Pareiškėjas jo pageidavimu dažniausiai eina pasivaikščioti vienas. Panevėžio AVPK pareigūnai jokių teisės aktų nepažeidė, pareiškėjas patirtos žalos nepagrindė, todėl Lietuvos valstybei civilinė atsakomybė už žalos padarymą netaikytina. Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistai 2012-11-05 patikrinimo aktu nustatė, kad areštinėje laikomiems asmenims yra sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Į teismo posėdį Panevėžio AVPK atstovas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose į skundą (t. 1 b. l. 155, t. 2 b.l. 80) nurodė, kad teritorinių policijos areštinių vidaus tvarkos vidaus reikalų ministras nėra patvirtinęs, tačiau ministerijos administracinis reglamentavimas pareiškėjui žalos nepadarė, kadangi pasivaikščiojimo kiemo dydžio reguliavimas nėra vidaus tvarkos taisyklių dalykas. Pasivaikščiojimo kiemo dydis 10 kv.m. nustatytas Sveikatos apsaugos ministro 2002-05-17 įsakymu Nr. 215 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 37:2002 „Areštinės: įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“. Pareiškėjas skundo nepagrindė jokiais Vidaus reikalų ministerijos veiksmais, todėl skundas jos atžvilgiu nepagrįstas.

Į teismo posėdį Vidaus reikalų ministerijos atstovas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose į skundą (t. 1 b. l. 157-158, t. 2 b.l. 91-93) nurodė, kad pareiškėjo įvardijamas žalos dydis neparemtas įrodymais, pareiškime nėra nurodyta visų atsakomybės taikymo už žalos atsiradimą sąlygos. Higienos normos 37:2009 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai reglamentuojami Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356, kuriose įtvirtinta asmenų teisė į vienos valandos vaikščiojimą. Teisės aktai nenustato Sveikatos apsaugos ministerijai pareigos reglamentuoti areštinių kiemų ploto.

Teismo posėdyje Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, atsiliepimą palaikė ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose į skundą (t. 1 b. l. 160-162, t. 2 b.l. 141-143) nurodė, kad bendruosius areštinių sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Higienos norma HN 37:2009, kurios 17.3 punktu nustatyta, kad areštinių teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai ir kaip jie turi būti tvarkomi, tačiau jų dydis nereglamentuotas. Anksčiau galiojusioje Higienos normoje HN 37:2002 buvo nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemelis turi būti ne mažesnis kaip 10 kv.m. Panevėžio areštinėje esantys trys kiemeliai yra didesni nei 10 kv.m. Pareiškime nenurodyta, kokie konkretūs policijos ar kitų pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, pareiškėjas neįrodė visų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti: veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos atsiradimo, todėl šiuo atveju civilinė atsakomybė negalima.

Į teismo posėdį Policijos departamento atstovas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose į skundą (t. 1 b. l. 164-165, t. 2 b.l. 78) nurodė, kad Kalėjimų departamento 2009-07-10 direktoriaus įsakymu patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse reglamentuojamas tardymo izoliatorių pasivaikščiojimo kiemų įrengimas, tačiau policijos areštinių veiklos nuostatus tvirtina Vidaus reikalų ministras, todėl Teisingumo ministerija negali pasisakyti dėl areštinių pasivaikščiojimo kiemų įrengimo.

Į teismo posėdį Teisingumo ministerijos atstovas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (t. 2, b.l. 82-84) nurodė, kad Klaipėdos areštinėje esančioje kameroje įrengtos atitvertos prausyklos bei tualetai, yra galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų areštinės kamerų eksploatavimui. Pareiškėjas areštinėje buvo laikomas trys dienas nuo 2012-02-06 iki 2012-02-08 kamerose, kuriose plotas vienam laikomam asmeniui buvo nuo 7,25 kv.m. iki 13,46 kv.m., o pasivaikščiojimo kiemelyje plotas vienam asmeniui buvo nuo 4,6 kv.m. iki 12,99 kv.m., todėl atsakovo atstovas nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam areštinės kamerose, kuriose yra ne mažiau nei 3,6 kv.m. vienam asmeniui. Atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo kiemelyje plotas vienam asmeniui nėra reglamentuotas. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui Klaipėdos areštinėje būtų kilusios neigiamos pasekmės.

Į teismo posėdį Klaipėdos AVPK atstovas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (t. 2 b.l. 97-99) nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės PN laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo nuo 2011-10-13 iki 2011-10-20, nuo 2011-11-24 iki 2011-12-01 ir nuo 2011-12-22 iki 2011-12-29. Vadovaujantis Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ (toliau - Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 62 ir 64 punktais naujai atvykę nuteistieji pirmiausia laikinai perkeliami į karantino patalpas, kur jiems atliekamas parengiamasis darbas prie paskiriant bausmę atlikti į gyvenamosios zonos konkretų būrį. Praktikoje čia jie paprastai laikomi 7 dienas. Kadangi pareiškėjas Marijampolės PN nė karto neišbuvo ilgiau nei 7 dienas, į gyvenamosios zonos būrį jis taip ir nebuvo perkeltas. Taip pat nurodė, kad pirmos karantino patalpos plotas yra 35,85 kv.m., antros 27,87 kv.m., bendras plotas 63,72 kv.m. 2011 metų ketvirtąjį ketvirtį, kaip pareiškėjas Marijampolės PN atlikinėjo bausmę, šiose patalpose buvo apie 15 asmenų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m. Marijampolės PN asmeniui tekdavo 4,25 kv.m. Pasivaikščioti nuteistieji vedami į didžiulio ploto gyvenamosios zonos nuteistųjų sporto aikštyną. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, pareiškėjo reikalavimas dėl neturinės žalos atlyginimo pagrįstas vien deklaratyviais teiginiais, todėl valstybė pareigos atlyginti žalą neturi.

Į teismo posėdį Marijampolės PN atstovas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (t. 2 b.l. 119-121) nurodė, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemelių įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punkto reikalavimus. Tiek kamerų, tiek kiemelių plotai yra didesni negu pareiškėjas nurodo savo skunde, todėl jo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, todėl atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 reikalavimus. Tinkamo apšvietimo užtikrinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl Lukiškių TI-K netaikomas. Pažymėjo, kad šiuo atveju taip pat nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, sąlygos.

Į teismo posėdį Lukiškių TI-K atstovas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (t. 2 b.l. 127-130) nurodė, kad Kauno TI yra viena iš moderniausių kardomojo kalinimo vietų, visiškai atitinkanti Lietuvos higienos normos HN 42-2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2009-12-29 įsakymu Nr. V-1081, reikalavimus. Atskirais periodais pareiškėjas nuo 2012-05-08 iki 2012-11-15 (iš viso 12 parų) buvo laikomas įvairiose kamerose, kuriose jam tekdavo nuo 16,59 iki 2,9 kv.m. ploto. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 11,08 iki 17,43 kv.m. Į kiemelius vienu metu išvedami visi kameroje esantys suimtieji. Kadangi pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, priklausomai nuo to, į kurį kiemelį buvo vedamas, jam ten atitinkamai tekdavo nuo 11,08 iki 17,43 kv.m. Kiekvienoje gyvenamojoje kameroje veikia ir natūralus, ir mechaninis vėdinimas, plastikiniai langai neatsidarantys, tačiau lango apačioje įrengtos specialios orlaidės, o mediniai langai atsidarantys, todėl kameros nuolat vėdinamos. Per visą pareiškėjo buvimo Kauno TI laikotarpį jis tik 25 minutes buvo laikomas kameroje, kurioje jam teko mažiau nei nustatyta teisės aktais gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, pagrindžiančių jo sveikatos pablogėjimą.

Teismo posėdyje Kauno tardymo izoliatoriaus atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, atsiliepimą palaikė ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (t. 2 b.l. 146-149) nurodė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas taikytinos tik tos taisyklių nuostatos, kurios nesusijusios su pastato rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI įrengtos 9 kameros priėmimo – paskirstymo pusrūsyje, jose suimtieji laikomi kol bus patikrinti ir galės būti apgyvendinti gyvenamosiose kamerose. Vienam asmeniui tenkančio ploto normos priėmimo – paskirstymo patalpose nėra nustatytos. Šios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langą, nuolat valomos. Pareiškėjo laikymo laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centro buvo nustatyti mikroklimato pažeidimai. Duomenys apie asmenų laikymo konkrečiose kamerose nefiksuojami, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad buvo laikomas patikrintose trumpalaikio laikymo kamerose ir būtent tuo metu, kai konstatuoti pažeidimai. Pareiškėjas buvo laikomas skirtingose kamerose, kurių plotas nuo 6,45 iki 22,93 kv.m., kartu su juo laikomų asmenų skaičius buvo įvairus, todėl ir vienam asmeniui tenkantis plotas buvo skirtingas. Pareiškėjas kai kuriuo metu buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu. Pareiškėjo buvimo kameroje Nr. 101 2011-01-07 buvo nustatyta, kad patalpos neatitinka Higienos normoje HN 76:2010 nustatytų reikalavimų. Kamerose įrengti langai, kurių pakeitimas didesniais neįmanomas, dėl Šiaulių TI įtraukimo į saugomų objektų sąrašą, todėl nurodytos normos reikalavimai, susiję su pastato rekonstrukcijos darbais, jam netaikytini. Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis nuo 17,31 kv.m. iki 22,44 kv.m., juose pažeidimų nenustatyta. Teisės aktai kiemelių dydžio nereglamentuoja. Be to, pareiškėjas periodu iki 2011-06-22 kalėjo su 5-7 asmenimis, o nuo 2011-06-22 laikomas vienas ar su vienu suimtuoju, todėl pasivaikščioti atitinkamai buvo vedamas vienas arba dviese. Pareiškėjo skundo argumentai dėl fekalijų smarvės taip pat nepagrįsti. Nurodė, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-554-621/2012 pagal pareiškėjo 2012-03-04 skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurio pagrindu nurodomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų plotas, įrengimo sąlygos, pasivaikščiojimo kiemelių dydis ir įrengimas.

Į teismo posėdį Šiaulių TI atstovas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (t. 3 b.l. 1-4) teigė, kad pareiškėjo skunde nenurodyta, kokiais konkrečiai Kalėjimų departamento veiksmais buvo padaryta neturtinė žala pareiškėjui, nėra jokio priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir veiksmų. Pareiškėjo nurodytu laikotarpiu galiojo Lietuvos Higienos norma HN 76:1999, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2009-12-29 įsakymu Nr. V-1081, kuria nustatyta ne mažesnis nei 5 kv.m. plotas vienam asmeniui, taip pat higienos norma HN 76:2010, kurioje nustatytas 3,6 kv.m. plotas vienam asmeniui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie patirtą neturtinę žalą. Neteisėtus pareigūnų veiksmus, dėl kurių atsirado žala. Be to, pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl laikotarpiu 2008-03-07 - 2012-05-14 tariamai padarytų pažeidimų, skundą teismui pateikė 2012-12-20, todėl daliai jo reikalavimų prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas dalyje paliktinas nenagrinėtas, kita skundo dalis netenkintina.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Panevėžio AVPK, Sveikatos apsaugos ministerijos, Policijos departamento, Vidaus reikalų ministerijos, Teisingumo ministerijos, Šiaulių TI, Lukiškių TI-K, Kauno TI, Klaipėdos AVPK, Marijampolės PN, Kalėjimų departamento veiksmų, ir prašo priteisti jam 500000 Lt už laikotarpį nuo 2008-03-07 iki 2012-12-14 laikant jį laisvės atėmimo vietose, kur, jo teigimu, buvo žeminamas jo orumas, nežmoniškai su juo elgiamasi suteikiant patalpose ploto judėti nuo 30 kv.cm. iki 1 kv.m., o pasivaikščiojimo kiemeliuose nuo 30 kv.cm. iki 2 kv.m., buvo laikomas patalpose, neatitinkančiose teisės aktuose nustatytų reikalavimų (drėgnos, be natūralios šviesos ir vėdinimo). Taigi nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra neteisėti valstybinės valdžios institucijų veiksmai ir dėl jų patirtos neturtinės žalos atlyginimas. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodeksas, Civilinis kodeksas, su ginču susiję poįstatyminiai teisės aktai.

Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų

Pareiškėjas su patikslintu skundu, kuriame reiškė reikalavimus Lietuvos valstybei dalyje dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, į teismą kreipėsi 2012-12-27 (t. 2 b.l. 15-19), skundas priimtas 2012-12-31 nutartimi (t. 2 b.l. 49).

Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-44-621/2013 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00207-2012-0) pagal pareiškėjo G. K. 2012-03-04 pateiktą skundą, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012-04-06 nutartimi pareiškėjo 2012-03-04 skundas priimtas nagrinėti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013-01-18 nutartimi priimtas pareiškėjo 2013-01-16 patikslintas skundas, kuriame pareiškėjas patikslino laikotarpį, už kurį prašoma priteisti neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, t.y. nuo 2008-03-07 iki 2008-07-29 ir nuo 2008-11-20 iki 2013-01-20. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų taip pat nustatyta, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013-03-14 nutartimi nurodytoje byloje buvo priimti pareiškėjo 2012-12-11 ir 2012-12-27 patikslinti skundai dėl dalies reikalavimų, tarp jų ir dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų ir byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žala dėl veiksmų laikotarpiu nuo 2008-03-07 iki 2012-12-14. Šie pareiškėjo reikalavimai iš esmės sutampa su Šiaulių apygardos administraciniame teisme anksčiau pradėtoje byloje pareikštais reikalavimais. Minėtoje byloje nurodytas laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, apima šioje byloje pareiškėjo pateiktame skunde nurodytą laikotarpį. Todėl darytina išvada, kad abejose bylose ginčas kilęs tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tokiu atveju teismui, sprendžiant pareiškėjo 2012-12-27 patikslinto skundo priėmimo klausimą, buvo nežinoma (pareiškėjas neinformavo, o vien iš LITEKO duomenų bazės buvo žinomos tik šalys ir skundo esmė), kad dėl dalies pareikštų reikalavimų jau yra nagrinėjama kita administracinė byla, todėl nebuvo priimta nutartis atsisakyti priimti pareiškėjo skundą nurodytoje dalyje. Kadangi skundas šioje dalyje visgi buvo priimtas nagrinėti ir ši aplinkybė nustatyta teismui gavus atsakovo atsiliepimą, skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 4 p.).

Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Panevėžio areštinėje buvo laikomas nuo 2008-08-21 iki 2008-09-07 ir nuo 2008-11-14 iki 2012-12-14 ir skundą šioje dalyje grindžia tuo, kad Panevėžio areštinės pasivaikščiojimo kiemeliai yra apie 10 kv. m. ploto, o vietos asmeniui tekdavo nuo 1 kv.m. iki 5 kv.m., vaikščioti jame galėjo vieną valandą per parą. Kameros įrengtos rūsyje, jose dirbtinė šviesa, drėgmė, kamerų ilgis 3 m., kad buvo prievarta 2008-11-14 vežamas į Panevėžio areštinę ir uždarytas į kamerą, kurioje vaikščioti vietos yra apie 3 metrus.

Iš byloje esančių pareiškėjo judėjimo registracijos žurnalo išrašų, Panevėžio AVPK 2012-10-19 ir 2012-11-26 atsakymų (t. 2, b.l. 4-5) matyti, kad pareiškėjas nuo 2008-11-14 iki 2012-12-14 įvairiais periodais buvo laikomas Panevėžio areštinėje. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje 1 dalyje nustatyta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Panevėžio areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Panevėžio AVPK viršininko 2011-01-17 įsakymu Nr. 50-V-29 (toliau – Panevėžio areštinėje laikomų asmenų Taisyklės) 6.11 punktu nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Panevėžio areštinėje laikomų asmenų Taisyklėse taip pat numatyta areštinėje laikomų asmenų dienotvarkė, kurioje 7.30 val. numatytas pasivaikščiojimas pagal areštinės viršininko sudarytą grafiką (b.l. 10-15).

Ginčijamu laikotarpiu galiojusiose Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėse (toliau – Areštinių veiklos taisyklės) (galiojusiose iki 2009-03-20), 54, 55 punktuose buvo nustatyta policijos areštinės viršininkas pareiga užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką. Areštinių veiklos taisyklių 56 punktu buvo numatyta, kad vienu metu pasivaikščioti išvedami vienoje kameroje esantys asmenys.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatytas Sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, (toliau – Higienos norma HN 37:2009). Vadovaujantis šia norma, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Higienos normos HN 37:2009 17.3. punkte įtvirtinta, kad teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, taip pat vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, norma nereglamentuoja. Pareiškėjo buvimo Panevėžio areštinėje metu galiojusioje Sveikatos apsaugos ministro 2002-05-17 įsakymu Nr. 215 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 37:2002 „Areštinės: įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2002) (neteko galios nuo 2009-10-09), buvo nustatytas kameroje tenkantis vienam asmeniui plotas – 5 kv.m., pasivaikščiojimo kiemo – 10 kv.m. Atsakovo atstovas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariatas nurodė, kad Panevėžio areštinės teritorijoje yra trys pasivaikščiojimų kiemeliai 3,70 x 4; 3,7 x 3,10; 3,70 x 3,60 kv.m. dydžio, pareiškėjas šių dydžių nepaneigė, todėl tai leidžia konstatuoti, jog pasivaikščiojimų kiemeliai atitiko paminėtos higienos normos reikalavimus ir netgi viršijo minimalius. Be to, kaip tvirtina byloje pateikti duomenys, pareiškėjas Panevėžio areštinėje dažniausiai būdavo laikomas vienas, todėl tuo metu pasivaikščiojimo kiemelyje vaikščiodavo vienas (t. 2 b.l. 109-117). Kaip jau minėta, teisės aktuose nustatyta nuteistųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Iš byloje esančių įrodymų taip pat matyti, kad pareiškėjo buvimo Panevėžio areštinėje laikotarpiu jis kasdien ne mažiau kaip vienai valandai buvo vedamas pasivaikščioti (t. 1, b.l. 20-27). Dėl to byloje ginčo nėra. Todėl darytina išvada, kad teisės aktais reglamentuota pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimus gryname ore nebuvo pažeista.

Pareiškėjo nurodomi argumentai, susiję su kameroje vienam asmeniui tenkančiu plotu ir patalpų būklės neatitikimu teisės aktams, taip pat laikytini nepagrįstais. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, 2005-02-01 buvo baigtas Panevėžio areštinės 2-os dalies, kurioje yra 11-26 kameros, kapitalinis remontas, remonto įvertinimo aktu Nr. 5-IN-18, patalpas leista eksploatuoti (t. 2 b.l. 105-106). Panevėžio visuomenės centrui pagal skundą atlikus patikrinimą areštinėje, 2012-11-05 patikrinimo aktu Nr. H5-567 pažeidimų nenustatyta (t. 2 b.l. 107-108). Kontrolės metu nustatyta, kad kamerose Nr. 11, 12, 14, 15, 16, 18, 20 laikomiems asmenims yra sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, kamerų būklė, sanitarinių mazgų, dušinių įrengimas, dirbtinė šviesa visose kamerose, šiluminės aplinkos matavimai atitinka Higienos norma HN 37:2009 nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kamerų dydžių ir vienam asmeniui tenkančio ploto yra abstrakčios, pareiškėjas nenurodė jokios konkrečios kameros ir laikotarpio, kada, jo manymu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Be to, minėta, pareiškėjas Panevėžio areštinėje dažniausiai būdavo laikomas vienas (t. 2 b.l. 109-117).

Byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjo laikymo kameros ir pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiktų Higienos normose nustatytų reikalavimų ir pareiškėjo laikymo juose metu būtų konstatuoti kokie nors pažeidimai, neįrodė, kad jam dėl nurodytų patalpų būklės kilo kokios nors pasekmės, todėl nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo teiginiais dėl netinkamos kamerų ar kiemelių būklės.

Kaip jau minėta, pareiškėjas Panevėžio areštinėje buvo laikomas įvairiais periodais nuo 2008-11-14 iki 2012-12-14. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu tam tikrai periodais buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, LAVL, Lukiškių TI-K, Marijampolės PN, Klaipėdos areštinėje (t.1 b.l. 48-52). Iš asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo išrašų (t.1 b.l. 53-139) matyti, kad pareiškėjas pastoviai iš laisvės atėmimo vietų buvo vežamas į teismus, taigi pareiškėjo laikymo vieta ir jo judėjimas iš vienos laisvės atėmimo įstaigos į kitą susijęs būtent su teismuose nagrinėjamomis bylomis ir būtinybe pareiškėją pristatyti į teismus, todėl pareiškėjo nurodomi argumentai dėl galimai neteisėto jo laikymo Panevėžio areštinėje ar kitoje įstaigoje, neteisėto jo pervežimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo veiksmų

Byloje esantys duomenys tvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011-06-15 iki 2012-10-05 trumpais periodais, kurie trukdavo nuo vienos dienos iki keturių dienų. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K pareiškėją laikydavo patalpose, kuriose vienam žmogui tekdavo 50 kv.cm. ir praleisdavo ten nuo 3 iki 4 val., taip pat talpindavo į karantino patalpas, kuriose vienam žmogui tekdavo 30 kv. cm. Pažymėjo, kad nuo 2009 metų iki 2012-12-19 keturis kartus po penkias dienas buvo nuvežtas į LAVL, kurios patalpose vietos judėti buvo apie 1 kv.m., kiemelyje apie 8 metrai.

Nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“(toliau - Higienos norma HN 76:2010) (patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241) minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas), įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv.m vienam asmeniui. Taigi nagrinėjamu ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose kamerose laikomiems asmenims turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. plotas.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pažymėjo, kad tiek kamerų, tiek kiemelių plotai yra didesni negu pareiškėjas nurodo savo skunde, kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, tuo pačiu pabrėžė, kad tinkamo apšvietimo užtikrinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl Lukiškių TI-K su tuo susiję normos reikalavimai netaikomi. Be kita ko byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2011-10-05 kreipimąsi dėl kameros Nr. 219 būklės, 2011-11-21 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 3 b.l. 19-21) nustatė, kad pareiškėjas šioje kameroje nuo 2011-09-26 iki 2011-09-30 buvo laikomas vienas, taip pat pažymėta, kad 2011-10-14 Vilniaus Visuomenės sveikatos centro akte nustatyta, kad kameros Nr. 219 lubos ir sienos nudažytos, tačiau vietomis pajuodę, nusilupę dažai, grindų lentos sulūžę, todėl Lukiškių TI-K nustatytas terminas trūkumams pašalinti. Akte taip pat konstatuota, kad kameros Nr. 219 yra langai, pritaikyti vėdinimui, todėl atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, oro temperatūra ir drėgmė taip pat atitinka nurodytos normos 26 punkto reikalavimus, nenustatyta ir natūralios šviesos ar apšvietimo normų pažeidimo. Taigi šie duomenys iš dalies paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie galimai Higienos normų neatitinkančias sąlygas kamerose. Matyti, kad kameroje Nr. 219 buvo nustatyti tik neesminiai trūkumai: vietomis pajuodę, nusilupę dažai, grindų lentos sulūžę, kurie, teismo nuomone, atsižvelgiant į trumpą pareiškėjo laikymo kameroje trukmę, nelaikytini galinčiais sukelti reikšmingą žalą pareiškėjui.

Nors pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K būdavo patalpose, kuriose vienam žmogui tekdavo 50 kv.cm., karantino patalpose, kuriose vienam žmogui tekdavo 30 kv. cm., tačiau šių teiginių pareiškėjas nepagrindė. Kaip minėta, byloje esantys duomenys rodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011-06-15 iki 2012-10-05 trumpais periodais, kurie trukdavo nuo vienos dienos iki keturių dienų, kamerose, kurių plotas nuo 6,34 kv.m. iki 8,31 kv.m., kartu su juo kamerose buvo laikomi nuo vieno iki keturių ir daugiau asmenų (t.2, b.l. 24-25). Pareiškėjo nurodyti kamerų plotai ir vienam asmeniui tenkantis plotas (30 kv.m., 50 kv.m.) bylos duomenimis nepasitvirtino. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl galimai per mažai tenkančio ploto Lukiškių TI-K, abstrakčios, nenurodyta konkrečių laikotarpių ir kamerų. Teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K kamerose trukmė buvo pakankamai trumpa, t.y. jis ten buvo laikomas trumpais periodais, maždaug vos kelias dienas per mėnesį (ne kiekvieną mėnesį), iš viso 25 dienas per nepilnus pusantrų metų (nuo 2011-06-15 iki 2012-10-05). Be to, iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad pareiškėjas tomis atvykimo į Lukiškių TI-K dienomis buvo vežamas į teismus dalyvauti jo bylų nagrinėjimuose, todėl yra pagrindas teigti, kad realiai nurodytu buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleisdavo ne pačiame Lukiškių TI-K, o teismuose, dalyvaudamas teismo posėdžiuose ir susipažindamas su bylomis. Pareiškėjo paaiškinimai taip pat patvirtina, kad Lukiškių TI-K kamerose jis praleisdavo nuo 3 iki 4 val. . Iš byloje esančių rašytinių įrodymų taip pat matyti, kad pareiškėjas, 2011-09-22 būdamas Lukiškių TI-K patalpintas į jo prašomą kamerą Nr. 3, kurioje jau buvo uždaryti keli nuteistieji, vėliau pradėjo reikalauti, kad būtų perkeliamas į kitą atskirą kamerą, jo prašymas buvo patenkintas ir jis pervestas į atskirą kamerą Nr. 14 (t. 3 b.l. 55-58). Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo argumentus dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, ploto, tenkančio vienam asmeniui, laiko nepagrįstais.

Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtų pažeistos pareiškėjo teisės jam būnant LAVL, t.y. kad LAVL jam būtų tekę, kaip jis teigia, apie 1 kv.m. Be to, kaip nurodo pareiškėjas ir patvirtina bylos medžiaga (t. 1 b.l. 49-50), į LAVL jis buvo atvežtas vos porą kartų trumpiems laikotarpiams, todėl, atsižvelgiant į tai ir į šios įstaigos pobūdį bei paskirtį, darytina išvada, kad pareiškėjo teisės šiuo požiūriu negalėjo būtų pažeistos taip, kad dėl to galėtų kilti žala pareiškėjui.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime paaiškino, kad Lukiškių TI-K I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas nuo 17,34 iki 23,14 kv.m., II korpuse – 14 kiemelių, kurių plotas nuo 34,16 iki 37,40 kv.m., III korpuse yra 5 atskiri kiemeliai, kurių plotas nuo 15,55 iki 31,05 kv.m. (t.2 b.l. 120).

Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento 2009-07-10 direktoriaus įsakymu patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau - Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklės). Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklių 21 punktu nustatyta, kad tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklių 22 punktu įtvirtinti pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimai. Pasivaikščiojimo kiemų plotų Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklės nereglamentuoja. Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau - Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 92 punkte numatyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Iš bylos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymais dėl pasivaikščiojimo gryname ore, į kuriuos Lukiškių TI-K direktorius 2012-10-19 pateikė atsakymą, kad teisės aktai nenumato galimybės pasinaudoti teise pasivaikščioti kitu laiku, nei yra išvedami kiti toje pačioje kameroje laikomi asmenys, ar tuo laiku, kurį asmuo pasirenka (t. 2 b.l. 46). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas šį atsakymą būtų apskundęs Kalėjimų departamentui įstatymuose nustatyta tvarka ir terminais, ir kad šis sprendimas būtų panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, taigi sprendimas yra galiojantis, be to, atitinkantis teisės aktais įtvirtintą šio klausimo reglamentavimą.

Atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Taigi nėra įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų teisės aktuose nustatytas kameros plotas, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti ir nėra įrodymų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Klaipėdos areštinėje buvo laikomas nuo 2012-02-06 iki 2012-02-08 kameroje Nr. 33 ir Nr. 30; kameros Nr. 33 plotas 21,76 kv.m., pareiškėjo buvimo joje metu kameroje buvo laikomi trys žmonės, taigi vienam asmeniui teko apie 7,25 kv.m., o kameroje Nr. 30, kurios plotas 13,46 kv.m., kameroje buvo tik vienas žmogus, taigi pareiškėjui teko visas 13,46 kv.m. plotas (t. 2, b.l. 86). Darytina išvada, kad Įsakymu nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv.m vienam asmeniui, pareiškėjui būnant Klaipėdos TI, jam buvo tinkamai užtikrinta.

Byloje esančiais įrodymais taip pat nustatyta, kad Kauno tardymo izoliatoriuje kalėjime ginčijamu laikotarpiu pareiškėjas buvo atvykęs keturis kartus periodais nuo 2012-05-08 iki 2012-05-10, nuo 2012-05-30 iki 2012-06-04, nuo 2012-06-28 iki 2012-07-03, nuo 2012-11-13 iki 2012-11-15 ir buvo laikomas penkiose skirtingose kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 15,01 iki 16,59 kv.m., tik 2012-05-08 pareiškėjas 25 minutes buvo laikomas kameroje Nr. 157, kurioje vienam asmeniui teko 2,9 kv.m. (t. 2 b.l. 132-139). Taigi pareiškėjo teisė į Įsakymu nustatytą minimalų 3,6 kv.m. plotą patalpoje nebuvo tinkamai užtikrinta tik 25 minutes, tačiau, atsižvelgiant į nurodytą labai trumpą laiko tarpą ir tai, kad 2,9 kv.m. plotas nuo minimalaus reikalaujamo 3,6 kv.m. ploto skiriasi ne žymiai, taip pat įvertinus tai, jog po to pareiškėjas iš karto buvo perkeltas į erdvias patalpas, kuriose jam vienam teko 16,59 kv.m. ploto, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį įstatymuose įtvirtintą plotą (3,6 kv.m.) Kauno tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta tinkamai, suteikiant netgi daug didesnį nei minimalų gyvenamąjį plotą kameroje. Nurodytos aplinkybės paneigia pareiškėjo išdėstytus argumentus, kad Klaipėdos areštinėje ir Kauno TI vietos vienam žmogui kameroje tekdavo apie 50 kv.cm.

Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl Klaipėdos areštinėje ir Kauno TI įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių ploto (9 kv.m.) taip pat neatitinka byloje pateiktų atsakovo atstovų duomenų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Klaipėdos areštinėje trijų pasivaikščiojimui skirtų kiemelių kvadratūra 13,80 kv.m., kitų keturių kiemelių kvadratūra 12,99 kv.m., vienu metu pasivaikščiojimui buvo išvedami visi kameroje esantys asmenys (t. 2, b.l. 86). Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariatas nurodė, kad trijų pasivaikščiojimui skirtų kiemelių kvadratūra 13,80 kv.m., kitų keturių kiemelių kvadratūra 12,99 kv.m., taigi kiemeliai iš tikrųjų yra erdvesni nei nurodo pareiškėjas. Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepime nurodė, kad Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 11,08 iki 17,43 kv.m., į kuriuos vienu metu išvedami visi kameroje esantys suimtieji. Kadangi pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, priklausomai nuo to, į kurį kiemelį buvo vedamas, jam ten atitinkamai tekdavo nuo 11,08 iki 17,43 kv.m. Kita vertus, pasivaikščiojimo kiemelių minimalūs plotai, kaip ir minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas juose, kaip jau minėta anksčiau, teisės aktuose nereglamentuoti. Teismas pažymi ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvimo Klaipėdos areštinėje ir Kauno TI laikotarpiu nebūtų buvusi užtikrinta teisė į pasivaikščiojimus gryname ore, ir pareiškėjas to nenurodo.

Taip pat nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjo buvimo Klaipėdos areštinėje ir Kauno TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo patalpintas, būtų nustatyti kokie nors pažeidimai, pavojingi asmenų sveikatai ar kitų reikalavimų, įtvirtintų teisės aktuose, neatitikimai. Be to, kaip nurodė atsiliepime į skundą Kauno TI, Kauno TI yra viena iš moderniausių kardomojo kalinimo vietų, visiškai atitinkanti Lietuvos higienos normos HN 42-2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2009-12-29 įsakymu Nr. V-1081, reikalavimus. Byloje nėra jokių tai paneigiančių įrodymų. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvimo Klaipėdos areštinėje ir Kauno TI metu galėjo būti pažeistos.

Dėl Marijampolės pataisos namų veiksmų

Pareiškėjo, atsakovo atstovo Marijampolės PN paaiškinimai ir bylos duomenys (t. 2 b.l. 48-50) patvirtina, kad pareiškėjas Marijampolės PN laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo nuo 2011-10-13 iki 2011-10-20, nuo 2011-11-24 iki 2011-12-01 ir nuo 2011-12-22 iki 2011-12-29. Pareiškėjas teigė, kad Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2011-12-22 iki 2011-12-29, buvo patalpintas į kamerą, kurioje vienam žmogui teko 50 kv.cm., karantino patalpoje maždaug 30 kv.cm., valandai išvesdavo į 30 kv.m. kiemelį, kuriame vienam žmogui tekdavo apie 1 kv.m.

Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau - Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 62 punktu numatyta, kad nuteistiesiems atvykus į pataisos įstaigą, patikrinama jų sveikata ir atliekamas sanitarinis švarinimas. Pagal nurodytų taisyklių 64 punktą su naujai atvykusiais nuteistaisiais karantino patalpose pataisos įstaigos psichologas, būrio viršininkas, vidaus tyrimų, priežiūros, asmens sveikatos priežiūros, įskaitos ir kitų tarnybų darbuotojai dirba tiriamąjį aiškinamąjį darbą ir jo rezultatus įrašo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje.

Marijampolės PN atsiliepime paaiškino, kad, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 ir 64 punktais naujai atvykę nuteistieji pirmiausia laikinai perkeliami į karantino patalpas, kur jiems atliekamas parengiamasis darbas prie paskiriant bausmę atlikti į gyvenamosios zonos konkretų būrį. Nurodė, kad praktikoje nuteistieji čia paprastai laikomi 7 dienas. Kadangi pareiškėjas Marijampolės PN nė karto neišbuvo ilgiau nei 7 dienas, į gyvenamosios zonos būrį jis taip ir nebuvo perkeltas. Taip pat nurodė, kad pirmos karantino patalpos plotas yra 35,85 kv.m., antros 27,87 kv.m., bendras plotas 63,72 kv.m.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punktu nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Byloje pateikta 2013-01-16 pažyma (t. 2 b.l. 100) patvirtina, kad 2011 metų ketvirtąjį ketvirtį, kurį pareiškėjas Marijampolės PN atlikinėjo bausmę, karantino patalpose vidutinis naujai atvykusių nuteistųjų skaičius buvo 15. Atsižvelgiant į nurodytus karantino patalpų dydžius ir jose nurodytu laikotarpiu buvusių asmenų skaičių, darytina išvada, kad pareiškėjo buvimo karantino patalpose metu asmeniui tekdavo apie 4,25 kv.m. Šis dydis atitinka minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus. Atsakovo atstovas atsiliepime taip pat nurodė, jog pasivaikščioti nuteistieji buvo vedami į didžiulio ploto gyvenamosios zonos nuteistųjų sporto aikštyną. Įvertinus bylos šalių paaiškinimus, išdėstytas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad šioje dalyje pareiškėjo skundas nepagrįstas.

Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos veiksmų

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2011-10-11 kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl Lukiškių TI-K kameros Nr. 217 atitikimo būklės, t.y. kad kamera rūsyje, joje nešvaru, drėgna, ant langų grotos, pro juos nepatenka oro, nėra natūralios šviesos (t.3 b.l. 5-6). Kalėjimo departamento pareikalavimu Lukiškių TI-K 2011-10-17 raštu Nr. 9-21687 informavo Kalėjimų departamentą, kad kamera Nr. 217 įrengta pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus ir atitinka Higienos normą HN 76:2010 nuostatas (t. 3 b.l. 7). Kalėjimų departamentas atsakydamas į pareiškėjo skundą 2011-11-17 raštu NR. 2S-4236 (t. 3 b.l. 14) informavo pareiškėją, kad kamera Nr. 217 įrengta pagal tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus ir atitinka Higienos normą HN 76:2010 nuostatas, be kita ko nurodė, kad minėtos higienos normos 20 punktu esamos laisvės atėmimo vietose nedraudžiama gyvenamąsias patalpas įrengti rūsiuose ar cokoliniuose aukštuose, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktu kameros lango angoje įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų apskundęs Kalėjimų departamento atsakymą (sprendimą) įstatymuose numatyta tvarka ir, kad šis Departamento sprendimas būtų panaikintas. Matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą su skundais, kuriais prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų patalpinant jį į kamerą Nr. 219, kuri yra netinkamos būklės, tačiau Kalėjimų departamento 2011-11-21 nutarimu ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakyta (t. 3 b.l. 17-21, 41-42). Lukiškių TI-K 2011-10-21 rašte Nr. 9-21991 dėl informacijos apie G. K. pateikimo ir pažymoje dėl G. K. laikymo sąlygų, taip pat 2011-10-27 sprendime Nr. 2S-4006 (t. 3 b.l. 43-44, 78) pažymėta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2011-06-15, iš pradžių buvo laikomas bendra tvarka, tačiau atvykęs 2011-09-22 pareikalavo laikyti jį vieną, dėl to paskirtas į kamerą Nr. 124, o kitą dieną patalpintas į dvivietę kamerą Nr. 219 ir buvo laikomas vienas, 2011-10-03 G. K. buvo patalpintas į kamerą Nr. 217, kameros Nr. 217 ir Nr. 219 atitinka įstatymuose numatytus minimalius reikalavimus, kameroje esama tvarka priklauso nuo joje laikomų asmenų. Pareiškėjas 2011-05-23 vėl kreipėsi į Kalėjimų departamentą su skundu, kuriame be kitų aplinkybių skundė Šiaulių TI kameros PK-5 būklę, t.y. kad kameroje prirūkyta (t. 3 b.l. 79-80). Kalėjimų departamentas 2011-06-20 sprendimu (t. 3 b.l. 83-84) atsakė į pareiškėjo skundą. Matyti, kad įvertinęs iš Šiaulių TI-K gautą informaciją (t. 3 b.l. 81-82), nustatė, kad pareiškėjas paskirstymo kameroje PK-5 laikomas nebuvo, nes tik įėjus į patalpą, tuoj pat buvo iš jos išvestas. Minėtame sprendime Kalėjimų departamentas taip pat informavo pareiškėją Šiaulių visuomenės sveikatos centro Šiaulių TI nustatytus pažeidimus kamerose. Taip pat į Kalėjimų departamentą pareiškėjas kreipėsi ir 2010-08-19 prašydamas užtikrinti Šiaulių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių švarą (t. 3 b.l. 85). Kalėjimų departamento 2010-09-09 sprendimu Nr. 2S-2870 pareiškėjas informuotas, kad pasivaikščiojimo kiemai Šiaulių TI-K periodiškai valomi, laistomi. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodyti Kalėjimų departamento sprendimai taip pat yra galiojantys. Teismo vertinimu Kalėjimų departamentas neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), veikė pagal galiojančių teisės aktų nuostatas.

Vertinant pareiškėjo skundo dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Teisingumo ministerijos, Policijos departamento galimai neteisėtų veiksmų, pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių faktinių aplinkybių dėl nurodytų institucijų, jų pareigūnų, tarnautojų veiksmų (neveikimo), priimtų sprendimų, kurie galėjo pažeisti pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, t.y. skundo šioje dalyje nepagrindė jokiais konkrečiais faktais, nepateikė juos patvirtinančių įrodymų. Teismo vertinimu, Vidaus reikalų ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Teisingumo ministerija neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra duomenų, kad veikdami savo kompetencijos ribose, būtų pažeidę galiojančių teisės aktų nuostatas, atlikę kitus teisės normų neatitinkančius veiksmus, todėl skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl žalos atlyginimo

Pagal ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p., administraciniai teismai, spręsdami bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau – Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo, vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą ir nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013).

Neturtinės žalos sąvoką apibrėžia CK 6.250 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies reikalavimų (vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą), pažeidimu, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimu, tačiau, kaip jau minėta, byloje esančių įrodymų visuma nenustatyta, kad nurodytose laisvės atėmimo vietose jis kokiu nors aspektu buvo išskirtas iš kitų asmenų (pažeistas lygybės principas), siekta bloginti jo laikymo sąlygas ir jį kankinti, elgtasi su juo žiauriai arba žemintas orumas. Pareiškėjo nepagrįsti teiginiai apie nurodytų teisės aktų reikalavimų pažeidimus negali būti pagrindas pripažinti, jog atsakovo atstovas su pareiškėju elgėsi ne taip, kaip jis turėjo elgtis vykdydamas įstatymus, t.y. kad elgėsi kankinančiai, žiauriai ar žeminančiai jo orumą.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl skunde nurodytų institucijų, kuriose buvo laikomas atlikinėdamas bausmę, neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šių institucijų, jų pareigūnų veiksmų neteisėtumą. Be kita ko, nepateikė ir jokių objektyvių įrodymų apie jo teigimu patirtos žalos faktą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijų darbuotojų neteisėtos veikos ir žalos fakto. Nenustačius neteisėtos veikos ir žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

Dėl prašymo taikyti ieškinio senaties terminą

Atsakovo atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestinas kitu pagrindu, spręsti senaties termino taikymo dėl dalies skundo reikalavimų klausimą byloje iš esmės nėra teisiškai reikšminga, kadangi dėl to galutinis teismo sprendimas nesikeistų.

Remdamasis ištirtų byloje esančių rašytinių įrodymų visuma, aptartu teisiniu reglamentavimu, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad priteisti pareiškėjui 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Sveikatos apsaugos ministerijos, Policijos departamento, Vidaus reikalų ministerijos, Teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kauno tardymo izoliatoriaus, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Marijampolės pataisos namų, Kalėjimų departamento, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Skundas dalyje dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus galimai neteisėtų veiksmų, paliktinas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 4 punktu, 127 straipsniu ir 129 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjo G. K. skundą dalyje dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus galimai neteisėtų veiksmų, palikti nenagrinėtą.

Likusioje dalyje pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liuda Arlauskienė