- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-14
- Bylos Nr.
- I-1077-596/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03752-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- A. N.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – VSDFV Utenos skyrius) 2018 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. VPE SP6E-372 „Dėl atsisakymo A. N. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ (toliau – VSDFV Utenos skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV, Fondo valdyba) 2018 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6139 „ Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. VPE SP6E-372“ (toliau – VSDFV sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – Pareigūnų pensijų įstatymas) 13 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija).
Nurodo, kad 2015 m. kovo 21 d. jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-16614-15 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį. 2015 m. kovo 25 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) viršininkui pateikė prašymą išleisti į pensiją, kuris 2015 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 10-TE-260, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu (jei savo poelgiu pažeminamas pareigūno vardas), 56 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdamas į Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyriaus tarnybinio patikrinimo 2015 m. balandžio 9 d. išvadą Nr. 10-IS-59, 2015 m. balandžio 9 d. atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos, nemokant atlyginimo už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 21 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. 2015 m. kovo 20 d. pareiškėjo tarnybos laikas pensijai buvo 26 metai 3 mėnesiai 12 dienų. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-198- 870/2016, kuris įsiteisėjo 2017 m. sausio 16 d., jis buvo pripažintas kaltu, padaręs tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 straipsnio l dalyje.
Pareiškėjas, sueinant Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje numatytam trejų metų terminui valstybinei karių ir pareigūnų pensijai skirti, 2018 m. vasario 20 d. per Vilniaus AVPK pateikė prašymą Fondo valdybai dėl pareigūnų pensijos už tarnybą skyrimo. 2018 m. rugpjūčio 8 d. jis gavo VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. liepos 30 d. sprendimą neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, dėl kurio 2018 m. rugsėjo 21 d. pateikė skundą VSDFV. 2018 m. spalio 22 d. gavo VSDFV 2018 m. spalio 16 d. raštą, kuriame jam buvo nurodyta, VSDFV Utenos skyrius teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareigūnų pensiją, kaip neatitinkančiam pareigūnų pensijos skyrimo sąlygų.
Pareiškėjas cituoja Konstitucijos 29 straipsnį, Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 5 dalį, Pareigūnų pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 straipsnio 4 dalies, 13 straipsnio 3 dalies nuostatas ir daro išvadą, jog akivaizdu, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir 13 straipsnio 3 dalies nuostatos prieštarauja viena kitai: 3 straipsnio 4 dalis nurodo, kad pareigūnams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų sistemos ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų sistemoje 20 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama, kai po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai, t. y. pašalintiems iš tarnybos pareigūnams dėl jų pačių kaltės yra nustatytas trejų metų valstybinės pareigūnų pensijos neskyrimo terminas, tačiau 13 straipsnio 3 dalis jau draudžia asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Kadangi Pareigūnų pensijų įstatymas skirtas ir reglamentuoja valstybinių pensijų skyrimą išskirtinai pareigūnams ir kariams, todėl tampa neaiški jo 13 straipsnio 3 dalies „asmenų“ sąvoka ir kas konkrečiai jiems yra priskiriami.
Pažymi, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis asmenims, padariusiems tyčinius nusikaltimus, atima teisę skirti ir gauti valstybinę pareigūnų pensijos iki gyvos galvos, tuo pačiu atkreipdamas dėmesį, kad asmenys – buvę pareigūnai ir kariai, baigę valstybės tarnybą, kuriems paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija, padarę tyčinius nusikaltimus, teismo pripažinti kaltais ir atliekantys teismo skirtas bausmes, nepraranda teisės gauti valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, jų atžvilgiu nėra taikomi jokie Pareigūnų pensijų įstatymo reglamentuoti pensijų mokėjimo apribojimai, šiems asmenims skirtos pareigūnų pensijos mokėjimas yra vykdomas, neatsižvelgiant į jų padarytus tyčinius nusikalstamus ir jų kiekį. Teigia, kad toks Pareigūnų pensijų įstatymo nustatytas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir neskyrimo teisinis reglamentavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniu garantuotam žmogaus teisių nevaržymui ir diskriminavimo draudimui, neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams, todėl Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis turi būti pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai su visomis iš to sekančiomis teisinėmis pasekmėmis.
Teigia, jog VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV neatsižvelgė į Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies reglamentavimą, t. y. kad jis iš vidaus reikalų sistemos (policijos) atleistas iki 2016 m. sausio 1 d. dėl jo paties kaltės, kai atleidimo metu (2015 m. balandžio 9 d.) buvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 20 ir daugiau metų (26 metus 3 mėnesius ir 12 dienų) ir kai po atleidimo iš tarnybos dienos buvo praėję 3 metai, ir nepagrįstai atsisakė skirti valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, vadovaudamiesi Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, t. y. už tai, kad jis yra teismo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tokiu būdu jam iki gyvos galvos panaikinta teisė gauti už tarnybą valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, kas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, garantuojančiam asmenims lygias teises ir draudžiantį asmenų diskriminavimą. Daro prielaidą, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis iš esmės prieštarauja Konstitucijai, todėl mano, kad teisingam bylos išsprendimui teismui yra tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti klausimą, ar Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis atitinka Konstituciją (b. l. 1–3).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovas VSDFV Utenos skyrius su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymo ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (naujoji redakcija patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 218 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 128 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“) (toliau – Nuostatai). Vadovaujantis VSDFV direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V-464 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui“, VSDFV Utenos skyrius nuo 2015 m. sausio 1 d. perėmė pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą skyrimo asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, funkciją ir Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą bei rentų buvusiems sportininkams mokėjimo funkciją. Pareigūnų pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir Pareigūnų pensijų įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria ir moka VSDFV įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą skyrimo ir mokėjimo asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, funkciją nuo 2016 m. sausio 1 d. vykdo VSDFV Utenos skyrius (Fondo valdybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. V-468 (su vėlesniais pakeitimais) 1.1. papunktis). Pareigūnų pensijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybines pensijas ir šio Pareigūnų pensijų įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą, šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos ir įstaigos vadovaujasi šiuo Pareigūnų pensijų įstatymu ir Nuostatais.
Atsakovas cituoja Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nurodo, kad pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 9 d. buvo atleistas iš Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo komisaro inspektoriaus pareigų, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu (jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą) ir 56 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas 2018 m. birželio 27 d. pateikė prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Personalo administravimo valdybai (toliau – Personalo administravimo valdyba), kuri 2018 m. liepos 4 d. raštu šį prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus persiuntė VSDFV Utenos skyriui. Prašymo grafoje „6. Ar esate (buvote): teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą?“, pareiškėjas nurodė „Taip“. Pagal 2018 m. liepos 16 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-11368, pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2017 m. sausio 16 d., nuteistas už LR BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą tyčinį nusikaltimą, už kurį jam paskirta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 7 metams, todėl 2018 m. liepos 30 d. VSDFV Utenos skyrius priėmė sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Šio sprendimo nuorašas 2018 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. (10.16) R3-21256 buvo išsiųstas pareiškėjui, o 2018 m. liepos 31 d. Nr. (10.16E) R3-21189 – Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Pareiškėjas šį VSDFV Utenos skyriaus sprendimą apskundė Fondo valdybai, kuri jo skundą atmetė tais pačiais argumentais 2018 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6139.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipia dėmesį į ginčui aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, išdėstytus 2008 m. gruodžio 24 d., 2003 m. liepos 4 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimuose, taip pat nagrinėjamu atveju reikšmingą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Daro išvadą, kad VSDFV Utenos skyrius, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo nuteisimu už tyčinį nusikaltimą ir Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, todėl naikinti teisėtus ir pagrįstus atsakovo ir VSDFV sprendimus pareiškėjo skunde teismui nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka dėl pareiškėjo pareikšto prašymo teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijai, kadangi, jo nuomone, Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytas reglamentavimas, kad „nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims, 23 straipsniui, 29 straipsniui, konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo principams, nes faktas, jog pareiškėjas teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą yra reikšmingas Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju, o nustatydamas, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, įstatymų leidėjas nenustatė galimybės skirti šią pensiją išnykus asmens teistumui (b. l. 12–19).
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. liepos 30 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, bei VSDFV 2018 m. spalio 16 d. sprendimo, priimto išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. liepos 30 d. sprendimo ir šį skundą atmetus, teisėtumas ir pagrįstumas.
Remiantis rašytine bylos medžiaga, nustatyta, kad Vilniaus AVPK viršininkas 2015 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 10-TE-260 „Dėl komisaro inspektoriaus A. N. atleidimo iš vidaus tarnybos“, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu (jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą), 56 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyriaus tarnybinio patikrinimo 2015 m. balandžio 9 d. išvadą Nr. 10-IS-59, iš vidaus tarnybos 2015 m. balandžio 9 d. atleido komisarą inspektorių A. N. (pareiškėją), Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus vyresnįjį tyrėją. Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjo vidaus tarnybos stažas ir tarnybos Lietuvos valstybei 2015 m. kovo 20 d. yra 26 m. 3 mėn. 12 d. (b. l. 4).
Pareiškėjas 2018 m. birželio 27 d. kreipėsi su prašymu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo, prašymo grafoje „6. Ar esate (buvote): teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą?“, nurodydamas „Taip“ (b. l. 21). Personalo administravimo valdyba 2018 m. liepos 4 d. raštu Nr. 5-S-6317 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo A. N.“ pareiškėjo prašymą ir dokumentus, reikalingus pensijai skirti, persiuntė VSDFV Utenos skyriui (b. l. 20–31).
VSDFV Utenos skyrius 2018 m. liepos 9 d. raštu Nr. (10.16E) R3-18921 kreipėsi į Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Informatikos ir ryšių departamentas), prašydamas pateikti informaciją, ar pareiškėjas turi asmens statusą, nurodytą Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą), nurodydamas, jog ši informacija reikalinga pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti (b. l. 32–33). Informatikos ir ryšių departamentas 2018 m. liepos 16 d. raštu Nr. 9R-A-11369 pateikė 2018 m. liepos 16 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų bei nuteistųjų registro duomenų išrašą apie pareiškėją Nr. 9R-A-11368, pagal kurio duomenis A. N. dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2015 m. kovo 21 d., 2016 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal LR BK 129 straipsnio 1 dalį (nužudymas), paskiriant jam termino laisvės atėmimo bausmę 7 metams; nuosprendis įsiteisėjo 2017 m. sausio 16 d., Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį atmesti nuteistojo gynėjo advokato apeliacinį skundą (b. l. 34–36).
VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. VPE_SP6E-372 „Dėl atsisakymo A. N. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“, vadovaudamasis Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, bei Nuostatais, nusprendė neskirti A. N. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama (b. l. 37–38). Sprendimo nuorašas 2018 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. (10.16) R3-21236 buvo išsiųstas pareiškėjui, o 2018 m. liepos 31 d. raštu Nr. (10.16E) R3-21189 – Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (b. l. 39–43). VSDFV, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 21 d. skundą pripažino, kad VSDFV Utenos skyrius 2018 m. liepos 30 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų pensiją, kaip neatitinkančiam pareigūnų pensijos skyrimo sąlygų, nes pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2017 m. sausio 16 d., buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl nurodė, kad tenkinti jo skundo nėra teisinio pagrindo (b. l. 44).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamais VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimais, kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti, o ginčo teisingam išsprendimui kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime pažymėjo, jog vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų, inter alia (lot. be kita ko) – principo lex retro non agit (lot. įstatymas neturi grįžtamosios galios), kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.
Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, be kita, ko, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Ši nuostata įtvirtinta Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnyje.
Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija). Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai nuostata, kuria asmenims nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą atsisakoma mokėti jau paskirtą pensiją, šiuo atveju nėra aktuali, nes pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo paskirta, kurią vėliau būtų buvę atsisakyta mokėti, o buvo sprendžiamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo klausimas.
Byloje ginčo dėl to, jog pareiškėjas yra teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, nėra. Šią faktinę aplinkybę patvirtina ir minėtas Įtariamųjų, kaltinamųjų bei nuteistųjų registro duomenų išrašas Nr. 9R-A-11368, pagal kurio duomenis A. N. dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2015 m. kovo 21 d., 2016 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (nužudymas), paskiriant jam termino laisvės atėmimo bausmę 7 metams; nuosprendis įsiteisėjo 2017 m. sausio 16 d., Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį atmesti nuteistojo gynėjo advokato apeliacinį skundą (b. l. 34–36). Atsakovas ginčijamą Sprendimą priėmė būtent tuo pagrindu, jog pareiškėjas yra nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, taigi neatitinka pareigūnų pensijos skyrimo sąlygų. Pareigūno valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris būdamas pareigūnu, nebuvo lojalus savo valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015, 2019 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-581-822/2019, 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-245-822/2019).
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus, jog yra neaiški Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje vartojama formuluotė, t. y. „asmenų“, sąvoka, kadangi, atsižvelgiant į Pareigūnų pensijų įstatymo prasmę, visiškai akivaizdu, jog ši sąvoka reiškia pareigūnus ir karius, nuteistus už tyčinio nusikaltimo padarymą ir siekiančius gauti valstybinę pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijai, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).
Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.
Pabrėžtinai tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, reikšdamas prašymą kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo atžvilgiu esant priimtam įsiteisėjusiam nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, todėl pareiškėjo reikalavimai panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. VPE SP6E-372 bei VSDFV 2018 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6139 atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. N. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.