- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-10
- Bylos Nr.
- e2S-1670-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04437-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Pareiškėjas
- R. V.
- Skolininkas
- T. T., V. T.
- Kategorijos
- 30.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo antstolės B. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. pareiškimą dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, kurioje suinteresuoti asmenys – skolininkas T. T., V. T. ir antstolė B. P..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas prašė nustatyti, kad skolininkui priklauso pusė jo ir sutuoktinės po santuokos sudarymo įgyto ir bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto, įskaitant, bet neapsiribojant: ½ kelių transporto priemonės, leidžiant šį turtą realizuoti, ½ gautų lėšų pervedant skolininko sutuoktinei; ½ 339,14 € sumos, nurašytos nuo skolininko sutuoktinės banko sąskaitų ir šiuo metu saugomos antstolės depozitinėje sąskaitoje; ½ esamų ir būsimų skolininko sutuoktinės pajamų, įskaitant pajamas, susijusias su darbo santykiais; ½ piniginių lėšų, esančių ir (ar) patenkančių į skolininko sutuoktinės vardu atidarytas sąskaitas bankuose. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 2 d. išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-5178-782/2014, kurį pareiškėjas pateikė vykdyti antstolei, kuri nustatė, kad skolininkas 2007 m. rugsėjo 13 d. yra sudaręs santuoką V. T.. Vedybų sutarčių registro duomenimis sutuoktiniai nėra įregistravę vedybų sutarties. Skolininkas asmeninio turto, kuris nėra ir bendrosios jungtinės nuosavybės dalis, neturi arba iš tokio turto išieškojimas yra neįmanomas.
Antstolė sutiko su pareiškimu. Nurodė, kad vykdo išieškojimą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-5178-872/2014 dėl 5068,35 € skolos, 0,2 procentų delspinigių už kiekvieną praleistą mokėti dieną išieškojimo iš skolininko T. T. trečios eilės išieškotojui R. V.. Vykdymo metu buvo nustatyta, kad skolininkas pajamų negauna, asmeninio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą neturi. Antstolė areštavo skolininko sutuoktinės vardu registruotą transporto priemonę, sąskaitas bankuose bei išsiuntė patvarkymą į skolininko sutuoktinės darbovietę dėl CPK 736 straipsnyje numatytų išskaitų iš skolininko sutuoktinės darbo užmokesčio bei šių išskaitų arešto. Kito skolininkui ir jo sutuoktinei bendra nuosavybe priklausančio turto, turtinių teisių ir lėšų, iš kurių būtų galima išieškoti, nėra žinoma. Antstolės depozitinėje sąskaitoje yra saugoma nuo skolininkės areštuotų sąskaitų nurašytų ir iš jos darbo užmokesčio išskaitytų lėšų bendra suma yra 688,46 € bus išspręstas šių lėšų atidalinimo klausimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi patenkino pareiškimą iš dalies ir nustatė, kad T. T. priklauso ½ dalis V. T. piniginių lėšų, gaunamų iš V. T. darbinės, intelektinės veiklos ir/ar pensijos; T. T. priklauso ½ dalis V. T. piniginių lėšų, esančių V. T. vardu atidarytose sąskaitose bankuose.
Teismas nenustatė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Piniginės lėšos gautos iš V. T. darbinės ar intelektinės veiklos bei piniginės lėšos, nurašytos nuo V. T. bankinių sąskaitų ir šiuo metu saugomos antstolės depozitinėje sąskaitoje yra įgyjamos santuokos metu, todėl pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes skolininko T. T. ir V. T. santuoka įregistruota 2007 m. rugsėjo 13 d. Teismas konstatavo, kad gaunamos piniginės lėšos bendrosios jungtinės nuosavybes teise priklauso sutuoktiniams, kurių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 punktas, 3.117 straipsnio 1 dalis).
Teismas netenkino pareiškėjo prašymo nustatyti, kad ½ kelių transporto priemonės priklauso pareiškėjui, leidžiant šį turtą realizuoti, kadangi automobilis yra nedalomas turtas ir išieškojimas iš ½ jo dalies yra neįmanomas (CPK 667 straipsnio 4 dalis).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu antstolė B. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. dalį, kuria atsisakyta atidalinti skolininkui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, leidžiant šią transporto priemonę realizuoti ir iš gautų lėšų ½ dalį pervesti skolininko sutuoktinei, ir šią prašymo dalį tenkinti.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, jog pagal pagrindinę daikto atidalinimo taisyklę, daiktas turi būti atidalintas natūra. Tačiau atidalinimo natūra sąlygos yra daikto dalumas ir neproporcingos žalos daikto paskirčiai padarymo išvengimas. Transporto priemonė dėl savo techninių savybių negalėtų būti dalinama fiziškai arba tik nustatant bendraturčių dalis, kadangi padalinus transporto priemonę fiziškai, jos neliktų. Teismo nutartyje pagrįstai teigiama, jog skolininkui ir jo sutuoktinei priklausanti transporto priemonė yra nedalus turtas. Tačiau tai nereiškia, kad transporto priemonės nedalumas yra kliūtis išspręsti jos atidalinimo klausimą. Kasacinis teismas savo praktikoje akcentuoja, jog daikto nedalumas fizine prasme, jokiais būdais nereiškia, jog bendraturčio dalis negali būti atidalinama, nes pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, jei daikto atidalinimas be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, turi būti taikomas atidalinimui natūra subsidiarus (alternatyvus) atidalinimo būdas, kai vienam bendraturčiui atitenka daiktas, o kitam bendraturčiui, daiktą gavęs bendraturtis išmoka kompensaciją už daikto dalį, kuri jam atitenka su visu daiktu. Pagal CPK 667 straipsnyje numatytą tvarką iš skolininko dalies, esančios bendrame su kitais asmenimis turte, galima išieškoti tik tada, kada teismas išsprendžia skolininkui ir kitiems bendraturčiams priklausančio turto atidalinimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, išieškotojas turi teisę reikalauti, o teismas turi pareigą nustatyti skolininko dalį bendrame turte, jį padalindamas natūra, o nesant galimybės to padaryti, priteisdamas šį turtą skolininkui, kitam bendraturčiui priteisdamas kompensaciją. Todėl teismas nepagrįstai atmetė išieškotojo prašymą atidalinti skolininkui ir jo sutuoktinei bendra nuosavybe priklausantį automobilį, priteisiant šį automobilį skolininkui, o sutuoktinei ½ šio automobilio vertės kompensaciją iš skolininko, argumentuojant tuo, kad automobilis negali būti atidalinamas, nes yra nedalus.
2) Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal pirmos instancijos teismų formuojamą praktiką, transporto priemonė yra atidalinama tarp skolininko ir jo sutuoktinio, ją priteisiant skolininkui, o sutuoktiniui priteisiant šio turto ½ dalies vertės kompensaciją, realizuojant šią transporto priemonę ir iš gautų lėšų ½ dalį sumokant skolininko sutuoktiniui. Pirmos instancijos teismas, atmesdamas išieškotojo prašymą, nepagrįstai nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.
3) Pagal CPK 667 straipsnio 4 dalį ir CK 4.80 straipsnio 2 dalį išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį bendrame turte taip, kad būtų galima iš skolininkui tenkančio turto vykdyti išieškojimą. Jeigu transporto priemonė būtų priteista skolininko sutuoktinei, skolininkui priteisiant ½ dalies šio turto vertės kompensaciją, iš kurios būtų galima vykdyti išieškojimą, skolininkas nebūtų suinteresuotas įgyvendinti savo teisę tiek neteisminiu, tiek teisminiu būdu reikalauti kompensacijos iš sutuoktinės, nes tai akivaizdžiai prieštarautų bendriems šeimos interesams. Be to, skolininkas šia teise galėtų pasinaudoti per neapibrėžtą laiką, neaišku ar kompensacijos skolininkui išmokėjimas arba išieškojimas nebūtų komplikuotas dėl skolininko sutuoktinės turtinės padėties. Taigi, jei transporto priemonė būtų priteista skolininko sutuoktinei, skolininkui priteisiant ½ dalies šio turto vertės kompensaciją, nebūtų užtikrintas išieškojimas iš šio turto, nes skolininkui būtų sudaryta reali galimybė išieškojimą iš kompensacijos padaryti neįmanomą arba apsunkintą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis pakeistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria buvo atsisakyta nustatyti, kad ½ dalis sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės priklauso skolininkui, teisėtumo ir pagrįstumo
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymu, tačiau neatsižvelgė į visus išieškotojo ir antstolės nurodytus argumentus, neatkreipė dėmesio į tikslią prašymo formuluotę, todėl neįvertino tam tikrų faktinių bylos aplinkybių ir priėmė iš dalies nepagrįstą nutartį.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad antstolė vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-5178-872/204 dėl 5.068,35 € skolos, 0,2 procentų delspinigių už kiekvieną praleistą mokėti dieną išieškojimo iš skolininko T. T., trečios eilės išieškotojui R. V.. Vykdymo metu antstolė nustatė, kad skolininkas asmeninės nuosavybės teise neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Skolininkas nuo 2007 m. rugsėjo 13 d. yra sudaręs santuoką. Skolininko sutuoktinė dirba ir gauna darbo užmokestį, jos vardu yra registruota transporto priemonė, taip pat banko sąskaitos, kuriose yra piniginių lėšų.
Pirmos instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo prašymas nustatyti, kad ½ dalis transporto priemonės, priklauso pareiškėjui, leidžiant šį turtą realizuoti, netenkinamas, kadangi automobilis yra nedalomas turtas ir išieškojimas iš ½ jo dalies yra neįmanomas. Tačiau pareiškėjas prašė nustatyti, kad skolininkui priklauso ½ kelių transporto priemonės, leidžiant šį turtą realizuoti, ½ gautų lėšų pervedant skolininko sutuoktinei. Taigi formuluodamas prašymą, išieškotojas iš esmės patvirtino tą aplinkybę, kad automobilis yra nedalus turtas, todėl nurodė prašomą išieškojimo iš šio turto būdą. Todėl pirmos instancijos teismas turėjo įvertinti, ar sutuoktiniams priklausančio automobilio realizavimas, ½ dalį gautų lėšų grąžinant skolininko sutuoktinei, nepažeidžia skolininko sutuoktinės nuosavybės teisių ir interesų.
Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Jei nustatoma skolininko dalis į nekilnojamąjį daiktą, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimi, priklausančia skolininkui, tvarką (CPK 667 straipsnio 2 dalis). Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 straipsnio 3 dalis). Tačiau išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Iš šios procesinės normos turinio išplaukia, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias ir (ar) realiąsias dalis. Šios dalys turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas. Tai pagrindžiama ir materialinės teisės norma (CK 4.80 straipsnio 3 dalis), kurioje nustatyta, kad bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima išieškoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog CPK 667 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą normą sistemiškai aiškinant su CK 4.80 straipsnio 3 dalimi darytina išvada, kad įstatymu yra ginami išieškotojo interesai – skolininko dalis atidalijama taip, kad iš jos gali būti išieškota, tai yra patenkinti kreditoriaus reikalavimai (LAT 2006 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2006). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CPK 667 straipsnio paskirtis – ne padalyti bendrąja nuosavybe esantį turtą, o tik nustatyti skolininko dalį jame tam, kad iš jos būtų galima išieškoti, ir taip vykdymo procese patenkinti kreditoriaus reikalavimą (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad prašymui, pareikštam CPK 667 straipsnio pagrindu, tenkinti reikšminga nustatyti skolininkui bendrosios nuosavybės teise priklausančią turto dalį, kurios vertė būtų pakankama vykdomojoje byloje išieškomai skolai padengti ir iš kurios būtų galima realiai išieškoti. Jeigu teismas nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams priklauso daugiau nei vienas nuosavybės teisės objektas, tai skolininko turto dalis turi būti nustatyta tame iš jų, kurio vertė (atsižvelgiant į bendraturčiui, kuris yra skolininkas, tenkančią dalį) bus pakankama kreditoriaus reikalavimui patenkinti. (LAT 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2015)
Byloje esantys duomenys patvirtina, jog bendra antstolės vykdomo išieškojimo suma, kartu su 0,2 procentų delspinigiais, yra lygi 13.977,98 €. Turto arešto akte nurodyta, jog automobilio vertė yra 14.000,00 Lt (4.054,68 €). Skolininko sutuoktinės vidutinės pajamos per mėnesį 2014 m. sudarė apie 3.880,04 Lt (1.123,74 €). Antstolės patvarkymais iš skolininko sutuoktinės areštuotų banko sąskaitų buvo nurašyta tik 339,14 €. Atsižvelgiant į išieškomos skolos dydį, jos patenkinimui nepakanka nei skolininko sutuoktinės ½ dalies šešių mėnesių dydžio gaunamo darbo užmokesčio, nei ½ dalies banko sąskaitose esančių lėšų bei automobilio vertės. Todėl skolininko dalis turi būti nustatytą visame bendrosios jungtinės nuosavybės teise jam priklausančiame turte. Kadangi ½ dalis automobilio yra nerealizuotina, spręstinas klausimas dėl viso šio turto realizavimo, kitam sutuoktiniui išmokant ½ dalį jo piniginės vertės kompensaciją.
Gyventojų registro tarnyba nurodo, jog skolininko sutuoktinė nepilnamečių vaikų neturi. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog automobilis būtų būtinas skolininko sutuoktinės darbinei veiklai. Vykdomojoje byloje esantys dokumentai patvirtina, jog skolininko sutuoktinei yra žinoma apie vykdomą išieškojimą, jos banko sąskaitoms bei automobiliui pritaikytus areštus. Vykdomojoje byloje skolininko sutuoktinė pareiškė antstolei tik vieną reikalavimą, kad jai būtų grąžinta nurašyta jos darbo užmokesčio dalis, iš kurios pagal CPK 736 straipsnį išieškoti negalima. Tačiau jokių prieštaravimų dėl automobilio arešto pareikšta nebuvo. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, skolininko sutuoktinei taip pat buvo siunčiami teismo pranešimai dėl atsiliepimų į išieškotojo prašymą pateikimo, dėl numatomos teismo posėdžio datos, tačiau skolininko sutuoktinė jokių prieštaravimų nepareiškė. Kadangi skolininko sutuoktinės tiek darbo vieta, tiek deklaruota gyvenamoji vieta yra tame pačiame mieste, pripažintina, kad automobilio realizacija, skolininko sutuoktinei grąžinant ½ dalį iš jo realizavimo gautų lėšų, nepažeis skolininko sutuoktinės nuosavybės teisių ir užtikrins išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyrą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartis pakeistina, nustatant, kad skolininkui priklauso ½ dalis transporto priemonės, leidžiant šį turtą realizuoti, ½ gautų lėšų pervedant skolininko sutuoktinei.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartį pakeisti ir išdėstyti ją taip:
Prašymą tenkinti visiškai.
Nustatyti, kad T. T., a.k. (duomenys neskelbtini) priklauso ½ dalis V. T., a.k (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų, gaunamų iš V. T. darbinės, intelektinės veiklos ir (ar) pensijos.
Nustatyti, kad T. T., a.k. (duomenys neskelbtini) priklauso ½ dalis V. T., a.k (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų, esančių V. T. vardu atidarytose sąskaitose bankuose.
Nustatyti, kad T. T., a.k. (duomenys neskelbtini) priklauso ½ dalis transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir leisti šią transporto priemonę realizuoti, ½ dalį gautų lėšų pervedant V. T., a.k (duomenys neskelbtini)