Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Pareiškėjas prašė padalyti A. N. ir N. N. (B.) jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą: (duomenys neskelbtini) esantį 0,0626 ha žemės sklypą, nuosavybės teise įregistruotą A. N. vardu, jame esančius neįteisintus pastatus ir (duomenys neskelbtini) esantį 0,0900 ha žemės sklypą, nuosavybės teise įregistruotą N. N. vardu.

Pareiškėjas A. N. asmeninės nuosavybės teise prašė priteisti (duomenys neskelbtini) esantį 0,0900 ha žemės sklypą, kurio vertė – 95 000 Lt, o N. N. – (duomenys neskelbtini) esantį 0,0626 ha žemės sklypą su jame esančiais neįteisintais statiniais, kurio vertė – 60 000 Lt. Pareiškėjas prašė pripažinti, kad (duomenys neskelbtini) 0,0900 ha žemės sklype esantis statinys priklauso A. N. asmeninės nuosavybės teise. Kadangi A. N. priteistino turto vertė yra 35 000 Lt didesnė, tai pareiškėjas prašė įpareigoti A. N. sumokėti N. N. 17 500 Lt kompensaciją.

Pareiškėjas nurodė, kad A. N. ir N. N. santuoka buvo nutraukta 2001 m. gegužės 4 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu. Teismas sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimo nesprendė. Pareiškėjo teigimu, statinys, esantis (duomenys neskelbtini), yra pastatytas iš nusikalstamu būdu gautų lėšų, tai įrodyta baudžiamojoje byloje Nr. 1-184-01-2003. Statinys pastatytas jau po santuokos nutraukimo. Šis statinys yra teisiškai neregistruotas, nebaigtas statyti.

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo N. N. prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo ir pirmosios instancijos teismo nutartis ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui (Klaipėdos miesto apylinkės teismui) nagrinėti iš naujo. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai šiurkščiai pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo principus civiliniame procese (CPK 176, 185 straipsniai). Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2005 yra pasisakęs, kad, nepaisant bylos kategorijos, pobūdžio ir įrodinėjimo specifikos, įrodymų vertinimas, vadovaujantis tikėtinumo taisykle, negali paneigti esminio įrodinėjimo tikslo – tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo patvirtinimo.

Šioje civilinėje byloje teismai be pagrindo taikė tikėtinumo taisykles ir priėmė neteisėtas nutartis. Įrodymai, esantys byloje, yra priešingi teismų padarytoms prielaidoms, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) buvo statytas už nusikalstamu būdu gautas lėšas.

Aukščiausiasis Teismas, 2005 m. spalio 5 d. nutartimi šioje civilinėje byloje grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, konstatavo, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pernelyg apibendrintai vertindami lėšų panaudojimą gyvenamojo namo statybai. Teismas nurodė, kad vertinant, ar nusikalstamu būdu pasisavintos lėšos buvo naudotos namo statybai, turi būti atsižvelgta į tai, kokiu laikotarpiu ir kokio dydžio lėšos buvo pagrobtos ir ar jos buvo ir galėjo būti panaudotos namo statybai.

Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią civilinę bylą, neatsižvelgė į Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytus argumentus. Teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo nustatyt tik nusikaltimo padarymo faktas, įrodyta skolininko A. N. kaltė dėl nusikaltimo padarymo, nustatytas nusikaltimu padarytos žalos dydis. Tačiau teismo nuosprendžiu nebuvo nustatyta, kur A. N. panaudojo nusikalstamu būdu įgytas lėšas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią civilinę bylą, net nesiaiškino, kokia dalis lėšų namo statybai buvo panaudota iki teismo nuosprendyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo. Nesuprantama, kodėl teismas konstatavo, kad N. N. prie namo statybos prisidėjo 2143,30 Lt. Civilinėje byloje yra neginčijamų įrodymų, pagrįstų mokėjimo ir pajamų dokumentais, kad N. N. už namo statybos darbus ir medžiagas mokėjo ne mažiau nei 114 896,99 Lt, o iki A. N. nusikalstamos veikos padarymo – ne mažiau nei 100 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas iš viso nepasisakė dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų šiuo klausimu. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų, tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tinkamai vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turėjo padaryti išvadą, kad didesnė namo dalis buvo statyta iš N. N. lėšų. A. N. ir N. N. nutraukus santuoką, N. N. iš savo lėšų savo vardu atliko baigiamuosius namo statybos darbus.

Teismai pažeidė ir CPK 667 straipsnio 2 dalies normą, kad, nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, teismas kartu turi nustatyti ir naudojimosi skolininkui priklausančia dalimi tvarką.

Kadangi dauguma įrodymų, susijusių su namo statyba, yra Klaipėdoje, N. N. ir jos nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), tai ši byla iš naujo nagrinėti pirmojoje instancijoje perduotina Klaipėdos miesto apylinkės teismui.

2. Teismai pažeidė materialinės teisė normas, reglamentuojančias sutuoktinių turto padalijimo (CK 3.116 – 3.129 straipsniai), vaiko teisių ir interesų apsaugos principus.

Teismai be pagrindo taikė CK 3.123 straipsnio 1 dalį, kurioje yra išvardytas sąrašas atvejų, kada teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Faktas, kad A. N. namą statė iš nusikalstamu būdu gautų lėšų, nebuvo nustatytas nei baudžiamojoje, nei civilinėje bylose.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38-39 straipsniuose nustatyta, kad valstybė saugo ir gina šeimą, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Vaikų teisių apsauga laikytina viešojo intereso gynėja. Tos pačios nuostatos yra ir CK 3.3 straipsnyje. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos ratifikuotos Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Teismai, formaliai konstatavę, kad dalydami turtą jie atsižvelgė į nepilnamečio vaiko interesus, iš tiesų ir iš N. N. , ir iš jos nepilnamečio vaiko nusavino kelių šimtų tūkstančių vertės turtą.