Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Belvista“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 13638 teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 30-33, 44-47).

Byloje nustatyta, kad VDI Vilniaus teritorinio skyriaus specialistai nuo 2019 m. spalio 18 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d. atliko UAB „Belvista” veiklos tyrimą ir 2019 m. lapkričio 15 d. surašė nelegalaus tyrimo darbe aktą Nr. NDA 1090-0192 (b. l. 71-74), kuriame nustatė, jog patalpose adresu (duomenys neskelbtini), kuriose veiklą vykdo UAB „Belvista“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, su kompiuteriu buvo rastas J. Z., kuris neva dirbo pareiškėjos naudai nesudaręs darbo sutarties.

2019 m. lapkričio 25 d. VDI surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. VDI-ANRP-2399-2019 pareiškėjos vadovui V. O., kuriame nurodė, kad jis, būdamas pareiškėjos vadovu, pažeidė imperatyvias DK bei Įstatymo nuostatas, o būtent: esant darbo sutarties požymiams, nesudaręs rašytinės darbo sutarties ir apie J. Z. įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešdamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, nelegaliai įdarbino, ir 2019 m. lapkričio 6 d. leido pareiškėjos naudai vykdyti programuotojo darbą (b.l. 69-70).

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 31 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-6228-1122/2019 V. O. už ANK 95 straipsnio 1 dalies pažeidimą paskyrė minimalią įstatyme numatytą 1000 Eur dydžio baudą (b. l. 49-56, 87). Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nutarimą (b.l. 61-65).

2020 m. sausio 13 d. VDI surašė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą juridiniam asmeniui Nr. UĮPPJ 1090-0005 (b. l. 42-43), kuriame nurodė, kad UAB „Belvista“ pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Darbo kodekso 42 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, o būtent nesudariusi rašytinės darbo sutarties ir apie J. Z. įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešdama valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, nelegaliai įdarbino, ir 2019 m. lapkričio 6 d. leido įmonės naudai adresu (duomenys neskelbtini) UAB „Belvista“ gamybinėse patalpose vykdyti programuotojo darbą, tokiu būdu UAB „Belvista“ pažeidė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

2020 m. sausio 29 d. VDI priėmė Nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 13638 (b. l. 44-47), kuriuo nustatė, kad UAB „Belvista“ pažeidė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Darbo kodekso 42 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, o būtent nesudariusi rašytines darbo sutarties, ir apie J. Z. įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešdama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, nelegaliai įdarbino, ir 2019 m. lapkričio 6 d. leido pareiškėjos naudai vykdyti programuotojo darbą. Konstatavo, kad atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nėra. Remiantis Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalies 3 punktu skyrė pareiškėjai UAB „Belvista“ 1500 Eur dydžio baudą.

Pareiškėjos nuomone, Nutarimas pažeidžia non bis in idem principą bei teisingumo, sąžiningumo principus, o bauda yra perteklinė ir paneigianti savo tikslą. Pareiškėjos nuomone, finansinė ekonominė sankcija prilyginama ANK nuobaudai. Be to, VDI ignoravo Įstatymo 56 straipsnio 10 dalies nuostatą, nemotyvuotai skyrė baudą artimą sankcijoje numatytam sankcijos vidurkiui.

Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, kad šis įstatymas nustato pagrindines užimtumo formas ir jų sistemą, darbo ieškančių asmenų užimtumo rėmimo sistemos teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių subjektų funkcijas, darbo rinkos paslaugų teikimo ir užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo organizavimą ir finansavimą, atsakomybę už nelegalų darbą, užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą. Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad šiuo įstatymu nustatytos darbo rinkos paslaugos ir užimtumo rėmimo priemonės taikomos ir darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, ir darbdaviams fiziniams asmenims, kurie yra nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai (4 punktas).

Darbo kodekso 42 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų. To paties straipsnio 2 dalis: apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje.

Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, pažymi, kad Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Taigi, šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką, non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos nacionalinės teisės konstitucinis principas. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, apibendrindama minėtas Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas, pažymėjo, kad Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Šiuo aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad reikalavimas laikytis principo, draudžiančio bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą, adresuojamas tiek įstatymų leidžiamajai valdžiai, bendrosiomis teisės normomis reglamentuojančiai teisinius santykius, susijusius su neigiamų teisinių pasekmių taikymu asmenims, pažeidusiems teisę, tiek vykdomajai valdžiai, leidžiančiai poįstatyminius teisės aktus, tiek viešojo administravimo institucijoms, taikančioms teisės aktų nuostatas ir priimančioms individualius administracinius aktus, susijusius su konkrečių sankcijų taikymu subjektams. Lietuvos Respublikos teismai, vykdydami teisingumą, taip pat privalo užtikrinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju asmuo nebūtų nubaustas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „Belvista“ vadovas yra V. O. (nuo 2018 m. rugsėjo 23 d.), taigi, šiuo atveju ir pareiškėjos (darbdavio) oficialus atstovas, juridinio asmens valdymo organas (Civilinio kodekso 2.81 straipsnis, Darbo kodekso 21 straipsnis). Tai patvirtina ir viešojo registro duomenys (b. l. 87-88). Bendrosios kompetencijos teismai įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais administracinio nusižengimo byloje nustatė, kad 1 asmenį nelegaliai įdarbino UAB ,,Belvista“ direktorius V. O., kurio atžvilgiu taikyta administracinė atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas). Įstatymo 56 straipsnio, ANK, Darbo kodekso nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad šiuo atveju pareiškėja UAB „Belvista“ yra darbdavys, kuriam Įstatymo taip pat numatyta atsakomybė už nelegalų darbą (Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taikant ekonominę sankciją (Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja teigia, kad už tą patį teisės pažeidimą yra baudžiamas tas pats asmuo, t.y. juridinio asmens vadovas ir fizinis asmuo V. O.. Teismas su pareiškėjos pozicija nesutinka ir konstatuoja, kad šioje situacijoje nėra baudžiamas tas pats asmuo, nes nėra nustatytas asmens tapatumas, taip pat pažeidimo tapatumas, t. y. būtini požymiai, sudarantys sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Pažymėtina tai, kad skundžiamu Nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui UAB „Belvista“, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui V. O.. UAB „Belvista“ yra juridinis asmuo, tačiau, nors administracinė nuobauda ir yra paskirta šio juridinio asmens direktoriui (juridinio asmens valdymo organui), negalima daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui. Pareiškėjos argumentas, kad VDI inspektorius surašydamas administracinio nusižengimo protokolą, nuobaudą už ANK 95 straipsnio 1 dalies pažeidimą kvalifikavo kaip nuobaudą, skiriamą ne V. O., kaip fiziniam asmeniui, o V. O., kaip pareiškėjos vadovui, įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, nėra reikšminga. Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismai kaltu dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo pripažino V. O. (fizinį asmenį) ir būtent V. O. skyrė administracinę nuobaudą. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo protokolas ir nutarimas dėl ekonominės sankcijos buvo surašytas juridiniam asmeniui - UAB „Belvista“. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo IV skyriuje yra numatyta juridinių asmenų atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą - nelegalų darbą, t.y. finansinė sankcija juridiniam asmeniui, o ne kaip ANK numatytam subjektui. ANK nėra įtvirtintas juridinio asmens administracinės atsakomybės institutas. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, ir todėl, kad vienu atveju finansinė sankcija mokama iš juridinio asmens turto, kitu (ANK) atveju bauda iš konkretaus fizinio asmens turto, t. y. vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju finansinę sankciją gavęs subjektas - juridinis asmuo.

Įstatymo 56 straipsnio 10 dalis numato, kad šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Teismas pažymi, kad Įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (pvz. ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., kas atsako visu fizinio asmens turu) ir yra patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, tuomet taikyti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo yra negalima, nes būtų pažeistas non bis in idem principas (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. II-119-908/2017).

Pažymėtina, jog ekonominės sankcijos, skiriamos už Įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas (Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1488-402/2019, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1935-595/2019).

Įvertinus tai, kad Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nurodyta, jog atsakomybė už šio teisės akto nuostatų pažeidimą yra taikoma darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, tai, kad pareiškėja atitinka Darbo kodekso 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, darytina išvada, jog jai ekonominė sankcija už pažeidimą nustatytą Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte pritaikyta pagrįstai, todėl Nutarimas laikytinas teisėtu.

Įstatymo 60 straipsnio 1 – 2 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad šio įstatymo 56 straipsnyje numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytos institucijos. Šio įstatymo 57 ir 58 straipsniuose numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria Valstybinė darbo inspekcija. Šie pažeidimai tiriami, pažeidimų protokolai surašomi ir bylos nagrinėjamos mutatis mutandis vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksu. Įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas.

Taigi, kaip jau minėta, pažeidimų protokolai surašomi ir tokio pobūdžio bylos nagrinėjamos mutatis mutandis vadovaujantis ANK. Nagrinėjamu atveju įvertinus protokolo ir nutarimo turinį, matyti, kad jokie esminiai ANK imperatyvūs 567 straipsnio 1 – 2 dalių, 569 straipsnio 1 – 4 dalių, 629 straipsnio reikalavimų pažeidimai nebuvo padaryti, pareiškėjos veika buvo kvalifikuota tinkamai, surinkti pažeidimą patvirtinantys įrodymai, gautas atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimas, protokole, nurodytos procesinės pareiškėjos teisės, su protokolo turiniu supažindintas pareiškėjos atstovas, Nutarimas priimtas išnagrinėjus pažeidimo bylą. Apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą institucijoje pareiškėjo atstovui buvo pranešta tinkamai (b. l. 42-43, 44-47).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas. Taigi, darytina išvada, kad UAB ,,Belvista“ direktorius (šioje byloje pareiškėjos atstovas) nelegaliai įdarbino 1 asmenį ir veikė kaip uždarosios akcinės bendrovės įgaliotas asmuo (atstovas), UAB „Belvista“ nelegaliai dirbo 1 asmuo (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis). Šios aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo nutarimu. Todėl jų iš naujo tirti, įrodinėti nereikia. Todėl pareiškėjos nurodyti argumentai, kad VDI turėjo tirti būtent pareiškėjos atsakomybės sąlygas, pareiškėjui inkriminuojamo pažeidimo turinį, išsiaiškinti kitas pažeidimo tyrimui reikšmingas aplinkybes ir atitinkamai motyvuoti skundžiamą nutarimą, nepagrįsti ir atmestini. Juolab, kaip matyti iš Nutarimo turinio, jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (ekonominė sankcija) yra motyvuota, taigi, visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Nutarimas visiškai atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, nustatytus ANK 618 straipsnyje. Nenustatyta, kad priimant skundžiamą Nutarimą, buvo pažeistos materialinės, bei procesinės teisės normos, šis Nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus.

Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Tokie patys veiksmai, padaryti darbdavio, jau bausto už šį pažeidimą per pastaruosius 2 metus, užtraukia baudą darbdaviui nuo 2 896 iki 5 792 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį.

Pareiškėja teigia, kad neva jai paskirta 1500 Eur bauda yra per didelė, buvo paskirta ne minimali, o Įstatymo vidurkiui artima bauda, ir tai, pareiškėjos nuomone, neatitinka padaryto pažeidimo ir finansinės sankcijos paskirties.

Dėl šių pareiškėjos nurodomų argumentų teismas pažymi, kad UAB „Belvista“ atstovaujantis J. K. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje nepripažino, kad įmonė padarė šio Įstatymo pažeidimą, nenurodė, kad yra kitos Įstatyme numatytos lengvinančios aplinkybės. Lengvinančių pareiškėjos atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Pareiškėjos teiginiai, kad pažeidimas buvo nedelsiant pašalintas ir pripažintas, vertintini kritiškai, nes kaip matyti iš pateiktų įrodymų į bylą, J. Z. UAB „Belvista“ buvo įdarbintas tik 2019 m. lapkričio 18 d. (b. l. 83). Darbo laikas 2019 m. lapkričio 6 d. neįtrauktas į asmens socialinio draudimo stažą. Nepateikta jokių duomenų apie žalos atlyginimą. Kitos pareiškėjos minimos skunde aplinkybės dėl baudos dydžio nereikšmingos. Todėl teismo vertinimu, pagrįstai atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalies nuostatomis pareiškėjai buvo skirta ekonominė sankcija, kuri yra mažesnė nei minimumo ir maksimumo vidurkis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad VDI teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė Įstatymo nuostatas. Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti pagal pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus.

Nors pareiškėja skunde išdėsto daugiau argumentų dėl ginčijamo Nutarimo nepagrįstumo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai ir reikšmingi sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Belvista“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.