- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-04
- Bylos Nr.
- 2A-181-278/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Zina Mickevičiūtė, Birutė Valiulienė (pran.)
- Atsakovas
- G. R.
- Ieškovas
- D. R.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-181-278/2016
Teisėjas Vygintas Mažuika Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04497-2015-5
2016 m. kovo 4 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5629-828/2015 pagal ieškovės D. R. ieškinį atsakovui G. R., trečiajam asmeniui akcinei bendrovei (toliau - AB) SEB bankas, išvadą teikiančiai institucijai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė D. R. prašė teismą nutraukti santuoką dėl atsakovo G. R. kaltės, nepilnametės dukters G. R. gyvenamąją vietą nustatyti su ja bei priteisti iš atsakovo kas mėnesį po 200 Eur dukters išlaikymui ir 7 200 Eur įsiskolinimą dukrai išlaikyti, padalinti santuokoje įgytą turtą – atsakovui priteisti 1 200 Eur vertės televizorių „Panasonic“; pripažinti, kad prievolė AB SEB bankui, pagal 2002-08-20 kredito sutartį, yra jos asmeninė prievolė bei įpareigoti atsakovą per 10 dienų nuo teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo su asmeniniais daiktais išsikelti iš šeimos būsto. Nurodė, kad atsakovas nenori dirbti pastovaus darbo, nesistengia dėl šeimos gerovės, neprisideda prie vaikų ir namų ūkio išlaikymo. Teigė, jog bendro ūkio su atsakovu nebeveda daugiau nei penkeri metai, dėl nepagarbos jos atžvilgiu, psichologinio smurto, namai tapo nemieli, visi gyvena pastovioje emocinėje įtampoje. Nurodė, jog nepilnametę dukrą ir ją sieja labai artimas ryšys, todėl dukters gyvenimas kartu su ja labiausiai atitiktų vaiko interesus, o dukters išlaikymui kas mėnesį reikalinga apie 410 Eur. Bylos nagrinėjimo metu išlaikymo dydį dukrai ieškovė sumažino iki 145 Eur bei atsisakė reikalavimo priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino, bylos dalį, kurioje ieškovė atsisakė reikalavimų, nutraukė, o kitą dalį paliko nenagrinėta. Teismas konstatavo, jog šalių santuoka yra iširusi ir dėl to yra kalti abu sutuoktiniai. Darė išvadą, jog nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymas su motina labiausiai atitiks vaiko interesus. Konstatavo, jog prašoma nustatyti atsakovo pareigos išlaikyti dukrą forma ir dydis atitinka tėvų turtinės padėties ir vaiko poreikių proporcingumo principą. Ieškovės prašymą priteisti atsakovui televizorių, neprašant piniginės kompensacijos, pripažino pagrįstu ir tenkintinu. Šalims nepateikus įrodymų apie jokį kitą dalintiną turtą, kuris galėtų būti bendrąja jungtine šalių nuosavybe ir pagal įstatymą turėtų būti padalintas, teismas pripažino jo nesant. Trečiajam asmeniui neprieštaraujant, prievolę pagal 2002-08-20 kredito sutartį pripažino ieškovės asmenine prievole. Teismas konstatavo, jog ieškinys patenkintas visiškai ir byloje susidariusios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo. Nustatė, kad ieškovė reikalavimo dėl išlaikymo vaikui įsiskolinimo priteisimo iš atsakovo atsisakė, todėl šioje dalyje byla nutrauktina, o reikalavimas dėl atsakovo iškeldinimo iš gyvenamojo būsto paliktinas nenagrinėtu, kaip nesusijęs su santuokos nutraukimo byla.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas G. R. prašo iš dalies panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad sutinka su teismo sprendimu dėl materialinio išlaikymo priteisimo nepilnamečiam vaikui periodinėmis išmokomis bei dukters gyvenamosios vietos nustatymu su motina ir šioje dalyje sprendimo neskundžia. Teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino jo neatvykimo į teismo posėdį priežasčių, dėl ko jis prarado teisę žodinio proceso metu dalyvauti teismo posėdyje, duoti parodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus, teikti prašymus ir kt., tuo pažeidžiant rungimosi, dispozityvumo, betarpiškumo, žodiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Nurodo, kad teismas matė šalių tam tikrais klausimais pozicijų prieštaravimus, todėl turėjo betarpiškai išklausyti abi šalis. Mano, to nepadarius, teismas negalėjo iš esmės teisingai išspręsti bylą bei įsitikinti abiejų sutuoktinių valia, kad santuoka faktiškai iširo ir nėra galimas sutuoktinių susitaikymas. Teigia, jog teismas pernelyg formaliai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias šalių neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, neatskleidė bylos esmės ir ginčą iš dalies išsprendė neteisingai. Nurodo, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Mano, jog dėl ieškovės kaltės iširo santuoka, nes D. R. nesiekė išsaugoti šeimos. Teigia, jog dėl bendrų sutuoktinių sprendimų, jo darbo santykiai buvo nutrūkę, jis prižiūrėjo 6 mėnesių dukrą. Be to, nurodo, jog jis daugiau laiko skirdavo vaikų užklasinei veiklai, vežiojo į būrelius, pas gydytojus, tvarkė namą ir aplinką, rūpinosi kuru šildymo sezonui, skyrė laiko ir pastangų teisminiam procesui, bendram šeimos labui kompensacijai iš AB „Lietuvos dujos“ gauti. Nurodo dedąs pastangas turėti stabilų nuolatinį darbą, kad kuo geriau užtikrintų materialinę gerovę tiek sau, tiek vaikams, tiek šeimai. Teigia, jog sutuoktinių nesieja šilti jausmai, nebegyvena santuokinio gyvenimo, tačiau norėtų, kad šeima liktų gyventi kartu, mano, jog išliko bendri interesai - abu rūpinasi vaikais, namo išlaikymu. Be to, nurodo, jog siekė išsaugoti šeimą, sutiko pasirašyti sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį ir buvo sutarę, kad jis gaus dalį kompensacijos už turtą. Teigia, kad byloje nenustatytas ir nepadalintas visas šalių turtas, nes santuokos metu įsigiję namą, įgijo ir kilnojamojo turto. Nurodo, kad paskola namo įsigijimui, paimta 2002 metais, mokėta iš bendro šeimos biudžeto, dalis lėšų buvo jo asmeninės, tėvams pardavus savo nekilnojamąjį turtą ir padovanojus lėšas, buvo daryti einamieji remontai, pirkti namų apyvokos daiktai, baldai. Be to, teigia sprendimui esant prieštaringam, nes teismas nurodo tai ieškiniui esant iš dalies tenkintinam, tai ieškiniui patenkinamam visiškai. Nurodo, jog teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nesuteikė galimybės pateikti įrodymus apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atkreipia teismo dėmesį, jog sprendimas buvo išsiųstas adresu, kuriuo jis negyvena ir mano ieškovei nurodžius neteisingą adresą, todėl jam galėjo būti neišsiųsti visi bylos dokumentai. Prašo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nes toks bylos nagrinėjimo būdas leistų šalims ir teismui aprėpti visus ginčo situacijos nagrinėjimo faktinius ir teisinius aspektus, būtų įgyvendintas teisės būti išklausytam principas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė D. R. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie teismo posėdį, turėjo pakankamai laiko pasiruošti bylos nagrinėjimui, neprašė atidėti bylos nagrinėjimo. Teigia, jog atsiliepime į ieškinį neprašė patikslinti dalintino turto, o priešieškinio nereiškė, nors apeliantą konsultavo teisininkas bei ruošė atsiliepimą į ieškinį. Nurodo, kad atsisakė reikalavimo dėl materialinio išlaikymo įsiskolinimo priteisimo gerai pažindama atsakovą ir žinodama jo gyvenimo būdą, nes ir šiuo metu atsakovas visiškai nemoka išlaikymo dukrai, yra susidaręs įsiskolinimas. Teigia, kad mažametę dukrą atsakovas prižiūrėjo tik 6 mėnesius, ginče su AB „Lietuvos dujos“ byloje atstovavo teisininkas, o ne atsakovas. Nurodo, jog G. R., notarine tvarka pasidalijant santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą, pripažino tiek kilnojamam, tiek nekilnojamam turtui esant įgytam jos dėka ir jokių galimybių prisidėti prie kredito bankui grąžinimo neturi, turto pasidalijimo sutarties neginčijo. Tvirtina, kad dėl kilnojamojo turto padalijimo apeliantas nėra pareiškęs jokio reikalavimo, atsiliepime į ieškinį nurodė tik televizorių, kurį pirmosios instancijos teismas jam ir priteisė. Nurodo, jog jai nėra žinoma atsakovo paveldėto buto nuoma, kas rodo jiems gyvenant atskirus gyvenimus ir nebendraujant. Teigia, kad teismas atskleidė bylos esmę, pasisakė dėl visų jos keltų reikalavimų, įvertino atsakovo atsiliepimą į ieškinį, išnagrinėjo visus įrodymus, esančius byloje ir jokių klaidingų išvadų nepadarė. Mano nesant būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas G. R. prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, jog žodinis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra būtinas, nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Byloje nustatyta, jog G. R. yra pateikęs atsiliepimą į ieškinį, t.y., išreiškęs nuomonę dėl ieškovės reikalavimų, o apeliaciniu skundu – nesutikimo su sprendimu motyvus, todėl teisėjų kolegija gali juos įvertinti ir nagrinėdama bylą rašytinio proceso tvarka. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes ir šių duomenų pagrindu galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).
Iš bylos duomenų matyti, jog, gavęs atsakovo G. R. atsiliepimą į ieškinį, pirmosios instancijos teismas 2015-07-13 nutartimi skyrė bylos nagrinėjimą iš esmės žodinio proceso tvarka 2015-10-13 dienai (b. l. 44). Apie teismo paskirtą teismo posėdį, G. R. buvo informuotas pasirašytinai 2015-08-20 (b. l. 61). Nustatyta, kad 2015-09-28 teismui buvo pateikta pažyma, jog G. R. nuo 2015-09-29 iki 2015-12-23 išvyksta į komandiruotę, tačiau prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, G. R. teismui nepateikė, o į 2015-10-13 teismo posėdį neatvyko (b. l. 64, 74). CPK 384 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog tuo atveju kai atsakovas, gavęs šaukimą, bet neprašęs bylą nagrinėti jo nesant, be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, teismas bylą nagrinėja iš esmės. Procesinės teisės normos, reglamentuojančios šalies neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, komandiruotės nelaiko svarbia priežastimi (CPK 246 str.). Kadangi apeliantui G. R. nuo 2015-08-20 buvo žinoma teismo posėdžio data, todėl jis turėjo realias galimybes suderinti savo darbines funkcijas su paskirto teismo posėdžio data, ar prašyti teismą atidėti bylos nagrinėjimą ir skirti kitą posėdžio datą, tačiau jokių veiksmų neatliko, todėl, atsakovui neatvykus į posėdį be svarbių priežasčių, teismas turėjo teisę bylą nagrinėti iš esmės. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad atsiliepimą į ieškinį G. R. padėjo parengti teisininkas, todėl neatmestina, jog atsakovas turėjo galimybes pasiaiškinti neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, savo teises, tame tarpe ir prašyti teismą atidėti bylos nagrinėjimą. Įvertintina ir ta aplinkybė, jog atsiliepime į ieškinį G. R. nurodė bylą vesiąs be advokato, todėl neatmestina, jog jam buvo išaiškintos ir žinomos procesinės teisės ir pareigos (b. l. 42). Kadangi atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė savo poziciją dėl pareikštų reikalavimų, o teismas nenustatė privalomo jo dalyvavimo teismo posėdyje, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę priimti sprendimą, įvertinus šalių teiktus paaiškinimus (CPK 246 str. 2 d., 284 str. 2 d.). Dėl paminėtų motyvų apelianto G. R. teiginiai, jog teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias šalių neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, neatskleidė bylos esmės ir ginčą iš dalies išsprendė neteisingai, yra atmestini.
Apeliaciniu skundu G. R. neginčija teismo sprendimo dalyje dėl nepilnametės dukters G. gyvenamosios vietos nustatymo bei periodinio išlaikymo dydžio priteisimo. Nenustačius procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų bei sutikdama su teismo motyvais, teisėjų kolegija dėl išspręstų reikalavimų nepasisako.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad 1995-04-22 šalių sudaryta santuoka, kurios metu gimė dukterys G. ir G., yra iširusi (b. l. 11-13). Šios aplinkybės šalys neneigia, tačiau nurodo skirtingas santuokos iširimo priežastis. Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 3.60 straipsnio 2 dalies nuostatas sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas įstatyme ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo neįmanomas. CK 3.27 straipsnyje nustatyta sutuoktinių pareiga būti vienas kitam lojaliems ir vienas kitą gerbti, remti moraliai, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar sutuoktinio poreikių tenkinimo. Tai reiškia, kad sutuoktinis šeimoje ir už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio ir šeimos interesais, vengti asmeninių ir šeimos interesų supriešinimo. Lojalumo pareiga reikalauja iš sutuoktinio abipusio pasitikėjimo vienas kitu ir atvirumo, kartu tai reiškia ir protingą toleranciją ir pakantumą, be kurio neįmanomas darnus šeimos gyvenimas. Pareiga gerbti vienas kitą reiškia, kad sutuoktiniai privalo paisyti vienas kito nuomonės, būti ištikimi, spręsti gyvenimo klausimus bendru sutarimu. Nagrinėdamas D. R. ir G. R. santuokos iširimo priežastis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai, tačiau G. R. teigia, jog santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes D. R. nesiekė išsaugoti šeimos. Bylos duomenys patvirtina, jog abi ginčo šalys nebuvo viena kitai pagarbios, lojalios, nerėmė vienas kito (b. l. 5-10, 42). Ieškovė nurodė, jog atsakovas nedirbo. Apeliaciniu skundu G. R. nepaneigė aplinkybių, jog jo darbiniai santykiai buvo trumpalaikiai, kas leidžia daryti išvadą, jog prie šeimos išlaikymo G. R., atskirais laikotarpiais, neprisidėjo (b. l. 18-25, 38-39, 56-59, 65, 82-86). Aplinkybė, jog apeliantas rūpinosi vaikais, iš esmės negalėjo įtakoti jo darbinės veiklos, nes vaikais rūpinasi ir dirbantys asmenys. G. R. neneigia, jog šalys negyvena santuokinio gyvenimo, o aplinkybių, kad jis būtų siekęs išsaugoti šeimą, byloje nenustatyta (CPK 178 str.). Minėtos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog byloje nepaneigta teismo išvada, kad šalių santuoka yra iširusi dėl abiejų sutuoktinių kaltės, todėl naikinti ar keisti sprendimą šioje dalyje, nėra pagrindo.
Nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą, be kitų klausimų, sprendžiamas turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo klausimas (CK 3.116 str.). Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, nustatomas bendras sutuoktinių bei asmeninis turtas (CK 3.118 str.). Ieškovė D. R. ieškiniu prašė priteisti atsakovui televizorių, 1 200 Eur vertės, pripažinti prievolę AB SEB bankui jos asmenine prievole (b. l. 5-10). Apeliantas tvirtina, jog teismas netyrė, kokį kitą turtą įgijo šalys santuokos metu. Nustatyta, kad 2013-07-09 D. R. ir G. R. sudarė sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, pagal kurią šalys susitarė, jog žemės sklypas ir gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise atitenka D. R. (b. l. 14-17). Teismui nepateikta duomenų, kad 2013-07-09 sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis būtų nuginčyta ar pripažinta negaliojančia, todėl teismui nebuvo pagrindo žemės sklypo ir namo priklausomumą vertinti kitaip nei nustatyta šalių sutartimi (CPK 12 str., 178 str.). Teikiant ieškinį dėl santuokos nutraukimo, vienas iš reikalavimų ieškovui yra pateikti duomenis apie bendrą sutuoktinių turtą (CPK 382 str. 1 d. 4 p.). Ieškinyje D. R. nurodė, jog santuokoje įsigytas plazminis televizorius „Panasonic“ su televizoriaus staliuku skirtinas atsakovui. Atsiliepime į ieškinį atsakovas G. R. nurodė, jog santuokoje yra įsigyti baldai, tačiau kito dalintino turto ir kaip jį teismas turi padalinti, nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo tirti, kokį turtą sutuoktiniai įgijo santuokos metu. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų ginčo šalis įgijus dalintiną turtą, kurio teismas nepadalijo, tokio turto apeliantas G. R. nenurodo ir apeliaciniame skunde. Iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados matyti, jog apsilankymo šalių nepilnametės dukters G. gyvenamojoje vietoje nustatyta, jog ji naudojasi kambaryje esančiais baldais, kompiuteriu, tačiau neatmestina, jog kompiuteris, baldai yra skirti dukters poreikiams tenkinti ir šis turtas negali būti dalintinas (b. l. 67-68, CK 3.120 str., CPK 12 str., 178 str.). Nesant kitų duomenų apie santuokoje įsigytą kilnojamąjį turtą konstatuoti, jog jis yra nepadalintas, nėra pakankamo pagrindo.
Bylos nagrinėjimo metu, ieškovė atsisakė dalies reikalavimų (išlaikymo įsiskolinimo priteisimo), todėl teismas pagrįstai šioje dalyje bylą nutraukė, o konstatavęs, jog reikalavimas dėl įpareigojimo išsikelti iš ieškovei priklausančio būsto santuokos nutraukimo byloje nenagrinėtinas, šioje dalyje reikalavimą paliko nenagrinėtą. Tenkindamas reikalavimus dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas pagrįstai nurodė, jog ieškinys, dėl minėtų reikalavimų, yra tenkintinas. Dėl paminėto, konstatuoti, jog sprendimas yra neaiškus, prieštaringas, nėra pagrindo
Išnagrinėjus bylą, ginčo rezultatas vertinamas pagal patenkintų ieškinio reikalavimų apimtį. Įvertinęs reikalavimų išsprendimą – patenkinęs ieškovės D. R. reikalavimus jos nurodytu būdu, teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų klausimą, pagrįstai tenkino ieškovės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas visa apimtimi iš atsakovo. Teisėjų kolegija pažymi, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos nėra per didelės ir neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų atstovavimo išlaidų maksimalių dydžių, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog šios išlaidos iš atsakovo priteistos nepagrįstai.
Dėl paminėtų motyvų naikinti ar keisti sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Byloje nustatyta, kad už apeliacinį skundą G. R. sumokėjo 41 Eur žyminį mokestį, o už atsiliepimo į apeliacinio skundo parengimą D. R. - 150 Eur (b. l. 87, 96). Atmetant apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo G. R. (CPK 93 str. 1 d..)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš G. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų D. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.