Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais, 3 dalimi, S. B. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Priteista iš S. B. S. P. 1 450 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė savo šeimos narį, t. y. 2013 m. liepos 20 d., apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), S. G. priklausančio buto kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buitinio konflikto su savo sugyventine O. J. metu tyčia vieną kartą peiliu dūrė O. J. į pilvo sritį, taip padarydamas jai durtinę-pjautinę kiauryminę pilvo žaizdą su skrandžio ir kasos sužalojimu, sukėlusią kraujo išsiliejimą į pilvo ertmę, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to nuo patirto sužalojimo nukentėjusioji O. J. įvykio vietoje mirė.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistojo gynėja prašo nuteistojo S. B. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Teismo nuosprendžiu neginčijamai nustatyta, kad S. B. dėl asmeninių priežasčių sukonfliktavęs su savo sugyventine O. J., tyčia vieną kartą dūrė jai peiliu į pilvo sritį, padarydamas šiai durtinę - kiauryminę pilvo žaizdą su skrandžio ir kasos sužalojimu, sukėlusią kraujo išsiliejimą į pilvo ertmę, O. J. nuo patirto sužalojimo mirė.

Apeliantas skunde neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Kita vertus, jokių abejonių dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisėjų kolegijai taip pat nekilo. Pats apeliantas pripažįsta savo kaltę, parodymų patikrinimo vietoje metu jis parodė, kur ir kokiu būdu sužalojo sugyventinę O. J., nurodytas aplinkybes patvirtino apklausta kaip liudytoja jo motina J. B.. Jų nurodyta sužalojimo vieta, laikas ir būdas sutampa su specialisto išvadoje nurodytu sužalojimo laiku ir mechanizmu. Įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys apie rusvos spalvos, panašias į kraują dėmes ant paklodžių bei pagalvės užvalkalų ir peilį patvirtina jų nurodytą įvykio vietą ir nusikaltimo įrankį. Pažymėtina, kad teismas faktines aplinkybes nustatė išsamiai išanalizavęs įrodymus. Teismas rėmėsi leistinais ir patikimais įrodymais. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent nuteistojo S. B. sąmoningai padaryta veika (dūrimas peiliu į pilvą), o ne kokios nors kitos atsitiktinės aplinkybės sukėlė nukentėjusiosios mirtį. Tyčinis savo šeimos nario gyvybės atėmimo pobūdis byloje nustatytas teisingai, baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veiką pritaikytas tinkamai. Teismas pagrįstai inkriminavo apeliantui kilusius padarinius kaip padarytus tyčia ir apkaltino jį tyčia nužudžius O. J., nors jis teigė, kad suduodamas nukentėjusiajai smūgį peiliu į pilvą negalvojo, jog savo poelgiu ją nužudysiąs. Teismas visiškai pagrįstai galimų padarinių numatymą kildino iš apelianto gyvenimo patirties. Iš gyvenimo patirties normalaus protinio išsivystymo žmogus žino, kokius padarinius gali sukelti smūgis peiliu į gyvybiškai svarbią kūno dalį – pilvą, t. y. numato, kad smūgis peiliu gali sukelti sveikatos sutrikdymą ar net mirtį. Taigi nagrinėjamoje situacijoje teismas, remdamasis bendrais pažinimo dėsniais, pagrįstai konstatavo mirties numatymą kaip sudedamąją tyčios dalį, net ir apeliantui neigiant mirties numatymą. Nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad nuteistasis nesuvokė daromos veikos pavojingumo, naudodamas peilį prieš kitą žmogų. Suduodamas tokio pobūdžio smūgį, apeliantas suvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnį, numatė pavojingus padarinius. Vadinasi, jo subjektyvioji veika turėjo intelektualųjį tyčios elementą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. B. bausmę, vadovavosi BK 61 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio nuostatomis, t. y. įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, savo sprendimą išsamiai motyvavo ir paskyrė mažesnę bausmę nei jos vidurkis. Teismo paskirtoji bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.

Keisti nuosprendį dėl nuteistojo S. B. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos nuosprendis, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.