Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

2021-01-13 · Civilinė byla Nr. e2YT-1976-960/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-01-13
Bylos Nr.
e2YT-1976-960/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-28381-2020-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dariuš Lučinski
Pareiškėjas
L. M. E.
Suinteresuotas asmuo
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2YT-1976-960/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28381-2020-0Procesinio sprendimo kategorija 3.4.5.2.; 3.2.6.1 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUTARTIS2021 m. sausio 13 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Dariuš Lučinski, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo L. M. E. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjo senelis H. I. (H. I.) M. (anksčiau žinomas kaip C. I. M.), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Nurodo, kad Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, o kartu su juo ir turimus dokumentus, patvirtinančius tai, kad pareiškėjo senelis H. I. (H. I.) M. (anksčiau žinomas kaip C. I. M.), (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) teikimą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) buvo priimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuspręsta pareiškėjo prašymo netenkinti, nepakakus pareiškėjo pateiktų dokumentų patvirtinti, kad pareiškėjo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas, neturėdamas kitos galimybės įrodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimą, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) XXVI skyriuje nustatyta tvarka teikia šį pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjo senelis H. I. (H. I.) M. (anksčiau žinomas kaip C. I. M.) buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., nustatymo. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas įgytų teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, jog faktą, kad jo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., patvirtina: 1) pareiškėjo motinos R. S. M. Pietų Afrikoje išduotas gimimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini); 2) (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje išduotas Natūralizacijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – natūralizacijos liudijimas), kuris patvirtina, kad pareiškėjo senelis (duomenys neskelbtini) gimė (duomenys neskelbtini), o jame nurodyti pareiškėjo senelio tėvai (pareiškėjo proseneliai) S. L. M. ir Sora R. K. turi Lietuvos pilietybę; 3) Jungtinės Karalystės Nacionaliniame archyve saugomas (duomenys neskelbtini) keleivių, vykusių laivu „(duomenys neskelbtini)“ iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašas, kuriame nurodoma, kad C. I. M. kartu su savo tėvu S. L. M. (duomenys neskelbtini) išvyko į Pietų Afriką, o C. I. M. ir jo tėvas – Lietuvos piliečiai; 4) Ataskaita iš plačiai naudojamoje Žydų tautybės imigrantų į Pietų Afriką geneologinių tyrimų platformoje / duomenų bazės www.jewishroots.ac.za, apie pareiškėjo senelio atvykimą į (duomenys neskelbtini) tuo pačiu iš Jungtinės Karalystės keliavusiu laivu „(duomenys neskelbtini)“; 5) 2019 m. sausio 15 d. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažyma, kurioje nurodoma, kad H. I. M. (H. I. M.) (anksčiau žinomas kaip C. I. M.), S. L. M. (anksčiau – M.) sūnus, (duomenys neskelbtini), su savo tėvu, broliais ir seserimis, (duomenys neskelbtini) atvyko į Pietų Afriką iš Lietuvos būdami Lietuvos Respublikos piliečiais, o lietuviškas vardas C. I. M. Pietų Afrikoje buvo pakeistas į H. I. M. (H. I. M.); 6) 2018 m. lapkričio 21 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kuria patvirtinama, jog dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjo senelis būtų netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, nerasta; 7) 2018 m. lapkričio 8 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma, kurioje nurodyta, kad archyvas (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės 1902-1904 metų metrikų knygų saugoti negavo.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog nesutinka su pareiškimu, prašė jį palikti nenagrinėtą, o teismui nusprendus pareiškimą nagrinėti – jį atmesti. Nurodo, kad kreipimasis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo galimas tada, kai Migracijos departamento direktoriaus sprendimu Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra buvo nutraukta. Pareiškėjo atveju, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui (duomenys neskelbtini) priėmus įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra buvo ne nutraukta, o pasibaigusi. Minėtos procedūros pasibaigimas nėra tapatus procedūros nutraukimui. Įsakyme numatyta, kad jį galima apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau Migracijos departamento nuomone, pareiškėjas, neskųsdamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro nutarimo, o prašydamas teismo nustatyti juridinį faktą, piktnaudžiauja juridinio fakto institutu, siekia apeiti administracines procedūras, o kreipimasis į teismą būtų galimas tik tada, jei pareiškėjo atžvilgiu pilietybės atkūrimo procedūra būtų nutraukta.

Taip pat Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjas juridinį faktą įrodinėja tik užsienio valstybių subjektų išduotais dokumentais. Pareiškėjo motinos gimimo liudijimas ir (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje išduotas natūralizacijos liudijimas Migracijos departamento įvertinti kaip nepatvirtinantys, jog pareiškėjo senelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tarpukariu galiojusiais įstatymais nebuvo nustatytas gimimo vietos (Jus Soli) principas, kuris leistų nustatyti pareiškėjo senelio pilietybę pagal gimimo liudijime ar natūralizacijos liudijime nurodytą gimimo vietą, t. y. pareiškėjo pateikti dokumentai, kuriuose nurodoma H. I. M. gimimo vieta – Lietuva, savaime nereiškia, kad jis buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad natūralizacijos liudijime H. I. M. tėvų pilietybė nurodyta – Lietuvos, kadangi natūralizacijos liudijimo vertimas į lietuvių kalbą yra klaidingas. Žodžio „nationality“ (angl.) reikšmė lietuvių kalboje yra tautybė, o ne pilietybė. Pareiškėjas juridinę reikšmę turinčiam faktui, kad asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, įrodyti pateikė išimtinai tik dokumentus, kuriuos išdavė kita valstybė (ne Lietuva), o Lietuvos archyvai neturi jokių duomenų apie H. I. M. pilietybę, gimimą, darbą ar pan.

2020 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento atsiliepime išdėstyta pozicija, pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pateikė papildomus argumentus dėl pareiškimo pagrįstumo, t. y. dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų teisėtumo ir pakankamumo bei pateiktų įrodymų turinio. Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjo pateikti įrodymai yra neprieštaringi ir nuosekliai patvirtina tas pačias aplinkybes, tai, jog pareiškėjo senelis gimė, gyveno Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o šią išvadą paneigiančių duomenų byloje nėra. Priežasčiai, kodėl pareiškėjas negali pateikti Lietuvos archyvų išduotų dokumentų, yra objektyvus paaiškinimas, t. y. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės metrikų knygų saugoti negavo, didelė dalis archyvinių duomenų apie iki 1940 m. registruotus asmenų gimimo, santuokos, ištuokos ir mirties faktus neišlikę, įskaitant itin didelę dalį sunaikintų ar dingusių judėjų ir sentikių metrikų knygų, Lietuvos centriniam valstybės archyvui Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. dokumentai į archyvą neperduoti saugojimui, o nuo įrodinėjamo fakto yra praėjęs daugiau kaip 100 metų laikotarpis. Faktas, jog Lietuvos centriniuose archyvuose nėra duomenų apie pareiškėjo senelį, nereiškia, kad pareiškėjo senelis negimė ir negyveno Lietuvoje iki jo išvykimo. Pareiškėjas rėmėsi byloje esančiais rašytiniais dokumentais, kuriuose tiesiogiai nurodyta Lietuvos pilietybė, t. y. natūralizacijos liudijime, kuris pareiškėjo žiniomis, išduotas oficialių asmens dokumentų pagrindu, ir Jungtinės Karalystės Nacionaliniame archyve saugomame (duomenys neskelbtini) keleivių, vykusių laivu (duomenys neskelbtini) iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąraše. Taip pat rėmėsi kitais dokumentais, kuriuose pateikta informacija apie jo senelio gimimą (gyvenimą) Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. Pietų Afrikos Respublikos Vidaus Reikalų departamento išduotame pareiškėjo motinos R. S. M. gimimo liudijime Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta informacija apie jos tėvo (pareiškėjo senelio) gimimą Lietuvoje. Tai reiškia, kad pareiškėjo rašytiniai įrodymai, kuriais įrodinėjamos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, yra nustatyti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 4 punkte ir 5 dalyje. Taip pat svarbu tai, kad pareiškėjas juridinį faktą įrodinėja ne išimtinai vienu rašytiniu įrodymu, o jų visuma.

Migracijos departamento argumentai, kad žodžio „nationality“ reikšmė yra ne pilietybė, o tautybė, taip pat tai, jog keleivių sąrašo vertimas netikslus, t. y. įrašas „country of which citizen or subject“ (angl.) į lietuvių kalbą išverstas „valstybė, kurios pilietis ar subjektas“ yra netikslus ir reiškia ne pilietybę, o tik valstybę, iš kurios atvyko asmuo, pasak pareiškėjo, neteisingi. Kembridžo žodyne nurodoma dviguba šio žodžio reikšmė, t. y. jis reiškia ir pilietybę, ir tautybę, o keleivių sąrašo vertimo atveju Migracijos departamentas nepagrindė savo teiginio. Pareiškėjo šeima save priskiria žydų tautai, todėl jei terminu „nationality“ (angl.) būtų siekta įvardinti asmens tautybę, o ne pilietybę, pareiškėjo senelis būtų įvardintas kaip žydų tautybės asmuo. Migracijos departamentas atsiliepime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) keleivių, vykusių laivu „(duomenys neskelbtini)“, sąrašo kopija nėra legalizuota ar patvirtina pažyma „Apostille“, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo 5 punktas, todėl neturi įrodomosios galios, tačiau pareiškėjas nurodo, kad šis sąrašas yra prieinamas vienoje plačiausiai naudojamų geneologinių paieškų platformų / duomenų bazių www.FindMyPast.com, skaitmeninė kopija yra atgaminta su Nacionalinio archyvo, esančio Londone, sutikimu, tačiau pats Nacionalinis archyvas negalėjo išduoti popierinės kopijos, patvirtinos Apostille žyma, dėl pandemijos situacijos. Tą pačią informaciją apie pareiškėjo senelio atvykimą į Pietų Afrikos Respubliką „(duomenys neskelbtini)“ laivu patvirtina ir kita paieškos duomenų bazė – www.JewishRoots.uct.ac.za ataskaita.

Atsakydamas į suinteresuoto asmens argumentą, jog nesant duomenų apie išduotus Lietuvos dokumentus ir nesant duomenų, kad H. I. M. būtų gyvenęs Lietuvoje, negalima daryti išvados, kad jis buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tuo labiau, negalima daryti išvados, kad jis išlaikė Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjo seneliui natūralizacijos liudijimas išduotas jau po 1940 m. birželio 15 d., t. y. (duomenys neskelbtini) metais. Taip pat natūralizacija užsienio valstybėje savaime nereiškė savaiminio Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Pagal tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį reguliavimą asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba. Įrodymų, patvirtinančių tokias aplinkybes pareiškėjo senelio atveju, byloje nėra. Atsakovui nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamų faktų, o atsakovo nurodomų aplinkybių įrodinėjimo naštos priskyrimas ieškovui neatitinka šalių rungimosi principo esmės. Taip pat Pietų Afrikos Respublikos Johanesburgo Beth-Din (žydų konfesinio teismo) išduotas raštas, remiantis anksčiau teismų priimtais sprendimais, turi įrodomąją galią.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas dėl juridinio fakto nustatymo tenkinamas.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jei Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą, kuris konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių faktą, kad pareiškėjo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, todėl konstatavo, jog pareiškėjas negali būti laikomas palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį. Pareiškėjas pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodė, jog neturi kitų dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą ir negali jų gauti ne teismo tvarka. 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimi teismas nusprendė, kad Migracijos departamento prašymas pareiškėjo pareiškimą palikti nenagrinėtu yra netenkintinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnyje numatyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Taip pat įrodinėjamas juridinis faktas turi turėti juridinę reikšmę (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas nurodo, kad juridinio fakto nustatymas, jog pareiškėjo senelis H. I. (H. I.) M. (anksčiau žinomas kaip C. I. M.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. lemtų tai, kad pareiškėjas įgytų subjektinę teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, numatytą Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje.

Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą.

Remiantis byloje esančiais duomenimis ir juos patvirtinančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytu pagrindu siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Kartu su prašymais pateikė turimus dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjo senelis H. I. (H. I.) M. (anksčiau žinomas kaip C. I. M.), gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nurodė, kad pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad pareiškėjo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų, t. y. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamento išduotų pareiškėjo L. M. E. gimimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir R. S. M. gimimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pareiškėjas yra R. S. M., gim. 1937 m. spalio 24 d., Pietų Afrikos Respublikoje, ir A. V. Eitzman, sūnus. Pareiškėjo motina R. S. M.yra H. I. M., kurio nurodytas amžius gimimo liudijime yra 35 metai, o gimimo vieta – Lietuva, dukra.

Iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) Natūralizacijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) (parengto 1926 m. Pietų Afrikos Sąjungos Britų pilietybės Sąjungoje natūralizacijos ir svetimšalių įstatų akto pagrindu) matyti, kad H. I. M. (anksčiau C. I. M.), kurio nurodyta pilietybė - Lietuvos, o gimimo vieta – (duomenys neskelbtini), tapo Pietų Afrikos Respublikos piliečiu. Tėvais nurodyti Lietuvos piliečiai S. L. M. ir S. R. K. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl žodžio „nationality“ (angl.) vertimo į lietuvių kalbą. Pareiškėjo pateiktame natūralizacijos liudijimo vertime žodis „nationality“ (angl.) yra išverstas kaip pilietybė, tačiau Migracijos departamentas nurodo, kad teisingas šio žodžio vertimas yra tautybė. Kembridžo žodyne yra pateikti keli žodžio „nationality“ (angl.) išaiškinimai, kurie turi skirtingas reikšmes nagrinėjamos bylos atžvilgiu. Vienu atveju nurodoma, kad žodžio „nationality“ (angl.) reikšmė yra priklausymas konkrečiai valstybei ar buvimas konkrečios valstybės piliečiu, angliškai „the state of belonging to a particular country or being a citizen to a particular nation“, kitu atveju žodžio „nationality“ (angl.) reikšmė yra grupė tos pačios rasės, religijos, tradicijos, t. t., angliškai „a group of people of the same race, religion, traditions, etc“ - (https://dictionary.cambridge.org/dictionary/english/nationality, žiūrėta 2021 m. sausio 13 d. 9 val. 37 min.). Šie skirtingi vertimai leidžia daryti išvadą, kad priklausomai nuo konteksto, žodis „nationality“ (angl.) gali turėti skirtingą reikšmę, t. y. gali reikšti tiek tautybę, tiek ir pilietybę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo seneliui natūralizacijos liudijimas išduotas oficialios valstybinės Pietų Afrikos Respublikos institucijos – Vidaus reikalų departamento, pareiškėjas, jo šeima save laiko žydų, ne lietuvių tautybės asmenimis, tačiau Lietuvos piliečiais, todėl manytina, kad konkrečiu atveju – išduodant natūralizacijos liudijimą, žodis „nationality“ (angl.) reiškia pilietybę.

Pareiškėjo pateiktame (duomenys neskelbtini) keleivių, vykusių laivu „(duomenys neskelbtini)“ į Pietų Afriką iš Jungtinės Karalystės (Londono) sąrašo matyti, kad pareiškėjo senelis, kartu su savo tėvu S. L. M., bei galimai broliais ir seserimis plaukė minėtu laivu, o sąrašo septintoje skiltyje „Šalis, kurios pilietis yra“ nurodyta, kad minėtų keleivių pilietybė yra Lietuvos. Migracijos departamentas nurodo, jog šis sąrašas, išduotas užsienio valstybės atitinkamos institucijos, tačiau nėra patvirtintas „Apostille“ žyma, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo 5 punktas, todėl šis rašytinis įrodymas neturi jokios įrodomosios reikšmės. Taip pat, originalia kalba pateiktame keleivių sąraše, 7 skilties pavadinimas yra „country of which citizen or subject“ (angl.), kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „valstybė, kurios pilietis ar subjektas“, pavyzdžiui, asmuo be pilietybės ar užsienietis. Tai reiškia, kad minėtas stulpelis identifikuoja ne asmens pilietybę, o šalį, iš kurios asmuo atvyksta. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinį archyvą, esantį Londone, Jungtinėje Karalystėje, su prašymu išduoti popierinę keleivių sąrašo kopiją, patvirtintą „Apostille“ žyma, tačiau Nacionalinis archyvas negalėjo išduoti popierinės keleivių sąrašo kopijos dėl COVID-19 pandemijos. Migracijos departamento nuostata, kad keleivių sąrašo 7 skiltyje nurodyta informacija identifikuoja ne asmens pilietybę, o šalį, iš kurios asmuo atvyksta, yra nepagrįsta. Minėtoje skiltyje galėjo būti nurodoma tiek valstybė, kurios piliečiu asmuo yra, tiek, galimai ir asmuo be pilietybės, tačiau Migracijos departamentas nepagrindė savo nurodyto teiginio, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos teisės aktų, kurie patvirtintų asmens be pilietybės, specifinio subjekto egzistavimą Lietuvos Respublikoje tuo laikotarpiu tam, kad būtų galima teigti, jog analizuojamoje skiltyje nurodyta informacija, jog pareiškėjo senelis nurodytas, kaip Lietuvos pilietis, yra galimai neteisinga ir joje nurodyta ne pilietybės, o atvykimo šalis.

Pareiškėjo senelio (duomenys neskelbtini) išvykimą kartu su šeima iš Londono uosto į Pietų Afriką taip pat patvirtina ataskaita iš plačiai naudojamos Žydų tautybės imigrantų į Pietų Afriką geneologinių tyrimų platformos / duomenų bazės www.jewishroots.utc.ac.za, kuri yra kuruojama Kaplan Centro, Keiptauno universiteto struktūrinis padalinys. Šioje ataskaitoje nurodoma ne pareiškėjo senelio pilietybė, o kilmės šalis – Lietuva. Migracijos departamento nuomone ši interneto svetainė nėra valstybinis archyvas, todėl neturi įrodomosios reikšmės. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju minėta ataskaita yra neoficialus, netiesioginis rašytinis įrodymas, vertinamas visumoje su kitais, turintis duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai.

2019 m. sausio 15 d. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) (toliau – Žydų konfesinis teismas) rašte nurodoma, kad H. I. M. (H. I. M.) (anksčiau žinomas kaip C. I. M., gim. (duomenys neskelbtini) su savo tėvu bei broliais ir seserimis, (duomenys neskelbtini) m. atvyko į Pietų Afriką iš Lietuvos, būdami Lietuvos Respublikos piliečiais. Migracijos departamentas, nesutikdamas su šiuo raštu nurodo, kad Žydų konfesinio teismo raštas negali būti vertinamas kaip teismo sprendimas, byloje nėra pateikta įrodymų, kad šis teismas galėtų būti vertinamas kaip archyvas. Migracijos departamentas taip pat teismo prašė išreikalauti iš pareiškėjo susirašinėjimą su Žydų konfesiniu teismu, kadangi nėra aišku, kokius dokumentus pareiškėjas pateikė Žydų konfesiniam teismui teikdamas prašymą dėl šio rašto išdavimo. Teismas sutinka su Migracijos departamentu, jog Žydų konfesinis teismas nėra teisingumą vykdanti valstybinė teisminė institucija, kurios sprendimai turi privalomą teisinę galią, tačiau Žydų konfesinio teismo pažyma yra vienas rašytinis įrodymas iš visumos, tačiau neesminis ir nevienintelis, jog būtų poreikis reikalauti iš pareiškėjo susirašinėjimo su Žydų konfesiniu teismu ir jam pateiktų dokumentų, todėl šis raštas konkrečiu atveju yra vertinamas kaip neoficialus rašytinis įrodymas. Žydų konfesinio teismo išduotus raštus, kaip įrodinėjimo priemonę pilietybei nustatyti, pripažįsta ir apeliacinės instancijos teismas civilinėse bylose Nr. e2A-1649-560/2019 (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis) ir Nr. e2A-373-656/2020 (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 6 d. nutartis).

Pareiškėjas taip pat 2018 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Lietuvoje esančius archyvus, t. y. į Lietuvos valstybinį istorijos archyvą ir Lietuvos centrinį valstybės archyvą su prašymu suteikti turimą informaciją apie tai, ar pareiškėjo senelis C. I. (I.) M. (M.) gimė ir gyveno Lietuvoje. Archyvai tokios informacijos pateikti negalėjo, kadangi Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. dokumentai į archyvą saugojimui neperduoti, o 1902 – 1904 metų (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės metrikų knygų saugoti negavo.

Laikotarpiu, kuomet pareiškėjo senelis išvyko iš Lietuvos, pilietybės klausimus Lietuvos Respublikoje reguliavo 1919 m. sausio 9 d. laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo numatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais. Teismas, atsižvelgdamas į Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, jog Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena bei tai, kad byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjo senelio tėvus (pareiškėjo prosenelius) 2020 m. gruodžio 9 d. priėmė nutartį, kuria kreipėsi į Lietuvos valstybės centrinį archyvą ir Lietuvos valstybės istorijos archyvą prašydamas pateikti turimą informaciją ar H. I. (H. I.) M. (anksčiau žinomo kaip C. I. M.), gim. (duomenys neskelbtini), tėvai S. L. M. ir S. R. K. gyveno Lietuvoje ir (ar) turėjo Lietuvos pilietybę ar jos neteko iki 1940 m. birželio 15 d. 2020 m. gruodžio 30 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas nurodė, kad informacijos, jog S. L. M. ir S. R. K. gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiais, jų asmens dokumentų vidaus arba užsienio pasams gauti, pačių pasų, jų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių, kad minėti asmenys iki 1940 m. birželio 15 d. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, archyve saugomuose fonduose nėra. Lietuvos valstybės istorijos archyvas 2021 m. sausio 12 d. pateikė atsakymą ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės XIX a. – 1921 m. metrikų knygų saugoti negavo, todėl išduoti archyvo pažymų apie pareiškėjo senelio gimimą, jo tėvų santuoką bei gimimus – negali. Paminėtina, kad pareiškėjas, teikdamas papildomus paaiškinimus, pateikė dar vieną 2019 m. sausio mėn. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą, kurioje nurodyta, kad iki 1940 m. Lietuvoje gimimo, santuokos, ištuokos ir mirties faktai buvo saugojami įvairių religinių konfesijų bažnyčiose, cerkvėse, sinagogose, maldos namuose ar bendruomenėse, tačiau dalis metrikų knygų saugomų religinėse institucijose buvo sunaikintos Pirmojo pasaulinio karo metais. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos archyvų pateiktą informaciją daro išvadą, kad nepaisant to, jog Lietuvos archyvuose nėra duomenų apie pareiškėjo senelį, prosenelius, tačiau atsižvelgiant į tai, kad prašomi pateikti duomenys yra senesni nei 100 metų, archyvų teigimu didelė dalis informacijos yra sunaikinta, neperduota, dingusi ar esanti pas privačius asmenis, taip pat atsižvelgiant į istorinius faktus, tokius kaip Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, kurių metu daug rašytinių šaltinių sunaikinti, negalima teigti, jog nei pareiškėjo senelis, nei proseneliai negimė Lietuvoje ir joje negyveno, o pareiškėjo senelis nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis.

2020 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020 numatyta, kad asmuo turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį tuomet, jei atitinka šias sąlygas: 1) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra tokio asmens palikuonis; 2) asmuo Lietuvos Respublikos pilietybės nebuvo netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d., todėl nagrinėjamu atveju taip pat svarbu išsiaiškinti ar tuo atveju, jei pareiškėjo senelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nebuvo jos netekęs iki 1940 m. birželio 15 d. 1922 m. birželio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildyme 6 paragrafu buvo nustatyta, kad „žmonės, kurie einant šio įstatymo I § ir jo pastaba, ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio pirmąja dalimi, yra laikomi Lietuvos piliečiais, bet gyvena svetimos valstybės teritorijoje, jeigu svetimoje valstybėje nėra natūralizavęsi, privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir, pristatę jiems savo pilietybės išrodymus, išsiimti Lietuvos pasus. Tose valstybėse, kuriose ligi šiam laikui nėra nei diplomatinės nei konsuliarinės Lietuvos atstovybės, nurodytas 6 mėnesių terminas laikomas nuo Lietuvos atstovybės tose valstybėse įsisteigimo dienos“. Pagal 1923 m. gruodžio 7 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitimą (6 paragrafo), „valstybėse, kuriose pasų sistemos nėra, pilietybei išlaikyti užtenka įsiregistruoti pas Lietuvos atstovą arba konsulą“. 1937 m. lapkričio 30 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitime, kuriuo įstatymas papildytas 7 paragrafu, buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskiriant atsitikimus, kai Lietuvos piliečio gyvenimą užsienyje be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu Vidaus Reikalų Ministeris pripažįsta pateisinamu. Šie asmenys gali atgauti Lietuvos pilietybę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka“. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad „Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu. Nutrūkusiu ryšius su Lietuvos gyvenimu laikomas pilietis, kai jis: 1) gyvena užsienyje be užsienio paso arba nustojusiu galios užsienio pasu arba 2) būdamas priimtas Lietuvos piliečiu 11 straipsnio sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos“. Pagal šio įstatymo 26 straipsnį pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020). Lietuvos Respublika ir Pietų Afrikos Respublika diplomatinius santykius užmezgė 1991 m. lapkričio 20 d., todėl atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo galima daryti išvadą, kad Pietų Afrikos Respublikoje iki (duomenys neskelbtini) natūralizacijos liudijimo priėmimo, pareiškėjo senelis neturėjo galimybės kreiptis į konsulinę įstaigą įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir, pristatęs jiems savo pilietybės įrodymus, išsiimti Lietuvos pasą. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad Ministrų Taryba 1919 m. – 1940 m. buvo priėmusi sprendimą panaikinti pareiškėjo senelio Lietuvos Respublikos pilietybę.

Nors pareiškėjas teismui nepateikė tiesioginių įrodymų, kurie leistų vienareikšmiškai nustatyti, jog pareiškėjo senelis H. I. (H. I.) M. (anksčiau žinomas kaip C. I. M.), gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau netiesioginiai įrodymai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog į bylą pateiktuose dokumentuose nurodomas asmuo (pareiškėjo senelis) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teismo vertinimu, visi pareiškėjo pateikti dokumentai yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė, šie dokumentai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje išvardintus Lietuvos Respublikos pilietybės buvimą patvirtinančius dokumentus. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo pareiškimą ir nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis H. I. (H. I.) M. (anksčiau žinomas kaip C. I. M.), gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir nepraradęs Lietuvos Respublikos pilietybės (CPK 444 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 9 punktas, 445 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270 straipsniais, 442 straipsnio 1 dalimi, 444 – 448 straipsniais,

nusprendžia:

tenkinti pareiškimą.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo L. M. E., gim. (duomenys neskelbtini), senelis H. I. (H. I.) M. (anksčiau žinomas kaip C. I. M.), (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas pareiškėjo L. M. E. gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Dariuš Lučinski