Kauno apygardos teismo nutartis

2014-06-18 · Civilinė byla Nr. 2S-1496-221/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-18
Bylos Nr.
2S-1496-221/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-17277-2013-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginija Lozoraitytė
Suinteresuotas asmuo
uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“, A. Z., L. D. A., D. G., D. K., I. A., Bigbank AS
Pareiškėjas
R. E. A.
Civilinė byla Nr. 2S-1496-221/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17277-2013-0
Procesinio dokumento kategorijos:(S)121.21; 122.4KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-2328-752/2014 pagal pareiškėjo R. E. A. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. Z., L. D. A., D. G., D. K., I. A., Bigbank AS, veikiančiam per Bigbank AS filialą, uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“, antstolio S. V. kontorai, uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, akcinei bendrovei „Lesto“, uždarajai akcinei bendrovei „Prienų vandenys“ dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

pareiškėjas R. E. A. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydamas iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizavimo centras“ (1 t., b. l. 3-11).

Pareiškėjas nurodė, kad 2006 m. liepos 15 d. kredito sutartimi Nr. 175 jis ir jo buvusi sutuoktinė I. A. iš AB DNB banko pasiskolino 241 000 Lt pirkti nekilnojamąjį turtą. Perkamas nekilnojamasis turtas buvo įkeistas hipotekos lakštais. Paskolos grąžinimas 2006 m. liepos 13 d. apdraustas UAB „Būsto paskolų draudimas“. 2008 metais nuvertėjo nekilnojamasis turtas, pareiškėjo atlyginimas sumažėjo nuo 3500 Lt/mėn. iki 1500 Lt/mėn. 2010 m. birželio 14 d. nutraukta pareiškėjo santuoka. Buvę sutuoktiniai liko solidariai atsakingi pagal 2006 m. liepos 5 d. kreditavimo sutartį Nr. 175. Bendraskoliams nevykdant prievolių pagal kredito sutartį, UAB „Būsto paskolų draudimas“ išmokėjo draudimo išmoką AB DNB bankui ir pareikalavo skolininkus grąžinti išmokėtas sumas. Pareiškėjas siekė išvengti priverstinio turto realizavimo, gavo leidimą parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą pasirinktam pirkėjui, tačiau dėl buvusios sutuoktinės veiksmų nekilnojamojo turto pardavimo derybos nutrauktos. Dėl ko jis 2011 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Prienų rajono apylinkės prokuratūrą, kuri 2011 m. spalio 14 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. 2012 m. vasario 27 d. buvo sudaryta sutartis dėl skolos grąžinimo, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo iki 2013 m. kovo 20 d. visiškai grąžinti skolą. Pareiškėjas mokėjo įmokas, tačiau neradus kito pirkėjo neteko galimybės tinkamai įvykdyti sutartį. 2012 m. kovo 7 d. pareiškėjas susilaukė sūnaus, kurio išlaikymui iš pareiškėjo 2013 m. liepos 19 d. Kauno apylinkės teismo įsakymu priteista 900 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki sūnaus pilnametystės, bylinėjimosi išlaidos. 2012 m. kovo 8 d. iš pareiškėjo ir bendraskolės I. A. UAB „Būsto paskolų draudimas“ priteista 225 373,91 Lt skola, palūkanos; 554,64 Lt skola bankui ir kitos išlaidos. Įkeisto nekilnojamojo turto vertė neužtikrina turimų įsipareigojimų įvykdymo. Įsipareigojimai kreditoriams, neskaitant išlaidų už sūnaus išlaikymą, yra apie 243 039,43 Lt. Pradelstų pareiškėjo skolų suma viršija 25 000 Lt, grąžinti šių skolų pareiškėjas neturi galimybių. Transporto priemonių ar kitokio turto neturi. Pagrindo manyti, kad pareiškėjas kada nors galės įvykdyti visus turimus įsipareigojimus, taip pat nėra, kadangi skolininkų, turinčių įvykdyti įsipareigojimus pareiškėjo atžvilgiu, ar alternatyvių pajamų šaltinių pareiškėjas neturi. Kreipimosi į teismą metu pareiškėjo mėnesinė alga sudarė 2047,50 Lt. Bendraskolė I. A. prievolių nevykdo, todėl nelaikytina kreditore.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo Bigbank AS filialas prašė netenkinti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad skolos grąžinimas pagrindiniam pareiškėjo kreditoriui UAB „Būsto paskolų draudimas“ yra užtikrintas nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini), hipoteka. Tikėtina, kad realizavus minėtą hipoteka įkeistą turtą, žymi skolos dalis kreditoriui bus padengta, o skolos likutį turės padengti pareiškėjas ir jo buvusi sutuoktinė. Pareiškėjas pateikė kreditorių sąrašą, kur be eilės kitų įsiskolinimų, yra net trys įsipareigojimai fiziniams asmenims pagal paskolų raštelius (visa pasiskolinta suma – 15 000 Lt), iš kurių dviejų paskolų gražinimo terminai dar nesuėję, todėl jų laikyti faktinėmis skolomis bei įtraukti į neįvykdytų prievolinių įsipareigojimų sąrašą negalima. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jo prisiimti įsipareigojimai buvo vykdomi, kas leistų manyti, jog pareiškėjas tyčia neblogino savo situacijos, prisiimdamas vis naujus įsipareigojimus, neketinant jų vykdyti. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų yra visiškai neaišku, kokios jo gaunamos pajamos. Pareiškėjas pateikė pažymas apie turimas lėšas „Swedbank“, AB, AB SEB banke ir Danske Bank A/S Lietuvos filiale, tačiau minėtos pažymos neatspindi realios pareiškėjo finansinės padėties. Prienų rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-696-939/2013 dėl 16 027,13 Lt skolos, 5 proc. procesinių palūkanų bei 481 Lt žyminio mokesčio priteisimo kreditoriui. Pareiškėjas su I. A. yra solidarūs skolininkai. I. A. dirba, taip pat gauna kitas pajamas, todėl galės prisidėti prie skolos grąžinimo (1 t., b. l. 125-127).

Atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ nurodė, kad su pareikštu reikalavimu sutinka. Pareiškėjo skola suinteresuotam asmeniui AB „Lesto“ yra 138,36 Lt (1 t., b. l. 140-141).

Atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Būsto paskolų draudimas“ nurodė, kad su pareiškimu nesutinka, prašė jį atmesti ir atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą (2 t., b. l. 3-8). Nurodė, kad kreditoriams R. E. A. ir I. A. nevykdant 2006 m. liepos 5 d. AB DNB banke sudarytos kreditavimo sutarties Nr. 175 UAB „Būsto paskolų draudimas“ išmokėjo bankui draudimo išmoką. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5887-285/2012 priteisė iš R. E. A. ir I. A. bendrovės naudai 225 373,91 Lt bei 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo 2012 m. kovo 5 d. iki nutarties visiško įvykdymo, 554,64 Lt skolą bankui, 20 Lt už hipotekos lakšto pakeitimą, 139 Lt žyminį mokestį. Be to, teismas nutarė priverstinai parduoti iš varžytynių skolininkams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą – 0,3730 ha ploto žemės sklypą, gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini). Minėta nutartis yra pateikta antstoliui vykdyti. Pažymėjo, kad skolininkas nuo 2012 m. kovo 6 d. iki 2013 m. vasario 12 d. sumokėjo bendrovei 12 000 Lt, iš kurių 5311,42 Lt yra skolos dengimas, 6688,58 Lt – palūkanos. Dalis pareiškėjo nurodytų skolinių įsipareigojimų mokėjimo terminų dar nėra suėję, todėl pareiškėjas nepagrįstai L. D. A. bei D. G. įtraukė į kreditorių sąrašą, tokiu būdu siekdamas nepagrįstai padidinti skolinių įsipareigojimų sumą. Pateiktas ilgas kreditorių sąrašas patvirtina, kad galimas pareiškėjo nemokumas buvo ne pajamų praradimo pasekmė, bet nepagrįstai didelis finansinių įsipareigojimų prisiėmimas, neįvertinimas supančios ekonominės aplinkos (galimo darbo užmokesčio sumažėjimo ir t. t.). 2007 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas ir buvusi sutuoktinė su BIGBANK AS sudarė vartojimo kredito sutartį 10 000 Lt sumai. Toks pareiškėjo elgesys, turint finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, ir prisiimant vis naujus kreditorinius įsipareigojimus, iš esmės rodo pareiškėjo nesąžiningumą ir nepasvertą bei rizikingą jo paties elgesį. Pareiškėjo pateikta darbo sutartis didelio atlyginimo sumažėjimo neparodo, priešingai, pareiškėjo atlyginimas nuo kredito sutarties sudarymo metu buvusio atlyginimo iki dabar, praktiškai nesumažėjo, o nežymus pajamų sumažėjimas negalėjo lemti pareiškėjo nemokumo. Suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas dėl savo paties neapgalvotų veiksmų (neapgalvoto skolinimosi) sukėlė sau nemokumą, o toks elgesys negali būti laikomas sąžiningu ir dėl to bankroto byla pareiškėjui neturėtų būti keliama. Pareiškėjo įsipareigojimai yra solidarūs kartu su I. A., todėl vertinant pareiškėjo galėjimą vykdyti skolinius įsipareigojimus turi būti vertinami ir I. A. galėjimas vykdyti skolinius įsipareigojimus, nes jos pareiga juos vykdyti yra tokia pati, kaip ir pareiškėjo.

Atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (3 t., b. l. 73-74) antstolis S. V. nurodė, kad pareiškėjas, nevykdydamas pareigų, numatytų CPK 645 straipsnyje, savo veiksmais apsunkino vykdomojo dokumento vykdymą, tuo pačiu elgėsi nesąžiningai, todėl FABĮ nuostatos jam netaikytinos.

Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi R. E. A. iškėlė bankroto bylą, turto administratoriumi paskyrė UAB Verslo valdymo ir restruktūrizavimo centras (3 t., b. l. 147-159).

Teismas nustatė, kad pareiškėjui su pagrindiniu kreditoriumi UAB „Būsto paskolų draudimas“ nesudarius naujos skolos grąžinimo sutarties, pareiškėjas neturėjo galimybių įvykdyti visus įsipareigojimus, todėl 2012 m. kovo 8 d. hipotekos teisėjos nutartis 2013 m. gegužės 15 d. buvo perduota vykdyti antstoliui S. V.. 2013 m. rugsėjo 10 d. areštuotas pareiškėjui priklausantis nekilnojamais turtas, esantis (duomenys neskelbtini), o jų vertei nustatyti paskirta ekspertizė. Turto vertintojai nustatė, kad turto bendra vertė yra 124 000 Lt. Iki 2013 m. gruodžio 8 d. pareiškėjui priklausančio turto pardavimo kaina buvo nustatyta 99 200 Lt. Teismo vertinimu, nurodyti duomenys patvirtina, kad netgi tuo atveju, jeigu varžytynėse pareiškėjui priklausantis nekilnojamasis turtas būtų parduotas, už jį gautos sumos neužtektų netgi UAB „Būsto paskolų draudimas“ pagrindinei skolai (225 373,91 Lt) padengti. Pareiškėjas turi ir kitų skolų – R. E. A. prievolės suinteresuotiems asmenims sudaro 258 177,79 Lt. Skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, sudaro 248 177,79 Lt, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo kreditoriniai įsipareigojimai akivaizdžiai viršija FABĮ 2 straipsnyje įstatyme nustatytą 25 000 Lt ribą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dirba vienoje darbovietėje VŠĮ Kauno Klinikinėje ligoninėje, gauna 2047 Lt darbo užmokestį, pareiškėjas neturi nekilnojamojo turto (išskyrus areštuotą, į kurį nukreiptas išieškojimas), taip pat neturi savo vardu registruotų transporto priemonių, lėšų likutis pareiškėjo turimose sąskaitose AB SEB banke yra 17,38 Lt, „Swedbank“, AB – 5,97 Lt. Teismo vertinimu, aptarti duomenys neleidžia spręsti, jog pareiškėjo pajamos buvo dirbtinai mažinamos ar buvo bandoma nuslėpti pinigines lėšas. Teismas sprendė, kad byloje nėra kitų duomenų apie galimą piktnaudžiavimą ar nesąžiningumą pajamų ar piniginių lėšų srityse, todėl nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas turi galimybę kreditorinius įsipareigojimus įvykdyti iš gaunamų pajamų ar turimų piniginių lėšų. Teismas konstatavo, kad bylos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, jog nagrinėjamoje byloje egzistuoja FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta nemokumo sąlyga, t. y. pareiškėjo pradelsti skoliniai įsipareigojimai viršija 25 MMA sumą ir nėra pagrindo spręsti, jog jis yra ar artimoje ateityje gali būti pajėgus įvykdyti visus finansinius įsipareigojimus. Teismas nenustatė duomenų, kurių pagrindu kiltų abejonių pareiškėjo sąžiningumu. Teismas nenustatė, kad fizinis asmuo tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių lošimų ir kitų). Pareiškėjas nėra padaręs nuskalstamų veikų, dėl kurių negalėtų būti keliama bankroto byla. Pirmosios instancijos teismas nenustatė kitų sąlygų, dėl kurių negalėtų būti keliama bankroto byla.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantė atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2FB-2328-752/2014 ir klausimą išspręsti iš esmės – R. E. A. atsisakyti iškelti bankroto bylą.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo būtinų poreikių tenkinimui kas mėnesį reikalinga 1930 Lt suma, kadangi pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis per mėnesį 2047 Lt, kas reiškia, jog pareiškėjui kas mėnesį lieka tik 147 Lt, kurie gali būti naudojami kreditorių reikalavimams dengti. Skundžiama nutartis prieštarauja formuojamai teismų praktikai fizinių asmenų bankroto procese, kadangi bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui prieštarautų FABĮ tikslui – atkurti asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

2. FABĮ nuostatos suponuoja, kad bankrutuoti gali tik sąžiningas fizinis asmuo. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo elgesys, pasiskolinant 15 000 Lt sumą iš fizinių asmenų bei sudarant vartojimo kredito sutartį, turint didelių finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, iš esmės rodo nerūpestingą ir nesąžiningą pareiškėjo elgesį kreditorių atžvilgiu, todėl pareiškėjui bankroto byla neturėtų būti keliama.

3. Bylos aplinkybės bei paties pareiškėjo nurodyti argumentai patvirtina, kad pareiškėjas skolinių įsipareigojimų nebevykdo ne dėl pajamų sumažėjimo, lėmusio jo nemokumą, tačiau dėl nesutarimų su buvusia sutuoktine. Apeliantės nuomone, solidarių skolininkų tarpusavio nesutarimai neturėtų pažeisti ir kreditorių teisių, todėl asmuo, dėl šios priežasties nevykdantis skolinių įsipareigojimų, turėtų būti pripažintas nesąžiningu ir jam bankroto byla neturėtų būti keliama.

4. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui neapdairiai, neapgalvotai prisiėmus didelius įsipareigojimus, neįvertinus savo galimybių juos tinkamai vykdyti ateityje, turėjo tokius pareiškėjo veiksmus pripažinti nesąžiningais ir atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą.

5. Pareiškėjas įrodinėja, jog yra nemokus ir negali visiškai atsiskaityti su kreditoriais, tačiau jo pateikti duomenys neparodo, jog pareiškėjo finansinė padėti pablogėjo nuo 2013 m. kovo mėnesio, kuomet pareiškėjas siekė su suinteresuotu asmeniu pasirašyti skolos sutartį, mokant po 1000 Lt/mėn. Nors iš pareiškėjo buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui, tačiau nepilnamečio vaiko išlaikymas iš pareiškėjo verčia abejoti pareiškėjo sąžiningumu, kadangi jis buvo priteistas prieš pareiškėjui kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, be to pareiškėjas tokio dydžio išlaikymo (900 Lt/mėn.) neginčijo. Pareiškėjo kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo iš esmės rodo pareiškėjo ne negalėjimą vykdyti skolinių įsipareigojimų, tačiau nenorą juos vykdyti, kas rodo pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu.

Atsiliepimas

Pareiškėjas R. E. A. atsiliepimu į atskirąjį skundą su suinteresuoto asmens atskiruoju skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas tapo nemokiu iš esmės dėl tos priežasties, kad apeliantė nemotyvuotai padidino mėnesio įmokas nuo 1000 Lt iki 1500 Lt, kas atitinkamu momentu praktiškai atitiko pareiškėjo gaunamų pajamų dydį. Pareiškėjas negalėjo viso savo darbo užmokesčio skirti draudimo įmokoms. Apeliantė proceso pirmosios instancijos teisme metu negalėjo paaiškinti, kodėl taip ženkliai pablogino pareiškėjo padėtį. Apeliantė nepagrįstai kaltina pareiškėją nesąžiningumu, nors pareiškėjo nemokumą sukėlė pačios apeliantės veiksmai. Apeliantės vertinimu, pareiškėjo gaunamų pajamų neužteks dengti kreditorių reikalavimus bei mokėti administratoriui ir dėl to esą bankroto byla nekeltina, tačiau sutinkamai su šia išvada, bankrutuoti galėtų tik iš esmės mokus (arba tam tikrą pajamų lygį turintis) asmuo. Tokiu būdu įstatymo tikslas suteikti asmeniui galimybę pradėti naują gyvenimo etapą be neįvykdomų įsipareigojimų naštos būtų visiškai ignoruojamas. Dėl pragyvenimo išlaidoms skirtos sumos pagrįstumo buvo daug diskutuojama nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliantė nesugebėjo nurodyti, kokios būtent pareiškėjo nurodytos išlaidos yra per didelės ar nepagrįstos. Apeliantės prieštaravimai iš esmės susiję su vaiko išlaikymu bei gyvybės draudimo įmokų mokėjimu, tačiau akivaizdu, kad šios pajamos naudojamos ne pareiškėjo, o vaiko interesams. Pareiškėjas negali nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo ar dėl apeliantės pelno pažeidinėti sūnaus interesų, nutraukiant gyvybės draudimo sutartį, kuri yra vienintelė garantija, kad įvykus nelaimei bus finansinės galimybės pasirūpinti sūnumi. Savo asmeniniams poreikiams pareiškėjas pasilieka vos 730 Lt/mėn. Apeliantė deklaratyviai teigia, kad pareiškėjo prašoma suma yra per didelė. Be to, ši suma yra laikina ir galės būti ginčijama vėlesniame bylos etape. Apeliantė nepagrįstai bando įrodyti pareiškėjo nesąžiningumą, motyvuodama tuo, kad jis nepagrįstai moka per dideles išmokas vaiko išlaikymui. Apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai iš esmės tiesiogiai prieštarauja įvairiems teisės aktams ir net Lietuvos Respublikos Konstitucijai (pvz. 22 straipsniui). Visi apeliantės argumentai, kuriais natūralūs gyvenimo faktai vertinami kaip nesąžiningumas, turėtų būti vertinami kritiškai. Apeliantės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti egzistuojant nors vieną FABĮ 5 straipsnio 8 dalies sąlygą. Pareiškėjo nepilnamečio sūnaus gyvybės draudimo sutartis buvo sudaryta 2012 m. balandžio 2 d., kai pareiškėjas dar mokėjo apeliantei 1000 Lt/mėn. ir negalėjo numatyti, jog 2013 m. kovą ši suma bus padidinta iki 1500 Lt/mėn., todėl pažymėjo, kad jo nemokumą sąlygojo ne gyvybės draudimas ir ne kompensacija buvusiai sutuoktinei, o tai, kad apeliantė padidino įmokų sumą. Apeliantė nurodo, kad esą pareiškėjo pajamos beveik nesikeitė, nors pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir aprašė pajamų pokyčius. Pareiškėjo sutuoktinė, nors ir nemokėjo paskolos, tačiau prisidėdavo prie šeimos išlaikymo kitokiu būdu – pirko maistą, apmokėdavo komunalinius mokesčius. Sutuoktinių santykiai pablogėjo būtent dėl to, kad sutuoktinė atsisakė toliau vykdyti šias pareigas, sprendė, kad šeimos išlaikymu turėtų pasirūpinti vyras. Be to, nuo 2006 m. iš esmės pasikeitė kuro, maisto, komunalinių patarnavimų kainos, dėl ko ta pati pinigų suma 2006 m. ir 2014 m. vertintina skirtingai (perkamoji galia sumažėjusi). Vadinasi, negali būti teigiama, jog asmeniui 2006 ir 2014 m. pragyvenimui reikalinga tokia pat pinigų suma, ypač, kai iš esmės pasikeičia gyvenimo aplinkybės. Nors apeliantė teigia, kad esą pagal aktualią teismų praktiką pareiškėjui bankroto byla nekeltina, tačiau tokios praktikos nenurodė. Apeliantės nurodytos teismų praktiškos aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių.

Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Civilinio proceso kodekso 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iškelta fizinio asmens bankroto byla, pagrįstumo ir teisėtumo.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 1 straipsnio 1 dalis numato, jog šio įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Taigi fizinio asmens nemokumui reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali vykdyti skolinių įsipareigojimų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Be to, pripažįstama, kad nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1628-345/2013, Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-877-436/2014).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjo prievolės suinteresuotiems asmenims sudaro 258 177,79 Lt. Skolos, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, sudaro 248 177,79 Lt, kas akivaizdžiai viršija įstatyme nustatytą 25 000 Lt ribą. Dėl šių sumų pagrįstumo ginčo byloje nėra. Konstatavęs, kad nemokumo sąlyga negali būti siejama išimtinai tik su absoliučia pradelstų įsipareigojimų suma ir privalo būti įvertintos asmens, prašančio iškelti jam bankroto bylą, galimybės įvykdyti įsipareigojimus, teismas pareikalavo papildomų duomenų apie pareiškėjo gaunamas pajamas ir turimą turtą, iš kurių nustatė, jog pareiškėjas dirba vienoje darbovietėje VŠĮ Kauno Klinikinėje ligoninėje, gauna 2047 Lt darbo užmokestį. Iki 2013 m. vasario 8 d. pareiškėjas turėjo kitų draudžiamųjų pajamų – dirbo AB „Ortopedijos technika“ ir gaudavo 700 Lt darbo užmokestį. Pareiškėjas iš darbo AB „Ortopedijos technika“ buvo atleistas ne savo iniciatyva, o VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje jo gaunamas darbo užmokestis sumažėjo sumažinus darbo krūvį. Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, paneigiančių nurodytas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas neturi kito nekilnojamojo turto, išskyrus areštuotą, į kurį nukreiptas išieškojimas, taip pat neturi savo vardu registruotų transporto priemonių, lėšų likutis pareiškėjo turimose sąskaitose AB SEB banke yra 17,38 Lt, „Swedbank“, AB – 5,97 Lt, Danske Bank A/S Lietuvos filiale – 0 Lt. Teismo vertinimu byloje nėra duomenų apie galimą piktnaudžiavimą ar nesąžiningumą pajamų ar piniginių lėšų srityse, todėl teismas laikė, kad nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas turi galimybę kreditorinius įsipareigojimus įvykdyti iš gaunamų pajamų ar turimų piniginių lėšų. Teismas nenustatė esant pagrindą pripažinti, kad pareiškėjo veiksmai per pastaruosius trejus metus nebuvo sąžiningi.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog įvertinus byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo įsiskolinimų kreditoriams dydį, jo gaunamas pajamas ir turimą turtą, vadovaujantis FABĮ įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, atsiranda pagrindas pareiškėjui iškelti bankroto bylą.

Nesutikimą su minėta pirmosios instancijos teismo pozicija apeliantė iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo skolinių įsipareigojimų ir turto santykio bei galimybės ateityje dengti skolas. Taip pat nurodo argumentus, kad teismas neįvertino pareiškėjo sąžiningumo pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą.

Bankroto byla fiziniam asmeniui iškeliama nustačius, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į turimų piniginių įsipareigojimų mastą, kuris viršija FABĮ nustatytą 25 MMA dydį, bei trukmę, t. y. jog šių piniginių prievolių mokėjimo terminai yra suėję, taip pat įvertinęs pareiškėjo turimo turto bei gaunamų pajamų apimtį, turėjo pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas įrodė savo nemokumą.

Apeliantės teigimu, pareiškėjo gaunamų pajamų neužteks dengti kreditoriniams reikalavimams bei mokėti administratoriui, todėl jam negali būti keliama bankroto byla. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu privalėjo pateikti duomenis, patvirtinančius, kad jis turės galimybes vykdyti kreditorių reikalavimus bankroto proceso metu.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas nenumato sąlygos, kad bankroto byla gali būti iškeliama tik tokiam fiziniam asmeniui, kuris bankroto proceso metu neabejotinai galės visiškai ar iš dalies sumokėti savo įsiskolinimus kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nenustačius duomenų dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų buvimo, pareiškėjo prašymas yra pagrįstas. Atsisakius pareiškėjui iškelti bankroto bylą, pareiškėjas ir toliau liktų nemokus, nes nei jo gaunamos pajamos, nei turimas turtas neleistų padengti kreditorių reikalavimų sumos. Tuo tarpu iškėlus bankroto bylą, būtų rengiamas fizinio asmens mokumo atkūrimo planas, siekiama bankroto administratoriaus pagalba atstatyti pareiškėjo mokumą, todėl tai labiau atitiktų tiek paties pareiškėjo, tiek jo kreditorių interesus. Todėl konstatuotina, kad bankroto bylos pareiškėjui iškėlimas yra galimybė užtikrinti tiek jo paties, tiek ir jo kreditorių teisėtų interesų pusiausvyrą.

Apeliantė prieštarauja dėl per didelės pareiškėjo pragyvenimo išlaidoms skirtos sumos (1930 Lt).

Atkreiptinas dėmesys, kad FABĮ nėra pateikti išlaidų būtiniausiems poreikiams tenkinti vertinimo kriterijai. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas lėšų būtiniesiems poreikiams tenkinti sąvoką, nurodo, kad, skirtingai nei vertina kreditorė, šios išlaidos negali būti suprantamos kaip lėšos minimaliems fiziologiniams poreikiams tenkinti. Visų pirma, vertinant apeliantės argumentus, atkreiptinas dėmesys į tą faktą, jog šią asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingą sumą teismas patvirtinta tik iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Plane turi būti numatytos fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingos lėšos (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pagal FABĮ 8 straipsnyje numatytą plano tvirtinimo tvarką kreditoriams suteikiama teisė nepritarti plano projektui. Taigi asmens būtiniesiems poreikiams reikalinga suma iš esmės bus nustatinėjama ir galės būti ginčijama vėlesniame bylos etape. Be to, FABĮ 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta tik žemutinė fizinio asmens ir jo išlaikomų asmenų būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingos sumos riba, o pati nuostata yra rekomendacinio pobūdžio, taigi teismas dėl sumos sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinęs bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas sumas, reikalingas kiekvieną mėnesį jo būtiniesiems poreikiams tenkinti, įvertinęs visas jo nurodytas aplinkybes, nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos patvirtino pareiškėjui kiekvieną mėnesį reikalingą piniginių lėšų sumą – 1930 Lt. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas savo asmeniniams poreikiams pasilieka 730 Lt/mėn., kas laikytina nedidele suma dirbančiam asmeniui. Esant tokiems įrodymams konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas išlaidų dydis pareiškėjui pragyventi ir išlaikyti savo nepilnametį sūnų nėra per didelis (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ nesutinka su tuo, kad pareiškėjas yra sąžiningas, kadangi sudarydamas sandorius su fiziniais asmenimis, turėjo suvokti, jog tokiais savo veiksmais jis sunkina savo finansinę padėtį. Pareiškėjo elgesys, pasiskolinant 15 000 Lt sumą iš fizinių asmenų bei sudarant vartojimo kredito sutartį, turint didelių finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, rodo pareiškėjo nerūpestingumą ir nesąžiningą pareiškėjo elgesį kreditorių atžvilgiu. Apeliantei taip pat kelia abejones dėl pareiškėjo sąžiningumo jo sūnaus išlaikymo (900 Lt/mėn.) priteisimo aplinkybės, nes jos nuomone, išlaikymo dydis yra neproporcingai didelis pareiškėjo gaunamoms pajamoms.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. liepos 19 d. iš pareiškėjo buvo priteistas išlaikymas vaikui, po 900 Lt kas mėnesį iki vaiko pilnametystės. Iš pareiškėjo paaiškinimų bei pateikto AB SEB banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad pareiškėjas vykdo teismo įsakymą gera valia, pervesdamas lėšas vaiko išlaikymui, taip pat nuo 2012 m. balandžio 1 d. moka garantuotų palūkanų gyvybės draudimo įmoką apdraustojo sūnaus naudai. Apeliantės prieštaravimai iš esmės yra susiję su pareiškėjo vaiko išlaikymo bei gyvybės draudimo įmokų mokėjimu, tačiau šios sumos yra naudojamos ne pareiškėjo, o jo sūnaus interesams. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šios ilgalaikės draudimo sutarties sudarymas tiesioginės įtakos pareiškėjo nemokumui neturėjo, nes nustatyta, kad iki ją sudarant, pareiškėjas jau negalėjo vykdyti finansinių įsipareigojimų. Todėl akivaizdu, kad jo nemokumo minėtoji sutartis nesukėlė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų pagrindų nenustatė, todėl pagrįstai sprendė, kad preziumuoti pareiškėjo nesąžiningumą, apdraudžiant sūnaus gyvybę, šiuo pagrindu negalima.

Pažymėtina, kad iškėlus bankroto bylą bankroto administratoriui kils pareiga patikrinti pareiškėjo per 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, galėjusių turėti įtakos tam, kad fizinis asmuo negali vykdyti prievolių kreditoriams, pripažinimo negaliojančiais. Be to, kreditoriams bankroto proceso metu Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas numato galimybės kontroliuoti bankroto administratoriaus veiklą. Pažymėtina, kad klausimą dėl pareiškėjo iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų sandorių teisėtumą tikrins bankroto administratorius, o teismas, iškeliant fiziniam asmeniui bankroto bylą, jo sudarytų sandorių teisėtumo ir atitikimo kreditorių interesams netikrina.

Nors FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, tačiau FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įvirtintos sąlygos, kurioms esant teismas turėtų atsisakyti kelti bankroto bylą. Toks reglamentavimas leidžia daryti išvadą, jog fizinio asmens sąžiningumas turi būti vertinamas 5 straipsnio 8 dalyje numatytų sąlygų ribose. Suinteresuoto asmens nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti egzistuojant nors vieną FABĮ 5 straipsnio 8 dalies sąlygą. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nesant akivaizdžių asmens piktnaudžiavimo požymių, teismui neprivalu atlikti išsamaus tyrimo dėl fizinio asmens sąžiningumo – vėlesnį tyrimą dėl asmens turtinės padėties ir nemokumo priežasčių atlieka fizinio asmens bankroto administratorius. Taip pat pažymėtina, kad civilinėje teisėje yra įvirtinta sąžiningumo prezumpcija. Tačiau CK 6.67 str. yra nustatyta šio principo išimtis ir šiame straipsnyje išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t.y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ar kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo abejoti R. E. A. sąžiningumu ir teismo byloje padaryta išvada dėl pareiškėjo nemokumo yra pagrįsta.

Apeliantė teigia, kad pareiškėjo pajamos nuo to laiko kai jis su AB DNB banku sudarė kreditavimo sutartį Nr. 175 su vėlesniais pakeitimais, beveik nesikeitė, todėl sprendė, kad pareiškėjas skolinių įsipareigojimų nevykdo ne dėl pajamų sumažėjimo, o dėl nesutarimų su buvusia sutuoktine. Šis teiginys, teismo nuomone, neturi pakankamos įrodomosios reikšmės, nes kito ne tik pareiškėjo asmeniškai, bet ir apskritai ekonominės gyvenimo sąlygos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dirba vienoje darbovietėje VŠĮ Kauno Klinikinėje ligoninėje, gauna 2047 Lt darbo užmokestį. Iki 2013 m. vasario 8 d. pareiškėjas turėjo kitų draudžiamųjų pajamų – dirbo AB „Ortopedijos technika“ ir gaudavo 700 Lt darbo užmokestį. Pareiškėjo paaiškinimu, iš darbo AB „Ortopedijos technika“ jis buvo atleistas ne savo iniciatyva, o VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje jo gaunamas darbo užmokestis sumažėjo sumažinus darbo krūvį. Be to, pareiškėjui 2012 m. kovo 7 d. gimė sūnus, kuriam pareiškėjas moka išlaikymą periodinėmis išmokomis bei sūnaus gyvybės draudimo įmokas. Be to, nuo 800 Lt iki 1000 Lt kilo ir minimalaus atlyginimo dydis, kas suponuoja gyvenimo sąlygų brangimo prielaidą. Sutiktina su pareiškėjo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais argumentais, kad asmeniui 2006 m. ir 2014 m. pragyvenimui reikalinga ne tokia pati pinigų suma, ypač kai iš esmės pasikeitė pareiškėjo gyvenimo aplinkybės (jis išsituokė, buvusi sutuoktinė atsisako vykdyti bendrus įsipareigojimus, atsirado išlaikytinis ir pan.). Pažymėtina, kad pareiškėjo santuoka nutraukta 2010 m. birželio 14 d., o prievolę pareiškėjas vykdė iki 2013 m. kovo mėnesio, t. y. iki to laiko, kai kreditorius UAB „Būsto paskolų draudimas“ padidino įmokų sumą nuo 1000 Lt iki 1500 Lt, kurios, anot pareiškėjo, jis neturėjo galimybių sumokėti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teigtina, jog suinteresuoto asmens argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo nemokumo.

Kiti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo kitokiam nagrinėjamos bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Apeliantė atskirajame skunde nenurodo jokių teisinių naujų aplinkybių ar argumentų, galinčių patvirtinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ar nepagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis visiškai sutinka.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir į tai, kad byloje nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai aiškinęs ar taikęs fizinio asmens bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas, konstatuotina, jog nėra pagrindo keisti ar naikinti nutarties atskirojo skundo motyvais (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 290 straipsniu

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Virginija Lozoraitytė