Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-10-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-589-396/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2016-06-20Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-10-19Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-19
Bylos Nr.
1A-589-396/2016
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-13110-2016-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Jucys, Valdimaras Bavėjanas, Violeta Ražinskaitė
Nuteistasis
L. G.
Nukentėjusysis
D. T.
Advokatai
Valdas Burneikis
Kategorijos
  • 1.2.3.1Kvalifikuotas nužudymas (BK 129 str. 2 d.)
Baudžiamoji byla Nr. 1A-589-396/2016Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13110-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,gynėjui advokatui Valdui Burneikiui,nuteistajai L. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą – vienuolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistosios L. G. priteista nukentėjusiajam D. T. 1 800 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 629,14 Eur valstybei už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2016 m. kovo 19 d. apie 10 val. 00 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto su savo sugyventiniu E. T. metu, tyčia rankomis ir kojomis sudavė E. T. mažiausiai septynis smūgius į galvą, krūtinę, rankas, kojas, kryžmens sritį, padarė jam paviršines poodines kraujosruvas krūtinėje, dešinės plaštakos antro krumplio srityje, abiejuose keliuose, dešinėje šlaunyje, paviršinius nubrozdinimus kairės alkūnės išoriniame paviršiuje, paviršinius nubrozdinimus kryžmens srityje, o taip pat minkštųjų audinių sumušimus ir kraujosruvas kairės ausies kaušelyje ir kairiame bei dešiniame smilkiniuose, minkštųjų audinių sumušimus ir kraujosruvas kairės akies vokų išoriniame kampe su muštine odos žaizda kairės akies apatiniame voke, dėl ko, išsivysčius ūmiai subdurinei kraujosruvai apie kairį galvos smegenų pusrutulį, progresuojant galvos smegenų pabrinkimui ir suspaudimui, E. T. įvykio vietoje mirė.

Tokiu būdu, L. G. nužudė savo šeimos narį – asmenį, su kuriuo gyveno neįregistravusi santuokos (t. y. sugyventinį).

Šalies argumentai

Nuteistoji L. G. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. nuosprendį ir jai paskirti švelnesnę bausmę.

Apeliantė skunde atkreipia dėmesį į tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatytas tikslus suduotų smūgių skaičius nukentėjusiajam. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo pateiktas prašymas dėl specialisto išvados patikslinimo. Taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios visiškai pripažino savo kaltę, parodymų metu nuosekliai išdėstė visas nusikalstamos veikos aplinkybes bei nuoširdžiai gailisi padariusi šį nusikaltimą.

Skunde nuteistoji prašo pripažinti jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo E. T. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pažymi, kad teismų praktikoje, provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Be to, teismai spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusio elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai ar kitokie pavojingi ir neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K-21/2016).

Pažymi, kad įvykio dieną, nukentėjusysis jai (apeliantei) priekaištavo dėl darbo ir cigarečių, pirmas sudavė jai į veidą, šaukė, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais bei grasino užmušti. Todėl ji (apeliantė) neapsikentusi jo agresijos ir smurto bei būdama labai susijaudinusi ir išprovokuota jo netinkamo elgesio, sudavė nukentėjusiajam smūgius. Po suduotų smūgių, nukentėjusysis nukrito ant žemės, o ji nuėjo į kitą kambarį. Po pusvalandžio pamatė, kad nukentėjusysis guli be gyvybės ženklų, todėl stengėsi jam padėti, kvietė medicinos pagalbą.

Nuteistoji skunde nurodo, kad E. T. ir ankščiau ne kartą yra ją mušęs, o prieš kelias dienas buvo sudavęs smūgius į veidą, dėl ko po akimi buvo mėlynė.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantė skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiajam sudavė smūgius tik iš keršto dėl jo netinkamo elgesio praeityje. Pasak L. G., ji neturėjo jokio tikslo nukentėjusiajam keršyti, o tuo labiau žudyti. Priešingai, nukentėjusysis buvo jos mylimas ir artimas žmogus, kuris priėmė ją gyventi savo namuose ir su kuriuo ruošėsi kurti šeimą.

Nuteistosios vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji (apeliantė) nužudė iš keršto, yra nesuderinama su kita teismo pateikta išvada, jog nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia. Pasak apeliantės, nužudymas iš keršto, gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas siekia nukentėjusiojo mirties ir tam ruošiasi iš anksto.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo pagreitinto proceso tvarka, be to, ji prisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl prašo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas.

Žemesnės instancijos teismas

L. G. nuomone, pirmosios instancijos teismas skirdamas laisvės atėmimo bausmę, nepagrįstai vertino tai, kad ji turi neišnykusį teistumą bei nėra atlyginusi nukentėjusiajam padarytos žalos. Pasak nuteistosios, teismas negali teisti antrą kartą, tuo labiau, kai už pirmą nusikalstamą veiką yra atlikusi laisvės atėmimo bausmę.

Šalies argumentai

Skunde prašo atsižvelgti į jos sunkią sveikatos būklę (t. y. diagnozuotas storosios žarnos vėžys), amžių bei skirti laisvės atėmimo bausmę, kuri neviršytų dešimties metų.

Dėl priteistos žalos atlyginimo nukentėjusiajam ir valstybei, neprieštarauja ir sutinka sumokėti pagal galimybes.

Šalies argumentai

L. G. ir jos gynėjas prašo nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios L. G. apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kauno apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios L. G. įvykdyto nusikaltimo juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje baudžiamojoje byloje BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikacijos nenustatyta.

Nuteistoji apeliaciniame skunde neginčija nukentėjusiajam D. T. priteistų turtinės ir neturtinės žalos, teismo išlaidų dydžių, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nuteistoji L. G. apeliaciniame skunde neskundžia įrodymų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, o tik kritiškai vertina savo poelgį, gailisi ir prašo sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Apeliantė skunde akcentuoja, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu L. G. buvo inkriminuota ir ji skundžiamu nuosprendžiu nuteista už tai, kad sugyventiniui E. T. tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip septynis smūgius į galvą, krūtinę, rankas, kojas, kryžmens sritį, padarė jam paviršines poodines kraujosruvas krūtinėje, dešinės plaštakos antro krumplio srityje, abiejuose keliuose, dešinėje šlaunyje, paviršinius nubrozdinimus kairės alkūnės išoriniame paviršiuje, paviršinius nubrozdinimus kryžmens srityje, o taip pat minkštųjų audinių sumušimus ir kraujosruvas kairės ausies kaušelyje ir kairiame bei dešiniame smilkiniuose, minkštųjų audinių sumušimus ir kraujosruvas kairės akies vokų išoriniame kampe su muštine odos žaizda kairės akies apatiniame voke, dėl ko, išsivysčius ūmiai subdurinei kraujosruvai apie kairį galvos smegenų pusrutulį, progresuojant galvos smegenų pabrinkimui ir suspaudimui, nukentėjusysis įvykio vietoje mirė (1 t., 156-161 b. l.). Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 318/2016(02) nurodyta, kad E. T. galvoje nustatyti šie sužalojimai, t. y. minkštųjų audinių sumušimai ir kraujosruvos kairės ausies kaušelyje ir kairiame bei dešiniame smilkiniuose, minkštųjų audinių sumušimai ir kraujosruvos kairės akies vokų išoriniame kampe su muštine odos žaizda kairės akies apatiniame voke, kurie galėjo būti padaryti suduodant ne mažiau kaip tris smūgius, o kraujosruvos krūtinėje, rankoje, kojose – ne mažiau kaip keturiais poveikiais. Ten pat nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti kietu buku, turinčiu ribotą paviršių, daiktu, tikėtina smūgiuojant kumščiu arba, mažiau tikėtina – spardant. Be to, išvadoje nurodyta ir tai, kad nukentėjusiajam ūmi subdurinė hematoma galėjo išsivystyti nuo bet kurio smūgio į galvą (1 t., 24-28 b. l.). Nuteistoji L. G. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad kumščiais tyčia sudavė nukentėjusiajam į galvą, t. y. sudavė tris – keturis smūgius, dėl ko šis veidu nukrito ant grindų, tačiau jo nespardė (1 t., 185-187 b. l.). Nors apeliantė pripažįsta, kad nukentėjusiajam į galvą sudavė tik rankomis, tačiau apygardos teismo nustatytas smūgių skaičius ir sužalojimų padarymo mechanizmas, neprieštarauja teisme ištirtų įrodymų visumai. Todėl tarp nuteistosios veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Apeliacinis teismas pažymi, kad provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką.

Iš nuteistosios L. G. parodymų matyti, kad ji su sugyventiniu E. T. dažnai konfliktuodavo, nukentėjusysis ne kartą prieš ją vartojo smurtą. Tai objektyviai patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nustatyta, jog L. G. sužalojimai kairėje akyje ir dešiniame žaste buvo padaryti iki įvykio, t. y. 2016 m. kovo 19 d. (1 t., 105 b. l.). Iš nuteistosios L. G. parodymų matyti, kad įvykio dieną kilusio konflikto metu, ji su E. T. taip pat aiškinosi santykius, nukentėjusysis priekaištavo jai dėl darbo ir cigarečių, šaukė, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, pirmas sudavė į veidą ir grasino užmušti. Suprantama, kad L. G. eilinio buitinio konflikto metu, buvo nemalonu klausytis sugyventinio priekaištų ir įžeidinėjimų. Be to, ikiteisminio tyrimo metu L. G. pripažino, kad būdama apsvaigusi nuo alkoholio (1,44 promilės), iš pykčio ir keršto sumušė sugyventinį (nukentėjusįjį) E. T. (1 t., 45, 185-186 b. l.). Tai patvirtina ir liudytojos D. G. parodymai apie tai, kad ji girdėjo barnį tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo, kuris prašė nedaužyti jam galvos, duslius smūgių garsus (1 t., 56, 58-59 b. l.; 2 t., 16-17 b. l.). Iš liudytojos V. S. parodymų matyti, kad nuteistoji jai sakė, jog sugyventinį sumušė dėl to, jog nukentėjusysis ją (nuteistąją) įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais (1 t., 64-65 b. l.; 2 t., 16 b. l.). Aukščiau nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tarp L. G. ir E. T. dažnai kildavo konfliktai, todėl ši situacija abiem taip pat buvo įprasta. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiems L. G. veiksmams lemiamą įtaką turėjo ne neteisėti ar įžeidžiantys nukentėjusiojo veiksmai, o pačios nuteistosios suvartotas didelis alkoholio kiekis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Suduodant smūgį į galvą, daroma veika, kelianti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, Nr. 2K-381/2011). Taigi L. G. suduodamas smūgius ranka į galvos (veido) sritį nukentėjusiajam E. T., nuo kurių šis nukrito, nors ir neturėjo tikslo ar motyvo nužudyti, tačiau suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą bei numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Iš nuteistosios parodymų matyti, kad po to kai nukentėjusiajam sudavė smūgius į galvą ir šis nukrito ant grindų, ji nuėjo žiūrėti televizorių ir apsiramino. Po kiek laiko sugrįžusi pamatė, kad E. T. negyvas, todėl iškvietė medikus. Liudytojų A. K. ir V. S. parodymais nustatyta, kad nuteistoji L. G. iš pradžių neigė, jog sumušė E. T. ir tvirtino, jog nukentėjusysis buvo sumuštas kitoje vietoje. Šios aplinkybės įrodo, kad padarinių atžvilgiu nuteistoji buvo abejinga. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl keršto motyvo ir netiesioginės tyčios kaltės formos atitinka faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, L. G. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą kaip nužudymas, padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas byloje nuteistajai skirdamas bausmę ją individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas reikšmingas bausmei skirti aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir pagrįstai paskyrė BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žymiai mažesnė už įstatymo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kauno apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad L. G. už šio nusikaltimo padarymą skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatomas virš įstatymo sankcijos vidurkio (2 t., 35 b. l.). Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies, apygardos teismas L. G. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žymiai mažesnė, negu numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegija šio prieštaravimo ištaisyti negali, nes byloje negautas prokuroro ar nukentėjusiojo skundas sunkinančiais pagrindais.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistoji L. G. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnis), kuris sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiojo E. T. mirtį. Taip pat, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė vieną nuteistosios L. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. nusikalstamą veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kauno apygardos teismas įvertino ir nuteistosios asmenybę, t. y. praeityje teista už tyčinių nusikaltimų padarymą, teistumas neišnykęs, dirbo, ne kartą bausta administracinėmis nuobaudomis. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistoji nesistengė bent iš dalies atlyginti žalą nukentėjusiajam.

Todėl teisėjų kolegija atsižvelgdama į nuteistosios L. G. skunde nurodytas aplinkybes (t. y. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi), konstatuoja, kad nėra pagrindo remtis tomis pačiomis aplinkybėmis, kuriomis rėmėsi Kauno apygardos teismas ir dar labiau švelninti nuteistajai paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistoji apeliaciniame skunde neišdėstė jokių naujų įtikinamų argumentų ar išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jai reikėtų paskirtą bausmę švelninti. Apeliantės nurodyti argumentai, kad ji sutinka atlyginti nukentėjusiajam turtinę ir neturtinę žalą, turi sveikatos problemų, taip pat neduoda jokio pagrindo jai paskirti švelnesnę bausmę.

Esant šioms aplinkybėms, Apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų. Šioje byloje nenustatyta jokių nuteistajai teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų paskirti švelnesnę bausmę. Todėl nuteistajai L. G. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Nuteistoji L. G. apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas, nes apygardos teismas bylą išnagrinėjo pagreitinto proceso tvarka bei prisipažino padariusi nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, tenkinti šį nuteistosios prašymą nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad BK 64¹ straipsnio nuostatos reglamentuoja bausmės skyrimą bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Nagrinėjamu atveju, baudžiamoji byla išnagrinėta vadovaujantis BPK numatytomis bendrosiomis nagrinėjimo teisme nuostatomis, todėl BK 64¹ straipsnio 1 dalis netaikytina (1 t., 164-165 b. l.). Tai, kad apeliantė prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindas taikyti BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios L. G. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valdimaras BavėjanasKęstutis JucysVioleta Ražinskaitė