- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-09
- Bylos Nr.
- e2-31846-608/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25640-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lidija Valentukonytė
- Atsakovas
- K. V., R. V.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovams R. V. ir K. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti solidariai iš atsakovų R. V. ir K. V. 11138,76 EUR negrąžinto kredito dalį, 4294,38 EUR palūkanų, 2004,98 EUR delspinigių, 772,99 EUR palūkanų delspinigius, taip pat 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. balandžio 24 d. pradinis kreditorius akcinė bendrovė „Swedbank“ (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) ir R. V. bei K. V. kaip solidarūs bendraskoliai sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 07-040166-VA, pagal kurią akcinė bendrovė „Swedbank“ atsakovams suteikė minėtoje sutartyje nurodyto dydžio kreditą, atsakovai įsipareigojo minėtoje sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius kitas sutartyje numatytas sumas. Atsakovai netinkamai vykdė minėtą sutartį, todėl akcinė bendrovė „Swedbank“ sutartį nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovų grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovams dėl atitinkamų palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. Pradinis kreditorius akcinė bendrovė „Swedbank“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“ 2009 m. gegužės 21 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54, pagal kurią 2009 m. lapkričio 26 d. bylų priėmimo perdavimo aktu Nr. 6 prie minėtos reikalavimo perleidimo sutarties, perleido ieškovui visus reikalavimus atsakovų atžvilgiu, pagal vartojimo kredito sutartį sutartį. Ieškovas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.109 str. nustatyta tvarka pranešė atsakovams apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, tačiau atsakovai savo prievolių neįvykdė nei pradiniam kreditoriui, nei ieškovui.
Ieškovė neatvyko į teismo posėdį, pateikė prašymą nagrinėti bylą ieškovui nedalyvaujant. Nurodė, kad palaiko ieškinyje išdėstytus argumentus ir prašo ieškinį tenkinti visiškai. Kadangi ieškovei apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama iš esmės ieškovei nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 246 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).
Atsiliepimas
Atsakovai ieškinį pripažino iš dalies. Nurodė, kad pripažįsta 11138,76 EUR negrąžinto kredito sumą. Kitą ieškinio dalį prašė atmesti, taip pat prašė teismą taikyti įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino pasibaigimo pasekmes. Atsakovai laiko, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą savo reikalavimui pareikšti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkinamas iš dalies.
Pradinis kreditorius akcinė bendrovė „Swedbank“ ir atsakovai R. V. bei K. V. 2007 m. balandžio 24 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 07-040166-VA, pagal kurią akcinė bendrovė „Swedbank“ suteikė atsakovams 65000,00 LT (18825,30 EUR) vartojimo kreditą, kredito paskirtis – 11879,68 Lt (3440,59 EUR) pagal sutartį Nr. 04-058686-VA suteikto kredito grąžinimui ir 53120,32 Lt (15384,71 EUR) automobilio pirkimui (e.b.l. 21-24). Atsakovai įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą dalimis, galutinis kredito grąžinimo terminas – 2012 m. balandžio 3 d. Atsakovai taip pat įsipareigojo mokėti už naudojimąsi kreditu 7,5 proc. metines palūkanas, taip pat sumokėti 650,0 Lt (188,25 EUR) sutarties administravimo mokestį; bendra kredito suma – 78671,45 LT (22784,83 EUR).
Atsakovai ir akcinė bendrovė „Swedbank“ 2009 m. balandžio 17 d. sudarė susitarimą Nr. 07-040166-VA/20090417 dėl vartojamojo kredito sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo susitarė dėl paimtos ir negrąžintos kredito sumos nustatymo – 41735,39 Lt (12087,40 EUR), taip pat galutinio kredito grąžinimo termino pakeitimo – 2012 m. balandžio 24 d. bei bendros kredito sumos - 78799,27 Lt (22821,85 EUR) (e.b.l. 25-27). Atsakovai minėtos vartojimo kredito sutarties nevykdė, sutarties priede Nr. 1 numatytu kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafike nustatytomis dalimis ir terminais nemokėjo kredito grąžinimo įmokų bei priskaičiuotų palūkanų. Akcinė bendrovė „Swedbank“ 2009 m. spalio 28 d. pranešimais pareikalavo atsakovus sumokėti susidariusią skolą iki 2009 m. lapkričio 15 d., taip pat nurodė, kad kredito gavėjams nesumokėjus skolos per kreditoriaus nustatytą papildomą terminą, kredito sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2009 m. lapkričio 16 d. (e.b.l. 18-20). Ieškovės pateiktais duomenimis, 2009 m. lapkričio 16 d., t. y. sutarties nutraukimo momentu vėluojama sumokėti suma sudarė 3293,03 Lt (953,73 EUR).
Akcinė bendrovė „Swedbank“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“ 2009 m. gegužės 21 d. sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 09-20-54, pagal kurią 2009 m. lapkričio 26 d. bylų priėmimo – perdavimo aktu Nr. 6 akcinė bendrovė „Swedbank“ perleido ieškovei visus reikalavimus atsakovų R. V. ir K. V. atžvilgiu pagal 2007 m. balandžio 24 d. sutartį Nr. 07-040166-VA (e.b.l. 5-17).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.101 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.109 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, atsakovai apie reikalavimo perleidimą buvo informuoti 2009 m. gruodžio 3 d. ir 2009 m. gruodžio 8 d. pranešimais, siųstais registruotu paštu (e.b.l. 72-79). Apie reikalavimo perleidimo faktą atsakovui K. V. pranešta ir 2013 m. spalio 23 d. pranešimais, siųstais elektroniniu paštu (e.b.l. 82; 83). Be to įteikus atsakovams ieškinio su priedais kopijas, įskaitant ir reikalavimo perleidimo sutartį, laikytina, jog atsakovai tinkamai informuoti apie reikalavimo perleidimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).
Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. ST-09-255/09-20-54 2.2 punkte numatyta, kad sutartyje numatytomis sąlygomis pradinis kreditorius perleis, o naujasis kreditorius įgis reikalavimą į kiekvienu konkrečiu reikalavimų portfelio perleidimo atveju pasirašomame bylų priėmimo - perdavimo akte nurodytus skolininkus, pagal kredito (paskolos), kredito limito sąskaitoje suteikimo ir/ar kitas sutartis; 2.4 punktu susitarta, kad akcinė bendrovė „Swedbank“ reikalavimų portfeliais perleis, o uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“ įgis tiek šios sutarties pasirašymo metu galiojančius tiek ateityje iki 2010 m. liepos 1 d. atsirasiančius reikalavimus į skolininkus. Reikalavimo teisė į atsakovų skolą buvo perleista 2009 m. lapkričio 26 d. Bylų priėmimo perdavimo aktu Nr. 6. Taigi, pagal minėtas reikalavimo perleidimo sutarties sąlygas ieškovė įgijo iš pradinio kreditoriaus visas jam priklausančias reikalavimo teises atsakovų atžvilgiu tokia pačia apimtimi, kokia jos priklausė pradiniam kreditoriui (Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. ST-09-255/09-20-54 2.3 punktas).
Atsakovai pripažįsta, jog yra negrąžinę 11138,76 EUR kredito sumos, tačiau nesutinka su ieškovės reikalaujamu palūkanų, delspinigių dydžiu bei administravimo mokesčiu, taip pat laiko, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, bei prašo teismą taikyti ieškinio senaties termino pasibaigimo pasekmes ir ieškinį atmesti.
Akcinės bendrovės „Swedbank“ ir atsakovų 2007 m. balandžio 24 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 07-040166-VA specialiosiose sąlygose šalys susitarė dėl 7,5 proc. dydžio palūkanų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014, yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, jog mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.223, 6.228 straipsniai ir kt., tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. vasario 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012, 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015; 2016 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016 yra išaiškinęs, kad vartojimo sutartyje draudžiama įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis, tai teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos, ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina.
Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros; 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nustatytų įstatymo reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.
Aiškinant minėtas įstatymo normas dėl pagrindų teismui mažinti vartojimo kredito kainą sistemiškai su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisyklėmis, darytina išvada, jog vartojimo kredito kainai viršijant vartojimo kredito sumą, pagrindą mažinti mokėjimo palūkanas ir įrodyti, jog reikalaujama vartojimo kredito kaina atitinka įstatymo reikalavimus, privalo įrodyti kredito davėjas, t. y. jis privalo paneigti Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją. Visus kitus palūkanų mažinimo pagrindus privalo įrodyti kredito gavėjas.
Nagrinėjamu atveju bendra vartojimo kredito kaina neviršija suteikto kredito sumos ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktui. Vartotojo turtinė padėtis ar jos pablogėjimas vartojimo kredito sutarties galiojimo metu nesudaro Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje nustatytų pagrindų mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Atsakovai, sudarydami vartojimo kredito sutartį, sutiko su vartojimo kredito sąlygomis, žinojo, kokio dydžio palūkanos bus taikomos, ir tam neprieštaravo.
Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.886 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnio l dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Nagrinėjamu atveju atsakovai neįrodė egzistuojant įstatymo, t. y. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytą pagrindą keisti šalių suderėtą sutarties sąlygą dėl vartojimo kredito kainos, mažinant mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.
Pagal Lietuvos Respublikos ciivlinio kodekso 6.873 straipsnio 1 dalį kredito gavėjas privalo grąžinti gautą kreditą (kredito sumą) jo davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.874 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalis numato dešimties metų bendrą ieškinio senaties terminą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sutartis nutraukta 2009 m. lapkričio 16 d., senaties terminas būtų suėjęs 2019 lapkričio 16 d., o ieškinys pareikštas 2019 m. rugpjūčio 29 d., t. y. iki įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino pasibaigimo, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje numatytas ieškinio senaties termino pasibaigimo pasekmes.
Nagrinėjamu atveju sutarties bendrųjų sąlygų 1.15 punktu ir specialiosiomis sąlygomis šalys susitarė dėl 7,5 procentų mokėjimo palūkanų normos, skaičiuojamos nuo suteikto vartojimo kredito sumos. Ieškovė prašo priteisti 4119,82 EUR mokėjimo (pelno) palūkanų paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. (ieškinio pareiškimo dienos). Atsakovams nevykdant kredito sutarties, jie privalo taip pat sumokėti mokėjimo palūkanas nuo tos kredito sumos, kuri pagal grafiką kreditoriui nebuvo grąžinta. Priešingu atveju atsakovai laiku negrąžinta kredito suma naudotųsi neatlygintinai, kas prieštarautų vartojimo kredito sutarties sąlygai dėl kredito atlygintinumo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Atsakovams nustojus vykdyti prievoles pagal vartojimo kredito sutartį pareiga mokėti palūkanas už naudojimąsi kreditorės pinigais neišnyko. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovų palūkanas, skaičiuojamas po vartojimo kredito sutarties nutraukimo yra pagrįstas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalis numato, kad reikalavimams dėl palūkanų išieškojimo taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013, yra išaiškinęs, kad reikalavimams priteisti palūkanas pareikšti nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo prievolės mokėti palūkanas termino pažeidimo kiekvieną mėnesį, todėl, nors reikalavimas priteisti palūkanas būtų pareikštas praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo prievolės mokėti pelno palūkanas pažeidimo, šios palūkanos gali būti priteisiamos už paskutinius penkerius metus, nes kreditoriaus teisių pažeidimas vyksta kiekvieną mėnesį. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovas reikalauja palūkanų tik už paskutinius penkerius metus, taikyti ieškinio senaties termino pasibaigimo pasekmes ieškovės reikalavimui dėl mokėjimo palūkanų priteisimo nėra pagrindo.
Asmuo, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.256 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju už tai, kad atsakovai laiku neįvykdė savo prievolės, ieškovė prašo priteisti 2777,97 EUR delspinigių (2004,98 EUR delspinigių ir 772,99 EUR palūkanų delspinigių), paskaičiuotų laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 17 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d., taikant 0,1 proc. dydį.
Lietuvos Respublikos 6.73 straipsnio 2 dalis ir 6.258 straipsnio 3 dalis nustato, jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės. Netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005, 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-578/2005 ir kt.). Teismas konstatuoja, kad ieškovė - pirminio kreditoriaus teisių perėmėja gali patirti nuostolius tik vienu atveju - jeigu ieškovė sumokėjo pirminiam kreditoriui tokią pinigų sumą, kurios ateityje nebus įmanoma išieškoti iš skolininko. Priešingu atveju dabartinis kreditorius turės ne nuostolius, o pelną. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad netesybos negali būti didesnės nei 0,05 proc. pradelstos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį. Nagrinėjamu atveju, vertinant prašomų priteisti netesybų dydį, atsižvelgtina į tai, kad atsakovai yra vartotojai, kurie sudarydami sutartį buvo silpnesnioji sutarties pusė, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, į delspinigių normą – 0,1 procento, kuri teismų praktikoje, esant vartojimo teisiniams santykiams, laikoma per didelė, į prašomų priteisti delspinigių bei negrąžinto kredito santykį, todėl siekiant užtikrinti prievolės šalių interesų pusiausvyrą bei, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, konstatuotina, kad prašomi priteisti delspinigiai yra aiškiai per dideli ir mažintini iki 0,05 proc. dydžio. Dėl to iš atsakovų ieškovei priteistina 1388,99 EUR delspinigių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovės reikalavimas tenkintinas ir iš atsakovų ieškovei priteisiama 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos teisme iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kadangi ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovės patirtos išlaidos, kurias sudaro už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis, priteisiamas iš atsakovės ieškovei, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, laikant, kad ieškinys patenkintas 92,37 proc. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis). Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos proporcingi patenkintų ieškinio reikalavimų daliai priteisiamos iš atsakovų lygiomis dalimis; proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai ieškovei tenkančios procesinių dokumentų įteikimo išlaidos nesiekia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2002 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 343/388 patvirtintame Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu civilinėje byloje, dydžio ir jų apmokėjimo tvarkos apraše numatytos minimalios priteistinos šių išlaidų sumos, todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidos iš ieškovės valstybės naudai nepriteisiamos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260 straipsniais, 264 - 265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu teismas
nusprendžia:
ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti solidariai iš atsakovų R. V. ir K. V. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ 11138,76 EUR negrąžinto kredito, 4294,38 EUR palūkanų, 1388,99 EUR delspinigių, iš viso 16822,13 EUR (šešiolika tūkstančių aštuonis šimtus dvidešimt du eurus, trylika euro centų).
Priteisti solidariai iš atsakovų R. V. ir K. V. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ 5 (penkis) proc. metinių palūkanų už priteistą 16822,13 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. rugpjūčio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų R. V. ir K. V. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ 378,50 EUR (tris šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, iš kiekvieno atsakovo po 189,25 EUR (vieną šimtą aštuoniasdešimt devynis eurus, dvidešimt penkis euro centus).
Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų R. V. ir K. V. valstybei 8,03 EUR (aštuonis eurus, tris euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.