Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019 m. balandžio 16 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2018 m. gruodžio 27 d. teismo nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjo V. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriuo teismo prašoma:

1) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN - AK), priteisti 1 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą;

2) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), priteisti 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl minėtų bei kitų neteisėtų Pravieniškių PN - AK administracijos veiksmų kreipėsi su skundu į Kalėjimų departamentą. Kalėjimų departamentas 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendime konstatavo, kad pateiktas skundas yra nepagrįstas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Kalėjimų departamentas nagrinėdamas skundą savo funkcijas vykdė aplaidžiai, sprendimas yra formalus, jame nepasisakyta dėl jo skundo argumentų pagrįstumo, remtasi išskirtinai Pravieniškių PN - AK suformuota pozicija. Dėl šių neteisėtų Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš Lietuvos valstybės.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas V. K. nurodė, kad palaiko skundą, prašo jį tenkinti skunde išdėstytų argumentų pagrindu. Pažymėjo, kad Pravieniškių PN - AK atsiliepimas į skundą yra abstraktaus pobūdžio, jame nėra paneigti skunde pateikti argumentai.

Teisės aktai reglamentuoja, kad perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų, paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenis. Leidžiama su savimi pasiimti tik nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas ir nosinę.

Nuobaudų skyrimą nuteistiesiems tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas. Jos gali būti skiriamos tik už bausmės režimo pažeidimus. Nuobaudos reikšmingos kaip įstatymams paklusnų elgesį stimuliuojančios priemonės asmenims atliekantiems laisvės atėmimo bausmę. Pažeidus nustatytą bausmės atlikimo tvarką, režimą, yra taikomos numatytos negatyvios pasekmės. Tokiu būdu sukuriama nuteistųjų laikymo sąlygų ir jų teisinės padėties kitimo sistema, kuri leidžia valdyti nuteistųjų laisvės atėmimu elgesį, nukreipti jį į teisės aktams paklusnaus elgesio pusę. Nuobaudų atlikimą uždarosios zonos kamerose lėmė pareiškėjo elgesys ir jo paties valia. Nuteistasis žinodamas pataisos namų vidaus tvarkos taisykles nesielgė tinkamai ir veikė priešingai, todėl turėjo numatyti iš to kilsiančias pasekmes ir leido joms sąmoningai kilti.

Viešoji civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmais ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų valdžios institucijos veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Pravieniškių PN - AK nuomone pareiškėjas neįrodė pareigūnų atliktų veiksmų neteisėtumo, taip pat konkrečiai neįvardijo iš ko susideda jo prašoma atlyginti žala, reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovai į teismo posėdį neatvyko. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovams apie posėdžio vietą bei laiką pranešta tinkamai. Byloje pakanka rašytinių duomenų ją išnagrinėti iš esmės, todėl byla nagrinėtina nedalyvaujant Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoms atstovams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas V. K. kreipėsi su skundu į teismą prašydamas priteisti neturtinę žalą, jo teigimu, atsiradusią dėl neteisėtų Pravieniškių PN - AK ir Kalėjimo departamento pareigūnų veiksmų.

Byloje nėra vertinamas pareiškėjo skunde minimų Pravieniškių PN – AK ir Kalėjimų departamento priimtų individualių administracinių aktų teisėtumas bei pagrįstumas. Šioje byloje priimtų nagrinėti reikalavimų apimtis ir šios bylos nagrinėjimo ribos apibrėžtos 2018 m. gruodžio 27 d. teismo nutartimi (b. l. 27 – 32).

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Pravieniškių PN –-AK nepagrįstai nesuteikė leidimo jam įsigyti mechaninę rašymo mašinėlę, nesutiko iš kalinių fondo lėšų aprūpinti jį elektros prietaisais. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjas 2018 m. birželio 18 d. Pravieniškių PN - AK administracijai pateikė prašymą (b. l. 75A) leisti jam įsigyti mechaninę rašymo mašinėlę bei prašymą aprūpinti jį televizoriumi, kompiuteriu, garso grotuvu, plaukų džiovintuvu bei prieiga prie interneto (b. l. 76A – 77). Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais.

Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) (bylai aktuali redakcija galiojusi nuo 2017-11-29 iki 2018-10-20). Taisyklių 18 priedo 5 dalyje „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ nurodyta, kad nuteistiesiems leidžiama turėti televizorių, nešiojamąjį kompiuterį, garso grotuvą, plaukų džiovintuvą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pataisos įstaigų administracijos neturi prievolės aprūpinti nuteistųjų minėtais elektros prietaisais. Nuteistieji šiuos elektros prietaisus privalo įsigyti už asmenines lėšas arba teisės aktų nustatyta tvarka nuteistiesiems juos gali perduoti kiti asmenys. Taip pat Taisyklių 18 priede nenurodyta, jog nuteistiesiems leidžiama įsigyti rašymo mašinėlę ar turėti prieiga prie interneto. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą nėra pagrindo teigti, kad Pravieniškių PN – AK pareigūnai nagrinėdami pareiškėjo 2018 m. birželio 18 d. prašymus veikė pažeisdami teisės aktų reikalavimus, buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės, todėl šioje apimtyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Be to, akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi pozicijos, jog Konvencijos 10 straipsnio negalima aiškinti kaip bendro įpareigojimo suteikti nuteistiesiems interneto prieigą prie interneto ar konkrečių interneto svetainių (žr., pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimą byloje Jankovskis prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 21575/08).

Pareiškėjas skunde pažymi, jog Pravieniškių PN - AK administracija nuolat skiria neteisėtas drausmines nuobaudas, sukeliančias jam neigiamus išgyvenimus bei nepatogumus. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalimi už bausmės atlikimo už bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) papeikimas; 2) pataisos įstaigų patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės; 3) draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes); 4) nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų, o nepilnamečių nuteistųjų – iki dešimties parų. Šio Kodekso 142 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos nuobaudos skiriamos tam įgalioto pareigūno nutarimu arba įsakymu. Turinčių teisę skirti nuobaudas pareigūnų sąrašą ir jų įgaliojimus nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 1 dalis). Taisyklių 202 punktas teigia, kad tik pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę nuteistiesiems skirti nuobaudas, nustatytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę nuteistajam, už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, skirti nuobaudą numatytą Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje.

Atkreiptinas dėmesys, jog nuobaudos reikšmingos kaip įstatymams paklusnų elgesį skatinančios priemonės. Nuteistajam pažeidus bausmės atlikimo tvarką yra taikomos teisės aktuose numatytos negatyvios pasekmes. Iš Pravieniškių PN - AK 3-ojo sektoriaus 2019 m. sausio 10 d. pažymos „Apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus“ (b. l. 67A – 68) matyti, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d. iš viso buvo skirtos 57 drausminės nuobaudos už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, todėl akivaizdu, jog pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad už pataisos įstaigoje galiojančių taisyklių nevykdymą jam gresia nuobauda bei su tuo susijusios negatyvios pasekmes, neigiami išgyvenimai. Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, kad Pravieniškių PN - AK pareigūnų nutarimais paskirtos nuobaudos negalėjo pareiškėjui sukelti didesnių neigiamų išgyvenimų ar nepatogumų nei tai numatyta teisės aktuose.

Pareiškėjas skunde akcentuoja, jog Pravieniškių PN - AK pareigūnai vykdydami Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus nutarimą nepagrįstai apribojo jo teises ir uždraudė į kamerų tipo patalpas kartu su savimi pasiimti asmeninius daiktus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorius 2018 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. NB-317 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (b. l. 77A – 78) nutarė pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą skirti drausminę nuobaudą – 15 parų perkėlimą į kamerų tipo patalpas.

Kaip ir anksčiau minėta, Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, jog už bausmės režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriama nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų, o nepilnamečių nuteistųjų – iki dešimties parų. Nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti (Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Taisyklių 220 punktu nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis).

Įvertinus cituojamą teisinį reguliavimą akivaizdu, jog nuteistiesiems, atliekantiems Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte reglamentuotą nuobaudą, draudžiama su savimi į kamerų tipo patalpas pasiimti asmeninius daiktus, išskyrus įvardintus Taisyklių 220 punkte. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad Pravieniškių PN - AK pareigūnai sudarė jam kliūtis su savimi pasiimti nuobaudos skyrimo kopiją, vokus bei pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas ar nosinę, todėl konstatuotina, kad minėtas pareiškėjo skundo reikalavimas nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerų tipo patalpose buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas skunde plačiau nepasisako kaip pasireiškė minėtos sąlygos, nenurodė, kad jis dėl to patyrė kokių nors neigiamų pasekmių ar nepatogumų. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.). Tačiau asmuo, kreipdamasis į teismą su prašymu priteisti neturtinę žalą dėl, jo nuomone, įkalinimo ar bausmės atlikimo įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), turi pareigą nurodyti visas reikšmingas, konkrečias ir detalizuotas, būtent jo kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, dėl kurių jam kilo realios neigiamos pasekmės. Taigi pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir institucijos neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Pareiškėjas teiginių apie kalinimą antisanitarinėmis sąlygomis nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, juos išdėstė abstrakčiai, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN - AK pareigūnų veiksmų neteisėtumo.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.)

Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010 ir kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Kaip jau paminėta šiame sprendime, pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, argumentus išdėstė deklaratyviai nepagrįsdamas priežastinio ryšio tarp minėtų aplinkybių ir skunde nurodomų neigiamų išgyvenimų, todėl pareiškėjo argumentai dėl kalinimo sąlygų neatitikties nevertintini kaip pakankami neturtinės žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius V. K. kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje laisvės atėmimo bausmę atlieka nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo dėl kalinimo sąlygų atitikties.

Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.