Šiaulių apylinkės teismo sprendimas, e2-3676-287/2021

Teismas: Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-08-24
Bylos Nr.: e2-3676-287/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-31-3-00143-2021-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rima Razumienė
Ieškovas: UAB „Osvalda“
Atsakovas: D. D., V. K.
Trečiasis asmuo: Šiaulių apskrities vyriausiam policijos komisariatui
Advokatai: Kristina Grigaliūnienė

Kategorijos

2.1.2.4.1.3Tariamas sandoris
2.6.1.3.6Piniginės prievolės
2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.3Reikalavimo perleidimas (cessio)
2.6.8.10Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.28.1Bendrosios pasaugos sutarties nuostatos
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.1.7.8Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei
3.1.7.11Išlaidų advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
3.2.3.1Žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.2.6.5Galutinis sprendimas
3.2.6.13Teismo sprendimo įsiteisėjimas ir įsiteisėjimo teisiniai padariniai, res judicata

Civilinė byla Nr. e2-3676-287/2021 m.Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00143-2021-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3; 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.3; 2.6.8.10; 2.6.28.1; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.1.7.11; 3.2.3.1; 3.2.6.1; 3.2.6.5; 3.2.6.13. (S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugpjūčio 24 d.Pakruojis

Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų teisėja Rima Razumienė,sekretoriaujant Linai Graužinienei,dalyvaujant:ieškovės UAB „Osvalda“ atstovei advokatei Kristinai Grigaliūnienei,atsakovui D. D. ir jo atstovui advokatui D. V.,

teismo posėdyje nuotoliniu būdu žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Osvalda“ ieškinį atsakovams D. D. ir V. K., trečiajam asmeniui Šiaulių apskrities vyriausiam policijos komisariatui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmuose gautas ieškovės UAB „Osvalda“ ieškinys ir patikslintas ieškinys. Patikslintu ieškiniu ieškovė prašo pripažinti negaliojančia 2017 m. birželio 7 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų D. D. ir V. K. dėl automobilio „Renault Megane Scenic“ pirkimo – pardavimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio pagrindu. Priteisti ieškovei UAB „Osvalda“ iš atsakovo D. D. 6472,91 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, 201,38 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad 2014 m. spalio 3 d. UAB „Automagija“ ir Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sudarė sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių pervežimo ir saugojimo paslaugų Nr. 40-IL-5870, pagal kurią UAB „Automagija“ įsipareigojo, įgaliotam Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje. Pagal sutarties 4.1 punktą UAB „Automagija“ įgijo teisę už priverstinį transporto priemonės nuvežimą, pervežimą ir saugojimą iš automobilio savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti sutartyje nurodytas išlaidas: už lengvųjų transporto priemonių transportavimą – 338,80 Lt (98,12 Eur), už saugojimą – 20 Lt (5,79 Eur) už vieną parą. 2017 m. liepos 30 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu iš (duomenys neskelbtini) į transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), buvo pervežtas automobilis „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurioje transporto priemonė buvo saugoma iki 2020 m. rugpjūčio 3 d. Transporto priemonės savininkas ir valdytojas teisės pažeidimo padarymo momentu buvo atsakovas D. D.. 2019 m. sausio 14 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „Automagija“ perleido ieškovei reikalavimo teises į atlyginimą už automobilių priverstinį nuvežimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. sutarčių su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu pagrindu ir į visas kitas su tuo susijusias teises. Todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovo transporto priemonių saugojimo išlaidų atlyginimo bei palūkanų mokėjimo. 2020 m. liepos 23 d. ieškovė išsiuntė atsakovui D. D. pranešimą apie tai, kad ieškovė perėmė reikalavimo teises iš UAB „Automagija“, pasiūlė atsakovui D. D. pasiimti transporto priemonę iš automobilių saugojimo aikštelės, o taip pat padengti skolą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Gavęs šį pranešimą, atsakovas D. D., kaip transporto priemonės savininkas, kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl leidimo pasiimti transporto priemonę išdavimo ir pateikė policijos įstaigai transporto priemonės registracijos liudijimą. 2020 m. rugpjūčio 3 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrimo medžiagoje Nr. ROIK 0117000415037 atsakovui D. D., kaip transporto priemonės savininkui, buvo išduotas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą Transporto priemonę. Tą pačią dieną atsakovas D. D., kaip transporto priemonės savininkas, pasiėmė ją iš saugojimo aikštelės. Transporto priemonės pasiėmimo metu atsakovas D. D. ieškovės atstovui nurodė, kad jis yra transporto priemonės savininkas, tačiau ją buvo perdavęs naudotis kitam asmeniui. Ieškovė pradiniu ieškiniu šioje byloje kreipėsi į teismą dėl 6472,91 Eur skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą ir 201,38 Eur palūkanų priteisimo iš atsakovo D. D.. Atsakovas D. D. į šią bylą pateikė 2017 m. birželio 7 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kuria jis tariamai pardavė transporto priemonę atsakovui V. K.. Ieškovės įsitikinimu, atsakovų sudaryta 2017 m. birželio 7 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis yra tariamas sandoris, juo nebuvo realiai įgytos pirkimo – pardavimo sutartimi perduodamos civilinės teisės ir pareigos, o tikroji šio sandorio šalių valia buvo nukreipta ne į transporto priemonės nuosavybės tesės perdavimą, o į atsakovo D. D. siekį išvengti prievolių atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas ieškovei. Iš tyrimo medžiagoje ROIK 0117000415037, esančio 2017 m. rugpjūčio 2 d. tarnybinio pranešimo ir kitos medžiagos, matyti, kad policijos pareigūnams kelis kartus susisiekus su atsakovu D. D., šis nurodė, kad transporto priemonę yra pardavęs kitam asmeniui, tačiau kam atsisakė pateikti duomenis, su policijos pareigūnais bendravo nenoriai. Rašytinės transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties atsakovas D. D. nebuvo sudaręs, nors CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato, kad motorinės transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartys turi būti rašytinės formos. Minėta, kad 2020 m. liepos 23 d. ieškovė išsiuntė atsakovui D. D. pranešimą apie tai, kad ieškovė perėmė reikalavimo teises iš UAB „Automagija“, pasiūlė atsakovui D. D. pasiimti transporto priemonę iš automobilių saugojimo aikštelės, o taip pat padengti skolą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Gavęs šį pranešimą, atsakovas D. D. neinformavo ieškovės, kad jis nėra transporto priemonės savininkas, o priešingai – kaip transporto priemonės savininkas, kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl leidimo pasiimti transporto priemonę išdavimo. Tuo atveju, jei atsakovas D. D. jau nuo 2017 m. birželio 7 d. nebebuvo transporto priemonės savininkas, o juo buvo atsakovas V. K. ar kitas asmuo, tai jis negalėjo turėti transporto priemonės registracijos liudijimo, negalėjo teikti prašymo Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui išduoti leidimą pasiimti transporto priemonę iš saugojimo aikštelės. Atsakovai ginčijamą transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį atgaline data surašė 2020 m. gruodžio mėnesį, ką patvirtina tyrimo medžiagoje esantis atsakovo V. K. paaiškinimas. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad ginčijama transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas V. K. nuosavybės teisių į transporto priemonę neįgijo, nuosavybės teisėmis pilna apimtimi mažiausiai iki 2020 m. rugpjūčio 3 d. naudojosi atsakovas D. D., turėjo transporto priemonės dokumentus (registracijos liudijimą), o tikroji šio ginčijamo sandorio šalių valia buvo nukreipta į tai, kaip atsakovui D. D. išvengti prievolių atsiskaityti su ieškove už suteiktas transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnis numato, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama transporto priemonei toliau važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET reikalavimus, o išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atsako solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas CK nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Todėl atsakovas D. D. turi ieškovei atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo išlaidos yra 98,12 Eur, o saugojimo išlaidos už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 30 d. iki 2020 m. rugpjūčio 3 d. už 1101 kalendorinę dieną yra 6374,79 Eur (po 5,79 Eur už vieną transporto priemonės saugojimo parą), viso – 6 472,91 Eur. CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio procesines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl ieškovei iš atsakovo D. D. yra priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos nuo skolos sumos – 6 472,91 Eur – už laikotarpį nuo transporto priemonės pasiėmimo iš saugojimo aikštelės dienos – 2020 m. rugpjūčio 3 d. iki ieškinio teismo pateikimo dienos – 2021 m. kovo 15 d. Palūkanos už šį laikotarpį sudaro 201,38 Eur (6472,91 Eur x 5 proc. / 365 dienų x 224 dienų).

Atsiliepimas

Atsakovas D. D. nustatytu terminu pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka. Atsakovas nurodė, kad jis nei iki įvykio, nei transporto priemonės saugojimo laikotarpiu nebuvo nei faktinis, nei teisinis transporto priemonės savininkas, nes įgytą transporto priemonę buvo pardavęs kitam atsakovui byloje V. K. ir transporto priemonės perleidimo sandoris sudarytas 2017 m. birželio 7 d., o ne kaip teigiama 2020 m. gruodžio mėnesį. Naujas transporto priemonės savininkas, nustatyta tvarka neišviešino nuosavybės fakto ir formaliai registruose įrašytas savininku nurodomas atsakovas D. D., nepaneigia sandorio realumo esant nenuginčytai pirkimo pardavimo sutarčiai, kurios pripažinimui negaliojančia pagrindo nėra taip pat. Dėl sandorio negaliojimo atsakovas nesutinka, kadangi ieškovė policijos pateiktą medžiagą vertina selektyviai ir nurodant dalį tikrovės neatitinkančių duomenų. Pirma, ieškovė teisingai nurodo, kad policija išties buvo susiekusi su atsakovu D. D., kuris dar 2017 m. rugpjūčio 2 d. nurodė, kad transporto priemonė parduota kitam asmeniui ir atsisakė pateikti duomenis. Tačiau nėra atskleidžiama kita esminė aplinkybė, kad tuo pačiu 2017 m. rugpjūčio 2 d. tarnybiniu pranešimu užfiksuota, jog atsakovas nurodė, kad yra išvykęs į užsienį bei automobilį yra pardavęs kitam asmeniui. Realiai atsakovas neatsisakė pateikti naujo savininko duomenis, o negalėjo jų nurodyti, kadangi būnant užsienyje neturėjo su savimi pirkimo – pardavimo sutarties ir negalėjo detalių nurodyti. Pažymėtina ir tai, kad iš esmės ieškovo ir pradinio saugotojo sutartis negalėjo būti taikoma, kadangi transporto priemonė rasta apleista, bet nepadarius jokio Kelių eismo taisyklių pažeidimo (tolygu situacijai, kuomet mašiną savininkas paliktų šalikelėje, tačiau netrukdytų eismui). Pažymėtina, kad niekam nebuvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, nebuvo jokių pagrindų transporto priemonės paėmimui ir nuvežimui bei kaip minėta UAB „Automagija“ sudarytos sutarties vykdymui. Tuo pačiu tarnybinis pranešimas patvirtina atsakovo aplinkybes, kad jis jau nuo pradžių teigė buvęs užsienyje, todėl negalėjęs valdyti transporto priemonės, bei nurodė, kad nėra jos savininku, tik negalėjo tuo metu pateikti duomenų. Tai kad bendrauta nenoriai, tik įrodo, kad asmeniui situacija buvo netikėta. Kadangi iš policijos toliau pranešimų negavo, vertino, kad situacija sureguliuota ir pagrindo toliau domėtis įvykių eiga nematė. Dėl transporto atsiėmimo, atsakovas pažymi, kad po itin ilgo laiko sužinojęs, kad tikrasis transporto priemonės savininkas, atsakovas V. K. jos nepasiima, nesiima jokių veiksmų transporto priemonės atžvilgiu, dėl nežinomų priežasčių neišviešinęs „Regitroje“ nuosavybės teisių ir gavęs pranešimus iš ieškovo, nežinodamas kaip elgtis minimu atveju, išties perėmė transporto priemonę iš saugojimo vietos, kad neaugtų ieškovo reikalaujama skolos suma, bet tuo pačiu ir buvo informavęs ieškovę apie tikrąjį savininką į ką ieškovė nekreipė dėmesio ir faktiškai praėjus vos ne metų laikotarpiui kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Atsakovas, kaip minėta, veiksmus 2020 m. rugpjūčio 3 d. atliko tik tikslu mažinti skolos augimą, nors kaip jam vėliau paaiškėjo, tai ne jo skola, bet vertinant kad mašina nesirūpino tikrasis savininkas, o pats atsakovas visų teisinių aspektų neišmano ir nežinojo, kaip tinkamai šioje situacijoje pasielgti kitaip. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovai teikė paaiškinimus policijos įstaigoje, kur akcentuota, būtent, jog D. D. patvirtino, kad automobilį pardavė V. K. birželio mėnesį, ir birželio gale vyko dirbti į užsienį sugrįžęs tik apie rugsėjo mėnesį. Apklaustas atsakovas V. K. patvirtino, kad iš atsakovo D. D. 2017 m. birželio 7 d. nusipirko automobilį, nors ir nurodo, kad iš pradžių rašytinės sutarties nebuvo, tik žodinė, teigiant kad sutartis buvo surašyta 2020 m. gruodžio mėnesį, tačiau tokie argumentai neatitinka jo kitų to paties paaiškinimo aplinkybių ir turinio. Atsakovas V. K. patvirtina, kad iš D. D. ne tik nusipirko „Renault Megane Scenic“, nurodant tikslią sandorio datą – 2017 m. birželio 7 d., bet ir tokias reikšmingas aplinkybes kaip – kad mašinos tvarkymą ir priežiūrą, teigiant, jog 2017 m. liepos mėnesį mašiną pardavęs A. B., kas įrodo ne tik sandorio realumą, bet ir transporto priemonės objektyvų naudojimą. Atsakovas negali nurodyti, kodėl V. K. teigia, kad sutartį pasirašė tik 2020 m. gruodį, jeigu pats pripažįsta, kad realiai sandoris įvyko 2017 m. birželio 7 d. ir mašiną pardavęs net kitam asmeniui tų pačių metų liepą, tuo pačiu jis nepateikia įrodymų, paneigiančių, kad sutartis buvo surašyta vėliau nei nurodyta data. Be to, ir logikos dėsnių neatitiktų sutarties pasirašymas 2020 m. gruodį, kadangi keltinas klausimas, kaip jis būtų galėjęs sudaryti sandorį su A. B. 2017 m. liepą. Įvertinus, kad pats V. K. nėra nuoseklus, jo paaiškinimais galima tikėti tik dalinai, t. y. nustatant, kad jis išties buvo sandorio dalyviu ir realiai, 2017 m. nupirkus iš atsakovo transporto priemonę, atmetant jo aiškinimą, kad dar papildomai sutartį pasirašinėjo 2020 m. gruodį, nepagrindus tokio veikimo aplinkybių. Tuo pačiu vertinant civilinius santykius, įstatymas nedraudžia ir žodinės sutarties, o rašytinė sutartis, gali būti tik sutarimo formali išraiška. Sprendžiant analogiško pobūdžio ginčą apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad nors rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, tačiau tarp šalių susiklostė transporto priemonės pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai žodinės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Todėl pagal analogiją įvykus ginčo automobilio perdavimui atsakovui V. K. pastarasis įgijo asmeninės nuosavybės teisę į ginčo automobilį iki jo priverstinio nuvežimo, nepriklausomai nuo to, ar sutartis buvo pasirašyta automobilio pardavimo dieną ar vėliau formalizuota raštu. Ieškovė neteisingai nurodo, kad gaunant leidimą atsiimti transporto priemonę, jis pateikė jos registracijos liudijimą. Pažymėtina, kad atsakovas savo iniciatyva kreipėsi į policijos įstaigą su užklausa, kad patvirtintų ar paneigtų, jog prašymo dėl leidimo atsiimti transporto priemonę pateikimo metu, jis būtų pateikęs transporto priemonės registracijos liudijimą. Pažymėtina, kad policija patvirtino, jog tokio liudijimo jiems pateikta nebuvo, kas paneigia ieškovės samprotavimus apie tai, kad po transporto priemonės pardavimo, atsakovas būtų turėjęs transporto priemonės liudijimą. Aukščiau nurodyti faktai patvirtina sandorio realumą ir pagrindo tenkinti ieškinio, dėl sutarties pripažinimo negaliojančia nėra, atsižvelgiant į tai, kad ir kitas atsakovas pripažino tokios sutarties realumą ir sandorio dėl transporto priemonės pirkimo pardavimo tarp šalių buvimą. Papildomai atsakovas pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką, turi būti vertinama ne tik transporto priemonės saugojimo trukmė, tačiau ir teisiniai pagrindai. Transporto priemonės saugojimui išvis nebuvo pagrindo, nes ji nuvežta net nesant jokio įvykio, teisės pažeidimo, todėl realiai ieškovė jos turėjo net nepriimti saugoti. Be to, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pasaugos sutartis galiojo nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2015 m. spalio 2 d., o sutarties galiojimo terminas paslaugos gavėjo sprendimu galėjo būti pratęstas du kartus po 12 mėnesių (iki bendro trejų metų termino). Šiuo atveju ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kad policijos įstaiga pasibaigus 2015 m. spalio 2 d. sutarties terminui yra pratęsusi sutartį su saugotoju. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad sutarties galiojimo terminas buvo pratęstas, ieškovė negalėjo reikalavimo perleidimo sutartimi perimti daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius, todėl akivaizdu, kad negalėjo skaičiuoti išlaidų už transporto priemonės saugojimą po 2015 m. spalio 2 d., o tai reiškia, kad nebuvo pagrindo išlaidų skaičiavimui pagal sutartį ir šio ginčo atveju išvis. Esant saugojimo santykiams, yra žinoma, kad jau 2015 m. nebuvo duomenų, kad būtų policija pratęsusi 2014 m. sutarties galiojimą su UAB „Automagija“, todėl spręstina kokiu pagrindu UAB „Automagija“ priėmė saugoti transporto priemonę, kokiu teisiniu pagrindu skaičiavo saugojimo įkainius ir nėra žinoma kokiu pagrindu saugojimo kaštus taiko dabartinis ieškovas, kuris nėra sudaręs jokios sutarties su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu. Visų aplinkybių kontekste, teismų praktika formuoja, kad protingas įkainis, net jei ir būtų teisinis pagrindas saugoti transporto priemonę galėtų būti 0,90 Eur už dieną. Taip pat paminėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas byloje Nr. 2A-517-178/2018, nustatė, kad tiek UAB „Automagija“, tiek UAB „Osvalda“ net neturėjo nuosavybės teise ar nuomojamų aikštelių, kas kelia klausimą dėl saugojimo kaštų susiformavimo ir buvimo pagrįstumo kaip tokio, sprendžiant klausimą ar ieškovas nepiktnaudžiauja savo tariamo reikalavimo teise, kuomet teisinis pagrindas, kuriuo taikomas skaičiavimas už saugojimą realiai yra neegzistuojantis ir negaliojantis, tai yra, UAB „Osvalda“ negali turėti daugiau teisių, nei UAB „Automagija“.

Ieškovės UAB „Osvalda“ atstovė advokatė Kristina Grigaliūnienė teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinį palaiko ir prašo jį tenkinti. Prašo pripažinti transporto priemonės 2017 m. birželio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį sudarytą tarp D. D. ir V. K. negaliojančia. Ieškovės įsitikinimu sutartis sudaryta, siekiant išvengti transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų. Sutartis yra tariama, nes kyla abejonių ar buvo sudaryta net žodinė sutartis, nes po įvykio D. D. policijai negalėjo nurodyti kam pardavė automobilį, vėliau nurodė, kad pamiršo, nors V. K. yra jo dėdė. V. K. nurodė, kad rašytinę sutartį susirašė tik 2020 m. gruodžio mėnesį. Policijos dokumentuose D. D. ir V. K. nurodytos aplinkybės skiriasi. V. K. ir, tariamo, A. B. parodymai skiriasi. Neaišku, jeigu tariamai A. B. pirko automobilį iš V. K., kodėl pinigai buvo mokami R. D.. Be to, R. D. nurodė, kad neturi jokių prieštaravimų dėl automobilio nutempimo ir gavo 200 Eur. Be to, D. D. iš ieškovės aikštelės paėmė automobilį nors jau tris metus nebuvo jos savininkas. Be to, paėmęs automobilį negrąžino jo tariamam savininkui, o pardavė į metalo laužą. Tai įrodo, kad sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis – tariamas sandoris, siekiant išvengti prievolės mokėti skolą. Atsakydama į atsiliepime nurodytus teiginius, nurodė, kad egzistavo teisinis pagrindas nuvežti automobilį į aikštelę, nes automobilis buvo paliktas stovėjimui neskirtoje teritorijoje, tai yra, iš esmės įvažiavęs į griovį. Ieškovė negali vertinti ar yra administracinio nusižengimo požymių, tiesiog vykdo sutartyje jos su policijos komisariatu sudarytą sutartį. Skolą prašo priteisti iš D. D., kaip transporto priemonės savininko, nes valdytojas nėra žinomas.

Atsiliepimas

Atsakovas D. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Sutartis buvo užpildyta birželio 7 d. Automobilis buvo pirktas birželio 1 d. Jis neteko teisių birželio 5 d. ir mašina tapo nereikalinga. Automobilį pardavė dėdei V. K.. Susirašė sutartį ir šis mašiną išsivarė. Sutartis buvo palikta pas močiutę kaime. Daugiau jis nesidomėjo mašina ir išvažiavo į užsienį. Paskui jam paskambino pažįstamas policininkas, pasakė, kad automobilis griovyje. Jis pasakė, kad prieš išvažiuodamas į užsienį pardavė automobilį ir sutartis pas močiutę kaime. Policija paprašė pateikti sutartį, bet jis negalėjo to padaryti būdamas užsienyje. Kai grįžo iš užsienio, policija į jį nebesikreipė. Po trijų metų gavo pranešimą, iki tol nežinojo nieko apie automobilį nei iš policijos, nei iš aikštelės. Jis turi liudininkų, kad sutartis buvo sudaryta 2017 m. birželio 7 d. tarp jo ir V. K. pas močiutę kaime. Mašina nebuvo įregistruota jo vardu, tiesiog susirašė su moterimi sutartį, o paskui, kai prarado teises sudarė sutartį su K. ir galvojo, kad jis priregistruos mašiną savo vardu. Nesutinka su ieškiniu, nes jis nėra nei mašinos savininkas, nei valdytojas. Atsakydamas į savo atstovo klausimus nurodė, kad gavęs laišką iš „Osvalda“ kreipėsi į K., kad reikia sumokėti skolą, tačiau šis nutraukė ryšius ir su juo nekalbėjo. Žino, kad K. perpardavė mašiną ir ne jis vairavo tą dieną, o naujas savininkas. Jis buvo išvykęs į užsienį, o automobilio rakteliai ir dokumentai buvo perduoti V. K.. Atsakydamas į ieškovės atstovės klausimus nurodė, kad atsakovas V. K. yra jo dėdė. Nurodė, kad policijos tarnybiniame pranešime neteisingi duomenys, kad jis atsisakė nurodyti kam parduotas automobilis, nes jo niekas neklausė kas naujas automobilio savininkas, o jis nurodė, kad sutartis pas močiutę ir ją policijai gali paduoti jo mama. V. K. jam už automobilį sumokėjo 150 Eur. R. D. – jo mama ir jis nežino kodėl A. B. sumokėjo pinigus jai už automobilį ir kodėl jo mama nurodė, kad dėl automobilio nuvežimo pretenzijų neturi ir gavo 200 Eur jis paaiškinti negali. Jis gavęs pranešimą nuvažiavo į aikštelę ir jam pasakė, kad nepaisant to, kad pateiks sutartį vis tiek skolą ieškos iš jo ir jei nori, kad skola neaugtų gali nors ir dabar ją pasiimti, tik turi gauti policijos leidimą. Jis išsigando tų 7000 Eur skolos ir gavęs iš policijos leidimą, parsivežė automobilį į kaimą pas močiutę. Lapkritį jis su broliais automobilį išvarė į metalo laužą. Metalo laužas buvo parduotas neoficialiai „kupčiams“.

Atsakovas V. K. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškovės patikslintą ieškinį nepateikė, į bylos nagrinėjimą neatvyko, neprašė bylos nagrinėjimą atidėti, todėl byla išnagrinėta iš esmės jam nedalyvaujant (CPK 246 straipsnis).

Trečiasis asmuo Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė ir prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant, todėl byla išnagrinėta trečiojo asmens atstovui nedalyvaujant (CPK 246 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo tariamu sandoriu.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmu ieškinio reikalavimu ieškovė UAB „Osvalda“ prašo pripažinti 2017 m. birželio 7 d. transporto priemonės „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo D. D. ir V. K., negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu.

Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, tai yra, atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, tai yra, nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 43 punktas).

Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003). Taigi tariamasis sandoris neturi esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

Pagal CK 4.47 straipsnio 1 dalį pirkimo – pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 4.49 straipsnio 1 dalimi, daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Įstatymuose neįtvirtinta atskirų nuostatų dėl transporto priemonės perleidimo. Perduoti daiktą pagal pirkimo – pardavimo sutartį yra viena iš pardavėjo pareigų (CK 6.317 straipsnis). Tinkamai įvykdžius šią prievolę, pirkėjui pereina nuosavybės teisė į pirkimo – pardavimo sutarties objektą.

Šiuo nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „Osvalda“ siekia įrodyti, kad tarp atsakovų D. D. ir V. K. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis negaliojanti nuo jos sudarymo momento, nes ja nebuvo realiai įgytos pirkimo – pardavimo sutartimi perduodamos civilinės teisės ir pareigos.

Iš byloje pateiktos transporto priemonės „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad joje nurodyta jos sudarymo data – 2017 m. birželio 7 d. Valstybės įmonės „Regitra“ išraše 2017 m. birželio 10 d. (duomenų atrinkimo data) automobilio savininku nurodytas D. D..

Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos E. R. 2017 m. rugpjūčio 2 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad radus nuo kelio nuvažiavusį „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galiausiai buvo telefonu paskambinta D. D., kuris nurodė, kad minėtą automobilį pardavė kitam asmeniui, kurį atsisakė nurodyti.

Iš CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės normos analizės darytina išvada, jog pirkimo – pardavimo sandorį sudaro du elementai, tai yra, pirmas – daikto perdavimas naujam savininkui, antras – atlyginimas už perduodamą daiktą.

Šiuo nagrinėjamu atveju iš esmės nebuvo nustatyta nė vieno iš dviejų pirkimo – pardavimo sandorį sudarančių elementų. Visų pirma nebuvo įrodyta, kad atsakovas V. K. už automobilį D. D. sumokėjo pinigus, nes šalių pateikti duomenys nesutampa. D. D. teismo posėdžio metu atsakydamas į klausimus nurodė, kad iš atsakovo V. K. už automobilį gavo 150 Eur, kai tuo tarpu automobilio pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, kad už automobilį D. D. iš V. K. gavo 100 Eur. Be to, V. K. duodamas paaiškinimus ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nurodė, kad automobilį pirko iš D. D., tačiau niekur nenurodė, kiek už jį sumokėjo, kada padavė pinigus ir pan. O tikslinant aplinkybes V. K. nurodė, kad minėtą automobilį pirko sau ir, dėl turimų skolų, jį tik registravo D. D. vardu, t. y. iš viso jokių pinigų D. D. niekada už automobilį nemokėjo.

Be to, išvadas, kad D. D. iš V. K. iš viso už automobilį negavo pinigų, sustiprina byloje esančio Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros nutarimo panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-1-01-23252-21, duomenys, kuriuose užfiksuota, kad A. B. pateikė 2017 m. liepos 31 d. ir 2017 m. rugpjūčio 1 d. sutarčių kopijas, sudarytas su R. D. (atsakovo D. D. motina bei atsakovo V. K. seserimi), kuriose nurodyta, kad ji, o ne tariamas automobilio savininkas V. K., gavo 200 Eur „už mašinos nuvežimą į aikštelę“ bei, kad „už mašiną atsiskaityta, pretenzijų neturiu“.

Teismo posėdžio metu atsakovas D. D. paaiškinti, kodėl jo mama iš A. B. ėmė pinigus už automobilį bei jo nuvežimą, paaiškinti negalėjo, nurodė, kad nieko nežino. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog atsakovas D. D. tuo metu buvo išvykęs į užsienį, tikėtina, jog motina šiuo atveju veikė, kaip jo atstovė, todėl A. B. pinigus sumokėjo jai.

Teismų praktikoje nurodyta, kad tinkamai įvykdžius pirkimo – pardavimo prievolę, pirkėjui pereina nuosavybės teisė į pirkimo – pardavimo sutarties objektą. Šiuo nagrinėjamu atveju, nepateikta jokių duomenų ir įrodymų, jog po transporto priemonės „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ja būtų realiai naudojęsis tariamas jos įgijėjas V. K.. Kaip jau minėta, jo, kaip automobilio savininko, statusui abejonių kelia tas faktas, jog po automobilio nuvežimo ne su juo, o su atsakovo D. D. motina R. D. atsiskaitė A. B.. Be to, ir atsakovo D. D. elgesys leidžia pagrįstai abejoti, ar V. K. buvo kada realus minėto automobilio savininkas.

Visų pirma, mažai tikėtina, jog sulaukęs iš policijos pareigūnų skambučio apie griovyje stovintį automobilį ir žinodamas, jog yra reali grėsmė būti patrauktam administracinėn atsakomybėn D. D. nurodęs, kad yra naujas automobilio savininkas būtų atsisakęs jį įvardinti, kai iš vėlesnių jo veiksmų matyti, jog jis visą atsakomybę bandė perkelti tariamam automobilio savininkui dėdei V. K.. Be to, teismas abejoja ir D. D. parodymais, jog jis 2020 m. rugpjūčio 3 d. nuvyko į saugojimo aikštelę pasiimti automobilio tik dėl to, jog nenorėjo, jog didėtų skola, kurią teks mokėti V. K.. Be to, nuvykęs į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą Radviliškio rajono policijos komisariatą gauti leidimo paimti automobilį iš saugojimo aikštelės, D. D. nenurodė, jog nebėra automobilio savininkas, o netgi priešingai, save pateikė, kaip automobilio savininką, gavo leidimą ir atsiėmė saugomą automobilį.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

Kad tariamas pirkimo – pardavimo sandoris buvo realiai nevykdomas, kad automobilis niekada ir nepriklausė V. K. liudija ir tas faktas, jog D. D. „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vėliau, pasak jo 2020 m. lapkričio mėnesį, pardavė, kaip metalo laužą.

Aptarti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nenustatyta nė viena iš dviejų aplinkybių, kad tarp atsakovų D. D. ir V. K. buvo sudarytas realus, o ne tariamas transporto priemonės „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sandoris, nes nenustatyta, jog V. K. D. D. už automobilį sumokėjo pinigus, o D. D. jam perdavė automobilį.

Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad patenkinus šį patikslinto ieškinio reikalavimą ir pripažinus, kad 2017 m. birželio 7 d. automobilio pirkimo – pardavimo sutartis negaliojanti nuo jo sudarymo momento, šiuo nagrinėjamu atveju, net nekyla būtinybė taikyti restitucijos, kas taip pat patvirtina, jog minėtu sandoriu nebuvo sukurta jokių realių padarinių.

Esant nustatytoms aplinkybėms, 2017 m. birželio 7 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovų D. D. ir V. K. dėl automobilio „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo, pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo.

Dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų ir palūkanų priteisimo.

Ieškovė UAB „Osvalda“ antru patikslinto ieškinio reikalavimu prašo priteisti iš atsakovo D. D. 6472,91 Eur priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų, 201,38 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Savo reikalavimą ieškovė grindžia UAB „Automagija“ ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. spalio 3 d. sutartimi dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių pervežimo ir saugojimo paslaugų Nr. 40-IL-5870 (toliau – Sutartis) bei tarp UAB „Automagija“ ir UAB „Osvalda“ 2019 m. sausio 14 d. sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartimi.

Teismui pateiktos sutarties 13 punkte nurodyta, kad sutartis įsigalioja 2014 m. spalio 3 d. ir galioja iki 2015 m. spalio 2 d. (15 punktas). Tame pačiame 15 punkte nurodyta, kad sutarties galiojimo terminas Paslaugos gavėjo sprendimu gali būti pratęstas 2 (du) kartus po 12 mėnesių (iki bendro trejų metų termino). Apie sutarties galiojimo termino pratęsimą arba nepratęsimą Paslaugos gavėjas Paslaugos teikėją privalo informuoti prieš tris mėnesius.

Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. rugsėjo 3 d. rašto Nr. 40-S-77382 „Dėl sutarčių galiojimo terminų pratęsimo“ matyti, kad Sutartis buvo pratęsta iki 2016 m. spalio 2 d.

Šiuo nagrinėjamu atveju atsakovui D. D. priklausantis automobilis „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktu 2017 m. liepos 30 d. buvo pervežtas į UAB „Automagija“ automobilių saugojimo aikštelę.

Ieškovė UAB „Osvalda“, nei teikdama teismui ieškinį, nei patikslintą ieškinį, nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nepateikė jokių duomenų, kad minėto automobilio nutempimo laikotarpiu tarp UAB „Automagija“ ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo galiojanti sutartis dėl transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad Sutartis galiojo iki 2016 m. spalio 2 d., o sekanti teismui pateikta sutartis Nr. 40-ST2-88-(1.32), sudaryta 2017 m. rugpjūčio 29 d., įsigaliojo nuo 2017 m. spalio 3 d. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad, pagal teismui pateiktus įrodymus, UAB „Automagija“ neturėjo jokio galiojančio sutartinio pagrindo pagal Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą nuvežti ir saugoti transporto priemones 2016 m. spalio 2 d. – 2017 m. spalio 3 d. laikotarpiu bei gauti už tai išlaidų atlyginimą.

Be to, kad pirminis kreditorius UAB „Automagija“ neturėjo sutartinio pagrindo 2016 m. spalio 2 d. – 2017 m. spalio 3 d. laikotarpiu priverstinai nuvežti ir saugoti transporto priemones, tačiau iš teisė normų, reguliuojančių transporto priemonių priverstinį nuvežimą ir pasaugą, matyti, kad nebuvo ir teisinio pagrindo pirminiam kreditoriui skaičiuoti automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidas atsakovo D. D. atžvilgiu.

Iš sistemos „Polis“ ataskaitų žiūryklės išrašo matyti, kad policijos pareigūnai nuvykę į (duomenys neskelbtini) upelio, rado nuo kelio nuvažiavusį automobilį „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir nurodė, kad minėta transporto priemonė Kelių eismo taisyklių nepažeidžia, eismui netrukdo, pavojaus niekam nekelia.

Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2021 m. liepos 13 d. rašto Nr. 40-S-8428-(1.19E) „Dėl informacijos pateikimo“, matyti, kad automobilis „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš savo stovėjimo vietos buvo patrauktas vadovaujantis tuo metu galiojusiu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 „Dėl Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos“ patvirtintos tvarkos 7.3 ir 9 punktų pagrindu.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 „Policijos pareigūnų veiksmų priimant sprendimus nušalinti nuo transporto priemonių vairavimo, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir uždrausti toliau važiuoti tvarkos aprašą“ (suvestinė 2017 m. sausio 1 d. – 2018 m. birželio 19 d. redakcija) patvirtintos Policijos pareigūnų veiksmų priimant sprendimus nušalinti nuo transporto priemonių vairavimo, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir uždrausti toliau važiuoti tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 7.3 punktas numatė, kad policijos pareigūnas turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę iš vietų, kur leidžiama transporto priemonėms stovėti, į kitą vietą: 7.3.1. jei transporto priemonė trukdo valstybės institucijoms ar tarnyboms atlikti gelbėjimo darbus arba likviduoti avarijos padarinius; 7.3.2. jei transporto priemonė pastatyta toje vietoje, kuri turi būti atlaisvinta dėl rengiamo oficialaus vizito; 7.3.3. jei transporto priemonė trukdo valyti ir tvarkyti tą vietą.

Šiuo nagrinėjamu atveju, kaip jau nurodyta aukščiau, pareigūnai nuvykę į automobilio „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjimo vietą nurodė, kad automobilis Kelių eismo taisyklių nepažeidžia, eismui netrukdo, pavojaus niekam nekelia, tai yra, iš esmės konstatuota, kad automobilis stovi vietoje, kurioje jam stovėti nedraudžiama.

Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiosios patrulės V. N. tarnybinio pranešimo „Dėl gauto iškvietimo ROIK 0117000415037“ (nepridėti detalūs metaduomenys) matyti, kad kadangi dėl automobilio „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) policija vyko aiškintis mažiausiai 5 kartus, Šiaulių OVS budėtojo nurodymu buvo iškviesta techninė pagalba ir automobilis nutemptas į saugojimo aikštelę.

Tvarkos aprašo 9 punkte nurodyta, kad Tvarkos aprašo 7.1.1 ir 7.3 papunkčiuose nustatytais atvejais transporto priemonė nuvežama, kai transporto priemonės savininkas (valdytojas) atsisako patraukti į kitą vietą transporto priemonę arba kai transporto priemonės stovėjimo vietoje nėra savininko (valdytojo), o policijos pareigūnai kartu su policijos įstaigos, iš kurios prižiūrimos teritorijos bus priverstinai nuvežta transporto priemonė, įgaliotu pareigūnu panaudoja visas galimas priemones informuoti transporto priemonės savininką (valdytoją) dėl transporto priemonės patraukimo, tačiau jo neranda ar jis neturi galimybės per 30 minučių (kai transporto priemonė yra mieste) arba ne vėliau kaip per valandą (kai transporto priemonė yra rajone), <...>, taip pat Tvarkos aprašo 7.3 papunktyje nurodytais atvejais – per kitą pareigūno nustatytą laiką, atvykti į transporto priemonės stovėjimo vietą ir ją patraukti į kitą vietą. Tvarkos aprašo 7.3 papunktyje nustatytais atvejais priverstinai nuvežta transporto priemonė laikoma policijos įstaigos saugomoje vietoje arba kitoje transporto priemonių stovėjimo aikštelėje ar vietoje, kurioje leidžiama transporto priemonėms neatlygintinai stovėti (Tvarkos aprašo 18 punktas).

Be to, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje (nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. galiojusi redakcija) nurodyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į kitą vietą iš vietų, kuriose leidžiama transporto priemonėms stovėti, jei trukdo šias vietas valyti ir tvarkyti savivaldybės vykdomosios institucijos prašymu arba jei trukdo valstybės institucijoms ar tarnyboms atlikti gelbėjimo darbus arba likviduoti avarijos padarinius, ir iš vietų, kurios turi būti atlaisvintos dėl rengiamo oficialaus vizito. Šioje dalyje numatytais atvejais transporto priemonės savininkas ar valdytojas neatlygina išlaidų, susijusių su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu.

Teismas konstatuoja, kad šiuo nagrinėjamu atveju automobilis „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2017 m. liepos 30 d. buvo nuvežtas iš vietos, kurioje, jai nebuvo draudžiama stovėti, nebuvo nustatyta, kad transporto priemonė keltų grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdytų saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeistų Kelių eismo taisykles ar kitų teisės aktų reikalavimus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jos valdytojas nebuvo rastas, policijos pareigūnai turėjo teisę ją priverstinai nuvežti į kitą policijos įstaigos saugomą vietą arba kitą transporto priemonių stovėjimo aikštelę ar vietą, kurioje leidžiama transporto priemonėms neatlygintinai stovėti.

Esant nustatytoms aplinkybėms ir vadovaujantis aukščiau nurodytomis teisės normomis, nustatytina, kad už automobilio „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuvežimą ir saugojimą jos valdytojui nekilo pareiga atlyginti išlaidų ir nei pirminis kreditorius UAB „Automagija“, nei ieškovė UAB „Osvalda“ neturėjo teisės atsakovui D. D. skaičiuoti skolos, todėl ieškovės UAB „Osvalda“ ieškinio ir patikslinto ieškinio dalis dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, palūkanų bei procesinių palūkanų iš atsakovo D. D. priteisimo, atmestina.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai.

Bendras ieškovės reikalavimo dydis byloje – 6774,29 Eur. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, tenkindamas pirmą ieškinio reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kurio suma – 100 Eur, tai yra, patenkintų ieškinio reikalavimų dalis – 1,48 procento. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovo D. D. priteistina (150 Eur x 1,48 proc.) 2,22 Eur žyminio mokesčio dalis ir (840 Eur x 1,48 proc.) 12,43 Eur už advokato teisines paslaugas, o atsakovui iš ieškovės (600 Eur x 98,52 proc.) 591,12 Eur už advokato paslaugas (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Iš atsakovo priteista suma ieškovės naudai įskaitytina į atsakovo naudai priteistą sumą ir iš ieškovės atsakovui priteistina 576,47 Eur.

Kadangi procesiniai dokumentai šalims iš esmės buvo teikiami elektroniniu būdu, o išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu šioje byloje neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl šios išlaidos iš bylos šalių nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.86 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalimi, 260, 268, 269 ir 270 straipsniais, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

pripažinti 2017 m. birželio 7 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo D. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dėl automobilio „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo, tariamu sandoriu, negaliojančiu nuo sutarties sudarymo momento.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Osvalda“, juridinio asmens kodas 245195140, buveinė – Šiaulių m., Pramonės g. 23L-2, 576,47 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt šešis eurus ir 47 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo D. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui apeliacine tvarka, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmus.

Teisėja Rima Razumienė