Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybei, su trečiuoju suinteresuotu asmeniu R. S., dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kokia buvo Transporto priemonių draudimu (Kasko) apdrausto automobilio būklė jo draudimo metu. Automobilis yra pagamintas 2015 m. metais, buvo eksploatuojamas, todėl pagal pateiktus dokumentus visiškai neaišku, ar visi apgadinimai atsirado po tariamo įvykio.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos dalykas – turtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl pareigos prižiūrėti Kauno miesto savivaldybės teritorijoje augančius medžius netinkamo vykdymo.

Byloje esantys duomenys (2020-03-13 Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 4-osios komandos išvykimo apskaitos kortelė) patvirtina, kad 2020 m. kovo 12 d. 23.44 min. Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 4-osios komanda gavo pranešimą, jog važiuojant nuo (duomenys neskelbtini). ant automobilių užvirtęs medis. Atvykus PGP, ant automobilių Ford Escape (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir VW Caravelle (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo užvirtęs medis. Panaudojus grandininį pjūklą medis buvo pašalintas (baigiamųjų darbų pabaigos laikas 2020-03-13 00:10 val.). Automobilis Ford Escape (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) įvykio dieną buvo apdraustas Transporto priemonių draudimu (draudimo liudijimas LT Nr. (duomenys neskelbtini), draudėjas - R. S.). Remiantis 2020-05-25 Remonto sąmata Nr. 2371871, pareiškėjas įvykio metu apgadintą automobilį remontavusiai įmonei sumokėjo 3497,64 Eur draudimo išmoką, kaip kompensaciją draudėjai už padarytą turtinę žalą. 2020 m. birželio 23 d. pareiškėjas atsakovei pateikė pretenziją dėl 3497,64 Eur sumos išmokėjimo išieškojimo. Nuolatinė darbo grupė, žalos, patirtos išvirtus ar nulūžus medžiams, atlyginimo klausimams nagrinėti 2020 m. rugsėjo 15 d. vykusiame posėdyje (Protokolas Nr. 36-3-235) nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo.

Teismas visų pirma pažymi, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia (be kita ko) asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, pagal savo prigimtį yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Apibendrinant aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos institucijos, t. y. Kauno miesto savivaldybės veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai ar neveikimas, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Nagrinėjamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas), būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovė, atlikdama pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovė privalėjo veikti priimdama sprendimus, ar atsakovė pareiškėjo nurodytoje situacijoje veikė laikydamasi šių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. vasario 8 d. iki 2020 m. gegužės 1 d.) 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios atsako už šio įstatymo joms priskirtų funkcijų vykdymą. Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, be kita ko, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Vyriausybės įgaliota institucija nustato kriterijus, pagal kuriuos medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems.;

Vietos savivaldos institucijų funkcijas želdynų priežiūros srityje detalizuoja Želdynų įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 1 d.), kurio 10 straipsnio 1 dalyje išvardyti savivaldybėms, atsakingoms už želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą, priskirti įpareigojimai. Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Želdynų įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Pagal Želdynų įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos. Šios teisės normos aiškinimas leidžia teigti ir apie savivaldybės pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Akivaizdu, kad kiekvieno medžio patikrinimas – sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma. Be to, Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių (tarp jų augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams priskirtų medžių grupių ir pavienių medžių) apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos.

Aplinkos ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-5 patvirtintos Želdynų ir želdinių inventorizavimo taisyklės nustato, kad želdynų ir želdinių inventorizavimas savivaldybės lygiu atliekamas kas dešimt metų. Želdynų ir želdinių būklės stebėsena vykdoma pagal Aplinkos ministerijos patvirtintą želdynų ir želdinių būklės stebėsenos programą (Želdynų įstatymo 21 str. 1 d.). Želdynų ir želdinių būklės stebėsenos programoje, patvirtintoje Aplinkos ministro 2008 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. D1-31, nustatomas jos (programos) tikslas, nubrėžiami pagrindiniai uždaviniai šiam tikslui pasiekti ir pateikiamos priemonės šiems uždaviniams įgyvendinti. Šia programa turi vadovautis savivaldybės, rengdamos savivaldybės želdynų ir želdinių būklės stebėsenos planą 5 metams, siekiant surinkti duomenis ir kitą informaciją apie savivaldybei priskirtoje teritorijoje esančius želdynus ir želdinius, kad būtų galima tinkamai vertinti jų būklę, valdyti ir prognozuoti ją. Pažymėtina, jog vykdydamos medžių ir krūmų priežiūros darbus, savivaldybės privalo vadovautis Aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintomis Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėmis (Medžių ir krūmų priežiūros taisyklių 3 punktas). Šių taisyklių 1 punkte nurodyta, kad medžių ir krūmų priežiūra, apima medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus.

Pagal paminėtas teisės nuostatas daroma išvada, kad Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalo užtikrinti, jog savivaldybės teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad 2020 m. kovo 12 d. ant automobilio Ford Escape (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) užvirto medis, kuris panaudojus grandininį pjūklą buvo pašalintas ir, kad medis augo Kauno miesto savivaldybės prižiūrimoje teritorijoje, todėl akivaizdu, jog Kauno miesto savivaldybė buvo atsakinga už šio medžio priežiūros organizavimą. Tai patvirtina byloje esanti 2020-03-13 Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 4-osios komandos išvykimo apskaitos kortelė, dėl ko atsakovės teiginiai, kad tiesioginio ir neginčijamo įrodymo, jog būtent (duomenys neskelbtini), nulūžęs medis kliudė ir apgadino ginčo automobilį, atmetami kaip nepagrįsti.

Taigi, sprendžiant dėl skundo reikalavimo pagrįstumo svarbu nustatyti, ar Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už medžio priežiūros organizavimą, šiuo atveju veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ir, jeigu taip, ar žala pareiškėjui atsirado būtent dėl šių atsakovės neteisėtų veiksmų.

Atsisakymą atlyginti reikalaujamą sumą, kuri buvo išmokėta kaip draudimo išmoka, atsakovė motyvuoja force majeure (nenugalimos jėgos) sąlygos buvimu, t. y. sąlyga, kuri galėtų būti prielaida atleisti atsakovę nuo atsakomybės. CK 6.253 straipsnio 2 dalis nustato, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi.

Atsakovės teigimu, 2020 m. kovo 13 d. didžiausias vėjo greitis Kauno mieste siekė 21 m/s - tai pavojingas meteorologinis reiškinys. Be to, pagal Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento viešai prieinamą oficialiai paskelbtą informaciją Kauno miesto teritorijoje nuvirto ar buvo nulaužti 5 medžiai, o dar 2 atvejais pagalba kviesta dėl pavojingai pasvirusių medžių. Atsakovės vertinimu, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos fiksuotas pavojingas reiškinys (stipri audra) būtent ir sąlygojo šioje byloje nagrinėjamą įvykį, kai nulūžo medis, kuris apgadino automobilį. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie jo kamieno pažeidimus.

Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-870 patvirtintų Stichinių, katastrofinių meteorologinių ir hidrologinių reiškinių rodiklių 1.1.1.1 punktą prie stichinių meteorologinių reiškinių priskiriamas labai smarkus vėjas, kurio dydis yra 28–32 m/s. Iš į bylą pateiktos Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Stebėjimų departamento meteorologinių stebėjimų skyriaus 2020 m. liepos 14 d. pažymos apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (8.42-10)-B8-1822 (toliau – Pažyma) matyti, kad Kauno meteorologijos stoties duomenimis 2020-03-13 didžiausias vėjo greitis siekė 21 m/s – tai pavojingas meteorologinis reiškinys. Taigi, 2020-03-13 (pažymėtina, kad pažymos, koks buvo vėjas 2020-03-12 atsakovė nepateikė, nors pats įvykis įvyko ne vėliau kaip 2020-03-12 23.44 min.) buvusio vėjo rodikliai nesiekė stichinio meteorologinio reiškinio rodiklių, byloje nėra pateikta duomenų, kad šalia (duomenys neskelbtini) namo ar aplinkinių namų būtų lūžę kiti medžiai, todėl oro sąlygos negali būti vertinamos kaip vienintelis faktorius, nulėmęs medžio nuvirtimą. Teismo vertinimu, šios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad medis nuvirto vien dėl nenugalimos jėgos. Pažymėtina, kad šiuo atveju į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų, kad Kauno miesto savivaldybė ėmėsi atitinkamų priežiūros priemonių teritorijoje, kurioje nuvirto medis (tuo pačiu ir nuvirtusio medžio). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog žala automobiliui buvo padaryta dėl nenugalimos jėgos force majeure aplinkybių.

Įvertinęs bylos medžiagą teismas sprendžia, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. netinkamai vykdė želdinių prie (duomenys neskelbtini) namo priežiūrą, ko pasėkoje ant trečiojo suinteresuoto asmens automobilio užvirto medis ir automobilį apgadino, todėl yra pagrindas konstatuoti atsakovės Kauno miesto savivaldybės neteisėtus veiksmus (neveikimą).

Atsakovė taip pat teigė, jog nėra aišku ar visi nustatyti ir suremontuoti automobilio apgadinimai atsirado po įvykio, tačiau savo nuomonei (automobilis negalėjo būti apgadintas tokia apimtimi, kiek nurodyta transporto priemonės apžiūros akte) pagrįsti, jokių įrodymų nepateikė. Ir priešingai, byloje apklausto trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimus apie tai, kad jai priklausantis automobilis, iki medžio užvirtimo, nebuvo apgadintas ir visi jo sugadinimai atsirado dėl užvirtusio medžio, patvirtina transporto priemonės apžiūros aktas, kuriame išvardinti transporto priemonės sugadinimai įvertinti, kaip susiję su ginčo įvykiu. Teismas neturi jokio pagrindo netikėti tiek trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimais, tiek žalų eksperto vertintojo S. B. surašyto transporto priemonės apžiūros akto teisingumu, todėl jais vadovaujasi.

Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad atsakovės Kauno miesto savivaldybės neteisėti veiksmai (neveikimas) sąlygojo transporto priemonės apžiūros akte nurodytus automobilio sugadinimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad žala šio pobūdžio bylose atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra šių neteisėtų veiksmų rezultatas (žr., pvz., 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-1062/2021). Šiuo atveju atsakovė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ir nėra abejonių, kad tarp neteisėto Kauno miesto savivaldybės neveikimo ir automobilio apgadinimu padarytos žalos yra priežastinis ryšys, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintina visiškai ir iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui priteistinas 3497,64 Eur turtinės žalos atlyginimas. Pažymėtina ir tai, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl, konstatavus sąlygas atsakovės deliktinei atsakomybei kilti ir priteisus turtinę žalą, taikytina CK 6.37 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir priteistina pareiškėjui iš atsakovės 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 156,68 Eur kompensacinių palūkanų.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, akcentuoja, kad tarp pareiškėjo ir Kauno miesto savivaldybės susiklostė teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, ir palūkanų, kaip minimalių nuostolių užtikrinimo, institutas šiems santykiams netaikomas. Pažymėtina, kad teisės doktrinoje taip pat yra nurodoma, jog galioja bendrasis principas, kad civilinės teisės normos netaikomos santykiams (nors ir turtiniams), kuriuos reglamentuoja viešoji teisė, negalima dėti lygybės ženklo tarp civilinės prievolės ir viešosios prievolės. Šie teisiniai santykiai atsiranda skirtingais pagrindais, jų teisinis reglamentavimas grindžiamas skirtingais principais ir taisyklėmis, todėl skiriasi ir jų turinys (Mikelėnas V. P. teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2002, p. 120). Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas nėra nurodęs ir pateikęs įrodymų, kad negavo pajamų dėl to, jog jam ilgą laiką nebuvo kompensuota visa arba dalis žalos, kurią jis patyrė, atlygindamas draudėjo turėtus nuostolius. Vien pareiškėjo deklaratyvus nurodymas, kad jis patyrė turtinę žalą (nuostolius) dėl to, kad skolininkas praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą (nuostolius), kuriuos privalo atlyginti Kauno miesto savivaldybė. Taigi nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui 156,68 Eur kompensuojamųjų palūkanų ir ši skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Teismas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 455,58 Eur bylinėjimosi išlaidas už skundo parengimą. Prašymas grindžiamas PVM sąskaita faktūra Nr. DP21-094 ir 2021-07-27 mokėjimo nurodymu.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, koeficientų pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo patenkintas, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytas rekomenduojamas užmokesčio dydis (koeficientas) už skundo parengimą – 2,5. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2021-07-30, todėl sprendžiant dėl išlaidų už skundo surašymą priteisimo Rekomendacijose numatyto koeficiento pagrindu imamas 2021 metų I ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis - 1517,4. Atitinkamai už skundo parengimą maksimali rekomenduojama priteisti suma – 3793,50 Eur (1517,4 x 2,5). Kadangi prašoma suma už skundo parengimą neviršija maksimalaus rekomenduojamo dydžio, todėl pareiškėjo prašymas tenkinamas ir pareiškėjui iš atsakovės priteistina 455,58 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 85–87 straipsniu, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (į. k. 110051834) iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 3497,64 Eur (trys tūkstančiai keturi šimtai devyniasdešimt septyni eurai 64 ct) turtinės žalos atlyginimui, 5% dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021-08-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 455,58 Eur (keturi šimtai penkiasdešimt penki eurai, 58 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.