Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), šiuo metu – suimtas, nevedęs, įgijęs vidurinį išsilavinimą, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, teistas 17 kartų, paskutinį kartą - Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį – 2 metų laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 4 mėnesiams,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį bei 178 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių (kišenvagystė), o būtent – jis 2020 m. liepos 6 d. apie 15.45 val., viešoje vietoje, visuomeniniame transporte, važiuodamas 5G maršruto autobusu, Ozo g. 12, Vilniuje, viešojo sustojimo stotelėje „Licėjus“ iš nukentėjusiosios D. K. džinsų kišenės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną iPhone XR, 800 eurų vertės, su dėklu, į kurio vidų buvo įdėtos dvi kupiūros po 5 eurus, viso 10 eurų, tokiu būdu pagrobė svetimą nukentėjusiosios D. K. motinai K. K. priklausantį 810 eurų vertės turtą.

Tokiais veiksmais A. S. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalyje.

Be to, A. S. viešoje vietoje pasikėsino pagrobti svetimą turtą iš asmens rankinės (kišenvagystė), o būtent – jis 2020 m. liepos 20 d. apie 10.55 val., viešoje vietoje, visuomeniniame transporte, važiuodamas 3G maršruto autobusu, Konstitucijos pr. 26, Vilniuje, viešojo sustojimo stotelėje „Lietuvos sąjūdžio kelias“, priėjęs prie nukentėjusiosios B. H., iš jos rankinės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną Samsung A3, 80 eurų vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo aplinkybių, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kai išlipo iš autobuso, tokiu būdu pasikėsino pagrobti svetimą nukentėjusiajai B. H. priklausantį 80 eurų vertės turtą.

Tokiais veiksmais A. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teismo išvados dėl surinktų duomenų vertinimo ir veikų kvalifikavimo

BK 178 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas <...> viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) <...>. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

Dėl inkriminuotos 2020 m. liepos 6 d. veikos

A. S. kaltinamas tuo, kad jis 2020 m. liepos 6 d. apie 15.45 val., viešoje vietoje, visuomeniniame transporte, važiuodamas 5G maršruto autobusu, Ozo g. 12, Vilniuje, viešojo sustojimo stotelėje „Licėjus“ iš nukentėjusiosios D. K. džinsų kišenės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną iPhone XR, 800 eurų vertės, su dėklu, į kurio vidų buvo įdėtos dvi kupiūros po 5 eurus, viso 10 eurų, t. y. tokiu būdu pagrobė svetimą nukentėjusiosios D. K. motinai K. K. priklausantį 810 eurų vertės turtą.

A. S. kaltės dėl šios nusikalstamos veikos padarymo nepripažino – nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklaustas teisiamajame posėdyje. Teisiamajame posėdyje parodė, kad iš pradžių jis net neprisiminė, kad būtų buvęs nurodytame autobuse, ir tik kai jam parodė vaizdo įrašą, pamatė, kad jis ten buvo, tačiau jis nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefono negrobė, iš vaizdo įrašo to ir nematyti. Paaiškino, kad vaizdo įraše po to, kai nukentėjusioji D. K. išlipo iš autobuso, jis užfiksuotas sėdintis kėdėje, bei išsiėmęs išmanųjį mobiliojo ryšio telefoną, kažką su juo daro, tačiau jis turėjo ir savo asmeninį išmanųjį telefoną (skirtą internetui) (taip pat ir paprastą, skirtą skambinti), kurį jam atidavė išeinant iš pataisos įstaigos kitas nuteistasis.

Taigi teismas, įvertinęs pirmiausia kaltinamojo parodymus, pažymi, jog jis iš esmės neneigia (tai patvirtina ir minėtame autobuse įrengta vaizdo kamera padaryti vaizdo įrašai) buvęs tame autobuse, kuriuo važiavo nukentėjusioji D. K., tačiau kategoriškai tvirtino, kad minėto telefono jis negrobė. Atsižvelgiant į tai, kad ir kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji nepajuto, kaip iš jos buvo pagrobtas telefonas, akivaizdu, jog itin atidžiai turi būti įvertinti kiti byloje esantys duomenys, o būtent – vaizdo įrašuose užfiksuota informacija bei telefono išklotinių duomenys.

Į baudžiamąją bylą buvo pateikti minėtame autobuse daryti 5 vaizdo įrašai, kuriuos užfiksuoti aktualūs įvykiai laikotarpiu nuo 15:35:30 val. iki 15:43:00 val. (pagal minėtų vaizdo įrašų pavadinimus bei laiką šiuose įrašuose). Vaizdo įrašai, pastebėtina, buvo peržiūrėti ir teisiamojo posėdžio metu.

Vaizdo įraše „MX-CAM2-V4567_20200706-153530-154000 (1)“ (laikas nuo 15:35:30 iki 15:37 val.) matyti, kad sustojus autobusui 15:35:37 iš autobuso lipa žmonės, 15:35:45 įlipa nukentėjusiosios D. K. draugė, jai iš paskos – D. K., paskui jas įlipa ir kiti asmenys, tarp jų – ir kaltinamasis A. S. (mėlynos spalvos marškinėliais, mėlynais džinsais, su tamsios spalvos kuprine, užsidėjęs ant rankos šviesesnės spalvos megztinį); D. K. su drauge nueina ir atsistoja autobuso viduryje, vietoje, skirtoje neįgaliesiems, šalia jų stovi dar du vyriškiai; A. S. stovi toliau nuo įlipimo/išlipimo durų, nusisukęs;

Vaizdo įraše „MX-CAM2-V4567_20200706-153700-153900“ (laikas nuo 15:37 iki 15:39 val.) matyti, kad 15:38:05 val. užfiksuotas momentas, kai D. K. dešinėje rankoje turi daiktą, panašų į telefoną, kur tiksliai vėliau jį įsideda, nematyti (galimai į megztinio (džemperio) kišenę, kadangi vėliau matyti, kad rankoje ji nieko nebeturi, bei nematyti, kad kažkas būtų iškritęs ant autobuso grindų), nes ji nusisukusi; 15:37:14 val. D. K. su drauge pasisukusios nueina link autobuso durų; joms einant link durų, A. S. apsisukęs taip pat nueina link durų, ir eidamas iš paskos D. K., taip pat atsistoja greta jos prie autobuso durų ir stovi greta (šalia) jos priešais duris; atitinkamais momentais jis yra užstojamas nuo vaizdo kameros kitų asmenų/nukentėjusiosios; apie 15:38:13 val. A. S. traukiasi nuo durų, tuo metu atsidarius durims, nukentėjusioji išlipa iš autobuso, A. S. nueina link autobuso priekio ir 15:38:20 val. atsisėda, savo dešinėje pasidėjęs kuprinę; 15:38:45 – 15:38:53 val. iš kišenės išsitraukia mobiliojo ryšio telefoną, jį apžiūrinėja;

Taigi teismas, įvertinęs nurodytus duomenis visumoje, pažymi, jog jais yra patvirtinama, kad važiuodama nurodytu laiku autobusu 5G, nukentėjusioji D. K. dar turėjo su savimi minėtą telefono aparatą (jos parodymai apie tai, kad paskutinį kartą turėjo telefoną rankose šiame autobuse, po ko, prieš išlipdama iš jo, įsidėjo telefoną į kišenę, ką iš esmės patvirtina ir vaizdo įraše užfiksuota informacija apie momentą prieš jos išlipimą iš autobuso, kai daiktas, panašus į telefoną, matomas jos rankoje), bei pakankamai greitai po išlipimo jai paskambinus į savo telefono aparatą (išlipo iš autobuso – 15:38:13, pirmas skambutis į savo telefono aparatą – 15:39:52 val.) – jo su savimi ji neturėjo, bei į telefono skambučius nebuvo atsiliepta (kaip nurodė – buvo atmetami skambučiai, o po to tiesiog neatsiliepiama). Minėta, kad pagal nukentėjusiosios telefono (abonento numerio) telekomunikacinius įvykius bei interneto naudojimo duomenis, minėtas telefonas nuo 15:45 val. veikė daugmaž prekybos centro Akropolis teritorijoje (bazinės stotys, prie kurių buvo jungtasi – Ozo g. 25 (PC Akropolis adresas), Ozo g. – Geležinio Vilko g. sankryža, Gelvonų g. 33 (pastarieji nurodyti adresai viešai prieinamų žemėlapių duomenimis yra pakankamai nedideliu atstumu nuo PC Akropolis, iš esmės patenkančiu į UAB „Tele2“ rašte nurodytas miestuose veikiančių celių veikimo spindulio zoną (iki 1 km)). Pagal viešai prieinamus duomenis apie 5G maršruto autobuso maršrutą (interneto svetainė https://www.stops.lt/vilnius/), kita stotelė po sustojimo „Licėjus“ yra „Šeškinės kalvos“ (prie PC Akropolis), pagal minėto maršruto autobuso tvarkaraščius, priklausomai nuo dienos meto (eismo intensyvumo ir pan.), atstumas tarp šių autobuso sustojimo vietų turi būti nuvažiuojamas per 3-4 minutes. Taigi dėl šių duomenų teismas turi pagrindo vertinti, jog nukentėjusiosios telefono aparatas po pagrobimo iš nukentėjusiosios vyko toliau su asmeniu, jį pagrobusiu (kaip minėta – nėra duomenų, kad jis būtų buvęs pamestas autobuse ar pan.), minėto maršruto autobusu. Vertinant kitus duomenis apie šio autobuso maršrutą, pažymėtina, kad po stotelės „Šeškinės kalvos“ kita yra „Siesikų stotelė“, iki kurios nuvažiuojama nuo stotelės „Šeškinės kalvos“ per 2-3 minutes, atitinkamai minėto maršruto autobusas nuo stotelės „Licėjus“ iki „Siesikų st“ nuvažiuoja per 5-7 minutes. Taigi dėl šių duomenų teismas turi pagrindo vertinti, kad asmuo, turėjęs su savimi nukentėjusiosios telefono aparatą, turėjo išlipti kitoje stotelėje po stotelės „Licėjus“ – t. y. stotelėje „Šeškinės kalvos“ (prie PC Akropolis), nes jeigu nebūtų išlipęs toje stotelėje – minėtas telefonas po išvykimo iš stotelės „Licėjus“ 15:38:33 val. (pagal vaizdo įrašą), atvykimo į stotelę „Šeškinės kalvos“ apie 15:41:53 val. (pagal vaizdo įrašą; iš šios stotelės link Siesikų stotelės išvažiuoja 15:42:09 val.), akivaizdu, nebūtų galėjęs objektyviai jungtis 15:45, 15:46 ir 15:48 val. prie bazinių stočių (celių) adresais Ozo g. 25, Ozo-Gelvonų g. sankryža, Gelvonų g. 33.

Atitinkamai vertinant vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis apie A. S. veiksmus – tai, kad nukentėjusiajai pasukus link autobuso išlipimo durų, jis irgi nuėjo link jų ir atsistojo šalia nukentėjusiosios bei atitinkamą laiko tarpą važiavo šalia jos, nors kaip matyti – išlipti neketino, atitinkamai jo veiksmai eiti link durų, nors išlipti neketino, kur kaip tik būriuojasi žmonės, norintys išlipti – iš esmės nėra logiškai paaiškinami, po ko (nukentėjusiajai išlipus) jis grįžo link autobuso priekio ir atsisėdo; taip pat veiksmai po to, kai iš autobuso išlipa nukentėjusioji – o būtent, jo veiksmai su išsiimtu mobiliojo ryšio telefonu (pagal formą ir pan. – išmaniuoju), dėklo nuėmimas, vėliau – telefono briaunos apžiūrinėjimas (kai, kaip žinia, būtent iš telefono aparato briaunos pusės išimama SIM kortelė), atitinkamų veiksmų su kažkokiu smulkiu daiktu atlikimas minėto mobiliojo ryšio telefono briaunoje, kas itin tikėtinai atitinka veiksmus, siekiant išimti SIM kortelę (pagal D. K. ir K. K. parodymus, SIM kortelė išimama tam tikra specialia adata, bet tikėtina galima išimti ir kitokiu panašaus pavidalo daiktu) leidžia teismui vertinti, jog būtent jis pagrobė nukentėjusiosios telefono aparatą bei būtent su juo atlikinėjo nurodytus veiksmus. Šiuo aspektu pastebėtina, jog nors jis nurodė, kad tai jo telefono aparatas, visgi logiškai nepaaiškino savo veiksmų, kurie užfiksuoti vaizdo įrašuose, su šiuo – kaip nurodė, savo paties, telefono aparatu. Minėtą išvadą darant itin atsižvelgtina ir į kitus duomenis, leidžiančius daryti tokią išvadą, o būtent – minėta, kad pagal telefono abonentų išklotinės, nukentėjusioji iš savo draugės telefono numerio skambino į savo telefono numerį 15:41:12 val. (antras užfiksuotas kaip išeinantis praleistas skambutis, kurio trukmė – 0 sekundžių). Savo ruožtu būtent apie šį nurodytą laiką – 15:41:13 val. vaizdo įraše „MX-CAM2-V4567_20200706-154100-154300 (1)“ matyti, jog A. S. šiek tiek atvertus savo rankose turimą telefono aparatą jo ekrano puse, matoma, kad ekranas šviečia (nors tiek šiame vaizdo įraše, tiek prieš tai vaizdo įraše, kur fiksuojami jo veiksmai apžiūrint, vartant telefono aparatą, matyti, jog telefono galinio dangtelio pusė yra šviesi, o ekrano pusė – tamsi), tačiau A. S., kaip matyti, neatsiliepia. Kaip minėta, nukentėjusioji paaiškino, kad pagal jos telefone padarytus nustatymus, į jį skambinant, jo ekranas šviečia, tačiau ne itin ryškiai, nustatytas vidutinis šviesumas, atitinkamai ši nustatyta faktinė aplinkybė taip pat reikšmingai prisideda prie teismo išvados, jog nukentėjusiosios telefono aparatas buvo būtent pas A. S..

Kaip minėta, pagal vaizdo įrašą matyti, jog A. S. išlipo kitoje stotelėje po tos, kurioje išlipo nukentėjusioji, t. y. jis išlipo stotelėje „Šeškinės kalvos“, kur, kaip minėta, ir fiksuoti nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefono aparato jungimaisi prie bazinių stočių (celių).

Teismas be kita ko pastebi, jog ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėjus vaizdo įrašus iš autobuso bei tai užfiksavus apžiūros protokole, buvo nurodyta, jog vaizdo įraše „MX-CAM2-V4567_20200706-154000-154100“, matyti, kad laikotarpiu nuo 15.40 val. vyras su įrankiu, skirtu išimti SIM kortelę, iš išsiimto mobiliojo ryšio telefono išima SIM kortelę. Visgi su tuo nesutiktina, kadangi peržiūrėjus minėtą vaizdo įrašą akivaizdu, jog SIM kortelė nei šiuo metu, nei kitu metu, kiek vaizdo įrašuose užfiksuotas A. S. ir jo veiksmai su rankose turimu telefonu, nebuvo iš minėto telefono išimta. Atitinkamai šiuo aspektu atmestina gynybos pozicija, kad A. S. akivaizdžiai negalėjo padaryti šios nusikalstamos veikos, kadangi jam išėmus SIM kortelę nurodytu laiku (nuo 15:41 iki 15:42 val.) negalėjo būti užfiksuoti vėlesni telefono skambučiai į šį telefono abonentą, kas, kaip nurodė gynyba, leistų daryti išvadą, jog nukentėjusiosios telefonas tuo metu buvo pas kitą asmenį.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal duomenis byloje, nukentėjusiosios telefono abonento SIM kortelė jos telefono aparate buvo iki 15:45 val. (t. 1, b. l. 40, antra lapo pusė, pirma eilutė), bei kaip matyti, pagalbos telefonu 112 iš draugės telefono ji paskambino15:45:39 val., kai, kaip ji parodė – paskambinus suprato, kad jos telefonas yra išjungtas. Atitinkamai šie duomenys, pastebėtina, taip pat visiškai atitinka ir patvirtina nukentėjusiosios parodymus. Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog, kaip matyti, prieš apklausą teisiamajame posėdyje, nukentėjusioji D. K. susipažino su nurodytais vaizdo įrašais (peržiūrėjo juos), bei kaip seka iš jos parodymų, jai nesukėlė abejonių, jog vaizdo įraše užfiksuoto vyro (A. S.) rankose laikomas telefonas yra jos, taip pat parodė, be kita ko, jog jai akivaizdu iš jo veiksmų, kad jis nuėmė nuo jos telefono aparato dėklą, kad jis išėmė pinigus, kurie buvo už šio dėklo, taip pat bandė išimti sim kortelę ir pan.

Teismas taip pat pastebi, jog iš tikrųjų minėtas telefono aparatas, kaip matyti, nebuvo rastas, nors byloje yra atitinkami duomenys, kad į jį buvo įdėtos kitos SIM kortelės, visgi kaip matyti iš atliktų veiksmų, nebuvo nustatyti asmenys, kuriuos aktualiu laiku būtų galima susieti su šiomis SIM kortelėmis ir jie būtų galėję parodyti reikšmingas šiai nagrinėjamai veikai aplinkybes.

Taigi teismas, įvertinęs visus nurodytus duomenis visumoje, sprendžia, kad A. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – t. y. K. K. turto (mobiliojo ryšio telefono bei už šio telefono dėklo buvusią 10 eurų sumos) vagystę iš nukentėjusiosios D. K. drabužių viešoje vietoje (viešojo transporto autobuse), yra įrodyta, nes tokią išvadą leidžia daryti byloje surinktų ir ištirtų duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (nukentėjusiųjų D. K., K. K. parodymai, vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys, telefono abonentų išklotinės), visuma. Minėti A. S. veiksmai visiškai atitinka visus nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje (objektyviuosius ir subjektyviuosius – tiesioginę tyčią) požymius, todėl jis pripažintinas kaltu padaręs šį jam inkriminuotą nusikaltimą.

Dėl inkriminuotos 2020 m. liepos 20 d. veikos

A. S. savo kaltę dėl jam inkriminuotos 2020 m. liepos 20 d. veikos visiškai pripažino.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, susijusius su šia 2020 m. liepos 20 d. veika, sprendžia, jog jų pagrindu nustatytos tokios faktinės aplinkybės – A. S. 2020 m. liepos 20 d. apie 10.55 val. visuomeniniame transporte - važiuodamas 3G maršruto autobusu, Konstitucijos pr. 26, Vilniuje, viešojo sustojimo stotelėje „Lietuvos sąjūdžio kelias“, priėjęs prie nukentėjusiosios B. H., iš jos rankinės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną Samsung A3, kurio vertė 80 eurų, bet jam išlipus iš autobuso, buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Šios aplinkybės nustatytos pirmiausia iš paties kaltinamojo parodymų – jis pripažino, jog važiuodamas autobuse, pamatė, kad moteris įsidėjo į rankinę mobiliojo ryšio telefoną bei šios rankinės neuždarė (neužsegė), bei kai ji žymėjo taloną autobuse, iš rankinės paėmė minėtą telefoną. Šiuos kaltinamojo parodymus (atitinkamai – ir teismo nurodytas faktines aplinkybes) visiškai patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. O būtent – liudytoja I. V. (policijos pareigūnė) parodė ikiteisminio tyrimo metu, jog nurodytu laiku važiavo viešojo transporto autobuse Nr. 3G bei jame pastebėjo A. S. – asmenį, vykdantį kišenvagystes, taip pat kad pastebėjo, kaip A. S. iš į autobusą įlipusios moters rankinės ištraukė daiktą, panašų į mobiliojo ryšio telefoną, bei kad jai po to paklausus moters, ar ji nepasigedo mobiliojo ryšio telefono, ji, patikrinusi rankinę, nurodė, kad joje nebėra jos mobiliojo ryšio telefono. Nukentėjusioji H. B. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad jai važiuojant autobusu Nr. 3G, į rankinę įsidėjo savo mobiliojo ryšio telefoną, bei kad vėliau prie jos priėjusi moteris, prisistačiusi policijos pareigūne, pasiteiravo, ar ji nepasigedo jokių daiktų, iš pradžių ji nurodė, kad visi daiktai yra su ja, bet atidžiau patikrinusi savo rankinę, pamatė, kad joje nebėra jos mobiliojo ryšio telefono; taip pat nurodė minėto mobiliojo ryšio telefono vertę. Tiek iš liudytojos I. V., tiek ir policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, kad liudytoja I. V. savo kolegoms pranešė apie įvykį bei kad A. S. išlipo iš viešojo transporto autobuso, atitinkamai A. S. išlipus iš autobuso, jis buvo sulaikytas bei pas jį rastas bei paimtas nukentėjusiosios H. B. mobiliojo ryšio telefonas (kuris jai buvo grąžintas).

Taigi šie visi duomenys visiškai atitinka vieni kitus ir jais patvirtinamos aplinkybės sudaro nuoseklią visumą, dėl ko jie pripažintini įrodymais ir, kaip minėta, teismas, remdamasis jais ir padarė išvadas dėl minėtų faktinių aplinkybių nustatymo.

Vertindamas nurodytas faktines aplinkybes, teismas pripažįsta, kad A. S. veiksmai, kai jis viešoje vietoje – viešojo transporto autobuse, iš nukentėjusiosios rankinės paėmė (pagrobė) svetimą turtą – jos mobiliojo ryšio telefoną, visiškai atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – kišenvagystės – objektyviuosius ir subjektyviuosius (tiesioginę tyčią, kadangi jis suvokė savo veiksmų pobūdį bei pavojingumą, jais galimas sukelti pasekmes, t. y. kad teisėtas turto savininkas, iš jo valdymo paėmus turtą, neturės galimybės jo valdyti bei juo disponuoti, bei būtent tokių pasekmių – neteisėtai pasisavinti svetimą turtą – jis ir siekė), požymius. Savo ruožtu esant duomenų, kad visgi faktiškai ir realiai galimybės valdyti ir disponuoti minėtu svetimu turtu kaltinamasis taip ir neįgijo, nes išlipus iš autobuso neilgai trukus buvo sulaikytas policijos pareigūnų būtent dėl minėtos veikos – teismas sprendžia, kad tokie A. S. veiksmai kvalifikuotini kaip pasikėsinimas (BK 22 str. 1 d.) įvykdyti nurodytą nusikalstamą veiką – kišenvagystę (BK 178 str. 2 d.).

Pastebėtina, kad kaltinime nurodyta, kad A. S. nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo – nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kai bandė išlipti iš autobuso. Visgi, kaip minėta, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad A. S. buvo sulaikytas ne bandydamas išlipti iš autobuso („kai bandė išlipti iš autobuso“), o jau išlipęs. Taigi pastaroji faktinė aplinkybė tikslintina kaltinime, nurodant, kad A. S. policijos pareigūnų buvo sulaikytas kai išlipo iš autobuso, pastebint, kad pastarosios aplinkybės tikslinimas nusikalstamos veikos esmės ir atitinkamai jos kvalifikavimo (kaip pasikėsinimo) nekeičia, savo ruožtu įvertinus, kad kaltinamasis taip pat nurodė, kad jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kai išlipo iš autobuso, akivaizdu, kad tokiu faktinės aplinkybės tikslinimu nepažeidžiama ir jo teisė į gynybą.

Taigi A. S. pripažintinas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje.

Dėl bausmės skyrimo ir kitų klausimų

Už nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, numatyta sankcija – bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų.

Spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo A. S., vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalimi, teismas pirmiausiai pažymi, kad jo padarytos nusikalstamos veikos – du tyčiniai apysunkiai nusikaltimai, viena nusikalstama veika baigta, kita nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Dėl 2020 m. liepos 6 d. įvykdytos nusikalstamos veikos pareikštas civilinis ieškinys, žala (ar jos dalis) nėra atlyginta.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis pripažino savo kaltę dėl 2020 m. liepos 20 d. įvykdyto nusikaltimo, nurodė, kad gailisi. Visgi šios aplinkybės šiuo konkrečiu atveju teismas nepripažįsta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atsižvelgdamas į tai, jog kaltinamasis teistas itin daug kartų, be kita ko – ir dėl jo anksčiau įvykdytų kišenvagysčių, ir šiuo atveju praėjus pakankamai neilgam laiko tarpui po išėjimo iš pataisos įstaigos (pastebint, po taip pat įvykdyto pasikėsinimo įvykdyti kišenvagystę) jis vėl padarė nusikalstamą veiką. Taigi šia prasme teismas turi pagrindo vertinti, kad išreikštas gailestis yra iš esmės deklaratyvus (t. y. nepripažintina, kad kaltinamasis nuoširdžiai gailisi, kadangi ir anksčiau deklaruotas gailėjimasis dėl jo padarytų nusikalstamų veikų, kaip matyti iš anksčiau jo atžvilgiu priimtų nuosprendžių (Liteko duomenimis), įtakos jo vėlesniam elgesiui nepadarė, nors akivaizdu, kad nuoširdžiai gailintis dėl atitinkamų savo veiksmų, darant atitinkamas išvadas šiuo aspektu – tai turėtų lemti ir pastangas keisti savo elgesį ateityje bei daugiau nebenusikalsti). Taigi teismas sprendžia, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 str. 1 d. 13 p.).

Skiriant bausmę, atsižvelgtina ir į duomenis, charakterizuojančius kaltinamąjį: nedirbo iki sulaikymo ir suėmimo skyrimo (t. 1, b. l. 159), buvo registruotas užimtumo tarnyboje (t. 1, b. l. 160), administracine tvarka baustas (t. 1, b. l. 145, 161-162), teistas 17 kartų, daugiausia už nusikalstamas veikas nuosavybei, taip pat susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis (t. 1, b. l. 150-158, 163-167), duomenų apie gydymąsi nuo priklausomybės / psichikos ligų, byloje nėra.

Todėl įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, kaltinamojo asmenybę, ypač jo turimų teistumų skaičių, be kita ko – tai, kad praėjus tik kelioms savaitėms nuo jo paleidimo iš pataisos įstaigos (2020 m. birželio 23 d.) atlikus anksčiau už analogišką nusikalstamą veiką (pasikėsinimą įvykdyti kišenvagystę) paskirtą bausmę – jis vėl padarė nusikalstamą veiką, bei praėjus dar kelioms savaitėms – pasikėsino padaryti analogišką veiką, teismas sprendžia, kad jam skirtina griežčiausios rūšies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, kadangi akivaizdu, jog anksčiau paskirtos bausmės nepasiekė tikslo – užtikrinti, kad jis daugiau nebenusikalstų, dėl ko šiuo atveju bausmės skyrimą lemia tikslai nubausti asmenį, atimti jam galimybę daryti nusikalstamas veikas ir tokiu būdu užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Sprendžiant dėl konkrečių bausmių dydžio, taip pat atsižvelgtina į jau minėtas aplinkybes, apibūdinančias tiek padarytas nusikalstamas veikas, tiek ir kaltinamąjį, akcentuojant, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Todėl už nusikalstamą veiką, padarytą 2020 m. liepos 6 d., jam skirtina artimesnė sankcijos vidurkiui bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 3 mėnesiams.

Skiriant bausmę už nusikaltimą, padarytą 2020 m. liepos 20 d., teismas atsižvelgia taip pat ir į tai, kad nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, mobiliojo ryšio telefonas, kurį buvo bandyta pagrobti, grąžintas nukentėjusiajai. Taip pat dėl padarytos 2020 m. liepos 20 d. veikos teismas akcentuoja, kad nors kaltinamasis pripažino visiškai savo kaltę, be kita ko – tiek jis, tiek ir kiti proceso dalyviai sutiko, kad atsižvelgiant į tai, į teismo posėdį nebūtų kviečiami ir apklausiami nukentėjusioji ir liudytoja (t. y. sutiko, kad būtų remtasi ikiteisminio tyrimo metu surinktais atitinkamais duomenimis), visgi šioje byloje, kadangi jis kitoje dalyje savo kaltės nepripažino, sutrumpintas įrodymų tyrimas (kaip byloje surinktų duomenų ištyrimo išskirtinė tvarka) byloje negalėjo būti ir nebuvo atliktas (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-216-576/2020). Taigi šiuo aspektu, nepaisant to, jog, kaip minėta – kaltinamasis prisipažino, liudytoja bei nukentėjusioji nebuvo teisme apklausta ir pan., skiriant bausmę taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatų tik dalyje dėl minėto epizodo (2020 m. liepos 20 d. veikos) teismas negali, nes, kaip minėta – sutrumpintas įrodymų tyrimas nagrinėjant baudžiamąją bylą (kaip visumą) nebuvo atliekamas. Tačiau teismas, įvertinęs nurodytą aplinkybę, kad kaltinamasis šioje dalyje pripažino kaltę, davė parodymus ir pan. (kaltę pripažino ir ikiteisminio tyrimo metu), nepaisant to, kad minėta aplinkybė nebuvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, visgi sprendžia, kad skiriant bausmę už 2020 m. liepos 20 d. padarytą veiką, į pastarąją aplinkybę itin atsižvelgtina bei minėta aplinkybė šiuo aspektu lemia (šalia kitų jau nurodytų aplinkybių), kad kaltinamajam skirtina žymiai už sankcijos vidurkį mažesnė bausmė, t. y. laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėnesiams.

Bausmės, paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi, bendrintinos taikant dalinį bausmių sudėjimą.

Kaltinamasis buvo laikinai sulaikytas 2020 m. liepos 20 d. 11.00 val. (t. 1, b. l. 113). Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartimi A. S. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 122 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. esant pagrindo manyti, kad jis gali daryti naujas nusikalstamas veikas, terminą nustačius dviem mėnesiams, jį skaičiuojant nuo A. S. sulaikymo dienos – t. y. nuo 2020 m. liepos 20 d. iki 2020 m. rugsėjo 20 d. (t. 1, b. l. 134-136, 138). Teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutartimi A. S. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 2 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2020 m. rugsėjo 20 d. (t. 2, b. l. 26-28).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo pagrindas, numatytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte (t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis gali daryti naujas nusikalstamas veikas) yra nepasikeitęs, sprendžia, kad A. S. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Teisiamojo posėdžio metu A. S. prašė leisti jam atlikti bausmę atvirosios kolonijos sąlygomis, atitinkamą prašymą paskirti jį atlikti bausmę į Pravieniškių atvirąją koloniją (t. 2, b. l. 46) jis pateikė ir raštu. Be to, pateikti dokumentai, kad G. S. (kaip nurodė kaltinamasis – jo motina) gyvena globos įstaigoje UAB „(duomenys neskelbtini)“, jos netektas darbingumas – 85 procentų (t. 2, b. l. 47), pateikti duomenys apie iš A. S. vykdomus išieškojimus (t. 21, b. l. 48-54).

Visgi įvertinęs galiojantį teisinį reguliavimą dėl konkrečių pataisos įstaigų, kuriose turėtų bausmę atlikti už atitinkamas nusikalstamas veikas nuteisti asmenys, teismas sprendžia, kad teismas neturi įgaliojimų, skirdamas bausmę, nustatyti, kokiomis sąlygomis, kokioje konkrečioje pataisos įstaigoje ir pan. asmuo turėtų atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. O būtent – Bausmių vykdymo kodekso 71 straipsnis nustato, kokie nuteistieji atlieka bausmę pataisos namuose, 90 straipsnis – nuteistuosius, kurie atlieka laisvės atėmimo bausmę atvirosiose kolonijose, o pagal BVK 65 straipsnį, į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija, atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Atsižvelgiant į tai, teismas konkrečiu atveju neturi pagrindo nurodyti, jog A. S. skirtina laisvės atėmimo bausmė turėtų būti atliekama atvirojoje kolonijoje.

Dėl civilinių ieškinių ir kitų klausimų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę, be kita ko, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str.).

K. K. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo atlyginti jai dėl nusikalstamos veikos (vagystės) padarytą 810 eurų turtinę žalą (pagal parodymus – mobilųjį telefoną vertina 800 eurų suma, taip pat 10 eurų buvo duoti nukentėjusiajai D. K., kuri šiuos pinigus buvo įdėjusi už telefono dėklo) (t. 1, b. l. 24, pateikti dokumentai dėl minėto mobiliojo ryšio telefono – t. 1, b. l. 25-26).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog, kaip minėta – nuosprendžiu konstatuota, kad nukentėjusiajai priklausiusio mobiliojo ryšio telefono bei su juo buvusios 10 eurų sumos vagystę (kišenvagystę) įvykdė A. S., t. y. konkreti ir, teismo vertinimu – pakankamais įrodymais pagrįsta turtinė žala buvo patirta būtent dėl A. S. nusikalstamų veikų, sprendžia, kad civilinis ieškinys turi būti tenkinamas visiškai.

Teismui į bylą pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodomos valstybės patirtos dėl kaltinamajam suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos (advokato darbo užmokesčio) išlaidos.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalis numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs aplinkybes dėl kaltinamojo turtinės padėties – šiuo metu jis suimtas, iki suėmimo nedirbo, buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, prieš tai buvo paleistas iš pataisos įstaigos prieš palyginus neilgą laiko tarpą, be to, ir paties kaltinamojo pateiktus dokumentus dėl jo atžvilgiu antstolių vykdomų išieškojimų, be to, ir į tai, kad šiuo nuosprendžiu iš jo priteista nukentėjusiajai pakankamai didelė pinigų suma, sprendžia, kad šiuo atveju valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos – t. y. antrinės teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, nepriteistinos iš kaltinamojo.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinės laikmenos su vaizdo įrašais, paliktinos saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 ir 298 straipsniais, 301-305 straipsniais ir 307 straipsniu, teismas

nusprendžia:

A. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje (dėl 2020 m. liepos 6 d. epizodo), ir skirti jam bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.

A. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje (dėl 2020 m. liepos 20 d. epizodo), ir skirti jam bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi, bausmes, paskirtas už atskiras nusikalstamas veikas, subendrinti taikant dalinį bausmių sudėjimą, prie griežčiausios bausmės (2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo) pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir skirti A. S. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaityti A. S. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2020 m. liepos 20 d. iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2020 m. lapkričio19 d, vieną suėmime išbūtą parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo, t. y. 2020 m. lapkričio 19 d.

A. S. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus, panaikinti.

Nukentėjusiosios K. K. civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti jos naudai iš A. S. 810 (aštuonis šimtus dešimt) eurų turtinės žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš A. S. nepriteisti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinius diskus su vaizdo įrašais, nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos, o suimtam nuteistajam nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos, gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.