- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-07-02
- Bylos Nr.
- 1A-66-50-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Juozapas Surblys (pirm.), Linas Pauliukėnas, Stasys Valužis
- Nuteistasis
- S. R.
- Nukentėjusysis
- O. P.
- Advokatai
- Vytautas Sirvydis
Pranešėjas Juozapas Surblys Baudž. byla Nr. 1A-66-50/2007 Teisėjas Albinas Bazilius Procesinio sprendimo kategorija
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2007 m. liepos 2 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Juozapo Surblio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. ir jo gynėjo advokato V. Sirvydžio, Tauragės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiosios O. P. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo S. R., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. šešeriems metams laisvės atėmimo. Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1, 2 d. 7 p., 3 d. bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Iš S. R. priteista: A. S. – 49568,40 Lt, E. S. – 19568,40 Lt neturtinei žalai atlyginti, O. P. – 19136,80 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 500 Lt atstovavimo išlaidų. Iš draudimo kompanijos UAB „If draudimas“ priteista: A. S. – 431,60 Lt, E. S. – 431,60 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. R. nuteistas už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisykles, sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo žmonės:
2005-03-18, apie 21.15 val., kelyje Ryga-Šiauliai-Tauragė-Kaliningradas, Tauragės rajone, 166-ajame kilometre, vairuodamas automobilį FORD MAVERICK, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 172, 173 punktų reikalavimus: esant slidžiai kelio dangai nepasirinko saugaus važiavimo greičio, atsiradus kliūčiai kelyje nesiėmė priemonių ją saugiai įveikti, dėl ko nesuvaldė automobilio ir išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio juostą ir susidūrė su iš priekio važiavusiu R. P. vairuojamu automobiliu (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Autoįvykio metu žuvo (duomenys neskelbtini) vairuotojas R. P. ir šio automobilio keleivė L. S..
Nuteistasis ir jo gynėjas nurodė, kad teismo nuosprendis yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, kadangi jis neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra paremtas visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, be to, nuosprendis priimtas pritaikant nebegaliojantį Kelių eismo taisyklių 172 punktą bei pažeidžiant procesines teisės normas, dėl ko prašoma apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2005-10-14 akto Nr. 11-250 (05), kuriame nurodyta, kad negalima teikti išvados, Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2005-10-11 ekspertizės akto Nr. 11K-249 (05), Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2006-09-07 ekspertizės akto Nr. 11K-1513 (06), 2006-03-20 eksperimento protokolo. Neįvertinti ir liudytojų A. K., A. B., G. Š. parodymai. Nuteistasis mano, kad nebuvo tikslinga atlikti eksperimentą, kadangi objektyviai nebuvo įmanoma atkurti tokios situacijos ir tokių sąlygų, kurios buvo autoįvykio metu (nesutapo meteorologinės sąlygos, buvo parinktas ne tos markės ir masės automobilis, duobės, kurios turėjo lemiamos įtakos autoįvykio eigai, buvo jau užtaisytos). Nuteistojo gynėjo nuomone, ypatingą įrodomąją reikšmę turi Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2005-10-14 aktas, kad negalima teikti išvados Nr. 11-250 (05), kurio baigiamojoje dalyje konstatuota, kad atsakyti į klausimą, koks galėjo būti automobilio „Ford Maverick“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) greitis, negalima. Esant tokiai abejonei, ji pirmosios instancijos teismo turėjo būti traktuojama tik nuteistojo S. R. naudai, kaip tai įpareigoja baudžiamosios teisės principas in dubio pro reo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" nuostatos. Nors pirmosios instancijos teismas 2005 m. balandžio 10 d. nutartyje pripažino, kad būtina skirti papildomą autotechninę ekspertizę, kad kelio danga nuo duobių asfalte iki susidūrimo vietos buvo slidi, tačiau nuosprendyje padarė visiškai priešingą tokioms faktinėms aplinkybėms išvadą, kad S. R. kaltei pagrįsti užtenka vien to fakto, kad jis nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė esamomis kelio, meteorologinėmis sąlygomis automobilio, o ši išvada lėmė nepagrįsto ir neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Nuteistasis mano, kad tokia situacija, kuomet važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės lėmė eismo įvykį, o kartu ir jo pasekmes, visiškai atitinka BK 278 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatęs šias faktines aplinkybes, jų tinkamai teisiškai neinterpretavo. 2006-01-16 teismo posėdyje liudytoja G. Š., Tauragės rajono PK NTS tyrėja, buvusi įvykio vietoje, paliudijo, jog iki įvykio vietos kelio danga buvo slidi, kelias su nuožulnumu, ir nurodė, kad praėjus kelioms dienoms po įvykio duobės buvo užtaisytos. Nustatęs tokias faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalėjo imtis BPK 257 str. nurodytų veiksmų, tačiau to nepadarė, kas turėjo esminės įtakos neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad „buvo atliktas eksperimentas tikslu nustatyti iš kokio atstumo vairuotojas gali objektyviai pastebėti kelio nelygumus. Eksperimento metu nustatyti trys atstumai: 21, 27 ir 33 m. Prokuroras baigiamojoje kalboje pareiškė, kad labiausiai kaltinamojo mašinos eksperimento sąlygoms atitiko džipas. Kaltinamasis pasirinko mažiausią atstumą, kuris labiausiai atitiko jo gynybos interesus. Tačiau byloje dalyvavę proceso dalyviai ekspertui neprašė užduoti klausimų dėl kitų atstumų. Šių aplinkybių aiškinimasis vertas dėmesio, nes nuo kelio nelygumų iki automobilių susidūrimo vietos yra 118-120 m“. Pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažindamas, kad šių aplinkybių aiškinimasis vertas dėmesio, tačiau minėtų aplinkybių toliau nesiaiškino. Teismas, priimdamas nuosprendį, visiškai ignoravo BK 16 str. nuostatas, nevertino, kad pagal tokias faktines aplinkybes, kokios nustatytos byloje, nuteistasis objektyviai pakaltinamas, t.y. iš jo reikalaujama tokio elgesio, kuris viršija kriterijus, privalomus laikytis normaliam, apdairiam žmogui. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nekonstatavo, kokia nerūpestingumo forma (nusikalstamu pasitikėjimu ar nusikalstamu nerūpestingumu) veikė nuteistasis. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistajam pagrindė prielaidomis, neanalizuodamas, kokiu priežastiniu ryšiu su autoįvykio pasekmėmis susijusios S. R. veika ir kaltės forma.
Tai, kad kelias buvo slidus, nustatyta tiek paties teismo 2005-04-10 nutartyje, taip pat ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje cituojamuose liudytojų A. K., A. B., G. Š. parodymuose. Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje padaręs išvadą, kad nepaneigta S. R. versija, jog jo automobilį per kelio nelygumus sumėtė - jis tapo nevaldomas ir nestabilus, tačiau teismas nesuteikė tam reikiamos reikšmės, nepasisakė, kodėl šią faktinę aplinkybę laiko nereikšminga. Nuteistasis teigia, kad tarp apelianto veiksmų ir autoįvykio pasekmių nėra priežastinio ryšio, todėl jo veika yra vertintina kaip kazusas. S. R. nurodo, kad pasirinko saugų greitį, visiškai atitinkantį važiavimo sąlygas tokiu paros metu ir esant slidžiai dangai, tačiau tiktai duobių buvimas kelyje nulėmė tolesnę įvykio eigą.
Nuteistasis ir jo gynėjas nurodė, kad apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas padarė Kelių eismo taisyklių 172 p.ir 173 p. pažeidimus bei inkriminavo teisiamajam dar ir Kelių eismo taisyklių 53 p. pažeidimą, nors dėl jo kaltinamasis aktas nebuvo surašytas. Nuteistojo nuomone, esminis netinkamas baudžiamojo įstatymo normų taikymas yra tada, kai teismas pritaiko ne tą teisės normą, kurią privalo taikyti, ypač tuo atveju, jeigu nauja teisės normos redakcija švelnina ar lengvina nuteistojo padėtį. Apylinkės teismas taikė jau nebegaliojantį Kelių eismo taisyklių 172 p. Nuosprendžio priėmimo metu, t.y. 2006 m. lapkričio 9 d., galiojo nauja Kelių eismo taisyklių 172 p. redakcija: „Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas' (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 5 d. nutarimo Nr. 975 redakcija, skelbta: „Valstybės žinios“, 2006, Nr. 108-4115). Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas, taikydamas jau nebegaliojantį Kelių eismo taisyklių 172 p., padarė BK 3 str. 2 d. pažeidimą, kadangi neatsižvelgė į tai, jog nauja Kelių eismo taisyklių redakcija šiuo atveju lengvina S. R. padėtį ir reikalauja kitokio nusikaltimo sudėties požymių įrodinėjimo jo veikoje. Teigiama, kad toks jau nebegaliojančios Kelių eismo taisyklių normos taikymas, ypač tada, kai nauja blanketinės normos redakcija lengvina teisiamojo padėtį, sudaro taip pat ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio pažeidimą ir savarankišką apeliacijos pagrindą. Be to, pirmosios instancijos teismas, papildomai nuosprendyje nurodęs Kelių eismo taisyklių 53 p., nepagrįstai išplėtė kaltinimą, taigi pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 ir 256 str. reikalavimus. Apie Kelių eismo taisyklių 53 p. pažeidimą baigiamosiose kalbose pasisakė vieno iš nukentėjusiųjų atstovė. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs tokią aplinkybę, nuteistojo nuomone, privalėjo elgtis pagal BPK 295 str. reikalavimus. Šios papildomos blanketinės normos - Kelių eismo taisyklių 53 p. - pažeidimas jam inkriminuotas nebuvo, jokios jo padarymo ar nepadarymo aplinkybės pirmosios instancijos teisme tirtos nebuvo, nei nuteistajam, nei jo gynėjui nebuvo sudaryta galimybė tinkamai atremti tokius nukentėjusiųjų atstovės argumentus. Kadangi kaltinamajame akte tokia aplinkybė neminima, kaltinimas teisme pakeistas nebuvo, todėl tokia teismo išvada bei šios išvados pagrindu priimtas nuosprendis neatitinka BPK 301 str. l d. Nuteistasis mano, kad tokia pirmosios instancijos teismo pozicija pažeidžia BPK 44 str. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 str. 3 d. nuostatas, kadangi jis negalėjo tinkamai gintis nuo tokio kaltinimo, kuris nebuvo įtrauktas į kaltinamąjį aktą bei nebuvo nagrinėtas teismo posėdyje, tačiau yra konstatuotas skundžiamame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiųjų atstovei baigiamojoje kalboje pareiškus naują papildomą kaltinimą, kas prieštarauja BPK 293 str. 4 d., privalėjo suteikti gynybai laiko tinkamai susipažinti su reiškiamu nauju kaltinimu bei leisti tinkamai pasiruošti gynybai, o po to atnaujinti įrodymų tyrimą (BPK 295 str.).
Skunde teigiama, kad nuosprendyje neteisingai išspręstas civilinių ieškinių klausimas. Byloje nustatyta, kad nuteistasis S. R. buvo apdraudęs savo, kaip transporto valdytojo, civilinę atsakomybę draudimo bendrovėje „If draudimas“, nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje klaidingai teigia, kad automobilis „Ford Maverick“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas draudimo kompanijoje „If draudimas“. Juridiškai svarbi aplinkybė yra užfiksuota 2005-12-09 teismo posėdžio protokole, kada vieno iš nukentėjusiųjų atstovė advokatė A. Žakienė pateikė prašymą bendraatsakoviu patraukti draudimo kompaniją UADB „Baltikums draudimas“, kurio atstovas pareiškė, kad jo atstovaujama bendrovė negali būti civiliniu atsakovu, kadangi kaltinamasis yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę bendrovėje „If draudimas". Tačiau teismas šios nustatytos faktinės aplinkybės tinkamai procesiškai neįformino, todėl, skundžiamame nuosprendyje pasisakydamas dėl to, kad „autoįvykis įvyko galiojant draudimo sutarčiai", tinkamai to neįvertino. Nuteistasis mano, kad tokiu būdu buvo nusižengta taisyklėms, kurios įtvirtintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2006-05-16 aprobuotoje nutartyje b.b. Nr. 2K-325/2006. Taip pat nėra pagrįstas toks civilinių ieškinių tenkinimas, kada tenkinamas O. P. civilinis ieškinys, neatsižvelgiant į tai, kad žuvusysis R. P. gyveno su sugyventine L. S.. Nukentėjusioji E. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad jos mama L. S. gyveno su R. P. apie ketverius metus. Pirmosios instancijos teismas, nors skundžiamame nuosprendyje ir konstatavo, jog S. R. dėl sveikatos būklės dirba tik vieną dieną per savaitę, santaupų neturi, išlaiko nepilnametį sūnų, tačiau šioms aplinkybėms jokios reikšmės nesuteikė, o tai taip pat nulėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą dėl šio reikalavimo. Apeliantas prašo papildyti baudžiamosios bylos medžiagą papildomais įrodymais, įrodančiais sunkią nuteistojo turtinę padėtį: VĮ Registrų centro Tauragės filialo 2006-11-21 pažymą, įrodančią, kad apeliantas neturi nekilnojamojo turto, pažymą apie valstybinio socialinio draudimo laikotarpius bei pažymą apie darbo užmokestį. Visi šie įrodymai yra gauti jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nors ir nurodęs reikšmingą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus praktiką dėl civilinių ieškinių išsprendimo, šia praktika nesivadovavo, kadangi visiškai nesusiejo civilinių ieškovų patirtos turtinės žalos su reikalaujamu atlyginti neturtinės žalos dydžiu, todėl darytina išvada, kad civilinių ieškinių klausimas nuosprendyje išspręstas netinkamai, nepagrįstai, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus praktiką šios kategorijos bylose.
Tauragės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo pakeisti Tauragės rajono apylinkės teismo 2006-11-09 nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo: panaikinti BK 75 str. taikymą ir S. R. nuteisti ketverių metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant atviroje kolonijoje. Prokuroras nurodo, kad teismas neteisingai pritaikė BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėjo, kadangi S. R. savo kaltės nepripažino, teigdamas, kad jo automobilis tapo nevaldomas po to, kai jis pervažiavo kelio nelygumus. Nors jis padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau nusikaltimo pasekmės sunkios, nes žuvo du žmonės. Šeimos neteko maitintojų, be mamos liko nepilnametė duktė. Abejotinas teismo teiginys, kad, paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, žalos atlyginimas nebus vykdomas. Nuteistasis, praėjus daugiau kaip pusantrų metų nuo eismo įvykio, nesistengė ir nebandė atlyginti padarytos žalos, neatsiprašė žuvusiųjų giminių. Tokios aplinkybės rodo, kad S. R. nesistengė savo elgesiu nors kiek sušvelninti atsiradusias sunkias pasekmes.
Nukentėjusioji O. P. taip pat prašo Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti : panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam S. R. yra pritaikytas BK 75 str., ir priteisti iš nuteistojo 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas neatsižvelgė į S. R. asmenybę ir į tai, kaip jis pats vertina savo veiksmus. Nors byloje yra nustatyta, kad S. R. nepasirinko saugaus greičio, jog galėtų suvaldyti transporto priemonę, ir buvo neatsargus, pats S. R. kaltu iš esmės neprisipažįsta, nes jis teigia, kad eismo įvykio dieną, jam anksčiau važiuojant tuo pačiu keliu, tik priešinga kryptimi, kelias buvo sausas, jokių defektų nebuvo. Toks pasiaiškinimas yra visai nelogiškas, nes kovo mėnesį orai yra permainingi, važiavimo sąlygos gali keisti kelis kartus per dieną. Kiekvieno vairuotojo pareiga yra pasirinkti saugų važiavimo greitį atsižvelgiant į vairavimo metu esančias sąlygas, o ne į tas, kurios buvo kažkada praeityje. Byloje pateiktoje hidrometeorologinėje pažymoje apie oro sąlygas konstatuota, kad tą autoįvykio dienos vakarą buvo šlapdriba. Nukentėjusioji teigia, kad nuteistasis visiškai neatsižvelgė į 2005-03-18 buvusias hidrometeorologines sąlygas ir nepasirinko saugaus greičio ir yra kaltas dėl autoįvykio sukėlimo. Be to, nuteistasis teigia, kad jo vairuojamas automobilis FORD MAVERICK tapo nevaldomas dėl kelio važiojamojoje dalyje buvusių duobių. Dėl minėtų duobių automobilį sumėtė, dėl to automobilis čiuoždamas išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir ten susidūrė su automobiliu (duomenys neskelbtini). Iš šių S. R. pateiktų parodymų akivaizdu, kad kelio danga buvo slidi ir nuteistasis privalėjo pasirinkti saugų greitį, kad kelyje atsiradus kliūtims, galėtų jų išvengti. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad S. R. autoįvykio metu dirbo vairuotoju ir, gerai žinodamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus bei turėdamas vairavimo patirtį, buvo neatsargus ir lengvabūdiškas, be to, netinkamai vertina savo veiksmus ir nepripažįsta savo kaltės. Nuteistasis iki šiol neatsiprašė nė vieno nukentėjusiojo, net iš dalies nebandė atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą, nesidomėjo nukentėjusiųjų savijauta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, visiškai neatsižvelgė į labai skaudžias nusikaltimo pasekmes. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be pagrindo pritaikė BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėjo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus yra patirti dvasiniai išgyvenimai netekus artimo žmogaus. Nukentėjusioji, žuvus vyrui R. P., patyrė didelį stresą ir skaudžius dvasinius išgyvenimus, todėl mano, kad jai priteistas neturtinės žalos dydis yra aiškiai per mažas.
Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas, nes Apylinkės teismo nuosprendis dėl kaltinamojo pripažinimo kaltu pagal nuosprendyje nurodytą baudžiamąjį įstatymą ir dėl bausmės paskyrimo iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teisme ištirti duomenys nuosprendyje įvertinti kaip įrodymai, kurie patvirtina nuteistojo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme ir nusikaltimo padarymo esmę.
Nuosprendyje nurodytas kelių eismo įvykis, sukėlęs dviejų žmonių mirtį, siejamas su Kelių eismo taisyklių 172, 173 punktų pažeidimais, kas lėmė eismo nelaimę apskritai ir nuteistojo pripažinimą kaltu pažeidus nurodytų taisyklių reikalavimus, dėl ko įvyko dviejų priešpriešiais atvažiuojančių transporto priemonių susidūrimas, kurio priežastimi buvo nuteistojo vairuojamo automobilio nesuvaldymas esant sudėtingesnėms negu įprasta eismo sąlygoms, ir, kaip teigiama nuosprendžio aprašomojoje dalyje, esant slidžiai kelio dangai nebuvo pasirinktas saugus važiavimo greitis, dėl to nebesuvaldomas nuteistojo vairuojamas automobilis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su iš priekio važiavusiu žuvusiojo R. P. vairuojamu automobiliu (duomenys neskelbtini).
Teismo nuosprendyje kaip įrodymai įvertinti duomenys apie nukentėjusiųjų mirties priežastis, įvykyje dalyvavusių transporto priemonių techninės charakteristikos.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip esminę priežastį, dėl kurios kilo eismo nelaimė ir dėl ko nuteistasis buvo pripažintas kaltu, teismas nuosprendyje nurodė saugaus greičio nepasirinkimą, kuris teisiškai atspindėtas minėtuose Kelių eismo taisyklių 172 ir 173 punktuose.
Iš byloje nustatytų duomenų matyti, kad eismo sąlygos įvykio metu buvo pakankamai sudėtingos ir nuteistasis, kaip transporto priemonę vairuojantis asmuo, turėjo atsakingai suvokti savo veiksmų esmę ir, kaip teismo nuosprendyje iliustruota Taisyklių 53 punkto nuostata, privalėjo laikytis visų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Šio punkto nuorodos nėra konkretus kaltinimas nuteistajam, nes nurodyta nuostata apibrėžia kiekvieno transporto priemonę vairuojančio asmens elgesį ir atsakomybę, visuotinai pripažintas bendrąsias eismo saugumo reikalavimų taisykles. Nuteistojo kaltę apibrėžiančioje nuosprendžio aprašomojoje dalyje šis Taisyklių punktas nėra nurodytas. Šioje dalyje teismas teisingai nurodė kitus Taisyklių punktus kaip teisės šaltinius, kurie sudarė pagrindą nuteistąjį pripažinti kaltu. Tai, kad nuosprendyje teismas nurodė Taisyklių 172 p., galiojusį iki 2006 m. spalio 5 d., turinį, nedaro nuosprendžio neteisėto ir nepagrįsto, nes tiek senojo, tiek naujojo (priimto Vyriausybės 2006 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 975) punktų redakcijos iš esmės yra vienodos, atspindinčios tapačių reikalavimų turinį, o be to, šio punkto reikalavimai dar daugiau yra konkretizuoti 173 punkte. Abu Taisyklių punktai yra abstraktaus turinio, juose nenurodomi bent kiek konkretesni reikalavimai tam tikroms gyvenimo situacijoms. Dėl to, kad teismas nuteistojo kaltumą argumentavo senojo Taisyklių punkto nuostatomis, nėra esminis teisės trūkumas, konkrečiai Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, dėl ko reikėtų nuosprendį pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu. Todėl skundo argumentai, kad teismas išvadas nuosprendyje grindė nepaisydamas Kelių eismo taisyklių konkretumo ir tai darė nepakeisdamas kaltinimo pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, atmestinas, nes baudžiamojo įstatymo – BK 281 str. 5 d. – taikymui šios aplinkybės kokios nors lemiamos reikšmės neturėjo.
Lietuvos Respublikos BPK 20 str. apibrėžia, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie įrodymais laikomi tada, kai tai pripažįsta teismas ar teisėjas ir tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Apylinkės teismas šias nuostatas taikė teisingai ir nuosprendyje į bylą surinkti duomenys kaip įrodymai atspindėti tinkamai. Todėl atmestinas nelogiškas skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nesuteikė tinkamos reikšmės objektyviems įrodymams. Priešingai, pirmosios instancijos teismas į bylą surinktus duomenis kaip įrodymus vertino ir nuosprendyje išdėstė nuosekliai, todėl pagrįstai nesuteikė reikšmės „objektyviems įrodymams“, kokių apskritai baudžiamojoje teisėje būti negali, nes „objektyvių įrodymų“ sąvoka nesuderinama su BPK 20 str. nuostatomis.
Iš dalies galima sutikti su skundo argumentais, kad jokiais eksperimentais neįmanoma atkurti įvykio metu buvusios tikrovės, tačiau tai nereiškia, kad teismas negalėjo remtis kitais byloje nustatytais duomenimis ir padaryti išvadą, kad eismo įvykio priežastis buvo nesaugus greitis esant slidžiai kelio dangai.
Nagrinėtoje byloje buvo nustatyta, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje patikslinta, kad eismo sąlygos įvykio metu buvo sudėtingos: iš valstybinės įmonės „Tauragės regiono keliai“ pažymos matyti, kad oro temperatūra tą vakarą svyravo tarp - 1o C ir 0o C, kelio dangos vietomis drėgnos, be to, pūtė palyginti smarkus vėjas. Tai rodo, jog kelio danga kai kuriose vietose turėjo būti apledėjusi. Tai patvirtino tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose apklausti liudytojai – policijos pareigūnai A. B., G. Š., A. M., kurie, be to, aiškino, kad važiavimo sąlygos dėl pavojingai apledėjusios kelio dangos buvo sudėtingos, kad įvykio vietoje kelio danga buvo akivaizdžiai slidi, nes ši vieta dėl gamtos reiškinių yra nuolat tvindoma vandeniu, kad tą vietą, kaip pavojingą eismui, žino visi vietos gyventojai, kad tai turėjo būti žinoma ir nuteistajam. Nepaisant to, ar nuteistasis apie tos vietos pavojingumą žinojo ar nežinojo, kilus sudėtingoms važiavimo sąlygoms, jis neatleidžiamas nuo atsakomybės automobilį vairuoti itin atsargiai, važiuoti tokiu greičiu, kad, iškilus grėsmei dėl meteorologinių ar kitokių sąlygų, galėtų saugiai sulėtinti vairuojamo automobilio greitį ar jį sustabdyti. Nuosprendyje tai nurodyta kaip esmė ir dėl šių reikalavimų nepaisymo konstatuota nuteistojo kaltė pagal baudžiamąją teisę.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad eismo įvykiui kilti reikšmės turėjo ne automobilį vairuojančio asmens neatsargumas, o tai, kad važiuojamojoje kelio dalyje buvo išmuštos duobės, todėl turėjo būti sprendžiamas atsakomybės pagal Baudžiamojo kodekso 278 str. 2 d. klausimas. Šis klausimas buvo tiriamas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose: Apylinkės teismo nuosprendyje konstatuojami Kelių eismo taisyklių 173 p. reikalavimai ir kartu teigiama, kad nuteistasis kelią, taip pat ir tą ruožą, kuriame atsitiko eismo įvykis, gerai žinojo, tuo keliu, tačiau kita kryptimi, buvo važiavęs prieš kelias valandas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tiek Apylinkės teismo išvadas, tiek duomenis apie duobes, kurios nurodytos įvykio vietos apžiūros protokole, pažymi, kad po įvykio fiksuotos duobės savaime negalėjo būti eismo įvykio priežastimi, nes tai nebuvo netikėtai atsiradusios kliūtys kelyje. Toks faktas - duobių kelyje buvimas – turi būti vertinamas neigiamai socialine–ekonomine prasme, tačiau svarstytina, ar šis faktas teisės prasme paneigia baudžiamąją atsakomybę, kuri konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Pirma, svarstymas, ar įvykio vietoje – ant važiuojamosios kelio dangos – buvusios duobės tikrai lėmė eismo įvykį, yra prielaidos, tačiau, kita vertus, jos galėjo turėti reikšmės įvykiui kilti, jei buvo pasirinktas netinkamas vairuojamo automobilio greitis, kadangi tos duobės iš dalies užlietos vandeniu, kaip ir visas ten esantis kelio ruožas, buvo slidžios. Antra, kaip minėta, šių kelio dangos defektų buvimas nebuvo koks nors netikėtas reiškinys, nes, kaip žinoma, nurodytu keliu vyksta intensyvus automobilių judėjimas, kelio defektų pavasarį paprastai pastebima daugiau, todėl kelio įprasti defektai negali pateisinti automobilį vairuojančio asmens elgesio, susijusio su aplinkos nepaisymu, ir, kaip teigiama nuosprendyje, su nepasirinktu saugiu važiavimo greičiu, kuris nuosprendyje nurodytas kaip esminė eismo nelaimės priežastis.
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ekspertizės, susijusios eismo įvykio aplinkybių aiškinimu, duomenų vertinimo. Nagrinėjant bylą – tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose–buvo tiriami autotechninių ekspertizių duomenys, apklausiami ekspertai. Tačiau įvykio vietos apžiūros protokole nesant jokių duomenų apie susidūrusių transporto priemonių paliktus pėdsakus ant kelio, ekspertų išvados, kurios grindžiamos tik prielaidomis apie galimas situacijas, iš jų, apie galimus stabdymo atstumus ant sauso asfalto, negali būti duomenys kaip įrodymai, kurie patvirtintų arba paneigtų nuteistojo kaltę, nes teismo nuosprendyje konstatuotas nuteistojo vairuoto automobilio nesaugus greitis, nežinomi jokie vairuotojo (nuteistojo) konkretūs veiksmai, kad būtų buvę galima išvengti automobilių susidūrimo. Pagaliau nežinomas tikslus nuteistojo vairuoto automobilio greitis, o nuosprendyje nurodytas nesaugus greitis apibrėžtas Kelių eismo taisyklių 172 ir 173 punktų turinio abstrakcija. Tačiau, kita vertus, gausūs automobilių sugadinimai, žmonių žūtys, kaip eismo įvykio pasekmės, rodo akivaizdžiai pasirinktą nesaugų greitį esant nusikalstamam nerūpestingumui, kuris ir lėmė atsakomybę pagal baudžiamąjį įstatymą. Nuteistasis, turėdamas normatyvine tvarka suteiktą teisę vairuoti transporto priemonę, privalėjo elgtis taip, kaip reikalauja eismo saugumo taisyklės – važiuodamas esant sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms, tamsiu paros metu, turėjo būti itin atidus, turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl nurodytų sąlygų gali kilti pavojingos situacijos, tačiau to nuteistasis nedarė – nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti teisės normomis apibrėžti padariniai. Todėl negalima atmesti teismo nuosprendyje nurodyto, iš dalies nors ir ironiško, bet iš esmės teisingo teiginio: jei 70 km/h greitis buvo toks, dėl ko nuteistasis negalėjo suvaldyti transporto priemonės, tai reikėjo važiuoti 50, 30 km/h greičiu. Savaime suprantama, saugų greitį turėjo pasirinkti pats nuteistasis. Dėl to atmestina skunde keliama teisės kazuso versija.
Todėl dėl teismo padarytų išvadų naikinti ar keisti nuosprendį pagrindų nėra.
Teismas, skirdamas bausmę, nurodė bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, kartu pažymėdamas, kad nuteistasis pripažįstamas kaltu dėl neatsargaus nusikaltimo padarymo, kad nuteistojo asmenį neigiamai charakterizuojančių duomenų nėra. Pažymėta, kad atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, lengviau bus atlyginta nusikaltimu padaryta žala.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais dėl bausmės skyrimo ir atmeta Apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiosios O. P. skundus dėl atsakomybės griežtinimo – Baudžiamojo kodekso 75 str. taikymo panaikinimo. Beje, prokuratūros skunde prašoma skirti žymiai mažesnę laisvės atėmimo bausmę, negu paskyrė teismas – ketverius metus, nors skundo turinyje nurodomos atsakomybę griežtinančios aplinkybės. Įvertinus teismo nuosprendyje nurodytus argumentus dėl bausmės skyrimo, atsižvelgus į tai, kad kokių nors atsakomybę nei švelninančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nuosprendyje nurodytas laisvės atėmimo bausmės dydis nekeistinas, baudžiamojo įstatymo dėl šios bausmės vykdymo atidėjimo taikymas nenaikintinas, t.y. skundai dėl bausmės atmestini.
Teismas, priimdamas sprendimus dėl civilinių ieškinių, nurodė, kad ieškiniai susiję su neturtinės žalos atlyginimu. Motyvuodamas šių sprendimų priėmimą, teismas rėmėsi Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. esme – išdėstė bendro pobūdžio argumentus dėl tokios žalos atlyginimo pagrįstumo. Kartu teismas iš dalies konkrečiau apibrėžė kiekvieno civilinio ieškovo teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą.
Iš bylos matyti, kad tokio pobūdžio ieškinius – po 50 000 Lt – pareiškė žuvusios L. S. dukterys E. S. ir A. S. bei žuvusiojo R. P. sutuoktinė O. P..
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimus teisingais, nes tokios žalos atlyginimas numatytas šalies civiliniu įstatymu. Kartu pažymėtina ir tai, kad teismų praktika, turėdama teisinio pobūdžio apibrėžimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, neturi aiškių socialinio vertinimo kriterijų. Tačiau kolegija atsižvelgia, kad nukentėjusiosioms A. S. ir E. S. priteistos žalos atlyginimo dydžiai – atitinkamai 49 568,40 Lt ir 19 568,80 Lt – yra pagrįsti ir teisingi: nuosprendyje nurodyta, kad E. S., prašiusi priteisti 50 000 Lt, yra pilnametė, turi savo šeimą. Todėl ieškinio sumažinimas iki nuosprendyje nurodyto dydžio yra socialiai motyvuotas ir dar daugiau mažinti ieškinio dydį, kaip prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, priežasčių nėra.
Dėl nukentėjusiosios A. S. teismas nuosprendyje nurodė kitaip – kad nukentėjusioji, kaip keturiolikmetė, netekusi mamos, patyrė didesnius dvasinius išgyvenimus ir skausmus, todėl priteisė visą civilinio ieškinio dydį. Toks teismo sprendimas taip pat yra teisingas, nes kitaip įvertinti Apylinkės teismo išvadų apeliacinės instancijos teismas pagrindo neturi.
Motyvuojant civilinių ieškinių pagrįstumą ir jų dydžius teismo nuosprendyje nurodyta, kad nuteistasis santaupų neturi, išlaiko nepilnametį vaiką, dėl sveikatos dirba tik vieną dieną per savaitę, nors byloje tai patvirtinančių duomenų nėra. Iš tikrųjų, civilinis įstatymas numato, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį. Tačiau nuteistasis yra brandaus amžiaus, jo turtinė padėtis bylos tyrimo metu net netikrinta. Priešingai, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti nukentėjusiųjų ieškiniai, o nuteistajam įtarimai dėl nusikalstamos veikos, nebuvo aiškintasi, kam priklausė automobilis, kurį įvykio metu vairavo nuteistasis, nežinia, kada ir kam automobilis, turintis materialinės vertės, po įvykio buvo grąžintas, laikinas nuosavybės teisės apribojimas jam taikytas nebuvo. Todėl šiuo ar kitu turtu po nusikalstamos veikos padarymo galėjo disponuoti pats nuteistasis ar jo artimi asmenys. Tauragės rajono pareigūnų, tyrusių ir prižiūrėjusių bylos tyrimą, apsileidimas ir netinkamas pareigų atlikimas nesudarė sąlygų, kad civilinių ieškinių priteisimo klausimus būtų galima išspręsti tinkamai, kad būtų užtikrintas realus nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimas.
Nagrinėjant nukentėjusiosios O. P. apeliacinio skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo argumentų pagrįstumą, atsižvelgtina, kad teismas vietoje reikalautų 50 000 Lt priteisė 19 136,80 Lt. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje sprendimas dėl priteistos sumos išsamiau nenagrinėtas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad priteistoji suma yra tinkama: priteistos sumos nominalus dydis atspindi ekonominės-socialinės tikrovės kriterijus, nors atsižvelgta, kad byloje yra duomenų, jog šeimos ryšiai tarp nukentėjusiosios ir žuvusiojo nebuvo tamprūs. Kartu atmestinas nuteistojo bei jo gynėjo skundas dėl to, kad priteistas ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo O. P. apskritai būtų atmestas: kad remiantis E. S. paaiškinimu, R. P. apie ketverius metus gyvenęs su L. S., pati O. P. paaiškinusi, kad R. P. buvo iš namų išsinešęs reikalingiausius daiktus ir gyvenęs su drauge. Šie argumentai nesudaro pakankamo pagrindo, kad ieškinį būtų galima visiškai atmesti, nes O. P. buvo R. P. sutuoktinė, sutrikę šeimos ryšiai dar nereiškė, jog šeimos santykiai, susiję su bendrosiomis šeimos vertybėmis, buvo nutrūkę. Todėl priimti kitokį spendimą, negu priėmė pirmosios instancijos teismas, realaus pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo S. R. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio, Tauragės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiosios O. P. apeliacinius skundus atmesti.