Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Teresėlė Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-407/2011

Teisėjas Valdas Petraitis Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02807-2009-4

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Teresėlės Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal LR BK 180 str. 1 d. 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 178 str. 2 d. 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d. ir 4 d. paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis LR BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant V. I. neišvykti iš gyvenamos vietos ilgiau kaip 7 paroms be bausmės vykdymo atidėjimą prižiūrinčios institucijos sutikimo, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos.

Šiuo nuosprendžiu tenkinti R. B. ir L. J. civiliniai ieškiniai ir iš V. I. priteista 400 Lt R. B. naudai ir 500 Lt L. J. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. už tai, kad jis, 2009-08-28 apie 19.00 val. adresu (duomenys neskelbtini) veikdamas kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu byla neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, ir su tyrimo metu nenustatytu asmeniu priėjo prie mažamečio M. B., gim. 2000-07-09, bei apsupo pastarąjį, tokiu būdu sudarydami jam grėsmingą situaciją ir taip jį įbaugindami, dėl ko jam buvo atimta galimybė priešintis, po ko asmuo, kurio atžvilgiu byla neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, grėsmingu tonu pareikalavo M. B. atiduoti jam mobiliojo ryšio telefoną ir šis išsigandęs, kad jo atžvilgiu gali būti panaudotas fizinis smurtas, atidavė asmeniui, kurio atžvilgiu byla neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, mobiliojo ryšio telefoną Nokia 3500c, 400 Lt vertės, priklausantį R. B., kurį asmuo, kurio atžvilgiu byla neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, perdavė V. I., po ko jie pasišalino iš įvykio vietos. Tokiu būdu V. I. pagrobė R. B. priklausantį 400 Lt vertės turtą.

Be to, V. I. nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. už tai, kad 2009-09-01 apie 8.20 val., prie (duomenys neskelbtini), iš už nugaros priėjęs prie G. J., išplėšė iš rankų mobiliojo ryšio telefoną Nokia 6300, 500 Lt vertės, priklausantį L. J.. Tokiu būdu atvirai pagrobė L. J. priklausantį 500 Lt vertės turtą.

Taip pat neigia padaręs nusikaltimą G. J. atžvilgiu ir nurodo, kad 2009 m. rugsėjo l d. ryte jis tiesiai iš namų (duomenys neskelbtini) rajone, vyko į Vilniaus statybininkų rengimo centrą, esantį Laisvės prospekte, Viršuliškių rajone, (duomenys neskelbtini) prospekte tą dieną jis nebuvo. Pažymi, kad jo tokius parodymus patvirtino liudytojai N. C., E. K., iš dalies ir J. Z., tačiau mano, kad teismas jų parodymus įvertino neišsamiai. Pažymi, kad vienintelis netikslumas tarp jo, E. K. ir N. C. parodymų buvo tai, kad jie jo išvykimo iš namų į mokyklą laiką nurodė atitinkamai 8.00 val., 8.25 val. ir 9.00 val. Tačiau mano, kad iš minėtų liudytojų parodymų seka aiški išvada, jog jis išėjęs iš namų iš karto susitiko su E. K. ir jie kartu nuvažiavo į mokymo įstaigą. Mano, kad teismo nustatytas nusikaltimo padarymo laikas - 8.20 val. neparemtas objektyviais įrodymais, nes nustatytas pagal tai, kad prieš nusikaltimo padarymą G. J. susirašinėjo SMS žinutėmis su M. Š.. Teigia, jog telefoninių pokalbių išklotinėse nėra duomenų apie panašiu metu siųstas SMS žinutes. Mano, kad dėl nukentėjusiųjų G. J. ir liudytojos M. Š. amžiaus negalima tikėti jų parodymais, nes tokio amžiaus vaikams būdingas neišsivystęs analitinis mąstymas ir kritinis vertinimas, pasidavimas įtaigai ir aplinkybių įtakai. Nurodo, kad jos jį atpažino tik pagal išvaizdą, o nusikaltimą galėjo padaryti panašios į jį išvaizdos asmuo, kitokių požymių, pagal kuriuos jį atpažino, mergaitės nenurodė. Taip pat pažymi, jog mergaitės teigė, kad nusikaltimą padaręs asmuo buvo su grandinėle, tuo tarpu jis 2009 m. rugsėjo l d. jau grandinėlės neturėjo. Nurodo, jog mergaitės pažymėjo, kad nusikaltimą padaręs asmuo vilkėjo juodais sportiniais drabužiais su juostomis, tuo tarpu jis rugsėjo l d. vilkėjo ne sportiniais drabužiais, ką patvirtino ir liudytojas E. K..

Taip pat mano, jog kaltinantieji įrodymai buvo surinkti pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus, nes iš nukentėjusiosios G. J. ir L. J. paaiškinimų seka, kad po nusikaltimo padarymo L. J.oficialiai nesikreipė į policiją, tačiau su policijos pareigūnais bendravo neformaliai. Dėl padaryto nusikaltimo ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, tačiau mokykloje policijos pareigūnai supažindino G. J. ir M. Š. su kartoteka, kurioje jos nurodė jo nuotraukas, kaip asmens, padariusio nusikaltimą. Be to, pažymi, kad prieš parodymą atpažinti mergaitės nurodė, kad nusikaltimą padaręs asmuo buvo nedidelio ūgio ir šviesių plaukų, o tarp parodomų atpažinti asmenų jis buvo vienintelis šviesiaplaukis, todėl mano, kad iki oficialaus asmens parodymo atpažinti veiksmo G. J. ir M. Š. turėjo galimybę matyti jo fotonuotraukas ir susiformuoti įsitikinimą, kaip turėtų atrodyti atpažįstamas asmuo. Be to, vykdamos į policiją jos žinojo, kad yra sulaikytas „nusikaltimą padaręs asmuo“. Teigia, kad šios aplinkybės lėmė išankstinę nuostatą, kad vienas iš atpažįstamųjų turi būti būtinai dalyvavęs nusikaltime asmuo. Pažymi, kad iš parodomų atpažinti jis vienintelis buvo panašiausias į jų apibūdinamą asmenį. Todėl mano, kad asmens parodymo atpažinti veiksmas atliktas nesilaikant elementarių baudžiamojo proceso reikalavimų, neapklausus atpažįstančiųjų apie nusikaltimą padariusio asmens požymius, žymes ir ypatybes, neužtikrinant atpažįstančiųjų atribojimo nuo bet kokios neleistinos išorinės įtakos, neužtikrinant įtariamojo teisių. Taip pat mano, kad mergaičių patvirtinimai apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjos apie tai, kad jis yra tas pats asmuo, kuris padarė nusikaltimą, vertintini kritiškai, nes mergaitės jau ne vieną kartą buvo mačiusios jį ir jo fotonuotraukas, davusios atitinkamus parodymus jo atžvilgiu, todėl jau turėjo būti įtikėjusios, kad būtent jis padarė nusikaltimą.

Teismo posėdyje nuteistasis V. I. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. I. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo V. I. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas – priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Savo forma ir turiniu pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, V. I. kaltė padarius plėšimą M. B. atžvilgiu, grindžiama liudytojo mažamečio M. B. parodymais (t. 1., b.l. 11-12, 192-199), jo tėvo R. B. parodymais, Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolu (t. 1., b.l. 13-15), Asmens parodymų atpažinti protokolu (t. 1., b.l. 49-51). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu V. I. nusikalstami veiksmai kvalifikuoti teisingai, kaip plėšimas, įvykdytas, V. I. veikiant kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, ir su tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. I. kaltu padarius plėšimą M. B. atžvilgiu, pagrįstai vadovavosi M. B. parodymais, kurie laikytini nuosekliais, nepraėjus ilgam laiko tarpui po įvykio, M. B. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais paaiškinimais bei atpažinimų pagal nuotraukas ir asmenis metu pareigūnams duotais paaiškinimais, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis iš jo telefoną pagrobęs asmuo šį perdavė V. I.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad įvykis įvyko ne tamsiu paros metu, todėl M. B. galėjo gerai įsidėmėti kaltininkus ir juos vėliau teisingai apibūdinti. V. I. M. B. atpažino iš plaukų spalvos, kūno sudėjimo, nosies ir veido formos. Kolegija laiko pagrįstais pirmosios instancijos teismo motyvus, kad byloje nenustatyta jokios priežasties, dėl kurios būtų galima netikėti nukentėjusiųjų paaiškinimais ir duomenimis, užfiksuotais atpažinimų protokoluose. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų M. B. ir jo tėvo R. B. parodymus ir atpažinimo protokoluose užfiksuotus duomenis laikė kaltinamojo V. I. kaltės įrodymais.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad M. B. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nelaikytini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas M. B. paaiškinimus, kad iš jo mobilaus ryšio telefoną paėmė V. I., grėsmingu tonu pareikalavęs jį atiduoti, pagrįstai laikė M. B. nesąmoningu suklydimu, neesminiu neatitikimu tikrosioms faktinėms aplinkybėms. Nuteistasis V. I. skunde nurodo, kad M. B. parodymuose skirtumai susiję su svarbiausiomis įvykio aplinkybėmis, t.y. susiję su parodymais apie tai, kurie asmenys padarė nusikaltimą ir kokius veiksmus, kokį vaidmenį atliko nusikaltimo dalyviai. Kolegijos nuomone, M. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš esmės neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei asmenų parodymų atpažinti protokolams, todėl M. B. paaiškinimus apylinkės teismas pagrįstai vertino kaip klaida. Nuteistojo V. I. parodymus, kad mažametis M. B. linkęs fantazuoti, stokoja kritinio vertinimo, nejaučia atsakomybės už savo žodžius, tai, kad V. I. apeliaciniame skunde nurodo nepažįstąs R. I., kolegija vertina kaip niekuo nepagrįstomis prielaidomis bei V. I. siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl jam pagrįstai inkriminuoto plėšimo.

V. I. kaltė dėl vagystės, padarytos G. J. atžvilgiu, pirmosios instancijos teismo grindžiama nukentėjusiosios G. J., nukentėjusiosios L. J., liudytojos M. Š. parodymais, Asmens parodymų atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolu, Asmens parodymų atpažinti protokolais (t. 1., b.l. 61-63, 64-66), kuriais nukentėjusioji G. J. ir M. Š. atpažino V. I., kaip vaikiną, kuris pagrobė iš nukentėjusiosios G. J. mobilųjį telefoną. Tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja atpažino V. I. iš plaukų spalvos, veido bruožų, kūno sudėjimo. Kolegija neturi jokio pagrindo manyti, kad Asmens parodymas atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų bei Asmens parodymas atpažinti buvo atliekami pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 192, 194 str. reikalavimus. Kolegija laiko pagrįstomis pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad V. I. kaltė padarius vagystę G. J. atžvilgiu, yra įrodyta nuosekliais, nepraėjus ilgam laiko tarpui po įvykio, nukentėjusiosios G. J., liudytojos M. Š. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais paaiškinimais bei atpažinimų pagal nuotraukas ir asmenis metu pareigūnams duotais paaiškinimais. Kadangi įvykis įvyko apie 8.20 val. t.y. ne tamsiu paros metu, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja, kurioms įvykio metu buvo 13 metų, galėjo gerai įsidėmėti kaltininką ir jį vėliau teisingai apibūdinti. Parodomas atpažinti iš trijų asmenų, V. I. buvo atpažintas kaip asmuo, padaręs nusikalstamą veiką G. J. atžvilgiu. Nukentėjusioji V. I. atpažino taip pat iš jo tuo metu nešiotos sidabrinės grandinėlės, beje, V. I. pats pripažino, kad tuo metu nešiojo sidabrinę grandinėlę. Nuteistojo V. I. skundo argumentai, kad 2009 m. rugsėjo 1 d. jis jau grandinėlės neturėjo, laikytini niekuo nepagrįsta prielaida ir jo siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistasis V. I. skunde nurodo, kad dėl nukentėjusiosios G. J. ir M. Š. amžiaus negalima tikėti jų parodymais, nes tokio amžiaus vaikams būdingas neišsivystęs analitinis mąstymas ir kritinis vertinimas, pasidavimas įtaigai ir aplinkybių įtakai. Kolegija neturi pagrindo laikyti pagrįstais tokius nuteistojo skundo argumentus, nes nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusioji G. J. ir M. Š. turėtų tikslą apkalbėti V. I., kad jų parodymai būtų prieštaraujantys byloje nustatytiems kitiems faktiniams duomenims ar dėl amžiaus (13 metų) nukentėjusioji ir liudytoja nebūtų pajėgios duoti teisingų parodymų, būtų linkusios fantazuoti, tokiu būdu apkalbėtų nekaltą asmenį.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. I. teisme duotus parodymus, pagrįstai pažymėjo, kad liudytojos N. C., E. K. teisme duoti parodymai neišsamūs, netikslūs, todėl apylinkės teismas jai pagrįstai nesivadovavo, juolab, kad šie parodymai paneigti nukentėjusiosios G. J., L. J. ir liudytojos M. Š. parodymais. Be to, nuteistojo V. I. parodymų, kad jis vagystės nepadarė, nes tuo metu buvo mokykloje, nepatvirtino nei N. C., nei J. Z..

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktais įrodymais, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad V. I. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančią medžiagą. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Šioje byloje nenustatyta, kad vertinant įrodymus teismas buvo šališkas arba pažeidė BPK normas, taip pat nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl kolegija konstatuoja, kad naikinti teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Taigi, nors nuteistasis V. I. prašė jį išteisinti nepadarius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, jo kaltė yra visiškai įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais.

Kolegija, padariusi išvadą, kad V. I. pagrįstai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., 178 str. 2 d., išnagrinėjus pagrindinius skundo argumentus, sutinkamai su teismine praktika, laiko netikslinga aptarinėti kiekvieną neesminį V. I. apeliacinio skundo motyvą, neturintį reikšmės sprendžiant apelianto kaltės ir kitus su tuo susijusius klausimus.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. I. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas, tačiau, kadangi jis teisiamas pirmą kartą, šiuo metu dirba, neigiamai necharakterizuojamas, apylinkės teismas pagrįstai paskyrė V. I. jam inkriminuotų straipsnių sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei straipsnių sankcijose numatytas bausmių vidurkis, teisingai šias bausmes subendrino vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 dalimis bei paskyrė tinkamą galutinę 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo V. I. paskirta bausmė už kiekvieną nusikalstamą veiką, tiek subendrinta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindu. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas V. I., kaip anksčiau neteistam asmeniui, bei atsižvelgęs į V. I. amžių, jo šiuo metu pasirinktą gyvenimo būdą dirbti, taisytis, padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl pagrįstai atidėjo V. I. laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 str.), paskirdamas jam atitinkamus įpareigojimus.

Kadangi bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad dėl V. I. nusikalstamų veikų R. B. (nukentėjusiojo M. B. tėvas) bei L. J. (nukentėjusiosios G. J. motina) patyrė turtinės žalos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius ir priteisė iš nuteistojo V. I. R. B. 400 Lt, L. J. 500 Lt jų patirtai turtinei žalai atlyginti.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nuteistojo V. I. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. I. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo.