Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-05-31 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-250-898/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-31
Bylos Nr.
AN2-250-898/2018
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-00185-2018-6
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Jurgita Kolyčienė
Advokatai
Tomas Vagnorius
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla
Nr. AN2-250-898/2018 (S)
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00185-2018-6Procesinio sprendimo kategorija: 19.20.; 21.11.10.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Kolyčienė, išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal A. M. (A. M.) atstovo advokato Tomo Vagnoriaus skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato pirmojo veiklos skyriaus 2017 m. gruodžio 14 d. nutarimo atmestas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato pirmojo veiklos skyriaus 2017 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 12ANN-135060092-17 (toliau – Institucijos nutarimas) A. M. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnyje, jam paskirta 100 Eur dydžio bauda. A. M. nubaustas už tai, kad 2017 m. spalio 9 d., 11.00 val., nesilaikydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalies, numatančios teisę savininko nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, nustatytos tvarkos savavališkai vykdė tariamą savo teisę ir neįleido į UAB „I.“ nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), UAB „I.“ įgaliotų asmenų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi A. M. skundas dėl Institucijos nutarimo buvo atmestas. Teismas padarė išvadą, jog A. M. veiksmai atitiko ANK 518 straipsnyje įtvirtinto savavaldžiavimo sudėtį – A. M., savavališkai neįleido UAB „I.“ įgaliotų asmenų į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), neturėdamas tam jokio pagrindo bei nesilaikydamas įstatymų, veikė tyčia, aiškiai suvokdamas savo veiksmų pobūdį, dėl savo veiksmų buvo įspėtas policijos pareigūnų, tačiau sąmoningai pasirinko neteisėtą veikimo būdą.

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu A. M. atstovas advokatas T. Vagnorius prašo panaikinti Institucijos nutarimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį, administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

Šalies argumentai

3.1. Nurodo, kad A. M., eidamas bendrijos pirmininko pareigas, yra atsakingas už bendrijos teritorijoje esančią tvarką, nuosavybės saugumą. Asmenys į teritoriją neturi teisės patekti neturėdami leidimo. Bet kokie veiksmai, darbai ar judėjimas teritorijoje turi būti suderinti su bendrija. Ginčo įvykio metu susidarė konfliktinė situacija, kuomet atvykę asmenys (D. V., vėliau M. G.) siekė patekti į bendrijos teritoriją. Pirmasis į įvykio vietą atvykęs liudytojas V. K. nurodė, jog konfliktas vyko dėl to, kad A. M. neleido atstovui įvažiuoti į teritoriją ir išvežti iš jos garažo, liudytojo teigimu jokių dokumentų atstovas pirmininkui A. M. neteikė. Tokie parodymai atitinka ir A. M. poziciją, jog jis tiesiog siekė išsiaiškinti, kokiu pagrindu atvykę asmenys siekia išsivežti garažą, reikalavo tokią teisę patvirtinančių dokumentų. UAB „I.“ vardu prisistatę asmenys ketino išsivežti svetimam asmeniui (Š. R.) priklausantį garažą, kas nesuderinama su UAB „I.“ teisėtu veikimu neturint jokio garažo disponavimo teisę liudijančio dokumento. Žodinis įgaliojimas ar tariamas leidimas nėra tinkamas įrodymas iš kurio būtų galima spręsti apie garažo išvežimo teisėtą pagrindą. Be to, M. G. teismui po apklauso raštu nurodė, kad Š. R. įgaliojimo negali pateikti, nes neturi.

3.2. Skunde pažymima, jog šiuo atveju susidarė teisiškai netoleruotina situacija, kuomet teismas padarė išvadą, jog svetimam asmeniui priklausantį garažą A. M. turėjo leisti išvežti, nors jokių tą liudijančių dokumentų ar kitokių įrodymų byloje nesurinkta. Policijos pareigūnai atvyko į vietą paskiausiai, kuomet ginčo dalyvių šneka nukrypo į galimas garažo išvežimo pasekmes, kuomet A. M. neįsitikinus dėl garažo nuosavybės dokumentų, nebūtų įmanoma identifikuoti asmens, dėl ko galimai susidarytų nepriimtina situacija dėl bendrijos rinkliavų ar susidariusių skolų. Teismas nepagrįstai nurodo, jog A. M. kategoriškai neigė įvykio dieną buvus pokalbį apie įsiskolinimą už išvežamą garažą, A. M. neneigia tokį pokalbį buvus, mokesčių mokėjimo bendrijai klausimas buvo tik konteksto dalis, kiek tai susiję su norimo asmens ir jo teisių į garažą identifikavimu.

3.3. Skunde nurodoma, jog UAB „I.“ nuosavybės teise priklauso tik dalis žemės sklypo, kuriuo naudojasi bendrija, tokiu būdu patekimo į teritoriją tikslai turi būti žinomi aiškiai, jie turi būti teisėti. A. M. atsakomybėn patrauktas dėl to, jog neįleido į bendrijos teritoriją šios teritorijos savininko atstovų, tačiau UAB „I.“ pretenzijos buvo reiškiamos ne dėl to, o dėl to, kad A. M. neleido išvežti svetimam (trečiam asmeniui) priklausančio garažo. Jei UAB „I.“ būtų pareiškę, jog jiems reikalinga patekti į žemės sklypą, nesikėsinant į kito asmens turtą, tokie veiksmai galėtų būti teisėti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

4.1. Atsiliepime pažymi, kad žemės sklypas, kuriame buvo įvykdytas nusižengimas, nuosavybės teise priklauso UAB „I.“, šią aplinkybę neginčijamai nurodo išrašas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko. Jokių registruotų apribojimų disponuoti minėtu sklypu nėra. A. M. neabejotinai žino, kad jo vadovaujama bendrija naudojasi ne jai priklausančiu žemės sklypu, jokių objektyvių įrodymų, kad ji tokią teisę turi, tyrimo metu nepateikė, todėl, vadovaudamasis jokio teisinio privalomumo tretiesiems asmenims neturinčiais 4-osios laikinųjų metalinių garažų Bendrijos įstatais, vykdė tariamą savo teisę ir apribojo savininko patekimą į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą.

4.2. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-570-275/2017, kuria teismas įpareigojo atsakovus, t. y., konkretų sąrašą fizinių asmenų, per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis išsikelti jiems priklausančius metalinius garažus, esančius 4-ojoje laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoje, išardyti po jais esančius rūsius, apžvalgos duobes ir sutvarkyti po jais esančią ieškovui UAB „I.“ priklausančią teritoriją. Teismas taip pat įpareigojo atsakovą, t. y. 4-ąją laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendriją, per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškelti bendram naudojimui skirtus statinius (tvorą ir kitus bendro naudojimo statinius), priklausančius nenustatytiems asmenims metalinius garažus, esančius ieškovo UAB „I.“ žemės sklype, kurio unikalus Nr. 4400-0467-4180, išardyti po jais esančius rūsius, apžvalgos duobes ir sutvarkyti po jais esančią ieškovui UAB „I.“ priklausančią teritoriją. Atsakovams per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neįvykdžius teismo sprendimo, ieškovui (UAB „I.“) suteikta teisė pačiam atlikti veiksmus, t. y. iškelti iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo metalinius garažus ir po jais esančius rūsius, apžvalgos duobes, bendram naudojimui skirtus statinius (tvorą ir kitus bendro naudojimo statinius) ir sutvarkyti po jais esančią teritoriją, visas turėtas išlaidas dėl šių darbų atlikimo išieškant proporcingai atliktiems darbams iš atsakovų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Prieš atsakant į skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, jog šioje byloje neginčijamai nustatyta, jog žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nusižengimo padarymo metu priklausė ir šiuo metu priklauso UAB „I.“ (41, 42 b. l.). Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, šis žemės sklypas buvo suformuotas sujungus kelis atskirus žemės sklypus – žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iš informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad ginčai dėl minėtuose žemės sklypuose esančių metalinių garažų, taip pat minėtuose sklypuose esančios tvoros, kitų bendro naudojimo statinių iškeldinimo sprendžiami civilinio proceso tvarka: priimtas ir šiuo metu jau įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1374-294/2017, dar neįsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimas civilinėje byloje A2-27108-912/2017. Minėtais sprendimais metalinių garažų savininkai (fiziniai asmenys), 4-toji laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija buvo įpareigoti iš UAB „I.“ priklausančių žemės sklypų iškelti metalinius garažus, sklypuose esančias tvoras, kitus bendrojo naudojimo statinius; teismas šiose bylose padarė išvadą, kad atsakovų (fizinių asmenų bei minėtos bendrijos) naudojimasis ieškovui (UAB „I.“) nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, nenukeliant ir nedemontuojant laikinų metalinių garažų, pripažįstamas neteisėtu ir tai laikytina ieškovo (žemės sklypo savininko) teisių pažeidimu. A. M., 4-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos pirmininkas (taip prisistatė pirmosios instancijos teisme), neabejotinai žinojo apie civilinio proceso tvarka nagrinėjamas bylas ir jose priimtus sprendimus, taigi turėjo suprasti ir suprato, jog UAB „I.“ atstovai turi teisę patekti į įmonei priklausantį žemės sklypą. Skunde pažymima, kad asmenys į garažų bendrijos teritoriją gali patekti tik turėdami leidimą. Tokį skundo argumentą vertino ir išsamiai aptarė pirmosios instancijos teismas. Skundžiamoje teismo nutartyje pagrįstai pažymėta, kad nors tiek A. V., tiek M. G. (UAB „I.“ atstovai) neturėjo 4-osios metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos vidaus tvarkos taisyklių 6 punkte numatyto nustatyto pavyzdžio leidimo patekti į bendrijos garažų teritoriją, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog minėti asmenys nebuvo bendrijos nariai, taip pat bendrijos nariu nebuvo ir Š. R., kurio garažą įvykio dieną UAB „I.“ turėjo išvežti, A. M. neturėjo teisės ne bendrijos narių reikalauti specialaus leidimo. UAB „I.“, kuri nėra bendrijos narė, bei jos atstovams bendrijos vidaus tvarkos taisyklės nėra privalomos, jai priklausančiu žemės sklypu bendrovė gali naudotis vadovaudamasis CK įtvirtintomis nuostatomis, kurios beje privalomas ir pačiai bendrijai. Skunde taip pat teigiama, kad UAB „I.“ atstovai, norėdami išvežti iš bendrijos teritorijos garažą, turėjo pateikti tokią jų teisę patvirtinančius dokumentus. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas D. V. paaiškino, kad UAB „I.“ buvo jam pavedusi prižiūrėti garažų išvežimą, atlaisvinti teritoriją, su A. M., kuris prisistatinėjo bendrijos pirmininku, yra ne kartą bendravę, vienas kitą žinojo, su juo nuolat kildavo konfliktai, jei tik reikėdavo patekti į teritoriją; 2017 m. spalio 19 d. D. V. organizavo Š. R. garažo išvežimą, kuris buvo paprašęs, kad UAB „I.“ išvežtų garažą iš teritorijos. Kaip matyti iš teismui pateiktos 2016 m. spalio 4 d. pirkimo-pardavimo sutarties, UAB „I.“ Š. R. iš tikrųjų buvo pardavusi penkis laikinus metalinius garažus. Pažymėtina, jog duomenų apie tai, kad Š. R. būtų 4-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos narys, byloje nėra. Taigi A. M., pirmosios instancijos teisme prisistatęs kaip minėtos bendrijos pirmininkas (nors tokių duomenų išraše apie juridinio asmens duomenis ir nėra, 39, 40 b. l.) neturėjo jokių teisių ar pareigų garažo, kuris priklauso ne bendrijos nariui, atžvilgiu. Pripažindamas A. M. kaltu dėl savavaldžiavimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į liudytojų nurodytą priežastį, dėl kurios A. M. įvykio metu neįleido bendrovės atstovų į teritoriją. Apklausti policijos pareigūnai K. P. ir E. A. nurodė, kad jiems atvykus į įvykio vietą ginčo dėl to, jog UAB „I.“ atstovai turi teisę įvažiuoti į teritoriją ir išsivežti garažą, apskritai nebuvo, o A. M. atvykusių asmenų neįleido išimtinai tik dėl už garažą susidariusios skolos. Liudytojas M. G. taip pat akcentavo, jog net ir pateikus A. M. dokumentus, jie vis tiek buvo neįleisti, motyvuojant tuo, jog už garažą esą yra susidariusi skola. Minėtų asmenų parodymai patvirtina, kad A. M. iš UAB „I.“ ne tik nepagrįstai reikalavo pateikti leidimą dėl patekimo į bendrijos teritoriją, bet ir prašė grąžinti už išvežamą garažą susidariusią skolą bendrijai. Jokių skolą patvirtinančių dokumentų A. M. nepateikė nei bylą nagrinėjant Institucijoje, nei pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu. Kaip teisingai pažymėta skundžiamoje teismo nutartyje, A. M., turėdamas pagrindą manyti, kad dėl išvežamo garažo yra susidariusi skola, turėjo galimybę šią skolą išsiieškoti civilinio proceso tvarka, o ne reikalauti šios skolos neįleidžiant UAB „I.“ atstovų į įmonei priklausantį žemės sklypą, t. y. savavaldžiaujant. Įvertinęs visas aukščiau aptartas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog A. M. veiksmai nagrinėjamoje byloje teisingai kvalifikuoti kaip administracinis nusižengimas, numatytas ANK 518 straipsnyje. Teismas civilinėje byloje yra pripažinęs, kad 4-toji laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija UAB „I.“ nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu naudojasi neteisėtai. Net ir žinodamas tokią teismo išvadą ir civilinio proceso tvarka nustatytą įpareigojimą iškelti garažus iš teritorijos, A. M. žemės sklypo savininko atstovų vis tiek neįleido į UAB „I.“ priklausantį žemės sklypą, ne įstatymo nustatyta tvarka reikalavo grąžinti skolą bendrijai, kurios nepagrindė jokiais dokumentais, taip savavališkai, nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos, vykdė tariamą 4-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos teisę atgauti skolą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį nepakeistą, A. M. (A. M.) atstovo advokato Tomo Vagnoriaus skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Jurgita Kolyčienė