Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl negyvenamosios patalpos – garažo pripažinimo bešeimininkiu daiktu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, suinteresuoti asmenys byloje – valstybės įmonės „Turto bankas“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, I. I.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja 2022 m. spalio 18 d. gavo VĮ „Turto bankas“ raštą dėl informacijos pateikimo, kuriame nurodyta, kad VĮ „Turto bankas“ neprieštarauja, jog pareiškėja vykdytų Garažo pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūras. Garažas yra blogos fizinės būklės (pradėjęs griūti, be pamatų, stipriai paveiktos aplinkos poveikio medinės konstrukcijos), neįregistruotas VĮ Registrų centre, todėl negali būti naudojamas pagal tikslinę paskirtį.

Kadangi turtinių teisių į Garažą iki šiol niekas nepareiškė, nėra gauta jokių Garažo nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, o pareiškėja, nebūdama Garažo savininke, turi ribotas galimybes imtis kokių nors veiksmų, kad jis būtų prižiūrimas, tvarkingas, nekeltų grėsmės gyventojams ar jų turtui, pareiškėja prašo patenkinti jos pareiškimą. Pažymi, kad pareiškimo netenkinimas prieštarautų ne tik galiojantiems teisės aktų reikalavimams, bet ir teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams, nes jo nepripažinus bešeimininkiu ir neperdavus Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn Garažas ir toliau nebūtų prižiūrimas, pablogėjus jo būklei, keltų grėsmę aplinkiniams, pareiškėja neturėtų galimybės jo tvarkyti, remontuoti ar kitaip pašalinti jo blogą būklę.

Byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka. Apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį pranešta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Pareiškimas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal valstybės ar savivaldybės institucijos pareiškimą. Pareiškimas paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip, o bešeimininkio daikto išaiškinimo ir apskaitos tvarką nustato Vyriausybė (CK 4.58 straipsnio 1, 2 dalys).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo pripažinti bešeimininkiu garažą, esantį šalia (duomenys neskelbtini), kurio LKS koordinatės (duomenys neskelbtini).

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė, neturėdama duomenų apie Garažo savininkus, o valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės „Turto bankas“, nurodžius, kad ji apskaito tik realizuotinus statinius, kurie neturi savininkų ar kurių savininkai nežinomi, pradėjo vykdyti Garažo pripažinimo bešeimininkiu daiktu ir perėmimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn procedūrą. 2022 m. lapkričio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija surašė Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktą Nr. A1017-7/22(2.14.155E-AD23), kuriuo Garažą įtraukė į jos apskaitą. Dar iki jo įtraukimo į apskaitą ir po to apie Garažą, kviesdama atsiliepti savininkus bei asmenis, turinčius teisių į Garažą, Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė interneto svetainėje www.vilnius.lt, ant Garažo durų užklijavo skelbimą apie pradėtą pripažinimo bešeimininkiu procedūrą, 2022 m. lapkričio 19 d. nacionaliniame laikraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbė pranešimą apie vykdomą Garažo pripažinimo bešeimininkiu procedūrą ir kvietimą atsiliepti savininkus ar kitus asmenis, turinčius turtinių teisių į Garažą. Į šiuos kvietimus po pradėtos Garažo pripažinimo bešeimininkiu procedūros iki pareiškimo teismui pateikimo niekas neatsiliepė. Tačiau po pareiškimo teismui pateikimo suinteresuotas asmuo I. I. pateikė pranešimą tiesiogiai teismui, kad Garažu nuo 2001 m. jo statytojo V. P. leidimu iki šiol naudojasi ji, jame palaiko tvarką ir švarą aplink jį, prižiūri jo techninę būklę, prašė teismo suteikti pirmenybės teisę išpirkti ar nuomoti valstybei priklausančią žemę po Garažu. Suinteresuotas asmuo I. I. taip pat pateikė teismui įrodymus, kad dar 2013 m. balandžio 16 d. ji kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu leisti suformuoti ir išpirkti žemę po Garažu, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas šio prašymo 2013 m. gegužės 7 d. raštu Nr. A51-52270(2.1.14.2.12-MP8) netenkino.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Garažas ir teisės į jį Nekilnojamojo turto kadastre ir registre iki šiol nėra registruotos (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Duomenų apie Garažą taip pat nėra ir nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), archyvinėse kadastro duomenų bylose, saugomose Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojo. Suinteresuoto asmens I. I. pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nurodoma, kad Garažas buvo statytas V. P. ūkio būdu 1970-1976 m., tačiau pakankamų įrodymų, jog Garažo statyba buvo vykdoma būtent 1970-1976 m., be to, vykdoma tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka, byloje apskritai nėra (CPK 178, 185 straipsniai). Šiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytos aplinkybės, kad už Garažo užimamą žemę V. P. ir/ar I. I. mokėjo žemės mokestį, taip pat nėra pagrįstos rašytiniais įrodymais (CPK 178, 185 straipsniai). Suinteresuoto asmens I. I. pateiktuose rašytiniuose dokumentuose paminėtu Vilniaus miesto Spalio rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1977 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. 397 V. P. buvo leista įteisinti (įregistruoti) individualų gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) su įrengta mansarda ir laiptine bei ūkinį pastatą 1I1/p, tačiau ne Garažą. Šiame sprendime joks Garažas nėra minimas.

Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymas numato, kad statinys – nekilnojamasis daiktas (pastatas ar inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalys) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus (2 straipsnio 84 dalis). Kaip nurodė Inspekcija atsiliepime į pareiškimą, Garažas atitinka statinio apibrėžimą, nes turi laikančiąsias konstrukcijas (Statybos įstatymo 2 straipsnio 23 dalis), be to, kadangi Garažas yra apie 25 kv. m ploto ir apie 3,50 m aukščio, jis atitinka I grupės nesudėtingiesiems inžineriniams statiniams nustatytas charakteristikas (statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2013 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“, 2 lentelės 2 punktas). Nors pagal šiuo metu galiojantį statybos techninį reglamentą STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878, Garažui, kuris priskiriamas I grupės nesudėtingiems statiniams, statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas, to nepakanka teigti, kad Garažas gali būti nuosavybės objektu.

Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato, kad statytojo teisė gali būti įgyvendinama, kai: 1) statytojas žemės sklypą (teritoriją), kuriame (kurioje) statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministro nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.); 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais - statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. Jeigu statytojas neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama (Statybos įstatymo 3 straipsnio 5 dalis).

Byloje nustatyta, kad Garažas stovi valstybinėje žemėje, žemės sklypas jam nėra suformuotas. Byloje nėra įrodymų, jog Garažo statybai buvo gautas valstybinės žemės patikėtinio sutikimas. Tuo tarpu pagal statybos techninį reglamentą STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ statant valstybinėje žemėje, išskyrus Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkte nustatytas išimtis, privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą (50 punktas). Nesant byloje įrodymų apie žemės sklypo Garažo statybai suteikimą, Garažas negali būti pripažįstamas nuosavybės objektu.

CK 4.58 straipsnio 3 dalis nustato, kad nuosavybės teisė į bešeimininkį daiktą negali būti įgyvendinama, jeigu tai draudžia įstatymai. Nuosavybės teisė pagal CK 4.47 straipsnio nuostatas gali būti įgyjama įstatymo nustatytais pagrindais. Pirmiausiai daiktas turi būti nuosavybės teisės objektu, kuriuo laikytinas teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka atsiradęs daiktas. Nekilnojamasis daiktas gali atsirasti kaip naujo daikto sukūrimas ar esamo daikto rekonstrukcija statybos būdu (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Todėl tais atvejais, kai daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų dėl statinių statybos tvarkos, jis negali būti pripažįstamas nuosavybės teisė objektu (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-793-516/2010, Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-143-324/2010, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2062-450/2015).

Be to, pagal CK 4.57 straipsnio 2 dalį bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą. CK 4.22 straipsnio 1 dalis numato, kad daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis). Sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 straipsnio 2, 3 dalys).

Suinteresuoto asmens I. I. į šią bylą pateikti rašytiniai paaiškinimai liudija, kad ji šiuo metu save laiko Garažo valdytoja: Garaže nuo 2001 m., kuomet jai leido Garažo statytojas V. P., kuris šiuo metu yra miręs, ji iki šiol laiko asmeninius daiktus, palaiko tvarką, švarą aplink jį, prižiūri Garažo techninę būklę. Šių aplinkybių nei pareiškėja, nei kiti byloje dalyvaujantys suinteresuoti asmenys neneigė. Kad Garažas yra naudojamas, rakinamas, išoriškai prižiūrimas (tvarkingas), liudija ir prie pareiškimo pridėtos fotonuotraukos, www.vilnius.lt skelbiama informacija, duomenys. Tai, teismo vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti, kad Garažas turi valdytoją, kurio teisėtumo ir sąžiningumo kol kas niekas neginčija, todėl jam tenka ne tik su tuo susijusios teisės, bet ir pareigos bei atsakomybė, tame tarpe užtikrinti Garažo kaip nuosavybės teisės objekto valdymo (CK 4.24 straipsnis) teisėtumą.

Suinteresuotas asmuo I. I. prašo teismo suteikti jai pirmenybę įsigyti ar išsinuomoti valstybinę žemę po Garažu. Suinteresuotam asmeniui paaiškintina, kad teismas nėra nei valstybinės žemės savininkas, nei patikėtinis, todėl jis neturi kompetencijos spręsti valstybinės žemės išnuomojimo ar pardavimo asmenims klausimų. Teismas yra ginčus nagrinėjanti institucija, todėl klausimais, susijusiais su valstybinės žemės po Garažu nuoma ar pardavimu, ji turi kreiptis į atitinkamas valstybės ar savivaldybės institucijas, kurioms atitinkamo prašymo teikimo metu teisės aktais yra pavestos tokio pobūdžio funkcijos. Teismas taip pat atkreipia suinteresuoto asmens I. I. dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas atmetė jos 2013 m. balandžio 16 d. prašymą dėl žemės sklypo Garažui suformavimo remdamasis tuo, kad Garažas ir daiktinės teisės į jį nėra registruotos Nekilnojamojo turto kadastre ir registre. Byloje gi nėra duomenų, kad suinteresuotas asmuo I. I., būdama įsitikinusi teisėtu ir sąžiningu Garažo, kuris, jos teigimu, yra pastatytas 1970-1976 m., valdymu, ėmėsi veiksmų registruoti Garažą ir teises į jį Nekilnojamojo turto kadastre ir registre Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarime Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ ir/ar kita teisės aktų nustatyta tvarka.

Įvertinęs visumą nurodytų aplinkybių, teismas tenkinti pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl Garažo pripažinimo bešeimininkiu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, 534-537 straipsniais, teisėja

nutaria:

netenkinti pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.