Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Utenos rūmų 2017 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, skirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. 00.20 val. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d. 15.10 val. (1 para).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

D. B. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. rugpjūčio 13 d., vakare, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namų, esančių (duomenys neskelbtini) r. sav., kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,92 promilės), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, kilusio konflikto metu, tyčia, ne mažiau penkis kartus kumščiu sudavė T. G. į veido sritį, vėliau tą pačią dieną, apie 23.30 val., tęsdamas nusikalstamą veiką, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) r., virtuvėje, ne mažiau vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam T. G. į veido sritį, pastarajam pargriuvus ant žemės, jis rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau 20 smūgių į įvairias kūno vietas bei į nukentėjusįjį mėtė įvairius buities daiktus, tokiu būdu nukentėjusiajam T. G. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą - įspaustinį pakauškaulio lūžimą, taip pat kitus sužalojimus: dešinio antakio, nosies nugarėlės, dešinio užausio srities muštines žaizdas, dešinio skruosto kraujosruvą, dešinio skruostikaulio lūžimą, kairio pakauškaulio įspaustinį lūžimą, galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą po smegenų dangalais.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 13 d., vakare, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namų, esančių (duomenys neskelbtini) r. sav., kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,92 promilės), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, kilusio konflikto metu, tyčia, ne mažiau vieną kartą kumščiu sudavė motinai Ž. B. į kairį žandikaulį, vėliau tą pačią dieną apie 23.30 val., tęsdamas nusikalstamą veiką, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) r., virtuvėje, ginčo metu nukentėjusiajai Ž. B. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 8 smūgių į įvairias kūno vietas bei metė mikrobangų krosnelę į nugaros sritį, tokiu būdu nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: kaklo nubrozdinimą, kairio skruosto, dešinio žasto, dešinės alkūnės, kairio žasto, nugaros, dešinio klubo, kairio klubakaulio srities kraujosruvas, bei smurtiniais veiksmais sukėlė išgąstį nukentėjusiajai mažametei K. G. (gim. (duomenys neskelbtini)).

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu D. B. prašo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį: 1) pripažįstant jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys ir didelis susijaudinimas, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai; 2) skiriant švelnesnę bausmę pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį; 3) atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą BK 75 straipsnio pagrindu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose, kadangi konflikto iniciatorius buvo būtent nukentėjusysis T. G., kuris būdamas neblaivus plūdosi, užsipuolęs apeliantą - smogė pirmas, pargriovęs ant pievos – smaugė. Akcentuojama, kad tarp nukentėjusiojo ir apelianto santykiai yra konfliktiški, todėl T. G. elgesys (užgauliojimai ir smurtas kitų asmenų akivaizdoje) apelianto atžvilgiu ir iššaukė pastarojo didelį susijaudinimą, dėl ko šis nukentėjusiajam smogė atgal, nepajuto, kad sudavė ir motinai.Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas aiškiai per griežtą bausmę, atsižvelgė tik į apeliantą neigiamai charakterizuojančius duomenis, visiškai neatsižvelgdamas į aplinkybes, nulėmusias jo smurtinius veiksmus, elgesį po nusikaltimų padarymo.Nurodoma, kad šiuo metu apelianto gyvenimo būdas yra pasikeitęs iš esmės – tarnauja (duomenys neskelbtini), kuri ne tik daro teigiamą įtaką jo elgesiui, tačiau ir skatina ateitį sieti būtent su tarnyba (duomenys neskelbtini). Akcentuojama, kad apelianto kritiškas požiūris į savo elgesį, visiškas savo kaltės pripažinimas, nukentėjusiųjų atsiprašymas ir susitaikymas su jais, šviesios ir nenusikalstamos ateities planavimas, pagrįstai suponuoja išvadą, jog yra pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu neginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltės, nusikalstamų veikų kvalifikavimo, tačiau nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada tiek dėl apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo, tiek dėl paskirtos bausmės, todėl būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažino aplinkybių, kad jo elgesį (smurtinių veiksmų atlikimą prieš patėvį) išprovokavo pats nukentėjusysis, kadangi pastarasis viešai įžeidinėjo tiek apelianto draugus, tiek jį patį, be to, patėvis pirmas puolė apeliantą, todėl būdamas išprovokuotas ir labai susijaudinęs, apeliantas sudavė atsakomuosius smūgius. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie skundo argumentai nėra pagrįsti.BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose numatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys; veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį lėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus arba didelį susijaudinimą sukeliančius neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra nustatyta objektyvių aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, jog apelianto smurtinius veiksmus prieš patėvį įtakojo ne tik provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, tačiau ir smurtinių veiksmų inicijavimas, sukėlę apeliantui didelį susijaudinimą. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad iš nukentėjusiųjų parodymų (patėvio ir motinos) matyti, kad santykiai tarp apelianto ir patėvio buvo įtempti, nuolat kildavo nesutarimų dėl skirtingo požiūrio į gyvenimą, ūmaus apelianto būdo, todėl gyvenimiška apelianto patirtis bei žinojimas, kokie yra jo tarpusavio santykiai su patėviu, neturėjo apeliantui kelti nuostabos, kad patėvis nepritars jo ir apelianto draugų buvimui namuose. Kita vertus, bylos duomenys leidžia manyti, jog buitinio konflikto metu išsakyti necenzūrinio turinio žodžiai yra tam tikra prasme jau įsisenėjusi patėvio ir apelianto bendravimo išraiškos forma, todėl yra nesuprantama, kodėl apeliantas akcentuoja vien tik patėvio netinkamą elgesį, kai tuo tarpu pats reiškė agresiją ir nesusivaldymą. Šiuo aspektu nelieka nepastebėta, kad tiek artimieji, tiek ir D. B. draugai apibūdina apeliantą kaip impulsyvų, linkusį konfliktuoti, jam išgėrus – agresyvų ir neprognozuojamą, puolantį muštis, todėl pagrindo manyti, kad apeliantas adekvačiai reaguoja į jam nepriimtinas situacijas, taip pat nėra. Kaip minėta, apeliantas tvirtina, kad būtent patėvis sudavė pirmąjį smūgį, o parvertęs ant žemės - jį smaugė, tačiau bylos duomenys šios aplinkybės vienareikšmiškai nepatvirtina. Priešingai, mažametė apelianto sesuo parodė: „aš mačiau, kažką brolis padarė blogai ir tėtis jam pasakė, kad kaip elgiesi, nepamiršk, kur esąs. Tada brolis labai supyko ir užsipuolė, pradėjo mušti mano tėtį, kumščiu trenkė į veidą, tėtis nuo smūgio nukrito ant žemės, jo draugai ramino brolį, kad jo nemuštų“. Nukentėjusysis parodė, kad: „stovint namo kieme, D. sudavė ne mažiau 5 smūgius kumščiu į veidą, pargriuvau ant žolės“, „grįžęs D. atrodė įsiutęs, iš karto puolė mane mušti“, „šaukdamas, įžeidinėdamas D. pradėjo mane spardyti, sudavė ne mažiau 20 smūgių rankomis ir kojomis“. Nukentėjusioji, apelianto motina, apelianto draugai S. ir R. Č. apskritai nepatvirtino, kuris iš vyrų smurtauti pradėjo pirmas, kadangi matė juos jau besimušančius, tačiau visi vienareikšmiškai parodė matę kaip D. B. patėviui smūgiavo kumščiais ir nors bandė apeliantą raminti atitraukdami jį į šalį, užstodami kūnu, tačiau jo sulaikyti nebuvo įmanoma, kadangi jis buvo įsiutęs, agresyvus ir visiškai nesivaldantis. Ir nors apeliantas mano, kad liudytojų S. ir R. Č. parodymai patvirtina, kad būtent nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius, kadangi priėjęs prie jų, necenzūriniais žodžiais išreiškė nepasitenkinimą apelianto draugų buvimu jo namuose, tačiau šiuo atveju tai visiškai nereiškia, jog minimi nukentėjusiojo veiksmai sudarė objektyvų pagrindą apeliantui labai susijaudinti ir gintis nuo jo smurtaujant, t. y. mažina padarytos nusikalstamos veikos (prieš patėvį) pavojingumą.

Taigi, įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai net nesvarstė pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose, kadangi visiškai nėra teisinio pagrindo abipusio konflikto metu patėvio pasakytų žodžių vertinti kaip provokuojančio elgesio, arba jo neteisėtų veiksmų – smūgiavimo pirmam, kas šiuo atveju nėra įrodyta, keliančių didelį susijaudinimą, kurie ir lėmė nusikalstamos veikos padarymą.

Apelianto nuomone, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, kurią prašo sušvelninti, taip pat taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, motyvuodamas tuo, kad jis visiškai pripažino kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, savo veiksmus vertina kritiškai, atlieka karo tarnybą, su kuria sieja savo ateitį. Mano, kad jo resocializacija galima ir nevykdant laisvės atėmimo bausmės realiai, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu yra priešingos pozicijos.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 straipsnyje reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.Analizuojamu atveju, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, visiškai pagrįstai įvertino jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, apibūdinančias apeliantą tiek teigiamai, tiek neigiamai, todėl skundo argumentas, kad teismas vertino išimtinai tik apeliantą neigiamai apibūdinančius duomenis, nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad (duomenys neskelbtini) seniūnija nusiskundimų dėl jo elgesio gavusi nėra, buvusioje darbovietėje drausminių nuobaudų neturėjo, priklausomybių ir psichiatrinėse įskaitose neįrašytas, šiuo metu atlieka (duomenys neskelbtini) tarnybą. Įvertino, kad apeliantas eilę kartų baustas administracine tvarka, o praeityje teistas už apysunkį nusikaltimą, atliko arešto, kuri buvo pakeista iš laisvės apribojimo, bausmę, o naujus sunkų ir nesunkų smurtinio pobūdžio nusikaltimus prieš patėvį ir motiną padarė neišnykus teistumui. Teismas taip pat nustatė ne tik jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę - jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bet ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – jis baudžiamojo įstatymo numatytas nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas ne tik dėl padarytų administracinės teisės nusižengimų, tačiau ir dėl ankstesnio teistumo išvadų nepadarė, o analizuojamos bylos kontekste, tokiu savo nepriimtinu elgesiu demonstruoja abejingumą elementarioms moralės ir elgesio normoms, nenorą laikytis įstatymų, pavojingą, smurtauti linkusią jo asmenybę. Aptartos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, BK 140 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai apeliantui skyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir pagrįstai nesvarstė švelnesnės bausmės skyrimo klausimo. Būtina pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į padarytų nusikaltimų pavojingumą, apelianto kaltę ir rūšį, nusikaltimų stadiją, motyvus, tikslus, apelianto asmenybę, į jo atsakomybę lengvinančią ir dviejų jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimą, bausmių dydį nustatė artimą minimaliam BK 135 straipsnio 1 dalies (laisvės atėmimas iki dešimties metų) ir BK 140 straipsnio 2 dalies (laisvės atėmimas iki dviejų metų) sankcijoje nustatytam bausmės dydžiui. Subendrinęs bausmes apėmimo būdu, skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis pagrįstai nustatytas ne didesnis nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytas jos vidurkis. Be to, atsižvelgus į tai, jog apeliantas kaltę pripažino, jam buvo pritaikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir paskirtos subendrintos bausmės dydis sumažintas vienu trečdaliu iki dvejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo. Taigi, įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantui skirta per griežta bausmė.

4.2.1.2. Apeliantas prašo taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymą, kadangi mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, tačiau, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas mano priešingai. Iš tiesų, BK 75 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (2015 03 19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija). Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Šiuo aspektu apeliantas, kaip jau minėta, buvo nuteistas už tyčinių nesunkaus ir sunkaus nusikaltimų padarymą. Ir nors formaliuoju požiūriu jam galėtų būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau tokiu atveju, turėtų būti viena sąlyga – pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai, kaip teigia apeliantas, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, analizuojamos situacijos kontekste, duomenų, leidžiančių daryti vienareikšmišką ir neabejotiną išvadą, kad bausmės tikslų galima pasiekti realiai neizoliavus apelianto nuo visuomenės, nėra. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į visas bylos aplinkybes ir įvertina nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas tyčiniai nesunkus ir sunkus nusikaltimai), jų padarymo aplinkybes (būdamas neblaivus apeliantas smurtavo, nukentėjusiajam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajai – nežymų, savo veiksmais išgąsdino mažametę seserį) bei apelianto asmenybę (daug kartų baustas administracine tvarka, teistas, teistumas neišnykęs, nusikaltimus padarė prieš savo motiną ir patėvį, yra ūmaus būdo, ir nors tarnauja kariuomenėje, jokių išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro). Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, tinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, o priimtas sprendimas skirti jam realią laisvės atėmimo bausmę yra visiškai pagrįstas, kadangi kitos įstatyme numatytos bausmės būtų akivaizdžiai neteisingos - per švelnios, nedarančios absoliučiai jokios teigiamos įtakos apelianto elgesiui ir vedamam gyvenimo būdui, todėl šiuo atveju tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo D. B. apeliacinį skundą.