Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. V. nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmę atliekant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas M. S., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V. nuteistas už tai, kad kartu su M. S. laikotarpiu nuo 2016-03-20 15:00 val. iki 2016-03-21 10:30 val., (duomenys neskelbtini), iš bendro naudojimo angaro, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą turtą – V. J. priklausančius tris dėvėtus dviračius bendros 450 Eur vertės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo E. V. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, pripažino E. V. kaltu dėl įvykdytos svetimo turto vagystės pagal BK 178 str. 1 d. Apeliaciniu skundu nuteistais neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, manydamas, jog jam paskirtą bausmė yra per griežtą ir yra pagrindas švelninti jo baudžiamąją atsakomybę. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Skirdamas nuteistajam E. V. bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, stadiją (padarė nesunkų nusikaltimą nuosavybei), į nuteistojo asmenį apibūdinančius duomenis (iki skundžiamu nuosprendžiu inkriminuoto nusikaltimo padarymo buvo teistas devynis kartus, tarp jų du kartus už Ispanijoje įvykdytas nusikalstamas veikas, vieną kartą už Vokietijoje įvykdytas nusikalstamas veikas ir vieną kartą už Belgijoje įvykdytą vagystę, naudojant smurtą ar ginklus, ar asmeniui grasinant smurtu ar ginklais), naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už ankščiau padarytas nusikalstamas veikas, būdamas recidyvistas (BK 27 str. 1 d.), dėsningai daro administracinius teisės pažeidimus, administracinių nuobaudų neatlieka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (55–66; 84–96 b. l.). Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skirtinos bausmės, atsižvelgė į nustatytą E. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, o taip pat pagrįstai nustatytą apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nuskalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Savo skunde apeliantas nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios būtų nežinomos ar į kurias būtų neatsižvelgęs apylinkės teismas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, apeliantui paskyrė vidurkio nesiekiančią BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę (vidurkis – 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų), kurią, vadovaudamasis BK 64¹ str., dar ir sumažino vienu trečdaliu, todėl teigti, kad E. V. paskirta bausmė yra per griežta, nėra pagrindo.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai yra nustatyti BK 75 str. Pagal šio straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktika šiuo klausimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-243-648/2015) rodo, kad sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 str. nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl E. V. taikytinos baudžiamosios atsakomybės, pagrįstai vertino BK 75 str. 1 d. įtvirtintas sąlygas kartu su bausmės paskirtimi, numatyta BK 41 str. 2 d., ir priimdamas sprendimą taikyti apeliantui realią laisvės atėmimo bausmę, klaidos nepadarė.

Kaip minėta anksčiau, apeliantas daug sykių yra teistas už nusikalstamas veikas, padarytas ir Lietuvoje ir net keliose užsienio valstybėse. Akivaizdu, jog ankstesniais teismų nuosprendžiais už įvykdytas nusikalstamas veikas apeliantui skiriamos laisvės atėmimo bausmės, jo teisinę padėtį lengvinančių institutų taikymas (bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos) jokio pozityvaus poveikio jam nedaro – netrukus jis vėl pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus ne tik Lietuvoje bet ir užsienyje, daro administracinius teisės pažeidimus. Visos paminėtos aplinkybės rodo didesnį E. V. asmens ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei, byloja, kad apelianto padarytas ir skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis neigiamas poelgis dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių – tai dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys dėl susiformavusios neigiamos orientacijos visuomenėje, visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad apeliantui turi būti skiriama griežčiausia straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – realus terminuotas laisvės atėmimas, nes kitaip bausmės tikslų (BK 41 str. 2 d.) pasiekti nepavyktų. Pats E. V. tikslingai renkasi savo elgesio variantą ir už savo nusikalstamus veiksmus turi būti adekvačiai baudžiamas, nes eilinis pagal nuteistojo pageidavimus jo baudžiamosios atsakomybės švelninimas toliau formuotų nebaudžiamumo įspūdį ir nesulaikytų nuo naujų nusikalstamų veikų darymo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas aptartas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes daro išvadą, kad E. V. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, tinkamai individualizuota, todėl keisti nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti.