- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-19
- Bylos Nr.
- A-662-2995-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03508-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. (M. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl dalies akto panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. Š. skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2010 m. lapkričio 12 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-7-IS-85 dalį, kurioje nurodyta, kad tarp jo patirto sužalojimo ir tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nėra tiesioginio priežastinio ryšio (t. y. patirtas sužalojimas neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 40 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų); įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti (Statuto 40 str. 8 d.).
Paaiškino, kad 2010 m. vasario 1 d., dalyvaudamas fizinio pasirengimo pratybose, buvo sužalotas kontakto su kitu pareigūnu metu (atliekant kovinės savigynos pratimus poroje). 2010 m. vasario 26 d. buvo parengti Nelaimingo atsitikimo tyrimo išvados dėl jo traumos tarnybos metu bei Nelaimingo atsitikimo tyrimo akto projektai, kuriuos 2010 m. kovo 1 d. patvirtino Institucijos viršininkas. Nesutiko su minėtos išvados 7 punktu, kuriuo atsisakoma pradėti tarnybinį patikrinimą dėl sužalojimo tarnyboje, todėl kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2010 m. spalio 25 d. priimtas sprendimas, kuriuo Institucija buvo įpareigota atlikti tarnybinį patikrinimą, kurio metu būtų nustatyta, ar pareiškėjo sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei. Paaiškino, kad, vykdydama minėtą teismo sprendimą, Institucija 2010 m. lapkričio 12 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS-85, kuria nusprendė, atsižvelgiant į tai, kad traumos metu pareigų atlikimas nėra laikomas pareigūno specialios funkcijos vykdymu, kompensacijos klausimo nespręsti. Atkreipė dėmesį, kad Statutas neapibrėžia „padidėjęs pavojus“ ar „padidėjusi rizika sveikatai ar gyvybei“ sąvokų. Pareiškėjo manymu, nesant kitokio padidėjusio pavojaus sąlygų apibrėžimo, būtina atsižvelgti į civilinės teisės doktrinos pateikiamą sampratą. Tvirtino, kad buvo sužalotas treniruodamasis atlikti sulaikymo veiksmus, tobulinant smūginę techniką ir šie veiksmai buvo atliekami poroje su treniruotės partneriu. Teigė, kad treniruotės metu elgėsi atsargiai ir apdairiai - atliko apšilimą, buvo tinkamai pasirengęs treniruotei. Kadangi tokių pratybų metu kiekvienas pareigūnas veikia nepriklausomai - t. y. nė vienas partneris negali kontroliuoti kito partnerio veiksmų, pareiškėjo manymu, yra padidėjusio pavojaus sąlygos. Lingvistiškai aiškino padidėjusio pavojaus terminą ir teigė, kad padidėjęs pavojus ir padidėjusi rizika sveikatai ar gyvybei šios bylos kontekste vertintini kaip analogiški terminai. Atkreipė dėmesį į Statuto 40 straipsnio 4 dalį, kuri numato, jog kompensacijos mokamos ne tik pareigūnams, bet ir kursantams ar įvadinių mokymų dalyviams, ir darė išvadą, kad ši teisės norma parodo, jog įstatymų leidėjas, numatydamas vienodą socialinę garantiją (kompensaciją sveikatos sutrikdymo atveju) vidaus tarnybos pareigūnams, nesiejo socialinės garantijos su „privilegijuotų“ funkcijų vykdymu. Sistemiškai aiškino Statuto 40 straipsnio nuostatas ir darė išvadą, kad mokymų metu turi būti apsaugomi ne tik pareigūno statuso neįgiję, bet ir jį įgiję pareigūnai.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 17-18) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė Statuto 40 straipsnio 5 dalį, vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. IV-138 patvirtintas Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisykles (toliau – ir Taisyklės) ir pažymėjo, kad pagal minėtus teisės aktus priežastinį ryšį tarp pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimo ir sveikatos sutrikdymo nustato įstaiga, kurioje asmuo dirba. Atkreipė dėmesį, kad priežastinio ryšio nustatymas be kitų pareiškėjo atliktų veiksmų negali būti skundžiamas teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 22 str.). Nurodė, kad priežastinio ryšio nustatymas yra motyvas atlikti teisinę reikšmę turinčius veiksmus, todėl nei institucijos, nei teismas negali priimti sprendimo dėl tam tikro klausimo išsprendimo motyvų. Darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai minėtus veiksmus nurodė kaip savarankiškus skundo reikalavimus. Atsakovo manymu, pareiškėjas netinkamai taiko ir aiškina ABTĮ 90 straipsnį, prašydamas teismo įvertinti tarnybinio patikrinimo metu vertintinas aplinkybes ir įpareigoti atsakovą pripažinti jo teisę į kompensaciją bei surašyti nustatyto turinio tarnybinio patikrinimo išvadą. Darė išvadą, kad teismas gali panaikinti išvados dalį ir įpareigoti atlikti tarnybinį patikrinimą pagal Taisykles, tačiau negali nurodyti atsakovui koks turėtų būti šio tarnybinio patikrinimo išvados turinys, nes priežastinį ryšį tarp pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimo ir sveikatos sutrikdymo bei sąlygas, kurioms esant yra mokama kompensacija, nustato įstaiga, kurioje asmuo dirba. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-154/2010, 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-193/2010, kurios, atsakovo teigimu, yra iš esmės panašios su nagrinėjama administracine byla. Pažymėjo, jog tuo atveju, jei yra nustatoma, kad teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija, pareigūnui turi būti išduodamas siuntimas į CMEK.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į skundą (b. l. 25-26) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipė dėmesį, į tai, kad, Departamento manymu, analogiškuose ginčuose, pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-154/2010, teismas atmetė pareiškėjo skundą. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-193/2010 ir teigė, kad šios bylos yra iš esmės panašios su nagrinėjama administracine byla.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 25 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė Statuto 40 straipsnio 3 dalį, 49 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnio 4 dalį ir atkreipė dėmesį į analogišką Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-154/2010, 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, 2007 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A9-1123/2007. Nurodė Statuto 40 straipsnio 5, 8 dalis, Taisykles ir konstatavo, kad atsakovas padarė pagrįstas išvadas dėl to, jog pareiškėjo sužalojimas neatitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų. Atsakovui pagrįstai konstatavus, kad pareiškėjo sužalojimas neatitinka Statuso 40 straipsnio 3 dalies nustatytų reikalavimų, teismas darė išvadą, kad Institucija neturėjo pareigos pareiškėją siųsti į CMEK sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti. Kadangi pareiškėjo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo išduoti jam siuntimą į CMEK patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo, atmetus pastarąjį, antrojo tenkinti nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas M. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 47-20) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Institucijos 2010 m. lapkričio 12 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-7-IS-85 dalį, kurioje nurodyta, kad tarp pareiškėjo patirto sužalojimo ir tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tiesioginio priežastinio ryšio nėra (patirtas sužalojimas neatitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų); pripažinti, kad pareiškėjas patyrė traumą, vykdydamas tarnybines pareigas padidėjusio pavojaus ir padidėjusios rizikos gyvybei ir sveikatai sąlygomis, o tarp pareigų vykdymo ir patirto sužalojimo yra priežastinis ryšys (sąlygos Statuto 40 straipsnyje numatytai kompensacijai gauti); įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui siuntimą į CMEK patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti, remiantis Statuto 40 straipsnio 8 dalimi.
Nurodo Statuto 40 straipsnio 3 dalį ir pažymi, kad nei Statutas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia sąvokų „padidėjęs pavojus“ ar „padidėjusi rizika sveikatai ar gyvybei“. Atkreipia dėmesį į Civilinio kodekso 6.270 straipsnį ir pažymi, kad civilinės teisės doktrina aiškina padidinto pavojaus sąlygas kaip tokias aplinkybes, kurioms esant asmuo pats negali suvaldyti padidinto pavojaus šaltinio. Teigia, kad treniruotės metu elgėsi atsargiai ir apdairiai, tačiau negalėjo kontroliuoti treniruotės partnerio veiksmų. Daro išvadą, kad buvo patekęs į padidėjusio pavojaus ir padidėjusios rizikos gyvybei ar sveikatai sąlygas. Mano, kad Statuto 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma parodo, jog įstatymų leidėjas, numatydamas vienodą socialinę garantiją vidaus tarnybos pareigūnams, nesiejo socialinės garantijos su „privilegijuotų“ funkcijų vykdymu, kadangi apsauga numatyta net ir parengiamųjų mokymų dalyviams.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 54-55) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-154/2010, 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-193/2010, kurios, atsakovo manymu, yra iš esmės panašios su nagrinėjama administracine byla.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 57-58) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia atsiliepime į skundą nurodytais argumentais. Taip pat pažymi, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog aiškinant sąvokų „padidėjęs pavojus“ ir „padidėjusi rizika sveikatai ar gyvybei“ apibrėžimus būtina atsižvelgti į civilinės teisės doktrinos pateikiamą sampratą. Nurodo ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį ir atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-154/2010, 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-193/2010.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Administracinis ginčas kilo dėl atsakovo 2010 m. lapkričio 12 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10–7–IS–85 bei įpareigojimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Šioje išvadoje atsakovas nurodė, kad Vilniaus aps. VPK KTS specialistas M. Š. 2010-02-01 traumą patyrė atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau nustatyta, kad tokių pareigų atlikimas nėra laikomas pareigūno specialiosios funkcijos vykdymu, todėl konstatavo, kad M. Š. susižalojimas neatitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų bei šis atvejis pripažintinas tik nelaimingu atsitikimu tarnyboje ir kompensacijos mokėjimo klausimas nespręstinas.
Pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Statuto 3 straipsnio 7 dalis). Statute numatytas tarnybos ypatumų kompensavimo principas įgyvendinamas Statute ir su jo įgyvendinimu susijusiais poįstatyminiais teisės aktais numatytomis sąlygomis ir tvarka.
Statuto 40 straipsnio 3 dalis numato kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais. Pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį (byloje aktuali 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X–804 redakcija) pareigūnui kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo mokama nustačius vieną iš šių atvejų: 1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 straipsnio 5 dalis), o sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija (Statuto 40 straipsnio 8 dalis). Pagal Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 (toliau – ir Taisyklės) 3–10 punktų nuostatas dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų ištyrimo vidaus tarnybos įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas nustatyti priežastinį ryšį ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, ar tarnybinių pareigų atlikimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Taisyklių 10 punkte yra nustatyti tarnybinio patikrinimo išvados, kuri teikiama tvirtinti įstaigos vadovui, turinio reikalavimai, tarp jų – nurodyti ar yra nustatytas priežastinis ryšys, ar teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija (Taisyklių 10.6 punktas).
Pareiškėjo susižalojimo aplinkybės yra nustatytos ir dėl jų ginčo nėra. M. Š., dalyvaudamas fizinio pasirengimo pratybose ir atlikdamas savigynos pratimą susižalojo peties sąnarį. Apie įvykį buvo informuotas tiesioginis viršininkas bei tą pačią dieną Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje atlikta operacija.
Kaip matyti iš bylos medžiagos (tarnybinio patikrinimo išvados), pareiškėjas sužalojimą patyrė pagal Vilniaus aps. VPK viršininko patvirtintą grafiką dalyvaudamas šaudybos, fizinės prievartos veiksmų ir fizinio pasirengimo pratybose, t. y. atlikinėdamas pratimus išsinarino petį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143–193/2010 yra pažymėjęs, kad pareigūno sportavimas fizinio pasiruošimo ar tam tikrų policijos pareigūnui būtinų turėti įgūdžių lavinimas (pastarasis aspektas yra aktualus nagrinėjamai bylai) yra būdai atitikti Statuto 21 straipsnio 4 dalyje (2006-07-19 įstatymo Nr. X-804 redakcija) įtvirtintą reikalavimą nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties bei Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies reikalavimą būti specialiai parengtam gebėjimui veikti situacijose, susijusiose su fizinės prievartos, šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų panaudojimu. Tačiau toks sportavimas arba tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas nelaikytini tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, t. y. tokie fizinio ar kitokio pasiruošimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu. Analogiškas Statuto 40 straipsnio 3 dalies aiškinimas yra pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-145/2010 ir 2010 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662–154/2010 bei kitose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–193/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502–2258/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–263/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–1987/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261–1827/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502–2258/2009 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos šiuo aspektu (Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo prasme) nėra jokio pagrindo (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija)).
Atsižvelgdama į bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas (Statuto 40 straipsnio 3 dalį), teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo susižalojimas tarnyboje negali būti laikomas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, taip pat nėra pagrindo išvadai padaryti, kad sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas susižalojo atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau jo susižalojimas nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti Statuto 40 straipsnyje numatytą kompensaciją. Byloje nėra duomenų, kad M. Š. sveikata buvo sutrikdyta kitų asmenų poveikiu iš šalies dėl atitinkamų teisėtai atliktų jo veiksmų vykdant tarnybines pareigas ar atitinkamo statuso vidaus tarnyboje.
Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog atsakovas padarė pagrįstas išvadas dėl to, kad pareiškėjo sužalojimas neatitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl skundžiamo akto dalies naikinti pagrindo nėra. Taip pat nėra pagrindo įpareigoti atsakovą jam išduoti siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicininės ekspertizės komisiją patirto sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti.
Tais atvejais, kai pareigūno sveikata sutrikdoma tarnybos metu arba jam vykdant tarnybines pareigas, tačiau ne Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais (nėra būtinų sąlygų, t. y. padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos sveikatai arba kitų asmenų poveikio iš šalies dėl atitinkamų pareigūno teisėtai atliktų veiksmų), pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato Statuto 41 straipsnis ir valstybinio socialinio draudimo santykius reguliuojantys teisės aktai.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. Š. (M. Š.) apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. Š. (M. Š.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.