- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-02-25
- Bylos Nr.
- Iv-1407-437/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03508-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities VPK
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie LR vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Raimondas Blauzdžius, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Gemai Zapasnykienei, atsakovės atstovui Leandrui Pociui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. (M. Š.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities VPK, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie LR vidaus reikalų ministerijos dėl dalies akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Š. 2010-12-09 su skundu (b.l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2010-11-12 atsakovo Vilniaus apskrities VPK Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS-85 ta apimtimi, kur buvo nurodyta, kad tarp jo patirto sužalojimo ir tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tiesioginio priežastinio ryšio nėra (kad patirtas sužalojimas neatitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalies numatytų sąlygų); įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti, remiantis Statuto 40 straipsnio 8 dalimi. Paaiškina, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Vilniaus apskr. VPK) Kriminalistinių tyrimų skyriaus (toliau - KTS) specialisto pareigose. 2010-02-01 dalyvaudamas fizinio pasirengimo pratybose kontakto su kitų pareigūnu metu (atliekant kovinės savigynos pratimus poroje), buvo sužalotas. Apie tai informuota vadovybė, pradėtas nelaimingo atsitikimo darbe tyrimas. 2010-02-26 buvo parengti nelaimingo atsitikimo tyrimo išvados dėl Vilniaus aps. VPK KTS 1-ojo poskyrio specialisto M. V. traumos tarnybos metu (toliau - Išvada) ir nelaimingo atsitikimo tyrimo akto (toliau -Aktas) projektai. 2010-03-01 Išvada ir Aktas buvo patvirtinti Vilniaus apskr. VPK viršininko. Su patvirtintais dokumentais supažindintas 2010-03-01. Nesutikdamas su minėtos Išvados 7 p., kuriuo atsisakoma pradėti tarnybinį patikrinimą dėl sužalojimo tarnyboje, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. 2010 m. spalio 25 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtas sprendimas, kuriuo Vilniaus apskr. VPK buvo įpareigotas atlikti tarnybinį patikrinimą, kurio metu būtų nustatyta ar pareiškėjo sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei. Vykdydamas teismo sprendimą 2010 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apskr. VPK surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS-85, kuria nusprendė, atsižvelgiant į tai, kad traumos metu pareigų atlikimas nėra laikomas pareigūno specialios funkcijos vykdymu, kompensacijos klausimo nespręsti. Vilniaus apskr. VPK Tarnybinio patikrinimo išvadoje teigiama, kad fizinio pasirengimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūnų funkcijų vykdymu, todėl tarnybinių pareigų, kurios būtų susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tuo momentu pareiškėjas nevykdė (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. A-143-145/2010).
Vilniaus apskr. VPK Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatavo, kad tuo metu kai pareiškėjas patyrė traumą, jis nevykdė pareigų, susijusių su padidėjusiu pavojumi ar rizika sveikatai ir gyvybei. M. Š. su tokia pozicija nesutinka. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau - Statutas) neapibrėžia „padidėjęs pavojus“ ar „padidėjusi rizika sveikatai ar gyvybei“ sąvokų. Civilinės teisės doktrina aiškina padidinto pavojaus sąlygas kaip tokias aplinkybes, kurioms esant asmuo pats negali suvaldyti padidinto pavojaus šaltinio – t. y. žmogaus pastangų nepakanka jam suvaldyti. Mano, kad nesant kitokio padidėjusio pavojaus sąlygų apibrėžimo, būtina atsižvelgti į doktrinos pateikiamą sampratą. Pareiškėjas sužalotas treniruodamasis atlikti sulaikymo veiksmus, tobulinant smūginę techniką ir šie veiksmai buvo atliekami poroje su treniruotės partneriu. Teigia, kad jis treniruotės metu elgėsi atsargiai ir apdairiai - atliko apšilimą, buvo tinkamai pasirengęs treniruotei. Atliekant treniruotės pratimus pareigūnai kontaktuoja, sukuria realias situacijas - rungiasi tarpusavy siekdami neutralizuoti „sulaikomo asmens“ pasipriešinimą ir atlikti veiksmus, būtinus jo sulaikymui. Tokių pratybų metu, kiekvienas pareigūnas veikia nepriklausomai - t.y. nė vienas partneris negali kontroliuoti kito partnerio veiksmų, todėl teigtina, kad yra padidėjusio pavojaus sąlygos, nes pareigūnas kontaktuoja su kitu asmeniu (šiuo atveju treniruočių partneriu) ir veikia nesuderintai. Jis negalėjo kontroliuoti treniruotės partnerio G. K. veiksmų.
Lingvistiškai aiškinant padidėjusio pavojaus terminą, teigtina, kad padidėjusiu pavojumi yra laikytinos tokios aplinkybės, kai tikimybė atsirasti žalai (šiuo atveju sutrikdyti sveikatą) yra didesnė nei įprastomis sąlygomis. Šiuo atveju padidėjęs pavojus ir padidėjusi rizika sveikatai ar gyvybei šios bylos kontekste vertintini kaip analogiški terminai (tiek vienu, tiek kitu atveju kontaktinės treniruotės metu yra padidėjusi grėsmė patirti sveikatos sutrikdymą nei įprasto fizinio pasirengimo treniruotės metu, kai asmuo gali kontroliuoti savo veiksmus (pvz. kroso bėgimas, svarsčių kilnojimas ir pan.) ir nėra veikiamas nekontroliuojamos fizinės jėgos). Iš pateikto terminų aiškinimo matyti, kad fizinio rengimo pratybos, kai treniruotė vyksta kontaktuojant su nekontroliuojamu asmeniu, vykdant realius sulaikymo, kovinės savigynos veiksmus, pareigūnas patenka į padidėjusio pavojaus ir padidėjusios rizikos gyvybei ar sveikatai sąlygas.
Vertina, kad Vilniaus apskr. VPK savaip interpretuoja privalomų mokymų svarbą ir reikšmę. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodoma, jog pareiškėjas nevykdė tarnybinių pareigų, susijusių su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei, nes fizinių įgūdžių lavinimas nelaikytinas funkcijos vykdymu Policijos veiklos įstatymo prasme. Nesutinka su tokia Vilniaus apskr. VPK pozicija, nes taip tarsi nurodoma, jog pareigūno tarnyboje vykdomos funkcijos yra skirstomos į „privilegijuotas“ ir „neprivilegijuotas“ - vykdydamas vienas funkcijas pareigūnas apsaugomas, vykdydamas kitas funkcijas - neapsaugomas. Toks aiškinimas, pareiškėjo vertinimu, prieštarauja Statute įtvirtintų teisės normų sisteminiam aiškinimui, o konkrečiai Statuto 40 straipsnio 4 daliai, kuri numato, jog kompensacijos mokamos ne tik pareigūnams, bet ir kursantams ar įvadinių mokymų dalyviams: „Kursanto mirties, sužalojimo, susižalojimo ar jo sveikatos sutrikdymo per profesinį ar įvadinį mokymą atvejais kompensacijos mokamos šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka, išskyrus tai, kad kompensacijų dydis apskaičiuojamas pagal įvykio metu Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą.“ Ši teisės norma parodo, jog įstatymų leidėjas, numatydamas vienodą socialinę garantiją (kompensaciją sveikatos sutrikdymo atveju) vidaus tarnybos pareigūnams, nesiejo socialinės garantijos su „privilegijuotų“ funkcijų vykdymu. Veikiau priešingai, nes apsauga numatyta net ir parengiamųjų mokymų dalyviams (tiems, kurie ne tik nevykdo policijai priskirtas funkcijas, bet ir apskritai net nėra pareigūnai). Sistemiškai aiškinant Statuto 40 straipsnio nuostatas, vertina, kad mokymų metu turi būti apsaugomi ne tik pareigūno statuso neįgiję, bet ir jį įgiję pareigūnai. Be to, Statuto 40 straipsnio 4 dalies matyti, jog įstatymų leidėjas pripažįsta, jog kursų, specialiųjų mokymų metu gali susidaryti padidėjusio pavojaus arba padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ir sveikatai sąlygos. Šios teisės normos išreiškia įstatymų leidėjo valią apsaugoti kandidatus į vidaus tarnybos pareigūnus ir pačius vidaus tarnybos pareigūnus, nes priešingu atveju šie asmenys būtų verčiami prisiimti visą riziką ir iš jos kylančius padarinius sau, o tokia praktika yra laikytina netinkama, socialiai neteisinga ir pažeidžianti Statuto 3 straipsnio 7 dalies numatytą vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą, kai su vidaus tarnyba susiję ypatumai (šiuo atveju - padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai) yra kompensuojami Vidaus tarnybos statute numatytomis socialinėmis garantijomis.
Vertina, kad pareiškėjo patirtos traumos priežastis buvo jo tarnybinių pareigų vykdymas, susijęs su padidėjusiu pavojumi, rizika jo gyvybei ir sveikatai, ir kad jis buvo sužalotas dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo. Todėl atsakovas Vilniaus apskr. VPK neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė spręsti klausimą dėl jam priklausančios kompensacijos mokėjimo, numatytos Statuto 40 straipsnio 3 dalyje.
Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu pareiškėjo skundą palaikė jame išdėstytais motyvais, papildomai paaiškino, kad pareiškėjas patyrė traumą tarnybos metu padidinto pavojaus sąlygomis.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b.l. 17-18) pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad Vidaus tarnybos statuto 40 str. 5 d. nustatyta, kad ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Šią tvarką vidaus reikalų ministras nustatė 2004-04-23 įsakymu Nr. IV-138, kuriuo patvirtino Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklės (toliau - Taisyklės). Būtent pagal šias Taisykles atlikto tarnybinio patikrinimo rezultatas yra Tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje yra nustatoma, ar tarp pareigūno mirties ar sveikatos sutrikdymo ir tarnybos, o tarp kursanto mirties ar sveikatos sutrikdymo ir profesinio ar įvadinio mokymo yra nustatytas priežastinis ryšys, ar teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija. Jei šioje išvadoje yra nustatomas priežastinis ryšys ir konstatuojama, kad teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija, pareigūnui išduodamas siuntimas į CMEK. Pagal minėtus teisės aktus priežastinį ryšį tarp pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimo ir sveikatos sutrikdymo nustato įstaiga, kurioje asmuo dirba. Priežastinio ryšio nustatymas yra proceso, kurio metu sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos mokėjimo (pirmiausia dėl siuntimo į CMEK), dalis. Priežastinio ryšio nustatymas be kitų pareiškėjo atliktų veiksmų negali būti skundžiamas teismui (ABTĮ 5 str. 22 str.). Priežastinio ryšio nustatymas yra motyvas atlikti teisinę reikšmę turinčius veiksmus, todėl nei institucijos, nei teismas negali priimti sprendimo dėl tam tikro klausimo išsprendimo motyvų. Pareiškėjas nepagrįstai minėtus veiksmus nurodė, kaip savarankiškus skundo reikalavimus. Jis netinkamai taiko ir aiškina ABTĮ 90 str., prašydamas teismo įvertinti tarnybinio patikrinimo metu vertintinas aplinkybes ir įpareigoti atsakovą pripažinti jo teisę į kompensaciją ir surašyti nustatyto turinio tarnybinio patikrinimo išvadą. Teigia, kad, teismas gali panaikinti išvados dalį ir įpareigoti atlikti tarnybinį patikrinimą pagal Taisykles, bet negali nurodyti atsakovui koks turėtų būti šio tarnybinio patikrinimo išvados turinys, nes priežastinį ryšį tarp pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimo ir sveikatos sutrikdymo bei sąlygas, kurioms esant yra mokama kompensacija, nustato įstaigą, kurioje asmuo dirba. Svarbi LVAT 2010-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-154/2010, kurioje teismas atmetė pareiškėjo, kuris irgi buvo sužalotas sporto pratybų metu, skundą. Ypač svarbi LVAT 2010-01-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-145/2010, kurioje teismas pateikė išsamų 40 str. 3 d. įtvirtintos normos išaiškinimą ir pažymėjo, kad pareigūno sportavimas fizinio pasiruošimo ar tam tikrų policijos pareigūnui būtinų turėti įgūdžių lavinimo aspektais kai jis atliekamas vykdant atitinkamą vadovybės nurodymą (įsakymą ir pan.), tai laikytina tarnybinių pareigų atlikimu. Tačiau toks sportavimas arba tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas (neatsižvelgiant į jų konkretų būdą ir konkrečią sporto šaką) nelaikytini tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, t. y. tokie fizinio ar kitokio pasiruošimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu. Todėl tokių užsiėmimų metu patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikdymai Statuto taikymo požiūriu laikytini nelaimingu atsitikimu tarnyboje (49 str. 1 d.), o ne sveikatos sutrikdymu 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Pamini LVAT 2010-02-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A143 - 193/2010, kurioje kolegija pateikė Statuto 49 straipsnio 1 dalyje ir 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų materialinės teisės normų palyginamąją analizę. Paminėtos administracinės bylos iš esmės panašios su nagrinėjama administracine byla. Todėl šių teisės aiškinimo taisyklių būtina laikytis ir šioje administracinėje byloje. Be to, tuo atveju, jei yra nustatoma, kad teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija, pareigūnui turi būti išduodamas siuntimas į CMEK. Nes kompensacija gali būti sumokėta tik nustačius sveikatos sutrikdymo mastą, kurį, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 40 str. 8 d., nustato CMEK. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-09-02 nutarimu Nr. 1130 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių 5 p., pareigūną į CMEK siunčia vidaus reikalų statutinė įstaiga, vidaus reikalų profesinio mokymo įstaiga ar Vidaus reikalų ministerija.
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į skundą išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad teismų praktika analogiškose bylose yra suformuota ne pareiškėjo naudai.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (b.l. 25-26) pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad nagrinėjant šį ginčą, turi būti svarstomas klausimas dėl pareiškėjo teisės į kompensacijos sumokėjimą pagal Statuto 40 str. Analogiškuose ginčuose, pvz. LVAT 2010-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-154/2010, teismas atmetė pareiškėjo skundą. Svarbi LVAT 2010-01-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-145/2010, kurioje teismas pateikė išsamų 40 str. 3 d. įtvirtintos normos išaiškinimą ir pažymėjo, kad pareigūno sportavimas fizinio pasiruošimo ar tam tikrų policijos pareigūnui būtinų turėti įgūdžių lavinimo aspektais kai jis atliekamas vykdant atitinkamą vadovybės nurodymą (įsakymą ir pan.), tai laikytina tarnybinių pareigų atlikimu. Tačiau toks sportavimas arba tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas (neatsižvelgiant į jų konkretų būdą ir konkrečią sporto šaką) nelaikytini tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, t. y. tokie fizinio ar kitokio pasiruošimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu. Todėl tokių užsiėmimų metu patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikdymai Statuto taikymo požiūriu laikytini nelaimingu atsitikimu tarnyboje (49 str. 1 d.), o ne sveikatos sutrikdymu 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. LVAT 2010-02-09 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1 -193/2010 kolegija pateikė Statuto 49 straipsnio 1 dalyje ir 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų materialinės teisės normų palyginamąją analizę. Vertina, kad paminėtos administracinės bylos iš esmės panašios su nagrinėjama administracine byla.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nustatyta, kad pareiškėjas, dirbdamas Vilniaus apskrities VPK Kriminalinių tyrimų skyriaus specialisto pareigose 2010-02-01 dalyvaudamas fizinio pasirengimo pratybose kontakto su kitu pareigūnu metu buvo sužalotas. 2010-11-12 buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada “Dėl Vilniaus aps. VPK KTS 1-ojo poskyrio specialisto M. Š. traumos tarnybos metu“ (toliau – Išvada). Išvadoje nurodoma, kad 2010-02-10 VGPUL išdavė pažymą apie traumos sunkumą, iš kurios matyti, kad M. Š. į skubios traumatologinės pagalbos skyrių atgabentas 2010-02-01 14.49 val., jog jam diagnozuotas dešinio raktikaulio petinio galo išnirimas. Išvadoje konstatuota, kad toks sportavimas arba tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas nelaikytini tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, t.y. tokie fizinio ar kitokio pasiruošimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūnų funkcijų vykdymu. Todėl tokių užsiėmimų metu patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikimai Statuto taikymo požiūriu laikytini nelaimingu atsitikimu tarnyboje (Statutu 49 str. 1 d.), o ne sveikatos sutrikdymu Statuto 40 str. 3 d. taikymo prasme. Padaryta išvada, kad pareiškėjas traumą patyrė atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau nustatyta, kad tokių pareigų atlikimas nėra laikomas pareigūno specialiosios funkcijos vykdymu, todėl konstatuota, kad M. Š. sužalojimas neatitinka Statuto 40 str. 3 d. nustatytų sąlygų, todėl atvejis pripažintinas tik nelaimingu atsitikimu tarnyboje ir kompensacijos klausimas nespręstas.
LR vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. LR vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų sveikata ir gyvybė visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigūnai privalo nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties. Analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-662-154/2010 LVAT atmetė I.N. skundą 2010-01-18 nutartimi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas (Statuto 40 straipsnio 3 dalį), konstatavo, kad pareiškėjo susižalojimas tarnyboje negali būti laikomas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, taip pat nėra pagrindo išvadai padaryti, kad sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Įvertino, kad pareiškėjas susižalojo atlikdamas tarnybines pareigas, tačiau jo susižalojimas nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti Statuto 40 straipsnyje numatytą kompensaciją. Tais atvejais, kai pareigūno sveikata sutrikdoma tarnybos metu arba jam vykdant tarnybines pareigas, tačiau ne Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais (nėra būtinų sąlygų, t. y. padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos sveikatai arba kitų asmenų poveikio iš šalies dėl atitinkamų pareigūno teisėtai atliktų veiksmų), pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato Statuto 41 straipsnis ir valstybinio socialinio draudimo santykius reguliuojantys teisės aktai. Analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-143-145/2010 LVAT 2010-01-25 nutartimi pareiškėjo M. G. skundą atmetė, pažymėdama, kad pareigūno sportavimas fizinio pasiruošimo ar tam tikrų policijos pareigūnui būtinų turėti įgūdžių lavinimo aspektais yra vienas iš būdų atitikti Statuto 21 straipsnio 4 dalyje (2006-07-19 įstatymo Nr. X-804 redakcija) įtvirtintą reikalavimą nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties. Todėl tais atvejais, kai jis atliekamas vykdant atitinkamą vadovybės nurodymą (įsakymą ir pan.), tai laikytina tarnybinių pareigų atlikimu. Tačiau toks sportavimas arba tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas (neatsižvelgiant į jų konkretų būdą ir konkrečią sporto šaką) nelaikytini tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, t. y. tokie fizinio ar kitokio pasiruošimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu. Todėl tokių užsiėmimų metu patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikdymai Statuto taikymo požiūriu laikytini nelaimingu atsitikimu tarnyboje (49 str. 1 d.), o ne sveikatos sutrikdymu 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. LVAT 2007-12-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A9-1123/07 konstatavo, kad Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog kompensacijos mokamos tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso. Tais atvejais, kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl aukščiau nurodytų priežasčių, pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai.
LR vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad aplinkybę, ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. LR vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pareigūno ar kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija, vadovaudamasi Vyriausybės tvirtinamu Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašu Vyriausybės nustatyta tvarka. Vidaus reikalų ministras 2004-04-23 įsakymu Nr. IV-138 patvirtino Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisykles. Konstatuotina, kad atsakovas padarė pagrįstas išvadas dėl to, kad pareiškėjo sužalojimas neatitinka LR vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl skundžiamo akto dalies naikinti pagrindo nėra. Atsakovui pagrįstai konstatavus, kad pareiškėjo sužalojimas neatitinka LR vidaus tarnybos statuso 40 straipsnio 3 dalies nustatytų reikalavimų, jis neturėjo pareigos M. Š. siųsti į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti. Pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovo jam išduoti siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos CMEK patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo. Todėl atmetant pirmąjį reikalavimą, antrojo tenkinti nėra pagrindo. Pareiškėjo prašymas dėl pripažinimo, kad tarp traumos ir pareigų vykdymo yra priežastinis ryšys vertintinas kaip skundo motyvas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str.,
nusprendė:
M. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.