Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d. laikas.

Iš G. D. priteista Valstybinei ligonių kasai 5105,44 Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. D. nuteista už tai, kad 2011 m. lapkričio 9 d., apie 21 val. 30 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su sutuoktiniu V. D. metu, tyčia kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam V. D. į kairės pusės krūtinės ląstą, po ko tęsiantis konfliktui, (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam V. D. į kairės pusės krūtinės ląstą ir kartą į nugarą, ko pasėkoje dėl paviršinės durtinės – pjautinės žaizdos nugaroje kairėje pusėje padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o dėl dviejų durtinių – pjautinių kiauryminių žaizdų krūtinės kairėje pusėje su perikardo, diafragmos, didžiosios taukinės sužalojimais padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu sunkiai suluošino savo šeimos narį – sutuoktinį V. D. t. y. už tai, kad padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p.

Šioje byloje nukentėjusysis nepareiškė civilinio ieškinio, apeliantė susitarė su juo dėl žalos atlyginimo, jis jai atleido bei nereiškia jokių pretenzijų. Todėl teismo teiginys, kad nuteistoji neatlygino nukentėjusiajam žalos, nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Be to, ji augina mažametę dukrą, kurios likimui turės neigiamą įtaką jos (nuteistosios) laisvės atėmimo bausmės atlikimas pataisos namuose.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistoji G. D. apeliaciniame skunde savo kaltės bei jos veiksmų teisinio įvertinimo neginčija, tik prašo sušvelninti jai paskirtą bausmę, todėl vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, byla apeliacine tvarka patikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

G. D. skundžiamu nuosprendžiu nuteista pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. Šio BK straipsnio sankcijoje įstatymų leidėjas nustatė tik laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 12 metų. Pirmosios instancijos teismas G. D. už šį nusikaltimą paskyrė laisvės atėmimo bausmę trejiems metams. Nuteistoji apeliaciniu skundu prašo pakeisti nuosprendį ir paskirti jai bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Nors kolegija sutinka ne su visais apeliantės argumentais, tačiau G. D. skunde suformuluotas ir jau paminėtas esminis prašymas yra tenkinamas.

Vienas iš fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 str. 3 d. ir BK 62 str. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 str. nuostatomis, o BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 str. nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-77/2007, Nr. 2K-382/2012). BK 54 str. 3 d. numatytų nuostatų taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė yra teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes.

Iš nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės G. D. paskyrimo galimybę atmetė. Tokio sprendimo motyvų faktiškai neišdėstė, tik lakoniškai nurodė, kad nėra tam numatyto ir būtino pagrindo bei aplinkybių. Įvertinusi visas šios bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis nuteistajai G. D. sušvelninti paskirtą bausmę teisinio pagrindo tikrai nėra. Nors teismas nustatė BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą G. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau nėra nustatyta kitų būtinų BK 62 str. 1 d. numatytų sąlygų. Pagal teismų praktiką švelnesnė, negu numatyta įstatymo, bausmė BK 62 str. 2 d. pagrindu skiriama, kai nustatomos ne mažiau kaip 2 atsakomybę lengvinančios aplinkybės, yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš šioje straipsnio dalyje nurodytų šešių aplinkybių. Iš bylos matosi, kad visų šių įstatymo numatytų sąlygų nėra. Todėl švelninti bausmę taikant nuteistajai BK 62 str. 1 ar 2 d. nuostatas, kaip to prašo nuteistoji skunde, teisinio pagrindo nėra. Tačiau svarstytinas klausimas dėl kito baudžiamojo įstatymo (BK 54 str. 3 d.), numatančio švelnesnės nei numatyta įstatymo bausmės skyrimą, taikymo.

BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo (šiuo atveju – sunkaus sveikatos sutrikdymo) pavojingumas, atsižvelgiant į padarytos veikos vietą, laiką, būdą, motyvus, panaudoto fizinio smurto intensyvumą yra žymiai mažesnis, negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Kolegijos nuomone, šioje byloje yra nustatytos aplinkybės, apibūdinančios ir nusikalstamos veikos pavojingumą, ir tą veiką padariusios nuteistosios asmenybę, kurios gali būti laikomos išimtinėmis ir kurios rodo, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

G. D. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai ir tai turėjo didžiausią įtaką skiriant bausmę. Tačiau vertinant G. D. padaryto nusikaltimo pavojingumą teismas, kolegijos nuomone, neatsižvelgė į kitas konkrečios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes arba jų tinkamai neįvertino.

Byloje nustatyta, kad nuteistoji G. D. kilus konfliktui su vyru V. D., kuris jos su dukra neleido išeiti iš namų, vieną kartą peiliu dūrė jam į krūtinės ląstą. Kitų nustatytų sužalojimų nukentėjusysis galėjo išvengti, jei nebūtų nuteistosios vijęsis. Tačiau po peiliu suduoto smūgio nuteistajai su dukra išbėgus iš buto, nukentėjusysis ją pasivijo ir bandė sustabdyti. Namo laiptinėje G. D. vis dar turėdama rankose peilį, juo dar po vieną kartą peiliu įdūrė nukentėjusiajam į krūtinę bei nugarą. Ji netgi nesuprato, kad laiptinėje savo vyrui irgi įdūrė peiliu, tačiau specialisto išvadoje nustatytų sužalojimų neginčija, sutinka, kad tai padaryti galėjo tik ji. Tokios nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes nustatytos ne tik pagal nuteistosios, bet ir nukentėjusiojo parodymus. Nors nustatyta, kad G. D. savo vyrui padarė tris durtinius-pjautinius kūno sužalojimus, o du iš jų įvertinti sunkiu sveikatos sutrikdymu, tačiau įvertinus visas sužalojimo padarymo aplinkybes, jos panaudoto fizinio smurto negalima laikyti intensyviu. Šiuo atveju reikėtų įvertinti ir įvykusio konflikto priežastis, ir paties nukentėjusiojo elgesį. Nuteistoji parodė, kad vakare į namus grįžęs vyras buvo girtas, jis gėrė tris dienas ir iki įvykio. Jiedu dar tos pačios dienos ryte susipyko, vyras jai tuomet sudavė. Įvykio dieną kalbant telefonu, V. D. nuteistajai sakė, kad yra Vilniuje, o po to važiuos į Klaipėdą ar Palangą. G. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo parodžiusi (teisme perskaičius tuos parodymus, juos patvirtino), kad ji su dukra jau ruošėsi eiti nakvoti pas savo krikšto mamą O. V., kai į namus sugrįžo girtas vyras. Ji nenorėjo su juo pasilikti namuose, nes šis girtas būna ūmaus būdo. Tačiau vyras jos neleido išeiti iš namų. Būtent dėl šių priežasčių nuteistoji prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą. Nors nuteistoji aiškina, kad durti peiliu vyrui neketino, tik norėjo, kad V. D. leistų jai su dukra išeiti, tačiau tokie nuteistosios veiksmai nepateisinami. Jie pagrįstai buvo įvertinti kaip nusikalstami ir padaryti veikiant netiesiogine tyčia. Įvertinus šias aplinkybes, daryti išvadą, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos arba nusikalstamai veikai įtakos turėjo nukentėjusiojo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, nėra pagrindo. Todėl nuteistosios skunde išdėstytas prašymas šias aplinkybes pripažinti jos atsakomybę lengvinančiomis negali būti tenkinamas. Pati nuteistoji pripažino, kad įvykio metu V. D. jos nemušė, jie tik stumdėsi. V. D. veiksmų (neleidimo išeiti iš namų), kurie, kaip nustatyta, buvo vienintelė priežastis nuteistajai panaudoti peilį, vertinti kaip psichinę ar fizinę prievartą irgi nėra pagrindo. Nors įstatymo prasme šių aplinkybių ir negalima laikyti atsakomybę lengvinančiomis, tačiau skiriant G. D. individualizuotą bausmę, jos yra svarbios, nes leidžia daryti išvadą apie mažesnį, negu rūšinis nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą.

BK 54 str. 3 d. taikymui taip pat svarbu, kad kaltininko asmenybės įvertinimas leistų daryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už padarytą nusikalstamą veiką nebūtų teisingas. Kaltininko asmenybės pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po jo. G. D. niekada anksčiau ne tik nebuvo teista, bet ir nebuvo padariusi jokių kitų teisės pažeidimų, charakterizuojama patenkinamai. Iš byloje esančio Alytaus rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnybos rašto matosi, kad iki 2011 m. birželio 23 d. G. D. (tuomet Purvinytės) šeima buvo įtraukta į Alytaus rajono Socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl socialinių įgūdžių stokos. Ši aplinkybė tikrai neleidžia nuteistosios vertinti teigiamai. Kita vertus, socialinių įgūdžių stoka įvertinus tai, kad pati G. D. augo globos namuose ir yra dar jauno amžiaus bei menkos gyvenimo patirties, yra suprantamas dalykas. Be to, šiuo metu jos šeima jau nėra toje apskaitoje. Nuteistoji turi du mažamečius vaikus, sūnus gyvena su savo tėvu, o su nuteistąja gyvena dukra. G. D. yra užsiregistravusi Darbo biržoje ir gauna nedarbo išmokas. Taip pat pažymėtina, kad nukentėjusysis patvirtino, kad toks konfliktas, kai jo žmona G. D. griebėsi peilio, su buvo pirmą kartą. G. D. po nusikalstamos veikos padarymo labai gailėjosi tokio savo poelgio, ji nuoširdžiai pripažino ir tai, kad įvykio metu truputį buvo apsvaigusi nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos jos veiksmams, t. y. nusikalstamos veikos padarymui. Nors Valstybinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys nuteistajai atrodo didelis, tačiau žalą atlyginti sutinka. Įvertinus jau aptartas aplinkybes, apibūdinančias G. D. asmenybę, yra pagrindas padaryti išvadą, kad nuteistosios padarytas nusikaltimas tikrai nebuvo dėsninga jos ankstesnio elgesio pasekmė, taip pat nėra pagrindo manyti, kad atlikusi bausmę už šį nusikaltimą G. D. darys kitas nusikalstamas veikas.

Svarbi aplinkybė, sprendžiant BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymą G. D. atžvilgiu, teisėjų kolegijos nuomone, yra ir nukentėjusiojo pozicija. Iš bylos matosi, kad nukentėjusysis V. D. savo žmonai visiškai atleido, jie susitaikė ir vėl gyvena kartu, jis nereiškė ir civilinio ieškinio. Su gydymu susijusių išlaidų jis neturėjo, o jo sveikata šiuo metu jau yra gera. Teismo posėdyje nukentėjusysis prašė teismo neskirti nuteistajai griežtos bausmės.

Visas jau aptartas aplinkybes kolegija vertina išimtinėmis ir daro išvadą, kad jauno amžiaus G. D. paskyrus net ir minimalią BK 135 str. 2 d. 3 p. sankcijoje numatytą 2 metų laisvės atėmimo bausmę, tai prieštarautų ir teisingumo principui, ir BK 41 str. 2 d. numatytai bausmės paskirčiai. Visuma išdėstytų aplinkybių taip pat leidžia padaryti išvadą, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskiriant G. D. švelnesnės negu numatyta BK 135 str. 2 d. 3 p. sankcijoje rūšies bausmę - laisvės apribojimą. Kolegijos nuomone, laisvės apribojimo bausmė ir BK 48 str. 6 d. 5 p. numatytas teismo įpareigojimas leistų pasiekti bausmės tikslus, t. y. pakankamai jaunam asmeniui – nuteistajai G. D. turėtų padaryti pakankamą poveikį, kad ji suvoktų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir žalingumą kitiems asmenims, visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes, kurias nusikalstamų veikų padarymas sukelia pačiam kaltininkui. Ši bausmė turėtų ne tik nubausti G. D. už nusikalstamos veikos padarymą, bet ir sulaikyti ją nuo naujų nusikaltimų darymo.

Dėl jau aptartų aplinkybių nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 54 str. 3 d.) ir dėl nuteistajai G. D. neteisingai paskirtos bausmės. Skiriant bausmę pagal BK 135 str. 2 d. 3 p., taikant BK 54 str. 3 d., kolegija vis dėlto atsižvelgia į tai, kad nuteistoji padarė labai sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymas numato griežtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Todėl taikant BK 54 str. 3 d., G. D. nors ir skiriama švelnesnės rūšies bausmė - laisvės apribojimas, tačiau jos terminas nustatomas maksimalaus dydžio. G. D. skiriama tokio dydžio bausmė, kuri, kolegijos nuomone, būtų proporcinga baudžiamojo įstatymo pažeidimui, nuteistosios asmenybei ir užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.

Kartu pažymėtina tai, kad kolegija, priimdama šį nuosprendį, nuteistajai suteikia galimybę įrodyti, kad jos padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta nepalankiai susiklosčiusių G. D. gyvenimo aplinkybių, ir kad ji ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendį pakeisti.

G. D. pagal BK 135 str. 2 d. 3 p., pritaikius BK 54 str. 3 d., paskirti laisvės apribojimo bausmę 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąją be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Vadovaujantis BK 48 str. 6 d. 5 p., įpareigoti G. D. per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 66 str. 2 d., 65 str. 1 d., į nuteistajai G. D. paskirtos bausmės laiką įskaityti jos laikinojo sulaikymo laiką nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d., vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.