- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-28
- Bylos Nr.
- 2-1107/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Ieškovas
- J. B., V. G.
- Atsakovas
- V. B.
- Kategorijos
- 99.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties, kuria prašymas dėl žyminio mokesčio atidėjimo atmestas, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovų J. B. ir V. G. ieškinį atsakovams V. B., atstovaujamam globėjos I. B., A. B. ir I. B. dėl avanso ir priemokos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo atidėjimo klausimas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovų J. B. ir V. G. ieškinį atsakovams dėl avanso ir priemokos priteisimo tenkino iš dalies.
Vilniaus apygardos teisme 2013 m. sausio 18 d. buvo gautas ieškovo J. B. apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo. Apeliacinį skundą ieškovas apmokėjo 100 Lt žyminiu mokesčiu. Taip pat pateiktas ieškovo prašymas iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį skundą, motyvuojant dideliu žyminio mokesčio dydžiu ir galimybių jį sumokėti nebuvimu – ieškovas gauna per mėnesį mažą, 110 Lt darbo užmokestį, visas jo nekilnojamasis turtas yra areštuotas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 21 d. nutartimi nustatė ieškovui J. B. terminą iki 2013 m. vasario 4 d. sumokėti trūkstamą 1 700 Lt žyminį mokestį ir nurodė, kad prašymas iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo yra tik iš dalies motyvuotas ir pagrįstas, kadangi pridėti ne visi įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą.
Vilniaus apygardos teisme 2013 m. vasario 1 d. buvo gautas ieškovo J. B. prašymas dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo bei 2013 m. vasario 4 d. prašymas atidėti 1 700 Lt dydžio žyminio mokesčio dalį iki teismo priimto procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos; pirmojo prašymo netenkinus, ieškovas prašė pratęsti 2013 m. sausio 21 d. nutartyje nurodytą trūkumų šalinimo terminą papildomam septynių dienų terminui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 5 d. nutartimi ieškovo J. B. prašymą dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo atidėjimo atmetė; atsisakė priimti apeliacinį skundą ir grąžino jį ieškovui.
Teismas konstatavo, jog ieškovas J. B. neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 21 d. nutartyje nustatytus trūkumus ir nepateikė teismui pakankamai įrodymų, kurie leistų spręsti apie itin sunkią ieškovo finansinę padėtį, neleidžiančią sumokėti CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotą žyminį mokestį. Ieškovas nepateikė jokių argumentų, jog jis bus pajėgus žyminį mokestį sumokėti vėliau. Vadovaudamasis contra spoliatorem prezumpcija, pagal kurią šaliai nepateikus įrodymų laikoma egzistuojant jai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs (Lietuvos Aukščiausio teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2005), teismas nusprendė ieškovo prašymo dėl žyminio mokesčio atidėjimo už apeliacinį skundą netenkinti. Konstatavęs, jog nepašalinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartimi nustatyti trūkumai, nesumokėta likusi žyminio mokesčio dalis, teismas apeliacinį skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atidėti 1 700 Lt trūkstamą žyminį mokestį iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos; netenkinus prašymo dėl žyminio mokesčio atidėjimo, nustatyti papildomą septynių dienų terminą, skaičiuotiną nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties kopijos įteikimo dienos, sumokėti trūkstamą 1 700 Lt sumą žyminiam mokesčiui primokėti. Apelianto teigimu, teismas apribojo jo teisę į teisminę gynybą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, vertindamas apelianto finansinę padėtį, pagrįstai nurodė, jog apeliantas sudarydamas sandorius operavo didelėmis pinigų sumomis, tačiau neatsižvelgė, kad sandoriai sudaryti prieš devynis metus, o dabartinė apelianto finansinė padėtis itin sunki dėl taikyto 23 mln. Lt arešto ir gaunamo tik 110 Lt darbo užmokesčio, kurio 50 procentų skiriama įsiskolinimams padengti. Nesutinka, kad nepateikė argumentų, jog po tam tikro laiko galės susimokėti žyminį mokestį, kadangi patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš pralaimėjusios šalies, be to, apelianto naudai teismas yra priteisęs iš atsakovių didesnę sumą nei mokėtinas žyminis mokestis.Teismui pateiktame turto arešto aktų registro išraše tiksliai identifikuojamas ir detalizuojamas apeliantui ir jo sutuoktinei priklausantis turtas. Registruoto arešto mastas viršija areštuoto turto vertę. Kita vertus, sunki apelianto ir jo sutuoktinės finansinė padėtis teismui žinoma iš kitos to paties teisėjo nagrinėjamos civilinės bylos. Aplinkybes dėl apelianto turtinės padėties teismas galėjo patikrinti registruose.Apelianto teigimu, skundžiama nutartimi teismas neišsprendė visų prašymų, nepasisakyta dėl termino pratęsimo žyminiam mokesčiui susimokėti, o tai absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 7 p.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą ir apeliacinis skundas laikytas nepaduotu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka, su apelianto argumentu, kad skundžiama nutartimi išspręsti ne visi pareikšti prašymai, tačiau tai nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju panaikinti skundžiamą nutartį dėl absoliučių jos negaliojimo pagrindų.
Apelianto teigimu, skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas apribojo jo teisę į teisminę gynybą – į apeliaciją. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą realizavimo sąlygų yra žyminio mokesčio sumokėjimas tiek už ieškinį, tiek apeliacinį skundą ir kt. Siekiant užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą skirtingos turtinės padėties dalyvaujantiems byloje asmenims, įstatyme įtvirtinti atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo dalies ir šio mokesčio sumokėjimo atidėjimo institutai (CPK 83 str. 3 d., 84 str.).
Vadovaujantis CPK 84 straipsnio nuostatomis, esant suinteresuoto asmens motyvuotam prašymui, teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo (nutarties) priėmimo. Teismų praktikoje vadovaujamasi pozicija, kad sprendžiant dėl dalyvaujančio byloje asmens pateikto prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą pagrįstumo, reikia nustatyti asmens sunkią turtinę padėtį bei nustatyti, ar asmens sunki turtinė padėtis iš esmės pagerės per ilgesnį laikotarpį, lyginant ją su ta, kuri yra ieškinio (apeliacinio skundo) pateikimo teismui metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-212/2009; 2012 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-132/2012, 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-201/2012 ir kt.). Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą tenka to prašančiam asmeniui (CPK 178 str.).
Sprendimą netenkinti apelianto prašymo dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo teismas motyvavo iš esmės tuo, kad apeliantas nepagrindė savo sunkios turtinės padėties, aplinkybės, jog jo finansinė padėtis ateityje gali pagerėti bei nepateikė teismui šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada. Pažymėtina, kad apie fizinio asmens turtinę padėtį galima spręsti iš jo ir jo sutuoktinio turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, piniginių lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose kitimo, taip pat gaunamų darbo užmokesčių, dividendų bei kitokio pobūdžio pajamų (nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1418/2010, 2012-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-201/2012 ir kt.)). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas, teikdamas apeliacinį skundą ir jame formuluodamas prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, jį motyvavo aplinkybėmis, kad visas jo turtas areštuotas, per mėnesį uždirba 110 Lt; prašymą grindė prie apeliacinio skundo pridedamų dokumentų sąraše nurodytais dokumentais: turto arešto aktų registro išrašu ir darbo pažyma (42 b. l.). Skubūs prašymai dėl žyminio mokesčio atidėjimo grindžiami tais pačiais argumentais, be papildomų įrodymų (25, 26 b. l.). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, argumentus dėl nepakankamo tokio prašymo pagrindimo.
Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo pareigą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Todėl apeliantas neteisus, teigdamas, kad teismas turėjo pareigą savo iniciatyva viešuosiuose registruose patikrinti informaciją apie apelianto turtinę padėtį ar remtis kitos bylos duomenimis.
Sutiktina, jog visas apeliantui ir jo sutuoktinei priklausantis nekilnojamasis turtas areštuotas (43-56 b. l.), apelianto gaunamas darbo užmokestis per mėnesį 110 Lt (57 b. l.). Tai sudaro prielaidas spręsti, kad apelianto turtinė padėtis nėra gera. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, mažai tikėtina, jog apeliantas pragyvena gaudamas 110 Lt darbo užmokestį, kurio, pasak apelianto, 50 % skiriama įsiskolinimams padengti, o duomenys apie sutuoktinės pajamas, kurios pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, yra bendras turtas, nepateikti. Atsižvelgiant į išdėstytą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepateikė įrodymų viseto, kuris leistų visapusiškai ir objektyviai įvertinti ieškovo tikrąją turtinę padėtį ir nustatyti, jog apeliacinio skundo padavimo momentu jis iš tikrųjų neturėjo galimybės disponuoti piniginių lėšų suma, reikalinga iš esmės nedidelės sumos dydžio žyminiam mokesčiui sumokėti.
Apelianto teigimu, po tam tikro laiko jis galės sumokėti žyminį mokestį, nes patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš pralaimėjusios šalies, be to, apelianto naudai teismas yra priteisęs iš atsakovių didesnę sumą nei mokėtinas žyminis mokestis. Šie argumentai, viena vertus, nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui nei viename iš apelianto prašymų dėl žyminio mokesčio, antra vertus, laikytini nepagrįstais. Nors Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovų J. B. ir V. G. ieškinį atsakovams dėl avanso ir priemokos priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė ieškovų naudai 36 000 Lt avanso, tačiau sprendimas neįsiteisėjęs, kaip nurodo pats apeliantas, atsakovės jį yra apskundusios apeliaciniu skundu. Todėl skundo argumentai, kuriais apelianto finansinės padėties pagerėjimas siejamas su bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka baigtimi, nepaneigia teismo išvadų sprendžiamu klausimu pagrįstumo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl pagrindo atidėti apeliantui žyminio mokesčio sumokėjimą nebuvimo.
Minėta, kad apelianto argumentas, jog teismas išsprendė ne visus pareikštus prašymus, taip pažeisdamas CPK 265 straipsnio nuostatas, yra pagrįstas. Tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškovo J. B. apeliacinį skundą. 2013 m. sausio 21 d. nutartimi apeliantui buvo nustatytas terminas iki 2013 m. vasario 4 d. sumokėti 1 700 Lt žyminį mokestį. Nepraleisdamas nustatyto termino (CPK 74 str.), apeliantas pateikė teismui 2013 m. vasario 4 d. prašymą atidėti 1 700 Lt žyminio mokesčio mokėjimą iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos; o šio prašymo nepatenkinus, prašė pratęsti 2013 m. sausio 21 d. nutartyje nustatytą trūkumų šalinimo terminą papildomam septynių dienų terminui. Pagal CPK 77 straipsnio nuostatas, teismo paskirti ir nepasibaigę procesiniai terminai gali būti pratęsiami rašytinio proceso tvarka teismo priimama rezoliucija; atsisakymas patenkinti prašymą dėl procesinio termino pratęsimo įforminamas motyvuota nutartimi. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu skundžiamoje nutartyje nepasisakė. Pagal CPK 327 straipsnio 2 dalį, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali neišspręstų reikalavimų dalyje grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, o kitoje dalyje spręsti bylą šiame skirsnyje nustatyta tvarka. Proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai (CPK 7 str.) nagrinėjamu atveju lemia pagrindo apeliacinės instancijos teismui išspręsti pirmosios instancijos teismo neišspręstą ieškovo prašymą iš esmės egzistavimą. Situacija, kai šalies prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą nebuvo patenkintas, o prašymas dėl termino šiam mokesčiui sumokėti pratęsimo nebuvo išnagrinėtas ir apeliacinis skundas grąžintas jį padavusiam asmeniui, suponuoja išvadą, kad apeliantui nebuvo sudarytos galimybės įgyvendinti teisę į apeliaciją, todėl termino pratęsimo prašymas tenkinamas iš dalies. Atskirojo skundo nagrinėjimo metu terminas apeliacinio skundo trūkumui pašalinti (žyminiam mokesčiui sumokėti) yra pasibaigęs, todėl apeliacinės instancijos teismas nustato apeliantui naują terminą šiam mokesčiui sumokėti ir įpareigoja apeliantą pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius įrodymus. Šio teismo reikalavimo neįvykdymas sukels CPK 316 straipsnio 2 dalyje numatytas pasekmes.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškovo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo ir skundas grąžintas jį padavusiam asmeniui, panaikinti.
Ieškovo J. B. prašymą pratęsti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartyje nustatytą trūkumų šalinimo terminą patenkinti ir nustatyti ieškovui J. B. terminą iki 2013 m. balandžio 8 d. sumokėti 1 700 Lt (vieno tūkstančio septynių šimtų litų) žyminį mokestį valstybei ir pateikti Vilniaus apygardos teismui tai patvirtinančius įrodymus.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui ieškovo J. B. apeliacinio skundo priėmimo klausimui spręsti.