Kauno apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Apelianto nuomone, sprendimas laikyti, jog iš nukentėjusiojo M. M. pinigai buvo pagrobti atvirai, liudija apie aiškiai netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Apylinkės teismas pripažino, kad darydamas nusikalstamus veiksmus nuteistasis D. D. naudojo apgaulę, tačiau apgaulės požymius teismas įžvelgė tik toje vietoje, kai nukentėjusiajam buvo pasiūlyta pirkti automobilį BMW, kurio realiai parduoti niekas neketino, o automobilis buvo panaudotas kaip priemonė prieiti prie turto (pinigų). Dėl šios priežasties teismas nusprendė, kad tokiuose veiksmuose yra atvirosios vagystės požymiai. Su tokia pozicija galima būtų sutikti, jeigu nebūtų buvę nustatytos kelios bylos išsprendimui svarbios aplinkybės. Nukentėjusysis M. M. visą laiką tvirtino, jog iš tiesų su D. D. susitiko dėl to, kad šis siūlė pirkti transporto priemonę BMW, tačiau jis nė karto nėra pareiškęs, jog D. D. pinigus iš jo atėmė ar dar kaip nors užvaldė prieš jo valią. Priešingai, jis nuolat tvirtino, kad pinigus nuteistajam atidavė pats, tai patvirtino visi įvykio liudininkai. Tokioje situacijoje yra pakankamai akivaizdūs sukčiavimo požymiai.

Žemesnės instancijos teismas

Gynėjo nuomone, teismas pernelyg nekritiškai vertino nukentėjusiojo pateiktąją versiją, neatkreipė dėmesio, kad joje pakankamai daug spragų, neaiškumų ir prieštaravimų. Nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai neįtikina, kad 2014-03-18 susitikimas vyko būtent dėl automobilio pirkimo ir kad E. Ž. buvo nusikaltimo bendravykdytojas. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pirkėjas į susitikimo vietą atvyko su dar trimis draugais net dviem automobiliais, nors, tikint M. M., tai nebuvo pirmasis jo sandoris, susijęs su transporto priemonės įsigijimu. Be to, nukentėjusysis atvažiavo įsigyti transporto priemonę, kurios prieš tai net nebuvo matęs. Rašant protokolą-pareiškimą M. M. akivaizdžiai norėjo nuslėpti aplinkybę, kad į susitikimą su jį apgavusiu automobilio savininku atvyko ne tik su D. J., tačiau ir su A. S. bei B. G.. Teismas neatsižvelgė ir į tai, jog pakankamai keistai atrodė M. M. aiškinimas, kad D. D., kurio jis praktiškai net gerai nepažinojo, pasiūlė jam pirkti automobilį. Iš nuosprendžio taip ir lieka neaišku, kaip D. D. sužinojo nukentėjusiojo telefono numerį, kaip jis galėjo sužinoti, kad nukentėjusysis nori pirkti automobilį. Iš nukentėjusiojo bei D. D. parodymų galima manyti, jog juos supažindino V. M., kad tik šis asmuo galėjo pasakyti D. D. apie M. M. planus nusipirkti kažkokią transporto priemonę, tačiau V. M. nepatvirtino, jog jis perdavė nuteistajam informaciją apie nukentėjusiojo ketinimą pirkti automobilį. Priešingai, jis nurodė, kad girdėjo M. M. kalbą apie netikrus pinigus ir tą informaciją perdavė D. D., kuris paprašė duoti nukentėjusiojo telefono numerį. Dėl to visiškai aišku, jog D. D. ir M. M. galėjo bendrauti tik dėl suklastotų piniginių ženklų, o nukentėjusiojo aiškinimas apie transporto priemonės pirkimą tėra tik priedanga, kad nukentėjusysis ir jo draugai galėtų išvengti galimų problemų, susijusių su ketinimu įsigyti netikrus pinigus.

Apelianto nuomone, teismas be reikalo neatkreipė dėmesio ir į nuketėjusiojo aiškinimą apie atsivežtuosius pinigus. Visų pirma, M. M. labai nevienodai aiškino, iš kur jis paėmė D. D. perduotą pinigų sumą. Duodamas parodymus 2014-04-03, nukentėjusysis pareiškė, kad pinigų automobilio pirkimui turėjo banke, 2014-08-26 – jog grynuosius pinigus automobilio pirkimui laikė namuose. Teisiamajame posėdyje jo aiškinimas apie pinigus buvo itin nekonkretus. Anot nukentėjusiojo, pinigus jis laikė banke, o po to pasiėmė iš sąskaitos ir laikė namuose. Deja, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo pateikti jokie duomenys apie M. M. sąskaitoje laikytus pinigus, o jis pats taip ir nenurodė nei kokią sumą laikė banko sąskaitoje, nei kada pinigus iš sąskaitos pasiėmė. Teismas taip pat neskyrė pakankamo dėmesio nukentėjusiojo aiškinimui apie tai, kodėl jis į susitikimo vietą atsivežė būtent tokią pinigų sumą. Ikiteisminio tyrimo metu M. M. nurodė, jog dėl automobilio kainos susitarė tik prie parduodamo automobilio. Iš tokio paaiškinimo kyla klausimas, kaip jis galėjo iš anksto atsivežti būtent tokią sumą, kokios reikėjo. Teisiamajame posėdyje M. M. nurodė, jog telefonu jam buvo pasakyta, kad automobilis parduodamas už 11000 Lt, todėl jis pats paskambino ir pasiūlė susitikti, o į susitikimą vežėsi būtent tokią sumą bei dar kažkiek pinigų. Tik aikštelėje, kurioje ketino pirkti transporto priemonę, susitarė, jog už ją reikės mokėti 10800 Lt. Atsakinėdamas į klausimus, M. M. pareiškė, kad buvo pasiėmęs 11000 Lt, tačiau iš tos sumos kažkodėl ir kažkur buvo išleidęs 60 Lt, todėl turėjo trūkstamą sumą skolintis iš D. J., nors prieš tai sakė, jog turėjo daugiau nei 11000 Lt. Toliau jis pareiškė, kad jam pavyko nusiderėti iki 10800 Lt, todėl iškart 60 Lt grąžino D. J.. Ko gero supratęs, jog toks aiškinimas nesiderina su teiginiu, kad dalį jo pinigų 20 Lt kupiūromis policijos darbuotojai paėmė iš E. Ž., M. M. ėmė tvirtinti, jog su D. J. atsiskaitė ne tą pačią dieną ir jam grąžino ne tuos pačius pinigus, kuriuos šis buvo jam davęs, kadangi pastarojo pinigus jis atidavė D. D., nors logika rodo, kad nebuvo jokio reikalo nuteistajam atiduoti D. J. pinigus, kadangi pats M. M. turėjo 10940 Lt. Galų gale teisme taip ir nebuvo nustatyta, kodėl M. M. iš anksto reikėjo skolintis pinigus iš D. J., jeigu pastarasis visą laiką buvo greta ir tuos pinigus galėjo bet kuriuo metu paduoti, jeigu nukentėjusiajam nebūtų pavykę sumažinti kainos. Teismui abejonių M. M. parodymai nesukėlė ir tada, kai jis dėstė apie 20 Lt kupiūras, kurias policijos pareigūnai rado pas E. Ž.. Ikiteisminio tyrimo metu buvo kalbama apie tai, jog tų kupiūrų numeriai buvo užrašyti, bet teisme atsirado kita versija. Pagal ją, numerių niekas specialiai neužrašinėjo, tik palyginę likusias pas juos kupiūras nukentėjusieji nustatė, kad serijos numeriai eina vienas po kito, todėl nusprendė, jog E. Ž. turėtosios kupiūros yra būtent tos, kurias D. J. paėmė iš bankomato.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Nagrinėjamu atveju abejuose apeliaciniuose skunduose keliamas nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimas, nuteistojo gynėjas prašo D. D. padarytą veiką kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir E. Ž. dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti, o nuteistasis D. D., perkvalifikavus jo padarytą veiką pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį, prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus ir baudžiamosios bylos medžiagą, pati atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad, priešingai nei nurodo apeliantai, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, D. D. ir E. Ž. veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio ir baudžiamosios bylos medžiagos, ši baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti į teismą, D. D. ir E. Ž. kaltinant pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje šią veiką perkvalifikavo pagal BPK 178 straipsnio 2 dalį, prieš tai teisiamajame posėdyje apie tai įspėjęs kaltinamuosius, tačiau nepranešęs jiems koks BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytas kvalifikuojantis požymis bus svarstomas. Šis BPK 255 straipsnio nuostatų pažeidimas ištaisytas apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą. Kitų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų šioje byloje nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad įvykio metu E. Ž. ir D. D., veikdami bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, apgaulės būdu, tai yra D. D. susitarus su nukentėjusiuoju M. M. dėl automobilio BMW pardavimo ir paėmus iš M. M. 10800 Lt, su paimtais pinigais nuvažiavo E. Ž. vairuojamu automobiliu BMW, tokiu būdu atvirai pagrobė M. M. priklausančius 10800 Lt.

Kauno apylinkės teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje paminėtus nuteistųjų veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, tokį sprendimą motyvavo tuo, kad nuteistieji siekė pagrobti svetimus pinigus, panaudodami apgaulę dėl tariamo automobilio pardavimo, tik kaip priemonę prieiti prie turto (pinigų), o ne kaip priemonę šį turtą įgyti.

Atsakant į apeliacinių skundų argumentus dėl šios veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už sukčiavimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tais atvejais, kai daikto pagrobimas susijęs su nukentėjusiojo apgaule, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal atitinkamą Baudžiamojo kodekso straipsnį, svarbu įvertinti apgaulės įtaką pagrobiant daiktą. Vagystės ar plėšimo atveju apgaulė yra tik priemonė prieiti prie turto, kurį kaltininkas ketina užvaldyti, o sukčiaujant apgaulė – tai priemonė įgyti turtą (įgyti nuosavybės teisę į tam tikrą turtą). Sukčiavimo atveju turtą turi perduoti veiksnus asmuo, kurio veiksmai turto atžvilgiu yra teisiškai reikšmingi. Apgaulė turi būti esminė, dėl kurios, suklaidinus turto savininką ar valdytoją, kaltininkas įgyja turtą. Todėl, nors ir panaudojant apgaulę, sukčiavimu nelaikomi veiksmai, kai pagrobiamas svetimas turtas, kuris kaltininkui nebuvo perduotas nuosavybėn, o tik jam laikinai patikėtas trumpam pasinaudoti (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-552/2011). Šioje byloje nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusysis susitiko su D. D. dėl galimo automobilio pirkimo, tačiau nukentėjusiajam perdavus pinigus, D. D. su pinigais pabėgo ir automobilis nukentėjusiajam perduotas iš viso nebuvo. Byloje taip pat nustatyta, kad D. D. siekė neteisėtai užvaldyti M. M. turtą – pinigus, o E. Ž. automobilio parduoti net neketino. Esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į minėtą teisės aiškinimą, skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatuota, kad D. D. panaudota apgaulė – pasiūlymas pirkti automobilį – buvo tik priemonė prieiti prie turto (pinigų), kurį jis, veikdamas bendrai su E. Ž., ketino užvaldyti, o ne priemonė įgyti nuosavybės teisę į tam tikrą turtą, todėl ši veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Skunde gynėjo akcentuojamos aplinkybės, kad pinigus M. M. nuteistajam atidavė pats, nepaneigia, o patvirtina išvadą, kad ši veika teisingai kvalifikuota kaip atviroji vagystė, kadangi nuteistieji viešai, esant pinigų savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą, su minėtais pinigais staigiai pabėgo, tai yra pinigus pagrobė.

Apygardos teismas pažymi, kad nuteistojo E. Ž. gynėjo skunde formuluojamas prašymas kvalifikuoti šią veiką ne kaip atvirąją vagystę, o kaip sukčiavimą, iš esmės sietinas su bandymu įrodyti, kad automobilis, kurį įvykio metu vairavo E. Ž., nebuvo priemonė prisivilioti pinigus ir kad E. Ž. nerealizavo jokių jam ir D. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių ar jų dalies. Neigdamas bet kokį E. Ž. indėlį į šią nusikalstamą veiką, gynėjas skunde ginčija pirmosios instancijos atliktą įrodymų vertinimą, išvadų dėl E. Ž. ir D. D. nuteisimo grindimą nukentėjusiųjų M. M. ir D. J. bei kartu su jais įvykio metu buvusių liudytojų parodymais, ir šių išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Apelianto nuomone, minėtų asmenų parodymai neteisingi, o jų iškelta versija dėl ketinimo iš D. D. pirkti automobilį, neįtikinama.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas padarė pagrįstą išvadą, kad E. Ž. ir D. D., veikdami bendrininkų grupėje, atvirai pagrobė svetimą turtą. Pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos ir pagrįstos išsamia, visapusiška bei nešališka byloje surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepažeistos.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad gynėjo apeliaciniame skunde pateiktas selektyvus įrodymų vertinimas, neatsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, tarpusavyje sulyginant tik tam tikras nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų dalis, akcentuojant tik nuteistiesiems palankias aplinkybes, nepaneigia pirmosios instancijos teismo į nuoseklią ir logišką grandinę susijungiančios ištirtų įrodymų visumos. Pavyzdžiui, apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo siekį nuslėpti faktą, kad į susitikimą su jį apgavusiu automobilio pardavėju M. M. atvyko ne tik su D. J., bet ir su A. S. bei B. G.. Tačiau byloje šios aplinkybės buvo ištirtos, apklausiant tiek M. M., tiek pareiškimą-protokolą surašiusį policijos pareigūną A. U., kurie nurodė, kad pildant protokolą-pareiškimą, aplinkybės dėl įvykio buvo nurodytos abstrakčiai, detalesnė informacija pateikta, asmenį apklausus kaip liudytoją. Šioje byloje gynėjo minimas M. M. parodymų netikslumas užfiksuotas tik protokole–pareiškime, vėliau viso proceso metu minėtas aplinkybes dėl asmenų, dalyvavusių automobilio pirkimo metu, tiksliai nurodė tiek M. M., tiek su juo buvę kiti asmenys, todėl tai tikrai nelaikytina objektyviu pagrindu pripažinti nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą. Tas pats pasisakytina ir dėl gynėjo argumentų, susijusių su pinigų, kuriais M. M. sumokėjo už automobilį, įgijimo ir atsivežimo į įvykio vietą aplinkybių. Anot gynėjo, M. M. buvo nekonkretus, duodamas parodymus iš pradžių nurodė, kad pinigus turėjo banke, vėliau teigė, kad grynuosius pinigus automobilio įsigijimui laikė namuose, be to, nurodė neįtikinamą versiją dėl dalies kupiūrų pasiskolinimo iš D. J.. Ištirti bylos duomenys iš tiesų patvirtina, kad teisme M. M. teigė 11000 Lt automobilio įsigijimui turėjęs grynaisiais namuose, tačiau nurodė, kad tuos pinigus, už kuriuos norėjo pirkti automobilį, anksčiau laikė banko sąskaitoje, iš kurios jis per kelis kartus juos išsigrynino. Taigi, priešingai nei nurodo gynėjas, šios aplinkybės neprieštarauja nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kad pinigus automobiliui jis turėjo banko sąskaitoje, be to, aplinkybę, kad M. M. galėjo disponuoti nurodyta pinigų suma, patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu iš SEB banko išreikalauti M. M. banko sąskaitos išrašo duomenys. Dėl aplinkybių, susijusių su pasiskolintomis 20 Lt kupiūromis, M. M. teisme nurodė, kad prieš važiuojant pirkti automobilio, jis buvo dalį pinigų (60 Lt) išleidęs, todėl iš D. J. pasiskolino 60 Lt, kurie buvo 20 Lt kupiūromis su iš eilės einančiais serijos numeriais. Nors byloje nustatyta, kad D. D. sutiko parduoti automobilį už 10800 Lt, tai yra 200 Lt pigiau nei buvo tartasi, kas reiškia, kad turimų pinigų (11000 Lt) nukentėjusiajam automobilio įsigijimui pakako, tačiau tai nereiškia, kad jis negalėjo už automobilį sumokėti būtent tomis 20 Lt kupiūromis, kurias pasiskolino iš D. J.. Be to, faktą, kad tarp pinigų, kuriuos M. M. sumokėjo D. D. buvo ir minėtos 20 Lt kupiūros, patvirtina byloje esantys apžiūros protokolo duomenys, kuriais nustatyta, kad kratos metu tarp E. Ž. automobilyje BMW rastų ir paimtų pinigų buvo trys 20 Lt kupiūros su iš eilės einančiais serijos numeriais, kuriuos žinojo ir nurodė M. M.. Šiame kontekste pažymėtina, kad E. Ž. negalėjo paaiškinti, iš kur ir kokiomis aplinkybėmis jo automobilyje atsirado minėti pinigai. Nors nuteistasis D. D. teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad paliko E. Ž. automobilyje pinigų, tačiau negalėjo nurodyti nei tokio elgesio priežasties, nei tikslios pinigų sumos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistųjų parodymai kelia abejonių ir dėl kitų aplinkybių. Jų nurodytos aplinkybės dėl to, kad automobilio apžiūros metu E. Ž. nebuvo išlipęs iš automobilio, ar kad M. M. net neapžiūrėjo perkamo automobilio, prieštarauja nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymams. Taip pat su M. M. nurodytomis aplinkybėmis nesutampa D. D. aiškinimas, kad su nukentėjusiuoju dėl automobilio jis bendravo tik vieną dieną, kurios metu jie buvo susitikę du kartus, ir kad jis M. M. anksčiau nepažinojo. Tuo tarpu byloje esantys užfiksuoti duomenys patvirtina, kad 2014-03-12 iš D. D. naudojamo mobilaus ryšio telefono numerio buvo siųstos dvi trumposios žinutės į M. M. naudojamą telefono numerį, o 2014-03-18 iš M. M. naudojamo telefono numerio nustatyti trys išeinantys skambučiai D. D., kas iš esmės atitinka M. M. parodymus dėl to, kad su D. D. jis susitiko po to, kai prieš kelias dienas buvo bendravęs dėl automobilio pirkimo.

Apygardos teismas pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas jokiems įrodymams (tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo ar kaltinamojo parodymams) nesuteikia pirmenybės. Tačiau sprendžiant dėl šių įrodymų patikimumo, jie turi būti vertinami ne atsietai, bet įrodymų visumos kontekste (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant kaltininko parodymus kaip įrodymų šaltinį, atsižvelgtina ir į tai, kad jo parodymai yra jo gynybos priemonė, todėl jie turi būti itin kruopščiai patikrinami baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis priemonėmis. Šiuo atveju išdėstytos aplinkybės dėl nuteistųjų parodymų logiškumo ir prieštaringumo kitoms patikimai nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms kelia pagrįstas abejones šių parodymų patikimumu (objektyvumu). Todėl darytina išvada, kad esant išsamiems ir logiškiems nukentėjusiųjų, liudytojų parodymams, juos papildančių rašytinių įrodymų visumai, nuteistojo gynėjo nurodyta versija dėl netikrų pinigų pirkimo ir prielaidomis grindžiami neva šią versiją patvirtinantys argumentai nesudaro jokio pagrindo abejoti byloje ištirtų įrodymų visetu patvirtinta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta įvykių eiga ir aplinkybėmis.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti D. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios savo elgesio kritiškai nevertino, kaltę dėl padaryto nusikaltimo iš dalies pripažino tik teisminio nagrinėjimo metu, ginčydamas esminę veikos padarymo aplinkybę – kad jis, veikdamas bendrai su E. Ž., siūlė nukentėjusiajam pirkti E. Ž. automobilį. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad D. D. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus ir juos davė, tik išklausęs visų proceso dalyvių ir įvertinęs įrodymus dėl nusikalstamos veikos, taigi jo parodymai neprisidėjo prie greito bylos aplinkybių ištyrimo ir teisingo nuosprendžio priėmimo, nes iki jo dalinio prisipažinimo byloje jau buvo surinkta pakankamai kaltę patvirtinančių įrodymų. Tačiau apygardos teismas pažymi, kad ir nustačius D. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, šiuo atveju nebūtų pagrindo taikyti jam BK 93 straipsnio nuostatų ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir sąlygos numatyti BK 93 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad nepilnametis, pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad D. D. atitinka BK 93 straipsnyje įtvirtintas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės privalomas sąlygas: jis padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą būdamas nepilnametis ir nusikalto pirmą kartą. Tačiau apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju nenustatytas nei vienos iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių sąlygų egzistavimas. Nors pripažintina, kad nuteistasis atlygino nukentėjusiajam M. M. padarytą žalą, tačiau duomenų, kad D. D. nukentėjusiojo atsiprašė, byloje nėra. Baudžiamojoje byloje esanti medžiaga, charakterizuojanti D. D. asmenybę, jo gyvenimo bei auklėjimo sąlygas, nesudaro pagrindo teigti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nuteistojo šeima yra įtraukta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, D. D. yra nepilnamečių policijos profilaktinėje įskaitoje ir policiją dominančių vaikų elgesio apskaitoje, taip pat yra įtrauktas į Vaikų teisių apsaugos probleminių vaikų apskaitą, be to, nors jis pats administracine tvarka nebaustas, tačiau jo motina yra bausta už jo, kaip nepilnamečio, padarytą administracinį teisės pažeidimą (smulkusis svetimo turto pagrobimas). Be to, negalima teigti, kad apeliantas gailisi padaręs nusikalstamą veiką.