Kauno apygardos teismo nutartis

2015-03-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-205-485/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-23
Bylos Nr.
1A-205-485/2015
Teisminio proceso Nr.
1-20-9-01165-2013-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algirdas Remeika (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Olegas Šibkovas
Nuteistasis
N. Š., Kauno apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų
Advokatai
Egidijus Blažys, Vytautas Gineikair
Kategorijos

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-205-485/2015

Teisėja Lina Lesinskienė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-01165-2013-1 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Audriui Meilučiui, nuteistajai N. Š., jos gynėjui advokatui Egidijui Blažiui viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. Š. ir Kauno apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Audriaus Meilučio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo

N. Š. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 str. 1 d. (straipsnio redakcija galiojusi iki 2011-07-05), pripažinta kalta ir nuteista 25 parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 66 str. į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011-12-06 iki 2011-12-30 (25 paros) ir laikytina, kad N. Š. yra atlikusi jai paskirtą bausmę.

Vadovaujantis BK 72 str. 5 d., iš N. Š. išieškotina konfiskuotino turto suma – 695,09 eurų (2400 litų). Į šią sumą įskaityti 2011-12-06 kratos metu iš N. Š. paimti 5,79 eurai (20 litų), kurie saugomi Specialiųjų tyrimų tarnybos Finansų skyriuje pagal kvitą Nr. 000235.

Laikinas N. Š. nušalinimas nuo (duomenys neskelbtini) vyriausiosios specialistės ir specialistės (duomenys neskelbtini) pareigų paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. Š. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 226 str. 1 d. (straipsnio redakcija galiojusi iki 2011-07-05), dėl to, kad ji, dirbdama (duomenys neskelbtini) vyriausiosios specialistės pareigose, 2011-05-26, apie 13.58 val., būdama (duomenys neskelbtini) vyresniosios specialistės G. G. darbo kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), veikdama kaip tarpininkė, iš P. L., veikusio bendrininkų grupėje kartu su K. M., už kyšį būdama pažadėjusi pasinaudoti savo tarnyba ir pažintimis bei tikėtina įtaka (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus kompetentingiems valstybės tarnautojams, tikslu juos paveikti, kad šie teisėtai veiktų dėl P. L. ir K. M. pageidaujamo darbingumo lygio vertinimo ir jo termino nustatymo K. M., tiesiogiai priėmė 2 400 litų dydžio kyšį.

Šalies argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo N. Š. pripažinta kalta dėl nusikaltimo, numatyto BK 226 str. 1 d. padarymo yra pagrįstas ir teisėtas, tačiau nesutinka su N. Š. paskirtos bausmės dydžiu ir prašo šioje dalyje nuosprendį pakeisti ir N. Š. skirti 75 parų arešto bausmę. Prokuroro nuomone, bausmės dydis yra nepakankamai individualizuotas kaltinamosios atžvilgiu, kad ją teisingai nubausti ir paveikti taip, kad pastaroji ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, be to, toks sprendimas prieštarauja ir teisingumo principui, kurio įgyvendinimo užtikrinimas taip pat yra viena iš BK 41 str. 2 d. 5 p. numatytų bausmės paskirčių. Nuteistajai parinkus švelniausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę ir paskyrus ženkliai mažesnį nei vidurkis jos dydį, ir įskaičius laikino sulaikymo ir suėmimo terminą bei tokiu būdu konstatuojant, kad bausmė yra atlikta, iš esmės nėra jokios valstybės reakcijos į padarytą pavojingiausią iš uždraustų veikų-nusikaltimą, todėl akivaizdu, kad jokie bausmės tikslai nebus pasiekti.

Skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo pažeista N. Š. teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Pažymėtina, kad tiek pagal Lietuvos teismų, tiek ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką asmens teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų, jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Kriterijai, kuriais remiantis vertinamas baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas, nustatyti EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai ir kt.); pareiškėjo (t.y. asmens, kuris skundžiasi proceso trukme, nagrinėjamoje byloje - šiame procese persekiojamo asmens) elgesys; institucijų veiksmai organizuojant procesą; proceso reikšmė pareiškėjui (taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir taikymo laikas, kt.). Tuo tarpu šioje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai nesivadovavo aukščiau nurodytais kriterijais, aiškiai neteisingai ir nepagrįstai interpretavo ikiteisminio tyrimo trukmę bei proceso trukmę iki nuosprendžio priėmimo, kaip pažeidžiančią Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., bei BPK 44 str. 5 d. nuostatas ir tokiu būdu sudarančias sąlygas nustatyti bausmę, ženkliai mažesnę nei bausmės vidurkis. EŽTT bylos, į kurias daroma nuoroda skundžiamajame nuosprendyje, negali būti laikomos analogu vertinant proceso trukmę šioje baudžiamojoje byloje, kadangi tiek byloje Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgement of 18 January 2011, tiek ir byloje Jakumas v. Lithuania, no.6924/02, judgement of 18 July 2006, procesas šių asmenų atžvilgiu truko gerokai ilgiau: P. K. atveju procesas iki galutinio pirmosios instancijos teismo sprendimo užtruko kone 10 (dešimt), o R. J. atveju procesas iki galutinio pirmosios instancijos teismo sprendimo užtruko kone 4 (keturis) metus.

Prokuroro teigimu, apylinkės teismas, formaliai konstatuodamas, kad nusikalstamos veikos, kuri pagal BK 11 str. nuostatas priskiriama nesunkiems nusikaltimams, tyrimas truko gana ilgai, nuo veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo virš trijų metų, ir tokiu būdu yra pažeista kaltinamosios N. Š. teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2010-10-07, tačiau iki 2011-12-06 buvo vykdomas slapta naudojant procesines prievartos priemones, o proceso veiksmai, atliekant kratas ir vykdant įtariamųjų, tame tarpe N. Š., sulaikymus buvo realizuoti ir realiai atlikti 2011-12-06. Be to, ikiteisminis tyrimas, iš kurio buvo atskirta byla N. Š. atžvilgiu, buvo itin sudėtingas ir didelės apimties, pranešimai apie įtarimą dėl įvairių korupcinio pobūdžio iš nusikalstamų veikų iš viso 52 nusikalstamos veikos epizoduose, buvo pateikti iš viso 30 (trisdešimčiai) asmenų. Tyrimo metu pačiai N. Š. buvo inkriminuoti trys atskiri nusikalstamos veikos epizodai, dėl dviejų iš jų tyrimas nutrauktas, tačiau viso ikiteisminio tyrimo apimtis buvo gerokai platesnė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, baudžiamojo proceso trukmė laikytina pagrįsta.

Šalies argumentai

N. Š. apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad apylinkės teismo priimtas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Jeigu nėra bent vieno privalomo konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymio, nėra ir nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Siekiant konstatuoti, kad N. Š. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 str.1 d. turėjo būti nustatyti visi būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai, o konkrečiau: veika, kuri pasireiškia pažadu tam tikram asmeniui už kyšį paveikti instituciją, įstaigą, organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie patenkintų kyšio davėjo interesus, dalykas - konkretus kyšis, duodamas būtent už pažadą pasinaudoti tikėtina įtaka, tiesioginė tyčia, kuri pasireiškia tuo, jog kaltinamas asmuo supranta, kad pasinaudodamas savo tikėtina įtaka, žada už kyšį paveikti tam tikrą instituciją, įstaigą, organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šis/šie patenkintų kyšio davėjo interesus, ir nori taip veikti. Kadangi tarpininko kyšininkavimas objektyviai pasireiškia aktyviais veiksmais - duodamu pažadu, tai norint asmenį pripažinti kaltu padarius BK 226 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, byloje esančių duomenų pagrindu, visų pirma, privalu nustatyti, koks konkretus asmens elgesys atitinka straipsnio dispozicijoje aprašytą veiką - pažado davimą. Šioje byloje apylinkės teismas nenustatė kaip konkrečiai pasireiškė nusikalstamas N. Š. elgesys, t. y. ką ir kam tiksliai ji buvo pažadėjusi, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai buvo padaryta, kokia įtaka N. Š. neva žadėjo pasinaudoti, ką planuota paveikti ir kokius tiksliai interesus siekta patenkinti. Teismas nusikalstamos veikos padarymą siejo išimtinai su kyšio priėmimu, o ne su pažadu pasinaudoti įtaka ir paveikti kitus asmenis kyšio davėjo interesams patenkinti. Akcentuotina, kad nei vienas iš liudytojų (nei P. L., nei K. M., nei G. G.) aiškiai ir konkrečiai nenurodė, kad N. Š. buvo pažadėjusi pasinaudoti turima įtaka ir paveikti atitinkamus asmenis. K. M. naudai ar kad tariamas kyšis jai neva perduotas būtent už tokį N. Š. pažadą, kurio turinys iki šiol neaiškus, kaip ir tai, kada ir kokiomis aplinkybėmis ši veika buvo realizuota. Teismas taip ir nenustatė už ką N. Š. neva buvo duodami pinigai: už greitesnį dokumentų įregistravimą ar už darbingumo lygio nustatymą K. M.. Remiantis liudytojo P. L. parodymais, kuriais nuosprendyje rėmėsi teismas, galima teigti, kad jis į N. Š. kreipėsi prašydamas, kad ši greičiau užregistruotų K. M. dokumentus, nors pastarojo nedarbingumo lygis buvo nustatytas dieną prieš tai, kas rodo, kad teismas, nesigilino į P. L. parodymus, jau net nekalbat apie tinkamą ir visapusišką jų įvertinimą, palyginimą su kitais byloje esančiais duomenimis bei tikrinimą, ar jie laikytini patikimais. Akcentuotina, kad nuo to, kokiu tikslu tariamai buvo duoti pinigai, priklauso N. Š. veiksmų kvalifikacija.

Skunde apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nepatikimais liudytojos G. G. parodymais, kadangi 2011-12-15 apklausos metu ji parodė, jog „matė, kad P. L. perdavė N. Š. pinigus, susuktus saujoje" (3 t., 97 psl.), nors iš 2011-05-26 vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad tuo metu G. G. kabinete apskritai nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys Nr.: 2K-194/2013, 2K-461/2011, 2K-179/2010, 2K-592/2010, 2K-285/2010 ir kt.). Teismas be jokio pagrindo „aukštesnę" įrodomąją vertę suteikė ikiteisminio tyrimo metu duotiems P. L. ir K. M. parodymams, skundžiamame nuosprendyje nepasisakė ir neanalizavo, kodėl būtent šie parodymai yra laikomi patikimais, o gauti teisminio nagrinėjimo metu - galimai šališki. Šioje baudžiamojoje byloje liudytojų P. L. ir K. M. procesinis specifiškumas lėmė tai, kad šie davė sau palankius parodymus nagrinėjant jų atžvilgiu išskirtas bylas ir taip užsitikrino, jog jiems nebus paskirta jokia kita bausmė, išskyrus baudą, bus išvengta nepageidaujamo viešumo ir pan., t.y. jie pasiekė savo tikslų, kurių siekė kaip įtariamieji.

Šalies argumentai

Skunde apeliantė taip pat nurodo, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė BPK 20 str. nuostatas, dėl ko pažeidė baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus įrodymams keliamus reikalavimus, kas sukliudė priimti visapusišką, teisėtą, pagrįstą bei teisingą nuosprendį. Neatkleista, kokie N. Š. veiksmai kokius nusikaltimo sudėties požymius atitinka, kokie duomenys patvirtina kiekvieno nusikaltimo sudėties požymio buvimą. Nenustatyta, kokiu tikslu N. Š. tariamai perduoti pinigai, neaišku, kas konkrečiai įrodo, kad perduota būtent 2400 litų suma. Nenustatyta ir tai, kada ir kokiomis aplinkybėmis K. M. perdavė pinigus P. L., kokia tiksliai pinigų suma buvo perduota. Nepašalinti prieštaravimai tarp P. L., K. M. skirtingu metu duotų parodymų, jie nesugretinti, nepatikrintas jų patikimumas, nepaneigta prielaida, kad paminėti asmenys sutiko su jiems inkriminuotomis veikomis siekdami išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Nepaneigti liudytojų teisme duoti N. Š. teisinantys parodymai, nepaaiškinta, kodėl teismas išskirtinai remiasi tik kaltinančiais duomenimis, o teisinančius atmeta. Nenustatytas būtinas nusikaltimo sudėties požymis - tiesioginė tyčia, neatskleistas jos turinys, nepaaiškinta, kokie duomenys įrodo, kad N. Š. veikė tiesiogine tyčia.

Skunde taip pat teigiama, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė BPK 305-307 str., rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principus (BPK 7 str.). Nors N. Š. inkriminuota veika pagal BK 226 str. 1 d. pasireiškia pažado pasinaudojant tikėtina įtaka už kyšį paveikti kitus asmenis davimu, nuosprendyje neaprašyta, kur, kada, kokiomis aplinkybėmis ir kam tiksliai tas pažadas buvo duotas, taip buvo pažeistas BPK 305 str. 1 d. 1 p. Liudytojų parodymai į nuosprendį perkelti visiškai jų neanalizuojant, netgi nepašalinus tarp jų esančių prieštaravimų, jau net nekalbant apie motyvuotą pagrindimą, kokias išvadas ir kodėl tie duomenys įrodo. Teismo padaryta deklaratyvi išvada, kad N. Š. veiksmai atitinka BK 226 str. 1 d., padaryta nepatikrinus byloje esančių duomenų, nepalyginus jų tarpusavyje, nepašalinus prieštaravimų, nesusiejus padarytos išvados su konkrečiais duomenimis ar nusikalstamos veikos sudėties požymiais, konkrečiais kaltininkės veiksmais ir t. t. Kas rodo, kad buvo padarytas BPK 305 str. 1 d. 2 p. pažeidimas. Nuosprendyje taip pat nenurodyta, kokias aplinkybes teismas laiko nustatytomis, kokie duomenys jas patvirtina, nepateikti veikos kvalifikavimo motyvai, taip pažeidžiant nuosprendžiui keliamus BPK 305 str. 1 d. 3 p. įtvirtintus reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad įvertinus tai, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiant G. G. N. Š. nebuvo sudarytos galimybės dalyvauti apklausoje ir užduoti liudytojai klausimus, teigtina, kad tokiu būdu buvo pažeista jos teisė į gynybą. Atitinkamai, ši teisė buvo pažeista ir tuomet, kai Kauno apylinkės teismo 2013-12-06 baudžiamuoju įsakymu P. L. buvo pripažintas kaltu konstatuojant, kad jo nurodytos aplinkybės, tiesiogiai susijusios su šia baudžiamąja byla, yra teisingos ir tokiu būdu netiesiogiai pripažįstant pačios N. Š. kaltę padarius jai inkriminuotą veiką. Akcentuotina, kad tarp N. Š. ir P. L. prieš priimant paminėtą Kauno apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą nebuvo atlikta jokia akistata, tad N. Š. neturėjo absoliučiai jokių galimybių apsiginti bei paneigti P. L. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, kurios buvo patvirtintos baudžiamuoju teismo įsakymu. Būtent juo skundžiamame nuosprendyje Kauno apylinkės teismas ir remiasi kaip turinčiu prejudicinę galią, kas tik dar kartą parodo, kad buvo grubiai suvaržyta N. Š. teisė į gynybą, kad buvo pažeisti lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai, o tuo pačiu ir teisė į teisingą teismą. Tas pats pasakytina ir kalbant apie Kauno apylinkės teismo 2013-09-26 nutartį, kuria patvirtintas Kauno apygardos prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą K. M. atžvilgiu ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Apeliantės nuomone visas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas, vyko itin šališkai, nepaisant baudžiamojo proceso įstatymo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Konstitucijos asmenims garantuojamų teisių bei laisvių, ignoruojant įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pareigūnams galimai piktnaudžiaujant turimais įgaliojimais, užimama tarnybine padėtimi bei ryšiais įvairiose teisėsaugos institucijose. Tai įrodo aplinkybės, jog atliekant kratą kabinete, iš pradžių nebuvo rasti pinigai, tačiau atėjus tyrėjai atsirado vokas su pinigais ir nors apeliantė teigė, kad tai ne jos vokas su pinigais, tyrėja surašė protokolą, kad vokas su pinigais buvo rastas pas nuteistąją N. Š., nors spinta tame kabinete naudojosi ne vienas darbuotojas. Nepagrįstai jai buvo taikoma ir kardomoji priemonė suėmimas, kaip psichologinė priemonė, siekiant ją paveikti, kad ji prisipažintu. Ji patyrė nuolatinį pareigūnų spaudimą. Nuo jos buvo slepiami nauji byloje atsirandantys duomenys.

Atsikirtime į N. Š. apeliacinį skundą prokuroras nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. N. Š. visiškai nepagrįstai teigia, kad neaišku, kuo konkrečiai pasireiškė nusikalstamas jos elgesys, t.y. ką ir kam ji buvo pažadėjusi, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai buvo padaryta, kokia įtaka N. Š. neva žadėjo pasinaudoti, ką planuota paveikti ir kokius tiksliai interesus siekta patenkinti. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad N. Š. nusikalstamas elgesys BK 226 str. 1 d. (redakcija iki 2011-07-05) prasme pasireiškė tuo, kad ji pasinaudodama savo tarnyba (duomenys neskelbtini) skyriuje ir pažintimis joje, dėl savo tikėtinos įtakos valstybės tarnautojams, atliekantiems netekto darbingumo lygio vertinimo procedūrą, būdama pažadėjusi juos paveikti, kad šie atitinkamai teisėtai veiktų- t.y. atliktų K. M. netekto darbingumo lygio vertinimą ir nustatytų jo (ilgesnį) terminą, iš P. L. priėmė 2400 litų dydžio kyšį. N. Š. kaltinta kaip tarpininkė kyšio pinigus priėmusi jau po to, kai buvo susitarusi su P. L. dėl savo tikros ar tariamos įtakos kompetentingiems valstybės tarnautojams ir tai akivaizdžiai įrodo, kad tuo metu, kai N. Š. kaltinama priėmusi kyšį, t.y. 2011-05-26, K. M. netekto darbingumo lygio vertinimas jau buvo atliktas, o netekto darbingumo lygio vertinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašytas 2011-05-25 (T 3 b. l. 24-29), nustatytas trejų metų netekto darbingumo lygio terminas, ir N. Š., į kurios tiesiogines funkcijas įėjo tokio pobūdžio dokumentų priėmimas, registracija, apskaita ir išdavimas, apie tai žinojo. Techninėmis priemonėmis užfiksuotas kyšio priėmimas šiuo atveju neginčijamai patvirtina N. Š. veiksmų tyčinį pobūdį, t.y. jos tiesioginę tyčią kyšio davėjo interesais veikti kaip tarpininkei ir norėjimą taip veikti. BK 226 str. 1 d. (redakcija iki 2011-07-05) nenustato imperatyvaus reikalavimo papirkėjui konkrečiai ir smulkiai suvokti kokiais tarpininko veiksmais bus ar gali būti siekiama jo interesų patenkinimo, pakanka bendro subjektyvaus suvokimo dėl paperkamojo asmens galimybės veikti papirkėjo interesais per kitus asmenis. Pažymėtina, kad ilgą laiką vykdant slaptą sekimą ir nustačius pakankamai daug analogiškų korupcinių nusikaltimų atvejų, nenustatyta, kad P. L. būtų pažinojęs ar galėjęs tiesiogiai bendrauti su (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus vedėju ar jo pavaduotoju, kurių pagalbos jam bei K. M. šiuo atveju reikėjo, tuo tarpu N. Š. jis žinojo, todėl aiškus motyvas kodėl siekė jos kaip tarpininkės pagalbos.

Nuteistosios apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apklausiant P. L. ikiteisminio tyrimo metu ir tų parodymų pagrindu priimant baudžiamąjį įsakymą, N. Š. neturėjo jokių galimybių paneigti P. L. nurodytas aplinkybes, užduoti jam klausimų, kas suvaržė jos teisę į gynybą bei rungtyniškumo ir teisingumo principus, pažymėtina, kad teismui P. L. atžvilgiu priimant baudžiamąjį įsakymą N. Š. kaltės klausimas nebuvo spręstas ir tai nėra kaip nors teisiškai įpareigojantis dokumentas šioje baudžiamojoje byloje, 2013-12-06 teismo baudžiamuoju įsakymu jokia N. Š. kaltė nei tiesiogiai nei netiesiogiai nebuvo pripažinta.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė tenkinti jo apeliacinį skundą ir atmesti nuteistosios apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios N. Š. ir prokuroro apeliaciniai skundai atmestini.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde nesutinka su N. Š. paskirta švelnia bausme ir prašo ją griežtinti. Tuo tarpu nuteistoji N. Š. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytas išvados dėl jos kaltės pagal BK 226 str. 1 d. (redakcija iki 2011-07-05) numatytą nusikaltimą. Apeliantės teigimu, teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus apylinkės teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir N. Š. pripažino kalta už nusikalstamos veikos padarymą bei skyrė teisingą bausmę.

Kolegija pažymi, kad BPK 20 str. nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apeliantės kaltės, nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistosios nurodytus argumentus dėl jos nekaltumo. Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvada, kad N. Š. padarė BK 226 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, pagrįsta.

BK 226 str. 1 d. (redakcija iki 2011-07-05) nustatyta, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už kyšį pažadėjo paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų. Kaip ir visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pakanka, kad būtų pasiūlyta, pažadėta, susitarta duoti kyšį, ar kad jis būtų perduotas, visiškai nesvarbu, kad asmuo, už kurio tikrą ar tariamą poveikį jam buvo duotas kyšis, toliau realiai ką nors paveiktų.

N. Š. pagal BK 226 str. 1 d. nuteista už tai, kad dirbdama (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus vyriausiosios specialistės pareigose, 2011-05-26, apie 13.58 val., būdama (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus vyresniosios specialistės G. G. darbo kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), veikdama kaip tarpininkė, iš P. L., veikusio bendrininkų grupėje kartu su K. M., už kyšį būdama pažadėjusi pasinaudoti savo tarnyba ir pažintimis bei tikėtina įtaka (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus kompetentingiems valstybės tarnautojams, tikslu juos paveikti, kad šie teisėtai veiktų dėl P. L. ir K. M. pageidaujamo darbingumo lygio vertinimo ir jo termino nustatymo K. M., tiesiogiai priėmė 2 400 litų dydžio kyšį. Taigi, nustatyta, kad N. Š. pažadėjo P. L. už 2400 litų kyšį paveikti (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus gydytojus dėl K. M. darbingumo lygio nustatymo. Veikos kvalifikavimui, kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, reikšmės neturi ar N. Š. perdavė kam nors paimtus pinigus ar ketino juos kam nors perduoti, pakanka, kad P. L. ir K. M. subjektyviai suvokė koks yra pinigų perdavimo tikslas, o N. Š. suvokė, koks yra pinigų priėmimo tikslas. Bylos duomenimis patvirtinta, kad N. Š., į kurios tiesiogines darbines funkcija įėjo dokumentų dėl darbingumo lygio nustatymo priėmimas, registracija, apskaita ir išdavimas, 2011-05-26 priimdama pinigus iš P. L., žinojo apie 2011-05-25 jau atliktą K. M. netekto darbingumo lygio vertinimą ir pasirašytą aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (t.3 b. l. 24-29). Visas šias aplinkybes pagrindžia liudytojų P. L., K. M., N. G., L. R. C. parodymai ir slapto sekimo vaizdo bei garso įrašas. Todėl atmestinas apeliantės skundo argumentas, kad neaišku kuo konkrečiai pasireiškė nusikalstamas N. Š. elgesys, kam ir ką ji buvo pažadėjusi, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai buvo padaryta, kokią įtaką N. Š. žadėjo pasinaudoti, ką paveikti ir kokius tiksliai interesus siekta patenkinti. Teisėjų kolegijos nuomone, teisiškai vertindamas bylos aplinkybes apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad N. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 str. 1 d.

Apeliantė skunde nurodo, kad nebuvo nustatytas būtinas BK 226 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymis – tiesioginė tyčia. Sutiktina, kad asmens veiką kvalifikuojant pagal BK 226 straipsnį, reikia nustatyti ir tai, kad toks asmuo veikė tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad jis neteisėtai, už kyšį, pažada kyšio davėjo interesais paveikti valstybės ar savivaldybės instituciją arba valstybės tarnautoją ir tai nori daryti. Šiuo atveju 2011-07-19 slapto sekimo protokolas ir vaizdo bei garso įrašas, kuriame užfiksuota kaip 2011-05-26, apie 12.59:00 val., į (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus vyr. specialistės G. G. kabinetą užeina P. L., paprašo G. G. pakviesti N. Š., sakydamas: ,,...pakviesk tu man N.. Aš pasiderėsiu su ja, dar du su puse bus“. N. Š. atėjus, kalbasi tarpusavyje, pokalbio metu 13:58:54 paduoda N. Š. pluoštą pinigų, pats įvardindamas: ,,čia du keturi“. N. Š. pinigus paima, apžiūri juos ir įsideda į rankoje laikytą segtuvą, sakydama: ,,na jau labai skystai tu duodi“ (3 t., b. l. 3-13), patvirtina N. Š. veiksmų tyčią, t.y. jos tiesioginę tyčią kyšio davėjo interesais veikti kaip tarpininkei ir norėjimą taip veikti. Pažymėtina, kad apie subjektyviųjų požymių, inter alia, tyčios buvimą asmens veikoje sprendžiama pagal veikos objektyviuosius požymius: veiksmų pobūdį, mastą, kryptingumą ir pan. N. Š. veiksmai, kurie pirmosios instancijos teismo buvo nustatyti remiantis slapto sekimo protokolu ir vaizdo bei garso įrašu, liudytojų parodymais ir kitais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina tai, kad N. Š. suvokė, jog ji neteisėtai, t. y. būdama už kyšį pažadėjusi pasinaudoti savo tarnyba ir pažintimis bei įtaka (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus kompetetingiems valstybės tarnautojams, tikslu juos paveikti, kad šie teisėtai veiktų dėl P. L. ir K. M. pageidaujama darbingumo lygio vertinimo ir jo termino nustatymo K. M., tiesiogiai priėmė 2400 litų kyšį.

Atmestinas ir apeliantės skundo argumentas, kad kyšis N. Š. galėjo būti perduotas už jos pačios teisėtą veikimą, t.y. greitesnį dokumentų užregistravimą, nors apylinkės teismas šių aplinkybių net nesiaiškino. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad BK 226 str. 1 d. dispozicija nenumato reikalavimo papirkėjui konkrečiai ir smulkiai suvokti kokiais tarpininko veiksmais bus ar gali būti siekiama jo interesų patenkinimo, pakanka bendro subjektyvaus suvokimo dėl paperkamo asmens galimybės veikti papirkėjo interesais per kitus asmenis.

Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad apylinkės teismas be jokio pagrindo „aukštesnę" įrodomąją vertę suteikė ikiteisminio tyrimo metu duotiems liudytojo P. L. ir K. M. parodymams, nepašalino prieštaravimų tarp minėtų liudytojų skirtingu metu duotų parodymų, jų nesugretino, nepaneigė prielaidos, kad minėti asmenys sutiko su jiems inkriminuotomis veikomis siekdami išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Kaip matyt iš skundžiamo nuosprendžio apklaustas teismo posėdyje liudytojas P. L. parodė, kad pažįstą N. Š. daug metų, jo pacientui K. M. paprašius padėti greičiau užsiregistruoti dėl darbingumo lygio nustatymo, nuvyko į (duomenys neskelbtini) teritorinį skyrių ir paprašė pakviesti N. Š., kuri dirbo registratūroje. Peržiūrėjęs teismo posėdyje slapto sekimo vaizdo medžiagą P. L. pažino save, matė kaip skaičiavo pinigus, nurodė, kad dėl šio kyšio davimo yra nuteistas 2013-12-06 Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, savo kaltę pripažino. Liudytojas K. M. apklaustas teismo posėdyje nurodė, kad dėl sveikatos problemų negali atsiminti ir tiksliai nurodyti įvykio aplinkybių, tačiau patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas dalyvaujant jo gynėjui, su apklausos protokolu susipažino, jam neprieštaravo, todėl apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi liudytojo K. M. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kad P. L. jam pasakė kiek duoti pinigų, kad būtų sutvarkyti greičiau reikalai dėl jo nedarbingumo nustatymo. Kaip pagrįstai nurodė, apylinkės teismas tai patvirtino, kad tarp P. L. ir K. M. buvo susitarimas už kyšį sutvarkyti greičiau darbingumo lygio nustatymą. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesuabejojo šių liudytojų parodymais, kurie dėl esminių įvykio aplinkybių sutapo, be to, liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą tiek duodami parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisiamajame posėdyje. Byloje nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog P. L. ar K. M. yra suinteresuoti bylos baigtimi ir siekia nepagrįstai N. Š. apkaltinti nebūtos nusikalstamos veikos padarymu. Pažymėtina, kad 2013-12-06 Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu nustatyta, kad P. L. susitarė su K. M. papirkti (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus kompetentingus darbuotojus dėl pageidaujamo darbingumo lygio nustatymo K. M.. Iš pastarojo buvo paimta 2400 litų, kuriuos P. L. perdavė N. Š., kaip tarpininkei, už tai, kad ši pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimis bei tikėtina įtaka (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus kompetentingiems darbuotojams, juos galimai paveikė ir šie nustatė K. M. pageidaujamą nedarbingumo lygį.

Nors N. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde savo kaltę neigia ir laikosi versijos, jog P. L. jos neprašė jokių paslaugų, neprisimena, ką jis padavė jai G. G. kabinete, tačiau jokių pinigų jai P. L. neperdavė, neprisimena ar registravo K. M. dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad K. M. nedarbingumo lygis buvo nustatytas 2011-05-25, todėl 2011-05-26 ji niekaip negalėjo įtakoti gydytojų ar skyriaus vedėjos priimant sprendimą dėl darbingumo lygio nustatymo. Ši išteisintosios versija neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja byloje surinktiems ir teisiamajame posėdyje ištirtiems jos kaltę patvirtinantiems įrodymams – liudytojų P. L., K. M., N. G., L. R. C. parodymams, slapto sekimo vaizdo bei garso įrašams, slapto sekimo protokolui, kratos protokolui.

Atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas nesiaiškino kada konkrečiai P. L. susitarė su K. M. kartu papirkti (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus kompetentingus darbuotojus dėl darbingumo lygio nustatymo, kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad tai neturi esminės reikšmės N. Š. veikos kvalifikavimui, kadangi kaltinime yra aiškiai nurodyta, kad K. M. ir P. L. veikė bendrininkų grupe siekdami papirkti N. Š., o šių asmenų tarpusavio susitarimo laikas ir kitos aplinkybės yra jų atžvilgiu vykusių baudžiamųjų procesų nagrinėjimo dalykas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Apeliantė teismo nešališkumą iš esmės sieja su jai nepalankiu į rodymų vertinimu, nuosprendžio grindimu prielaidomis, nepašalintais prieštaravimais. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad apeliantė kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, vertina ir interpretuoja byloje esančius duomenis, nesudaro pagrindo bylą išnagrinėjusį pirmosios instancijos teismą laikyti šališku, kadangi nepalankaus nuteistajai sprendimo priėmimas nėra pagrindas konstatuoti teismą pažeidus nešališkumo reikalavimą. Be to, nuteistoji apylinkės teismo posėdžio metu galėjo reikšti nušalinimus teismui, tačiau tai nebuvo daroma. Jokių kitų duomenų, kurie leistų pagrįstai suabejoti teismo nešališkumu, apeliantė skunde nenurodė, tokių duomenų nenustatė ir aukštesnysis teismas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo nuosprendyje aprašytos šios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės atitinka ir sudaro visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 226 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Taigi baudžiamasis įstatymas dėl tarpininko kyšininkavimo N. Š. pritaikytas tinkamai.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su apylinkės teismo nuteistajai N. Š. paskirta bausme, mano, kad teismas pažeidė BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo principus ir paskyrė aiškiai per švelnią bausmę. Prokuroro nuomone bausmė, skirta N. Š. nėra tinkamai individualizuota ir prieštarauja teisingumo principui. Pažymėtina, kad apylinkės teismas nepagrįstai pripažino, jog dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės buvo pažeista N. Š. teisė trumpiausią bylos procesą, ir nepagrįstai nustatė bausmė dydį mažesnį už vidurkį.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais prokuroro argumentais. Vertinant N. Š. už jos nusikalstamą veiką paskirtą bausmę, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas parinko tinkamos rūšies ir dydžio bausmę, kuri neprieštarauja BK 54 ir 41 straipsnių nuostatoms.

Pažymėtina, kad vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, bausmė skiriama pagal baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 str. 1 d.). Be to, teismas, skirdamas bausmę, privalo įvertinti visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, kurios turi vienodą teisinę reikšmę. Ne mažiau svarbu, paskiriant bausmę kaltininkui, yra ir teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d. 5 p.), kuris neatskiriamas nuo konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimo. Pagal teismų praktiką tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių. Teisinga bausmė paskiriama kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokuroro argumentu, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajai N. Š., nepagrįstai konstatavo, jog nepagrįstai ilgai užsitęsė bylos procesas ir įvertino tai, kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 2 str., 44 str. 5 d. pažeidimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ikiteisminio tyrimo trukmę, netinkamai pritaikė teismų praktikoje suformuotus proceso trukmės vertinimo kriterijus. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti, kad procesas nagrinėjamoje byloje truko nepateisinamai ilgą laiką. Kaip matyti iš bylos medžiagos bylos procesas nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki procesinio sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme truko ketverius metus, o toks terminas pagal teismų praktiką savaime nėra laikomas labai ilgu. Tik daugiau kaip aštuonerių metų bylos procesas iki priimant nuosprendį objektyviai yra per ilga proceso trukmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009). Pastebėtina, kad N. Š. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas tik 2013-12-16,galutinis įtarimas jai pareikštas 2013-08-14. Iki tol vykęs ikiteisminis tyrimas buvo didelės apimties, pranešimai apie įtarimą įteikti 30 asmenų, buvo tiriamos 52 nusikalstamos veikos epizodai, N. Š. įtarimai buvo pareikšti dėl 3 epizodų, dėl dviejų ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti. Vertindama bylos proceso trukmę, teisėjų kolegija nepagrįstų delsimų nenustatė. Tačiau, teisėjų kolegija, pažymi, kad nors ir pripažinus, jog apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo pažeista nuteistosios teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai nedaro įtakos paskirtos bausmės dydžiui.

Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį (nesunkus nusikaltimas), nuteistosios asmenybę (teisiama pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, teigiami charakterizuojama darbdavio, turi du vaikus, iš kurių vienas nepilnametis, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, nėra duomenų apie naujus pradėtus ikiteisminius tyrimus), atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir tinkamai paskyrė bausmę, kuri neprieštarauja teisingumo principui ir padės paveikti nuteistąją taip, kad pastaroji ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl griežtinti N. Š. paskirtos bausmės nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Taigi, apygardos teismas su kitais pirmosios instancijos teismo motyvais ir padarytomis išvadomis taip pat sutinka, todėl jų nekartoja ir detaliau neanalizuoja.

Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, bausmė N. Š. individualizuota tinkamai ir paskirta nepažeidžiant BK 54 str. nurodytų aplinkybių, todėl įstatyminio pagrindo nuosprendį keisti ar naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliaciniai skundai atmetami.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba apeliacinės instancijos teismui pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajai N. Š. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pažymos matyti, kad N. Š. paskirtas gynėjas advokatas Vytautas Gineika ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 57,90 Eur. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų valstybės paskirtas gynėjas nė viename teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme nedalyvavo ir jokių gynybos veiksmų neatliko, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistąją gynė advokatas Egidijus Blažys, su kuriuo nuteistoji sudarė susitarimą. Esant tokioms aplinkybėms Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodytos išlaidos nepripažįstamos proceso išlaidoms ir iš nuteistosios N. Š. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

Nuteistosios N. Š. ir Kauno paygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Audriaus Meilučio apeliacinius skundus atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu nuteistajai N. Š. netenkinti.

Kolegijos pirmininkas Algirdas RemeikaTeisėjai Jūratė JakubonienėOlegas Šibkovas