Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. O., atsakovės N. R. atskiruosius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų R. O. ir K. R. ieškinį atsakovei N. R. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, turto padalijimo, atsakovės N. R. priešieškinį ieškovui R. O. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, turto padalijimo, išvadą duodančios institucijos: Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovų R. O. ir K. R. ieškinį atsakovei N. R. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, turto padalijimo, atsakovės N. R. priešieškinį ieškovui R. O. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, turto padalijimo.

Ieškovas R. O. pateikė teismui prašymą panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį, kuria iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatyta laikina nepilnamečio vaiko A. R., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta su atsakove N. R., ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatyti laikiną sūnaus A. R. gyvenamąją vietą su ieškovu R. O. Ieškovas R. O. prašymą grindė 2017 m sausio 12 d. pradėtu ikiteisminiu tyrimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį. Ieškovas R. O. teigė, kad smurto požymius ant vaiko kūno jis pastebėjęs 2017 m. sausio 11 d., vaikas jam nurodęs, jog prieš jį smurtavo atsakovė N. R.

Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 2 d. nutartimi atmetė ieškovo R. O. prašymą dėl nepilnamečio A. R. gyvenamosios vietos pakeitimo, nustatė ieškovo R. O. ir atsakovės N. R. bendravimo su vaiku tvarką: 1. R. O. nepilnametį sūnų A. R. kiekvieną pirmadienį pristato į ugdymo įstaigą; 2. N. R. kiekvieną pirmadienį nepilnametį sūnų A. R. pasiima iš ugdymo įstaigos ne anksčiau nei 16.30 val. ir pristato į ugdymo įstaigą kiekvieną antradienį iki 8.30 val.; 3. R. O. nepilnametį sūnų A. R. kiekvieną antradienį pasiima iš ugdymo įstaigos ne anksčiau nei 16.30 val. ir pristato į ugdymo įstaigą kiekvieną trečiadienį iki 8.30 val.; 4. N. R. kiekvieną trečiadienį nepilnametį sūnų A. R. pasiima iš ugdymo įstaigos ne anksčiau nei 16.30 val. ir pristato į ugdymo įstaigą kiekvieną ketvirtadienį iki 8.30 val.; 5. R. O. nepilnametį sūnų A. R. kiekvieną ketvirtadienį pasiima iš ugdymo įstaigos ne anksčiau nei 16.30 val. ir pristato į ugdymo įstaigą kiekvieną penktadienį iki 8.30 val.; 6. N. R. kiekvieną penktadienį nepilnametį sūnų A. R. pasiima iš ugdymo įstaigos ne anksčiau nei 15.30 val. ir perduoda vaiką R. O. penktadienį iki 20.00 val. jo gyvenamojoje vietoje; 7. Pirmą ir trečią mėnesio savaitgalį nuo penktadienio 20.00 val. R. O. praleidžia laiką su nepilnamečiu vaiku A. R. ir nepilnametį pristato į ugdymo įstaigą pirmadienį ne vėliau kaip iki 8.30 val.; 8. Antrą ir ketvirtą mėnesio savaitgalį nuo penktadienio 20.00 val. N. R. praleidžia laiką su nepilnamečiu vaiku A. R. ir nepilnametį vaiką perduoda R. O. sekmadienį iki 20.00 val. R. O. gyvenamojoje vietoje; 9. Ligos atveju, esant medicininiams dokumentams iš vaiką prižiūrinčios gydytojos, ir A. R. nelankant ugdymo įstaigos, bendravimas su mažamečiu vaiku nustatomas po lygiai, t. y. nuo nutarties priėmimo dienos, pirmo vaiko susirgimo metu mažametis gyvena su ieškovu R. O., antro susirgimo metu su atsakove N. R.; šalys įpareigojamos viena kitą informuoti apie vaiko ligą SMS žinute iš karto po to, kai apsilanko gydymo įstaigoje; 10. Pavesti institucijų, duodančių išvadas byloje, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui bendradarbiauti su šalimis, stebėti teismo priimtos nutarties vykdymą, bendradarbiaujant su mažamečio A. R. lankomos ugdymo įstaigos lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) administracija.

Teismas nurodė, kad, bylą nagrinėjant teismo posėdyje, atsakovė teismui pateikė pareiškimo kopiją, registruotą Kauno apskrities VPK, kuriuo prašo pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovo R. O. atžvilgiu dėl galimos nusikalstamos veikos – fizinio smurto prieš mažametį A. R. panaudojimo. Teismas padarė išvadą, kad, tarp šalių kilus principiniam ginčui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, šalys, norėdamos joms palankaus teismo sprendimo, imsis bet kokių priemonių šiam tikslui pasiekti. Teismas, posėdyje išklausęs šalių paaiškinimus, susipažinęs su šalių pateiktais rašytiniais įrodymais, ikiteisminio tyrimo medžiaga, specialisto išvada, kurioje užfiksuoti mažamečio vaiko sužalojimai, eksperto apklausos protokolu, pateiktais šalių vaizdo įrašais, konstatavo, kad šioje situacijoje vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas taikant laikinąsias apsaugos priemones nėra tinkamas tarp šalių kilusio konflikto sprendimo būdas. Teismas sprendė, kad, nesant priimtų galutinių procesinių sprendimų dėl atsakovės atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo, neturint duomenų apie ieškovo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą ar priimtą kitą procesinį sprendimą, nėra pagrindo šioje bylos stadijoje keisti vaiko gyvenamąją vietą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal atsakovės N. R. pareiškimą, vėl turėtų būti sprendžiamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas. Teismas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nustatė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tirdami galimą mažamečio sužalojimo faktą, pagal turimus duomenis neskyrė atsakovei kardomosios priemonės – įpareigojimo smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu, ar įpareigojimo smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams neskyrus atsakovei kardomosios priemonės, draudžiančios matytis ir bendrauti su vaiku, teismas sprendė nesant pagrindo manyti, jog vaikui yra nesaugu bendrauti su motina. Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje teismo, Vaiko teisių apsaugos tarnybų ir abiejų tėvų tikslas turi būti vienas – užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, užkirsti kelią bet kokiems šalių piktnaudžiavimams, kurie gali pakenkti mažamečio interesui augti saugioje aplinkoje. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo metu nėra pakankamai priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, todėl teismas, nekeisdamas laikinos vaiko gyvenamosios vietos, nustatė maksimalią abiejų tėvų bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais yra vienodas.

Atskiruoju skundu ieškovas R. O. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir patenkinti jo prašymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Nepagrįsta išvada, kad, tarp šalių kilus principiniam ginčui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, šalys, norėdamos joms palankaus teismo sprendimo, imsis bet kokių priemonių šiam tikslui pasiekti. Nors atsakovė ribojo ieškovo, kaip tėvo, teisę maksimaliai bendrauti su vaiku, nebendradarbiavo, ieškovui pareiškus reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo, jis nesiėmė veiksmų, siekdamas bet kokiomis priemonėmis nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo. Skundžiama nutartimi atmestas prašymas buvo paduotas tik po to, kai ant vaiko kūno buvo rasti nauji sužalojimai ir sūnus paaiškino, kad jį su dirželiu mušė mama. Šalių sūnaus kalba pagal jo amžių nėra išvystyta, tačiau sūnus trumpais sakiniais, gestais, vaizdu moka paaiškinti vienas ar kitas aplinkybes. Ieškovas vaiko sužalojimus pamatė atsitiktinai. Nors ant vaiko kūno buvo sužalojimai, atsakovė neinformavo ieškovo apie jų atsiradimo kilmę. Ieškovui žinant atsakovės buvusį elgesį su jos vaikais iš ankstesnių santuokų, jos elgesį su mažamečiu vaiku, buvo visiškai tikėtina, kad vaiko atžvilgiu galimai buvo naudotas smurtas. Ieškovas kreipėsi į teisėsaugą, kad ši aplinkybė būtų ištirta. Ieškovas, gindamas vaiko interesus, negalėjo kitaip pasielgti, juo labiau, kad ir Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius tyrimo laikotarpiu nurodė ieškovui pasirūpinti saugia vaiko gyvenamąja vieta. Ieškovas nesiekė apriboti atsakovės bendravimo su vaiku, tačiau siekė vaikui saugios aplinkos tyrimo laikotarpiu, aiškinantis, ar vaikas patyrė smurtą atsakovės namuose. Net tuo atveju, jeigu nepasitvirtintų, jog buvo naudotas smurtas vaiko atžvilgiu, ieškovas pateikė pakankamai duomenų, kad atsakovės namuose vaikui nėra saugu. Siekiant užtikrinti vaiko teises ir teisėtus interesus, tai yra savarankiškas pagrindas tenkinti ieškovo prašymą, kadangi per laikotarpį, kai ieškovas gyvena skyrium nuo ieškovės ir vaiko, šie sužalojimai ant vaiko kūno yra ketvirti (dėl pirmojo sužalojimo pradėti ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta, dėl kitų ieškovas į teisėsaugą nesikreipė, nes sūnus paaiškino, kad užsigavo pats). Nurodytos aplinkybės leidžia manyti, kad atsakovės namuose su vaiku neužsiimama, jis nėra tinkamai prižiūrimas, todėl susižaloja.

5.2. Netenkinus ieškovo prašymo, negintas viešas interesas – mažamečio vaiko teisės. 2017 m. sausio 16 d. atsakovės atžvilgiu priimtas nutarimas paskirti jai kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, kuriame nurodoma, kad jai draudžiama lankytis ieškovo gyvenamojoje vietoje, kur, pradėjus ikiteisminį tyrimą, kartu su ieškovu apsigyveno vaikas, kuris ieškovui buvo perduotas, siekiant užtikrinti vaikui saugią gyvenamąją vietą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo žinoma, kad Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė ieškovui nedelsiant kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Kadangi tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje byloje šis klausimas sprendžiamas teisme, ikiteisminio tyrimo pareigūnai pareigą pasirūpinti vaiko saugumu perkėlė ieškovui. Teismas nepagrįstai šioje bylos nagrinėjimo stadijoje ėmėsi vertinti įrodymų baudžiamojoje byloje pakankamumo klausimą, nes tereikėjo iki tyrimo pabaigos sudaryti saugias sąlygas vaikui, tuo pačiu neatimant vaiko motinai teisės bendrauti su vaiku, taip užtikrinant vaiko interesus. Teismas pateiktus duomenis vertino paviršutiniškai, neįsigilinęs į jų turinį. Ieškovas sužalojimus ant vaiko pastebėjo atsitiktinai, iki tol jis su vaiku pagal nustatytą tvarką nesimatė savaitę, atsakovei teigiant, kad vaikas serga, nors jis buvo visiškai sveikas. Nurodyta aplinkybė sustiprino įtarimus dėl smurto vaiko atžvilgiu naudojimo atsakovės namuose. Tai, kad vaikas atsakovės namuose nesijaučia gerai, rodo ir kiti ieškovo užfiksuoti duomenys.

5.3. Teismo nustatyta tėvo ir motinos bendravimo su vaiku tvarka yra dviprasmiška ir nelogiška, nepašalinanti ginčo tarp šalių. Teismas nurodė, kad nustato vienodą bendravimo laiką abiem tėvams, tačiau atsakovė darbo dienomis su vaiku bendrauja tris dienas per savaitę (pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį), t. y. daugiau nei ieškovas. Nelogiškas teismo sprendimas nustatyti, kad pirmą ir trečią mėnesio savaitgalį su vaiku bendrauja ieškovas, o antrą ir ketvirtą – atsakovė, kadangi yra mėnesių, turinčių penkis savaitgalius. Nelogiškas ir teismo nutartimi nustatytos tvarkos 6 punktas, kuriame nurodyta, kad kiekvieną penktadienį atsakovė sūnų paima iš darželio ir jį grąžinta ieškovui iki 20 val. jo gyvenamojoje vietoje. Tokia tvarka teismo nutartimi yra nustatyta kiekvieną penktadienį, t. y. net ir tą, kuomet teismo nutartimi nustatyta atsakovės teisė bendrauti su vaiku savaitgalį (8 punktas). Taip pat teismas nepagrįstai nustatė, kad vaikas iš darželio negali būti paimtas anksčiau kaip 16.30 val., o penktadieniais – 15.30 val. Šis draudimas užkerta kelią tėvui anksčiau baigus darbą, pasiimti vaiką iš darželio anksčiau ir atitinkamai anksčiau grįžti į namus. Neteisėtas teismo sprendimas nutartį nusiųsti lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) administracijai, iš dalies jiems perkeliant pareigą vykdyti teismo priimtą nutartį, nors ši įstaiga neturi tokios pareigos ir pagal savo funkcijas to negali daryti. Esant tarp šalių ginčui, teismas turi priimti tokį sprendimą, kuris būtų aiškus šalims, taip pat jis būtų aiškus jį vykdant priverstine tvarka, jeigu šalys pažeidinėtų teismo nutartį. Net tuo atveju, jeigu ieškovo skundas būtų netenkintas, bendravimo su vaiku tvarka turi būti pakeista: 1) bendravimo tvarka savaitgaliais turi būti nustatyta nurodant, kad kiekvienas iš tėvų su vaiku bendrauja kas antrą savaitgalį; 2) vaiko ir tėvų bendravimas penktadieniais turi būti diferencijuojamas, atsižvelgiant į tai, kam priklauso bendravimas tą savaitgalį, t. y. jeigu savaitgalis priklauso tėvui, tai penktadienį su vaiku bendrauja motina, ir atvirkščiai; 3) iš bendravimo tvarkos turi būti pašalintas draudimas tėvo bendravimo laiku tėvui vaiką iš lavinimo įstaigos paimti ne anksčiau nei 16.30 val. (pirmadienį–ketvirtadienį) ar 15.30 val. (penktadienį).

Atskiruoju skundu atsakovė N. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties dalį, kuria nustatyta R. O. ir N. R. bendravimo su vaiku tvarka, nepanaikinus nurodytos Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties dalies, ją pakeisti, nustatant tokią R. O. ir N. R. bendravimo su vaiku tvarką: R. O. nepilnametį sūnų A. R. kiekvieną pirmadienį pasiima iš ugdymo įstaigos ne anksčiau nei 16.30 val. ir pristato į ugdymo įstaigą kiekvieną antradienį iki 8.30 val.; N. R. kiekvieną antradienį nepilnametį sūnų A. R. pasiima iš ugdymo įstaigos ne anksčiau nei 16.30 val. ir pristato į ugdymo įstaigą kiekvieną trečiadienį iki 8.30 val.; R. O. nepilnametį sūnų A. R. kiekvieną trečiadienį pasiima iš ugdymo įstaigos ne anksčiau nei 16.30 val. ir pristato į ugdymo įstaigą kiekvieną ketvirtadienį iki 8.30 val.; N. R. kiekvieną ketvirtadienį nepilnametį sūnų A. R. pasiima iš ugdymo įstaigos ne anksčiau nei 16.30 val. ir pristato į ugdymo įstaigą kiekvieną penktadienį iki 8.30 val.; Pirmą ir trečią mėnesio savaitgalį nuo penktadienio ne anksčiau nei 16:00 val. R. O. praleidžia laiką su nepilnamečiu vaiku A. R. ir nepilnametį pristato į ugdymo įstaigą pirmadienį ne vėliau kaip iki 8.30 val.; Antrą ir ketvirtą mėnesio savaitgalį nuo penktadienio ne anksčiau nei 16.00 val. N. R. praleidžia laiką su nepilnamečiu vaiku A. R. ir nepilnametį pristato į ugdymo įstaigą pirmadienį ne vėliau kaip iki 8.30 val.; Ligos atveju, esant medicininiams dokumentams iš vaiką prižiūrinčios gydytojos, ir A. R. nelankant ugdymo įstaigos, bendravimas su mažamečiu vaiku nustatomas po lygiai, t. y. nuo nutarties priėmimo dienos, pirmo vaiko susirgimo metu mažametis gyvena su ieškovu R. O., antro susirgimo metu su atsakove N. R.; šalys įpareigojamos viena kitą informuoti apie vaiko ligą SMS žinute iš karto po to, kai apsilanko gydymo įstaigoje; Pavesti institucijų, duodančių išvadas byloje, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui bendradarbiauti su šalimis, stebėti teismo priimtos nutarties vykdymą, bendradarbiaujant su mažamečio A. R. lankomos ugdymo įstaigos lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) administracija. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad byloje jau yra galiojanti, nenuginčyta, nepanaikinta bendravimo su vaiku tvarka, patvirtinta Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi. Teismo posėdyje ieškovas atsisakė prašymo pakeisti 2016 m. balandžio 27 d. nutartį, palaikė tik prašymą dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu. Klausimas dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos yra išspręstas, 2016 m. balandžio 27 d. nutartis ieškovo nebuvo skųsta atskiruoju skundu, t. y. ši nutartis ieškovą tenkino. Esant galiojančiai ir nepanaikintai 2016 m. balandžio 27 d. nutarčiai, nutarties dalis dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo naikintina. Atsakovė derino savo darbo krūvį (duomenys neskelbtini), atsižvelgdama į 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi nustatytą bendravimo su vaiku tvarką. Atsakovei yra objektyviai neįmanoma be trečiųjų asmenų pagalbos vykdyti ginčijamos bendravimo su vaiku tvarkos punktą, kuriame ji yra įpareigota kiekvieną trečiadienį pasiimti nepilnametį vaiką iš darželio, nes trečiadieniais atsakovė iki 17.45 val. dėsto paskaitas (duomenys neskelbtini). Teismas ginčijamą bendravimo su vaiku tvarką nustatė vadovaudamasis ieškovo 2017 m. sausio 16 d. prašymo pagrindu, kurio įrodinėjimo dalykas nesusijęs su naujos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymu ir/ar pakeitimu. Be to, pagal ginčijamą bendravimo su vaiku tvarką motinai skiriamas laikas yra trumpesnis nei tėvui skiriamas laikas, o tai neatitinka lygybės principo.

Atsakovė N. R. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti ieškovo R. O. atskirąjį skundą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad, ieškovui neskundus Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d nutarties, kuria išspręstas bendravimo su nepilnamečiu vaiku būdas, laikas ir kitos sąlygos, ieškovo argumentai dėl bendravimo su vaiku tvarkos yra nepagrįsti, išeina už ginčijamos nutarties ir atskirųjų skundų nagrinėjimo ribų. 2017 m. vasario 10 d. nutartimi yra nustatytas maksimalus kiekvienos iš šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku laikas. Ieškovo elgesys yra priešingas vaiko interesams, pradedant nuo vaiko kilmės išviešinimo, baigiant nuolatiniu, sistemingu, dirbtinu motinos atstūmimo sindromo kūrimu nepilnamečio vaiko atžvilgiu, kuris šiame amžiaus tarpsnyje yra jautrus emocijoms, paveikiamas emocinės įtaigos. Ieškovas nesirūpina vaiko psichologine ramybe ir gera savijauta, stengiasi kurti sau palankius įrodymus (tai įrodo gausios SMS žinutės, filmavimai ir t. t.). Jis kaskart, net ir girdint atsakovei, prieš trečiuosius asmenis šmeižia atsakovę vaiko akyse, nuteikinėja vaiką prieš atsakovę, vadina ją surogatine motina. Ieškovas pareiškime policijai melagingai teigia, kad atsakovė tariamai 2017 m. sausio 10–12 dienomis smurtavo vaiko atžvilgiu, tai įrodinėja įbrėžimu ant vaiko pilvo. Ieškovo paaiškinimų pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. 2017 m. sausio 17 d. Kauno apylinkės teisme buvo vykdoma nepilnamečio vaiko apklausa teismo salėje dalyvaujant vaiko teisių apsaugos specialistams, psichologei, vaiko tėvui, teisininkams. Vaikas nepatvirtino, kad prieš jį buvo smurtauta. Ieškovo pateikti duomenys apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą kaip įrodymas, kol ikiteisminiame tyrime nėra priimtas procesinis sprendimas – nuosprendis – nėra pagrįstas pagrindas pakeisti nutartį, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų (įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio) apie atsakovės smurtavimą. Kadangi vaikas yra judrus, jis dažnai užsigauna žaisdamas. Būtent ieškovas savo veiksmais sukuria nesaugią aplinką. Po ieškovo išsikraustymo atsakovė namuose rado ieškovo paliktą jo šaunamąjį ginklą, kurį atsakovė įstatymų nustatyta tvarka pristatė atitinkamoms institucijoms. Dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas, vadovaujantis BK 253 straipsnio 1 dalimi. Atsakovei yra paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, tačiau bendrauti su sūnumi jai nėra uždrausta. Įpareigojimas nesiartinti prie (duomenys neskelbtini), yra suderinamas su 2017 m. vasario 10 d. nutartimi, nes vaikas perduodamas per ugdymo įstaigą. Ieškovas yra kariškis, jis turi būti pasiruošęs bet kada ir bet kuriuo paros metu skubos tvarka būti pakviestas ir išvykti į pratybas ar pan. Dėl to vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su jo motina labiau užtikrina vaiko interesus.

Kitų atsiliepimų į atskiruosius skundus negauta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų pateikimo

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Ieškovas su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – nutarimo skirti N. R. kardomąją priemonę kopiją, fotonuotraukas, o atsakovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą – komentarus dėl ieškovo pateiktų fotonuotraukų, atsakovės charakteristiką, pranešimo apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą kopiją. Šalys nepateikė prašymų priimti prie procesinių dokumentų pridėtų įrodymų, nemotyvavo jų priėmimo būtinumo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą (CPK 376 straipsnis), priima šalių su procesiniais dokumentais pateiktus naujus įrodymus, kadangi jie gali būti reikšmingi vertinant atskirųjų skundų argumentus ir skundžiamos nutarties pagrįstumą, išskyrus nutarimo skirti N. R. kardomąją priemonę kopiją, nes ji jau pateikta į bylą su atsakovės atsiliepimu į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, todėl nėra pagrindo jos pakartotinai priimti. Apeliacinės instancijos teismas vertina naujus įrodymus kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl ieškovo ir atsakovės atskirųjų skundų

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir nustatyta laikina šalių bendravimo su vaiku tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ši laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis neturėtų būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą, nes teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas taip pat tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Dėl to taikant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, todėl teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti.

Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 2 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, nustatė šalių bendravimo su vaiku tvarką. Šalys padavė atskiruosius skundus dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties – ieškovas prašo panaikinti visą nutartį, o atsakovė jos dalį dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

Šalims pateikus atskiruosius skundus dėl 2017 m. vasario 2 d. nutarties, Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 10 d. nutartimi su jais iš dalies sutiko, todėl panaikino Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties dalį dėl šalių bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, nustatė naują šalių bendravimo su vaiku tvarką.

CPK 334 straipsnyje 2 dalyje nustatyta, kad gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas: 1) sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų CPK 293 straipsnyje numatytais atvejais, rašytinio proceso tvarka per tris darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir šiuo klausimu priimtos nutarties patvirtintą kopiją išsiunčia byloje dalyvaujantiems asmenims; 2) nesutikdamas su atskiruoju skundu arba kai skundas paduotas dėl CPK 293 straipsnyje nurodytų nutarčių, nustatyta tvarka per tris darbo dienas nuo atskirųjų skundų dėl teismo nutarties ir atsiliepimų į atskiruosius skundus padavimo terminų pabaigos išsiunčia bylą su atskiruoju skundu ir atsiliepimais į atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK nuostatomis, reglamentuojančiomis pirmosios instancijos teismo veiksmus gavus atskirąjį skundą, proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, gavęs šalių atskiruosius skundus dėl 2017 m. vasario 2 d. nutarties, iš dalies su jais sutiko, ir pats panaikino skundžiamos nutarties dalį dėl šalių bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, nustatė naują šalių bendravimo su vaiku tvarką. Pirmosios instancijos teismui pačiam panaikinus 2017 m. vasario 2 d. nutarties dalį, kuria buvo nustatyta šalių bendravimo su vaiku tvarka, šios nutarties dalies apeliacinis vertinimas nebetenka teisinės prasmės, nes šio klausimo išsprendimas nesukels byloje dalyvaujantiems asmenims jokių naujų teisinių pasekmių. Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartis, kuria nustatyta nauja šalių bendravimo su vaiku tvarka, nėra šios bylos apeliacijos dalykas, todėl teismas jos pagrįstumo nevertina. Pažymėtina, kad šalys neskundė Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarties, taigi sutiko su ja nustatyta šalių bendravimo su vaiku tvarka. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovo ir atsakovės atskiraisiais skundais skundžiama Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties dalis, kuria nustatyta šalių bendravimo su vaiku tvarka, nebegali būti apeliacinio apskundimo objektu, todėl apeliacinis procesas pagal ieškovo ir atsakovės atskiruosius skundus dėl šios Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties dalies nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis) ir vertintinas tik Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties dalies, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Ieškovas nesutikimą su Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties dalimi, kuria atmestas jo prašymas dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, grindžia tuo, kad teismas netinkamai vertino ieškovo pateiktus duomenis dėl vaiko sužalojimų, negynė viešojo intereso. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovo atskirojo skundo argumentais ir sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 2 d. nutartimi pagrįstai netenkino ieškovo prašymo dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, nustatant ją su ieškovu.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo atskirojo skundo argumentu, kad šalių nepilnamečio sūnaus laikina gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su juo, nes atsakovė netinkamai elgiasi su vaiku, kelia grėsmę jo interesams. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad byloje esantys duomenys šių ieškovo teiginių nepatvirtina, o ieškovo argumentai, kad atsakovės elgesys vaiko atžvilgiu yra netinkamas, nepagrįsti objektyviais įrodymais, todėl jie negali būti vertinami kaip įrodantys būtinybę nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas prašymą dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo grindė 2017 m. sausio 12 d. pradėtu ikiteisminiu tyrimu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Ikiteisminis tyrimas yra pradėtas ieškovo pareiškimo pagrindu. Šiuo metu byloje nėra duomenų, kad ieškovo nurodyti sužalojimai ant vaiko kūno buvo padaryti atsakovės, ji vaiką sužalojo tyčia, to sąmoningai siekė. Pažymėtina, kad ir pats ieškovas neteigia, kad vaiką sužalojo būtent atsakovė (ieškovas, pasakodamas aplinkybes apie vaiko sužalojimus, vartoja žodžių junginius „visiškai tikėtina“, „galimai naudotas smurtas“). Aplinkybė, kad ieškovo pareiškimo pagrindu atsakovės atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės netinkamo elgesio su šalių nepilnamečiu vaiku fakto, kadangi visos su tuo susijusios aplinkybės šiuo metu yra tik tiriamos, o surinktų įrodymų pakankamumas sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir įrodymų pakankamumas sprendžiant dėl asmens kaltės taikant baudžiamąją atsakomybę nėra lygiaverčiai. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, nesant priimtų galutinių procesinių sprendimų dėl atsakovės atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo, nėra pagrindo keisti vaiko gyvenamąją vietą. Ieškovas su atskiruoju skundu pateikė šalių nepilnamečio vaiko nuotraukas su užfiksuotais vaiko sužalojimais, tačiau byloje nėra duomenų, kad nuotraukose matomi sužalojimai buvo padaryti atsakovės. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė paaiškino sužalojimų atsiradimo aplinkybes, kuriomis teismas neturi pagrindo netikėti, kadangi juos paneigiančių duomenų byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai neskyrė atsakovei kardomosios priemonės, draudžiančios matytis ir bendrauti su vaiku, todėl nėra pagrindo spręsti, kad vaikui yra nesaugu bendrauti su motina. Ieškovas atskirajame skunde teigia, kad aplinkybės dėl atsakovei paskirtos kardomosios priemonės įvertintos netinkamai, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiuo atskirojo skundo argumentu nesutinka. Atsakovei 2017 m. sausio 16 d. nutarimu buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuriame atsakovė įpareigota nepasišalinti iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), ir nesilankyti name, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovei neuždrausta bendrauti su šalių nepilnamečiu vaiku. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo apie draudimo atsakovei matytis ir bendrauti su vaiku nebuvimą. Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad atsakovė negali pasirūpinti šalių nepilnamečiu sūnumi arba tą daro netinkamai. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti ir ieškovo nurodyto viešo intereso pažeidimo, pirmosios instancijos teismui netenkinus ieškovo prašymo dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Ieškovo teigimu, šalių vaikas nuolat susižaloja dėl nepakankamos atsakovės priežiūros. Kaip minėta, byloje nėra duomenų (išskyrus atsakovės paaiškinimus), kokiomis aplinkybėmis kelis kartus susižalojo šalių nepilnametis vaikas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad tai įvyko dėl netinkamos vaiko priežiūros atsakovės namuose.

Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės, kitų byloje esančių dokumentų ir duomenų (taip pat ir atsakovės su atskiruoju skundu pateikta jos charakteristika, ieškovo nurodyti duomenys apie šalių vaiko reakcijas parvežant jį atsakovei, pranešimas apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą ieškovo atžvilgiu) įrodomoji vertė bus nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, todėl apeliacinės instancijos teismas detaliau dėl jų nepasisako. Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio, priešieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis ir nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, ją nustatant su ieškovu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartimi nustatytą šalių bendravimo su vaiku tvarką, šalys su vaiku bendrauja vienodai, t. y. vaikas praleidžia tiek pat laiko su ieškovu, kiek ir su atsakove. Ieškovas neginčijo šios pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos, taigi sutiko, kad tokia bendravimo su vaiku tvarka nedaro žalos vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, byloje esantis Kauno lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) 2017 m. kovo 30 d. pranešimas Nr. S-23 patvirtina, kad šalys vykdo Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartį dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo prašymo dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo tenkinimas (jeigu būtų pagrindas jį tenkinti) šiuo metu susiklosčiusios situacijos niekaip nepakeistų, nes Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartimi nustatyta šalių bendravimo su vaiku tvarka iš esmės reiškia, kad vaikas gyvena su kiekvienu iš tėvų po vienodą dienų skaičių, nepaisant to, su kuriuo iš tėvų nustatyta laikina vaiko gyvenamoji vieta.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, ieškovas atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas jo prašymas dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal ieškovo R. O. ir atsakovės N. R. atskiruosius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties dalies, kuria nustatyta ieškovo R. O. ir atsakovės N. R. bendravimo su vaiku tvarka.

Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškovo R. O. prašymas dėl nepilnamečio A. R. gyvenamosios vietos pakeitimo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.