- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-87-350/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-6-00036-2016-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Danutė Švitinienė, Evaldas Vanagas
- Kaltinamasis
- R. G.
- Advokatai
- Vaiva Savickienė
- Kategorijos
- 1.2.18.7.2Kvalifikuotas mokesčių nesumokėjimas (BK 219 str. 2 d.)
- 2.4.2.2Draudimas pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį labiau nei to prašoma prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skunduose (BPK 320 str. 4 d.)
- 2.4.6.5.2Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Evaldo Vanago,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Edgaro Baltrimavičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 219 straipsnio 2 dalį išteisintas nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
1. R. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas Žemės ūkio bendrovės „K.“, (duomenys neskelbtini), reg. Panevėžio r., V. sen., D. k., direktorius, pagal 2004-04-13 Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 str. „Mokesčių mokėtojo pareigos“ ir 81 str. „Mokestinės prievolės vykdymas“ reikalavimus turėdamas pareigą pateikti mokesčių deklaracijas bei nustatytu terminu sumokėti mokesčius, laikotarpiu nuo 2013-02-25 iki 2016-07-15, bendrovės vardu vyr. finansininkei D. R. pateikus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau VMI) ŽŪB „K.“:
- mėnesines pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijas už 2013 m. sausio-gegužės, rugpjūčio-spalio mėnesius; 2014 m. rugpjūčio-gruodžio mėnesius; 2015 m. sausio-birželio, rugpjūčio-gruodžio mėnesius ir 2016 m. sausio-birželio mėnesius;
- avansinio pelno mokesčio deklaracijas už 2013 m. I-III ketvirčius, 2014 m. IV-ą ketvirtį ir 2015 m. I-III ketvirčius;
- pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas už 2013 m. sausio-rugsėjo mėnesius; 2014 m. rugsėjo, lapkričio ir gruodžio mėnesius; 2015 m. sausio, kovo, rugpjūčio, rugsėjo ir lapkričio mėnesius, laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio – 64227,83 eurų mokesčių, tai yra 4644,60 eurų gyventojų pajamų mokesčio nuo gyventojo su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių A klasės pajamų; 1384,25 eurų gyventojų pajamų mokesčio nuo gyventojo su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusių A klasės pajamų (išskyrus turto pardavimo pajamas); 736,75 eurų pelno mokesčio avanso; 57 462,23 eurų pridėtinės vertės mokesčių, po to, kai VMI 2016-08-25 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) priminė jam apie pareigą sumokėti šiuos mokesčius per 20 dienų nuo priminimo gavimo dienos, t.y. iki 2016-09-19.
2. Skundžiamu nuosprendžiu R. G. buvo išteisintas nenustačius, kad jis padarė veiką turinčią nusikaltimo, numatyto BK 219 straipsnio 2 dalyje, požymių.
Žemesnės instancijos teismas
3. Apeliaciniu skundu Prokuroras skundžia Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 10 d. išteisinamąjį nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – R. G. pripažinti kaltu pagal BK 219 straipsnio 2 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimu 3 metams, bei, pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymą atidėti 3 metams ir skirti įpareigojimus.
Šalies argumentai
3.1 Prokuroras skunde cituoja skundžiamą nuosprendį, jame išdėstytus motyvus ir nurodo, kad R. G. išteisintas nepagrįstai.
3.2 Nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje akcentavo, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, jei veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju mokesčių mokėtojas iki nusikalstamos veikos padarymo buvo nemokus, bendrovė neturėjo pakankamai lėšų visai priskaičiuotų mokesčių sumai sumokėti, todėl R. G. pagal BK 219 straipsnį negali būti patrauktas atsakomybėn, nes jis neturėjo realios galimybės įvykdyti įstatymo numatytą pareigą - sumokėti mokesčius, ir dėl to jo veikoje nėra būtinojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 219 straipsnio 2 dalyje, požymio – kaltės – tiesioginės tyčios.
3.3 Prokuroras skunde pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ŽŪB „K." nemokumas nustatytas nebuvo. Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi specialisto pateiktais duomenimis apie tai, kad bendrovė per priminime nurodyta laikotarpį pagal savo finansinę būklę negalėjo pilna apimtimi įvykdyti priminime numatytų reikalavimų, neturėjo galimybės sumokėti priminime nurodytą visą mokesčių sumą. Tačiau, Prokuroro pastebėjimu, nei teisės teorijoje, nei teismų praktikoje tokia privaloma baudžiamosios atsakomybės kilimo pagal BK 219 straipsnį sąlyga - įmonės, įstaigos ar organizacijos pakankamos pinigų sumos, reikalingos sumokėti mokesčius pilna apimtimi, turėjimas, nėra įtvirtinta. Byloje yra duomenų (pvz. specialistės parodymai), kad mokesčių sumokėjimo laikotarpiu bendrovė turėjo lėšų sumokėti didelę dalį priskaičiuotų mokesčių, bet šia galimybe nepasinaudojo, o turėtus pinigus panaudojo įmonės veiklai, apyvartai, atsiskaitymams su kreditoriais, bet ne su valstybe.
3.4 Teismas akcentavo, kad R. G. dėjo visas pastangas, kad ŽŪB „K." veiktų ir funkcionuotų, nes jis iš savo asmeninių lėšų mokėjo už ŽŪB „K." prievoles, tris kartus kreipėsi į VMI prašydamas išdėstyti mokesčių mokėjimą dalimis, tačiau teismas neatsižvelgė, kad išteisintasis iš ŽŪB „K." buvo paėmęs ir negražinęs 500 000 eurų ilgalaikių paskolų, iš kurių jis neva savo lėšomis ir mokėjo už ŽŪB „K." prievoles. Būtent šios R. G. paskolintos bendrovės lėšos galėjo būti panaudotos mokesčių mokėjimui. Tokia situacija leidžia daryti išvadą, kad minimos paskolos R. G. buvo išduotos tyčia, sąmoningai siekiant imituoti sunkią bendrovės finansinę padėtį, parodant, kad bendrovė neturi galimybės mokėti mokesčių. Tokus teiginius patvirtina paties kaltinamojo parodymai teisme „ nes skolininkai būtų pasiėmę ir mes būtume žlugę ". Būtent tokiu būdu buvo tikimasi išvengti baudžiamosios atsakomybės už vengimą mokėti mokesčius, mokesčių nemokėjimą pateisinant pakankamos pinigų sumos mokesčiams sumokėti neturėjimu. Svarbu ir tai, kad kalinamasis R. G. nurodė, jog 2016-08-01 jis realiai turėjo jam kaip atskaitingam asmeniui išduotus 29 000 eurų, kurie taip pat galėjo būti panaudoti mokesčių sumokėjimui, tačiau to nepadarė.
3.5 Kad mokesčiai buvo nemokami sąmoningai, patvirtina ir bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusios D. R. parodymai apie tai, kad ji R. G. ne kartą priminusi apie pinigų trūkumą mokesčiams, tačiau pastarasis nurodydavo, kad pinigai reikalingi gamybai, o mokesčiai bus mokami jei liks laisvų pinigų, tačiau, atsiradus laisvų pinigų, pagal direktoriaus įsakymą buvo įforminamos paskolos jam asmeniškai.
3.6 Byloje esančiais duomenimis viena iš įmonės skolininkių A. P. atsiskaitė ne tiesiogiai su ŽŪB „K.“, o su kitais šios bendrovės kreditoriais – sumokėjo 1987,41 Eur UAB "Ž.", 1425,36 Eur UAB "E." (kurios vadovas taip pat yra R. G.). Jei minimos lėšos butų pervestos į ŽŪB „K.“ sąskaitą, jas buvo galima panaudoti bendrovės skoloms valstybės biudžetui padengti ir akivaizdu, kad taip buvo nedaroma tyčia.
3.7 Remiantis bylos duomenimis galima teigti, kad R. G. veikė tiesiogine tyčia - imdamas iš bendrovės ilgalaikes paskolas didelėmis sumomis, vykdydamas atsiskaitymus su tiekėjais skolų trišalio užskaitymo būdu, taip „apeinat" bendrovės sąskaitas bankuose ir bendrovės kasą, siekė konkretaus tikslo – imituoti sunkesnę nei yra iš tikrųjų bendrovės ekonominę ir finansinę padėtį ir tuo motyvuoti negalėjimą laiku sumokėti priklausančius mokesčius valstybei pilna apimtimi ir tokiu būdu siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės už vengimą mokėti mokesčius. Visi šie argumentai patvirtina, kad įmonės nemokumas buvo sukeltas sąmoningai, taip pat ir siekiant išvengti pareigos sumokėti mokesčius, už ką numatyta baudžiamoji atsakomybė (pvz. LAT nutartis Nr. 2K-437-303/2015).
3.8 Taigi, teismas išnagrinėjęs bylą netinkamai vertino surinktus duomenis apie R. G. padarytą nusikalstamą veiką ir jo veiksmų subjektyvinę pusę, padarė nepagrįstas išvadas vertindamas įrodymus, todėl išteisinamasis teismo nuosprendis R. G. atžvilgiu yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas, o jo atžvilgiu turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į Prokuroro apeliacinį skundą išteisintasis R. G. prašo apeliacinio skundo netenkinti, skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą, nes apeliacinis skundas nepagrįstas. Tuo tarpu jis išteisintas pagrįstai, nes pagal VMI siųstą priminimą jis apskaičiuotų nesumokėtų mokesčių nesumokėjo dėl sunkios bendrovės finansinės padėties, mokesčių išvengti neketino, todėl jo veiksmuose nesant tyčios nemokėti mokesčių pagrįstai priimtas išteisinamais nuosprendis.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
6. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
7. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
8. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, be to, visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.
Žemesnės instancijos teismas
9. Nagrinėjamoje byloje R. G. teismui buvo perduotas kaltinant jį pagal BK 219 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis, būdamas ŽŪB „K.“ direktorius, jo vadovaujamos bendrovės finansininkei pateikus VMI bendrovės pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijas už atitinkamus 2013-2016 metų mėnesius, avansinio pelno mokesčio deklaracijas už atitinkamus 2013-2015 metų ketvirčius ir pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas už atitinkamus 2013-2015 metų mėnesius, laiku nesumokėjo pagal deklaracijas apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio – 64227,83 eurų mokesčių, po to, kai VMI 2016-08-25 raštu Nr. (duomenys neskelbtini), įteiktu R. G. 2016-08-29, priminė jam apie pareigą sumokėti šiuos mokesčius per 20 dienų nuo priminimo gavimo dienos, t.y. iki 2016-09-19.
10. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu išteisindamas R. G. savo sprendimą pagrindė tuo, kad byloje nenustatytas kaltinamojo R. G. veikoje būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 219 straipsnio 2 dalyje, požymis – kaltė (tiesioginė tyčia), nes R. G. vadovaujama bendrovė per priminime nurodyta laikotarpį dėl savo blogos finansinės būklės įvykdyti priminime nurodyto reikalavimo neturėjo galimybės.
11. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, taip pat ir specialisto išvadą, ją surašiusios specialistės paaiškinimus teisiamajame posėdyje, taip pat išteisintojo duotiems parodymams nepagrįstai suteikė didesnę reikšmę, neatsižvelgdamas į jų prieštaringumą kitiems byloje surinktiems ir pirmosios instancijos teisme ištirtiems įrodymams. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kas esmingai įtakojo jo išvadą dėl R. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad jo veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 219 straipsnio 2 dalyje, požymiai.
12. Pagal BK 219 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo jam apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą juos sumokėti. BK 219 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius ir gali tai padaryti, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti (pvz. LAT nutartis 2K-437-303/2015).
13. Byloje esančių įrodymų visetu neginčytinai įrodyta, kad R. G. 2016-09-29 gavo VMI 2016-08-25 priminimą sumokėti mokesčius valstybei pagal pateiktas deklaracijas per 20 dienų nuo priminimo gavimo dienos, t. y. žinojo apie atsiradusią pareigą sumokėti priminime nurodytus mokesčius valstybei iki 2016-09-19, tačiau viso proceso metu tikino, kad šios pareigos įvykdyti negalėjo dėl ne nuo jo valios priklausančios priežasties – sunkios bendrovės finansinės padėties, nes 2013-2016 metais ŽŪB „K.“ patyrė daug nuostolių – sudegė ferma su pašarais, kelios bendrovės transporto priemonės pateko į eismo įvykius, ŽŪB „K.“ turėjo skolininkų, kurie laiku neatsiskaitė su ŽŪB „K.“ ir kt. Išteisintasis nurodė, kad aktualiu laikotarpiu jis visas bendrovės turimas lėšas skyrė bendrovės veiklai vystyti, o mokesčius mokėjo pagal galimybes, nes kitaip įmonės veikla būtų sustojusi.
14. Šioje vietoje pažymima, kad BK 219 straipsnio dispozicijoje mokesčio mokėtojo mokumas nėra tiesiogiai įvardintas kaip būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei už mokesčių nesumokėjimą atsirasti, tačiau baudžiamoji atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą galima tik tuo atveju, kai asmuo turėjo galimybę sumokėti mokesčius (LAT nutartis Nr. 2K-301/2013). Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 219 straipsnį atsiranda ir tada, kai valstybės įgaliotai institucijai priminus apie pareigą sumokėti mokesčius, asmuo turi galimybę sumokėti tik dalį priminime nurodytos mokesčių sumos, tačiau to nepadaro. Tokiu atveju asmuo pagal šį straipsnį atsako už tokią mokesčių nesumokėjimo dalį, kurią turėjo galimybę sumokėti.
14.1 Todėl apygardos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. G., neturėdamas galimybės sumokėti visos priminime nurodytos sumos, nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo.
14. Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurią apklausiama apylinkės teisme patvirtino ją surašiusi specialistė, nurodyta, taip pat ši specialistė, apklausiama tiek apylinkės teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą, parodė bei savo parodymus pagrindė pateikdama papildomus dokumentus (T. 6 b.l. 227-231), kad priminime nurodytu laikotarpiu, kai R. G. privalėjo sumokėti jame nurodytas mokesčių nepriemokas (nuo 2016-08-29 iki 2016-09-19) jis disponavo ne mažiau kaip 40 703,06 Eur bendrovės lėšomis, kurias galėjo panaudoti mokesčių pagal priminimą per jame nurodytą terminą sumokėjimui: 2016-08-30 kasoje fiksuotas 6433,93 Eur likutis, R. G., kaip atskaitingam asmeniui, buvo išduoti ir iki 2016-08-31 jo įmonės reikmėms nepanaudoti 30962,97 Eur, taip pat tuo laikotarpiu ŽŪB „K.“ skolingi asmenys: pats R. G. bei UAB „E.“ tiesiogiai atsiskaitė su kitais ŽŪB „K.“ kreditoriais, sumokėdami jiems tiesiogiai iš viso 3306,16 Eur.
15. Tokiu būdu šie įrodymai aiškiai paneigia R. G. parodymus, kad jis neturėjo galimybės įvykdyti jam VMI priminime nurodytą prievolę ir visiškai įrodyta, kad R. G. per VMI priminime nurodytą laikotarpį turėjo galimybę sumokėti ne mažiau kaip 40 703,06 Eur mokesčių, todėl jis skundžiamu nuosprendžiu išteisintas nepagrįstai.
16. Pagal šioje byloje kaltinamajame akte R. G. suformuluotą kaltinimą jis buvo kaltinamas, kad nesumokėjo mokesčių pagal VMI 2016-08-25 priminimą. Byloje taip pat yra duomenys ir apie tai, kad R. G. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 219 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, kaip ŽŪB „K.“ direktorius, nebuvo sumokėjęs mokesčių pagal VMI 2014-03-28 priminimą Nr. (duomenys neskelbtini). Šis ikiteisminis tyrimas 2015-05-12 Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės nutarimu buvo nutrauktas ir R. G. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas BK 38 straipsnio pagrindu – kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius.
16.1 Tačiau tiek priminime, dėl kurio neįvykdymo R. G. kaltinamas nagrinėjamoje byloje, tiek priminime, dėl kurio neįvykdymo R. G. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2015-05-12 nutarimu, kartojasi mokesčių prievolės bendrai 16516,95 Eur sumai (T. 6 b.l. 218-220), t. y. R. G. tiek nagrinėjamoje byloje, tiek byloje, kuri jo atžvilgiu buvo nutraukta, kaltinamas nesumokęs tokios sumos mokesčių pagal tas pačias prievoles.
16.2 Tokiu būdu, pareiškiant R. G. kaltinimą nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas negalimumo bausti du kartus už tą patį nusikaltimą (non bis in idem) principas ir jam šioje nagrinėjamoje byloje esančiame 2016-08-25 priminime bendra nesumokėtų mokesčių suma turėjo būti 16516,95 Eur mažesnė, t. y. ne 64227,83 Eur, bet 47710,88 Eur.
16.3 Tačiau atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą galima tik toje apimtyje, kiek mokesčius pagal priminimą mokėti turėjęs asmuo realiai šią prievolę turėjo galimybę įvykdyti, o, kaip minėta, priminimo laikotarpiu už ŽŪB „K.“ mokesčių sumokėjimą atsakingas asmuo R. G. realiai galėjo sumokėti tik dalį, t. y. ne mažiau kaip 40 703,06 Eur priminime nurodytų mokesčių, todėl būtent už tokio dydžio mokesčių sumos nesumokėjimą jis ir atsako. Kadangi ši suma taip pat daugiau nei du kartus viršija 500 MGL sumą, R. G. veika atitinka BK 219 straipsnio 2 dalies sudėtį.
17. Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad R. G., būdamas Žemės ūkio bendrovės „K.“, (duomenys neskelbtini), reg. P. r., V. sen., D. k., direktorius, pagal 2004-04-13 Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnio „Mokesčių mokėtojo pareigos“ ir 81 straipsnio „Mokestinės prievolės vykdymas“ reikalavimus, turėdamas pareigą nustatytu terminu sumokėti mokesčius, po to, kai Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos 2016-08-25 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) priminė jam apie pareigą sumokėti mokesčius per 20 dienų nuo priminimo gavimo dienos, t.y. iki 2016-09-19 turėdamas realią galimybę tai padaryti, nesumokėjo daugiau kaip 500 MGL dydžio – 40 703,06 Eur mokesčių ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 219 straipsnio 2 dalyje.
18. Dėl to Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 10 d. R. G. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas, apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
19. R. G. atsakomybę lengvina tai, kad jis bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu VMI atlygino nusikaltimu padarytą žalą (T.6 b.l. 84), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.
20. Skiriant R. G. bausmę kolegija vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bausmės skyrimo tikslais.
21. Teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis padarė tyčinį, baigtą apysunkį nusikaltimą, į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad R. G. praeityje neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, kad jokių neigiamai jį charakterizuojančių duomenų byloje nėra, todėl jam skirtina minimalaus dydžio straipsnio sankcijoje vienintelė numatyta laisvės atėmimo bausmė, kuri, kolegijos vertinimu, atitinka teisingumo bei proporcingumo kriterijus.
22. Atsižvelgiant į kaltinamojo asmenybę (anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, neigiamai charakterizuojančių duomenų nėra), nusikalstamos veikos pobūdį, sunkumą ir į tai, kad nuo nagrinėjamos veikos padarymo praėjo daugiau kaip 3 metai ir byloje nėra duomenų, kad R. G. būtų padaręs naujas nusikalstamas veikas, yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai, nustatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą šiame įstatyme numatytam artimam vidurkiui terminui ir, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostata, paskiriant prokuroro apeliaciniame skunde nurodytą įpareigojimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsnio 2 dalimi,
NUSPRENDŽIA:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 219 straipsnio 2 dalyje ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 2 metams.
Vadovaujantis 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant R. G. bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: ŽŪB „ K.“ buhalterinius dokumentus, laikomus FNTT prie VRM Panevėžio apygardos valdyboje grąžinti ŽŪB „K.“.