Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.2.; 1.1.4.5.1.; 1.1.5.1.1.; 1.1.5.4.; 1.1.6.2.; 1.2.4.8.1.; 1.2.6.1.; 1.2.28.4.; 2.1.3.2.; 2.1.3.7.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.1.7.5.; 2.1.8.; 2.1.14.; 2.1.15.3.3.3.2.1.16.2.12.; 2.4.; 2.4.6.2.1.; 2.4.7.; 2.4.9.

2016 m. sausio 14 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. S., nuteistųjų Alfredo ir A. M. ir nuteistojo J. U. bei jo gynėjos advokatės R. J. apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams;

- pagal BK 146 straipsnio 2 dalį areštu 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus apėmimu, A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 30 parų, bausmę atliekant areštinėje.

A. M. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes jis nepadarė šios veikos.

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams;

- pagal BK 146 straipsnio 2 dalį areštu 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus apėmimu, A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 30 parų, bausmę atliekant areštinėje.

A. M. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes jis nepadarė šios veikos.

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams;

- pagal BK 146 straipsnio 2 dalį areštu 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus apėmimu, J. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 30 parų, bausmę atliekant areštinėje.

J. U. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes jis nepadarė šios veikos.

I. S. ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. M., A. M. ir J. U. priteista 1 200 Lt, t. y. iš kiekvieno po 400 Lt, nukentėjusiajai neturtinei žalai atlyginti. Kita ieškinio dalis atmesta.

Priteista iš A. M., A. M. ir J. U. į valstybės biudžetą 302,21 Lt, t. y. iš kiekvieno priteista po 100,73 Lt, už liudytojams apmokėtas kelionės išlaidas.

Nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti A. M. turtui 2009 m. gegužės 6 d. teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M., A. M. ir J. U. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad jie, veikdami kartu, 2006 m. liepos 1 d., atvažiavę pas I. S. (nusikalstamos veikos padarymo metu – O. M.) į namus, esančius (duomenys neskelbtini), konflikto metu, panaudodami fizinę prievartą: A. M. ir J. U. suėmus nukentėjusiąją I. S. už rankų, išvedus ją iš sodybos patalpų į lauką, pargriovus ant žemės, A. M. lipnia juosta surišo nukentėjusiajai rankas ir kojas, atvykusių policijos pareigūnų reikalavimu ją atrišo, pareigūnams išvykus, A. M. ir J. U. vėl už rankų išsitempė nukentėjusiąją į lauką, pargriovė ant žemės, lipnia juosta surišo jai rankas ir kojas ir taip surištą ją paėmę už pažastų nutempė prie kieme esančio medžio ir, virve pririšę prie medžio, ją paliko. Tokiais veiksmais nukentėjusiajai padarė daugybinius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas visame kūne, viršugalvio pakaušio sumušimą, pasireiškusiu patinimu, tuo nežymiai sutrikdė I. S. sveikatą bei suvaržė jos laisvę, nes laikė I. S. pririštą prie medžio.

A. M., A. M. ir J. U. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad jie, veikdami kartu, 2006 m. liepos 1 d., atvažiavę pas I. S. (nusikalstamos veikos padarymo metu – O. M.) į namus, esančius (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinę prievartą: A. M. ir J. U. suėmus nukentėjusiąją I. S. už rankų, išvedus ją iš sodybos patalpų į lauką, pargriovus nukentėjusiąją ant žemės, A. M. lipnia juosta surišo nukentėjusiajai rankas ir kojas, taip nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos padarė didelės žalos nukentėjusiosios I. S. teisėms ir teisėtiems interesams, nes, panaudoję fizinę prievartą, savavališkai vykdė savo tariamą teisę į A. M. ir I. S. skyrybų proceso metu nepadalytą turtą: iš sodybos užvaldė 490 Lt vertės benzininę žoliapjovę „STIHA“, 118 Lt vertės elektrinę žoliapjovę, 300Lt vertės televizorių „Samsung“, 500 Lt vertės dujinę viryklę „MORA“, 50 Lt vertės dujų balioną, 800 Lt vertės vandens šildytuvą, 38 Lt vertės dvi knygas apie taro kortas, 120 Lt vertės fotoaparatą „MINOLTA“, 232 Lt vertės diktofoną, 4,80 Lt vertės grandinėlę durims, bendros 3,30 Lt vertės dvi lipnios juostos rites, bendros 236,60 Lt vertės du pjūklus, 21,50 Lt vertės tepalą pjūklui, 49 Lt vertės lygintuvą, 11,50 Lt vertės žirkles skardai kirpti, 13,20 Lt vertės kaplį bulvėms kąsti, 3,20 Lt vertės kotą grėbliui, bendros 15,60 Lt vertės keturis laikiklius lentynoms, 4,30 Lt vertės ritinį, bendros 2,10 Lt vertės du teptukus, 11 Lt vertės laistytuvą, bendros 30 Lt vertės tris cinkuotus kibirus, 30 Lt vertės arbatinuką, bendros 2 Lt vertės dvi kaitinimo spirales, bendros 60 Lt vertės dvi keptuves, bendros 30 Lt vertės du puodus, 4,90 Lt vertės alaus butelį, 25 Lt vertės mėsmalę, 40 Lt vertės automobilinę šaltdėžę, 25 Lt vertės tepalą dyzeliniam varikliui, 300 Lt vertės spintelę voniai, 80 Lt vertės sodo purkštuvą, bendros 80 Lt vertės du laikrodžius, bendros 110 Lt vertės dvi buitines svarstykles, bendros 80 Lt vertės dvejas metalines kopėtėles, bendros 120 Lt vertės du lankstus sofai–lovai, 90 Lt vertės elektrinę mėsmalę „Boch“, 7 Lt vertės prožektorių, bendros 24 Lt vertės keturias akumuliatorines baterijas, 15 Lt vertės baterijų įkroviklį, t. y. 4 229,50 Lt vertės turto.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji I. S. prašo A. M., A. M. ir J. U. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, o J. U. ir pagal 236 straipsnio 2 dalį; siekiant išsiaiškinti šioje byloje ginčijamus klausimus dėl pagrobtų daiktų kiekio, vertės bei priklausomybės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2A-393-56/2010 dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo; pratęsti iki visiško žalos atlyginimo 2009 m. gegužės 6 d. teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių terminą; jos civilinį ieškinį tenkinti visiškai, o kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Teigia, kad nuosprendis yra neteisingas ir neteisėtas, nes nuosprendyje teismo išdėstytos bylos aplinkybės neatitinka tikrovės, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neišsprendė baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimo už melagingą nekalto asmens įskundimą, neteisingai paskyrė bausmes bei neteisingai išsprendė žalos atlyginimo klausimus. Nurodo, kad teismo nuosprendyje neteisingai nurodyti jos parodymai apie namo (duomenys neskelbtini) įsigijimą, vedybinių santykių pasibaigimą, jos priverstinį išsikraustymą iš minėto namo ir dalytino turto išsivežimą. Teigia, kad A. M. ir jo sūnus A. M. jau 2005 metais, pakeitę name spynas ir neįleisdami jos pasiimti iš namo likusių jos daiktų, savavaldžiavo, užvaldydami didelės vertės turtą. Taip pat byloje įrodyta, jog kaltinamieji jos atžvilgiu naudojo fizinę prievartą, ją sužalojo (padarė nežymų sveikatos sutrikdymą). Dėl to mano, kad kaltinamųjų veikos visiškai atitinka BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o teismo minimuose Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose nurodytos aplinkybės nėra tapačios A. M., J. U., A. M. 2005-07-01 padarytai nusikalstamai veikai. Pastebi, kad nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nei Konstitucinis Teismas nepasisako už smurto toleravimą, turto grobimą panaudojant smurtą bei nenurodo tokio turto grobimą laikyti civiliniais santykiais. Nesutinka su teismo išvada, kad kaltinamieji atvyko pasiimti savo daiktų, nes tokia išvada yra neteisinga, nes žodis „pasiimti“ nėra sinonimas žodžiui „atimti“. Teigia, kad kaltinamieji tikrai žinojo ir suprato, jog sodyboje nėra jų paliktų daiktų, nes sodyba, kurioje ji gyveno, po gaisro trejus metus nebuvo gyvenama, be to, jie atėmė pačius būtiniausius daiktus (pvz., boilerį (šildytuvą), dujinę viryklę, šaldytuvą ir kt. daiktus, be kurių neįmanoma kaime gyventi). Be to, kaltinamieji žinojo, kad posėdis dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo turi įvykti 2006-07-03, o sodyboje esantys daiktai yra ginčo objektas, todėl teigia, kad kaltinamieji 2006-07-01 atvažiavę į sodybą ir nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, panaudojo fizinę prievartą ir pagrobė ten buvusius daiktus. Dėl to apeliantė teigia, kad kaltinamieji, tyčia peržengdami civilinių santykių ribas, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, todėl teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Nurodo, kad J. U. nepagrįstai ją apkaltino veika, kurios ji nepadarė, nes jis 2006-07-03 pateikdamas policijai skundą ir byloje privataus kaltinimo tvarka nurodė, jog ji daužė kumščiais, daiktais juos visus, puolė su plyta. Tačiau nė vienam iš kaltinamųjų teismo medicinos ekspertai neužfiksavo kraujosruvų nuo kumščių smūgių. Dėl to apeliantė teigia, kad kaltinamųjų parodymai, jog jie buvo užpulti ir mušami kumščiais, yra melagingi. Be to, tokiais veiksmais J. U. realizavo savo grasinimą susidoroti su ja teisinėmis priemonėmis, pateikė teismui suklastotas nuotraukas apie jam padarytus sužalojimus. Mano, kad toks kaltinamųjų melavimas negali būti vertinamas kaip jų pasirinktas gynybos būdas. Dėl to teigia, kad J. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 236 straipsnio 2 dalyje. Pastebi, kad teismas nuosprendžio 8-ame lape teismas pasisakė apie J. U. iškeltos privataus kaltinimo bylos perdavimą prokuratūrai ir bylų sujungimą, tačiau visiškai nepasisakė apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 236 straipsnio 2 dalyje. Mano, kad teismas turėjo pasisakyti, ar asmuo padarė nusikalstamą veiką, ar yra nekaltas dėl tos veikos, o ne ignoruoti nusikaltimo požymius turinčią veiką, nes tokios nusikalstamos veikos, kaip melagingas skundimas, ignoravimas neatitinka teisingumo kriterijų bei pagrindų, sukuria nebaudžiamumo aplinką šiuos nusikaltimus darantiems asmenims.

Apeliantė skunde taip pat teigia, kad teismas kaltinamiesiems paskyrė per švelnias bausmes, nes kaltinamieji savo kaltės nepripažino, dėl padarytų veikų nesigailėjo, melavo (nuosprendyje pasisakyta, kad teismas netiki kaltinamųjų parodymais, jų parodymai prieštarauja liudytojų parodymams) ikiteisminio tyrimo įstaigose ir teismuose, padarytos žalos savo noru neatlygino, be to, veiką padarė bendrininkų grupėje dėl savanaudiškų paskatų, tyčiodamiesi iš jos, dėl šios veikos atsirado sunkių padarinių. Dėl to mano, kad nėra jokio pagrindo taikyti baudžiamajame įstatyme numatytą švelniausią bausmę. Teigia, kad iš kiekvieno kaltinamojo priteistas po 400 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra pasityčiojimas, neatitinka realios jos patirtos turtinės ir neturtinės žalos, tokį atlygintinos žalos dydį teismas nustatė neatsižvelgęs į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusių asmenų kaltę, jų turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, prieštarauja sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijams leidžia manyti, kad bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka kaltinamųjų naudai. Pastebi, kad valstybinis kaltintojas palaikė civiliniame ieškinyje nurodytą neturtinės žalos (20 000 Lt) dydį. Nurodo, kad santuokos nutraukimo ir turto padalijimo byloje kilnojamasis turtas nebuvo dalijamas, o visi iš sodybos pasisavinti daiktai tapo kaltinamųjų nuosavybe, nepaisant to, kad dalis daiktų buvo bendra jungtinė nuosavybė, dalis daiktų buvo jos dukters ar jos asmeninė nuosavybė, įsigyta po to, kai ji su A. M. pradėjo gyventi skyrium. Nurodo, kad, nesant galimybių nustatyti tikrąją turto vertę ar kuriam iš buvusių sutuoktinių tas turtas turėtų priklausyti, kadangi civilinėje byloje turto padalijimo nebuvo pasisakyta, tikslinga ir būtų teisinga atnaujinti santuokos nutraukimo ir turto padalijimo bylą, išsprendžiant visus ginčijamus turto padalijimo klausimus. Be to, teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog nuosprendžiui įsiteisėjus turi būti panaikintos taikomos laikinos apsaugos priemonės.

Apeliaciniu skundu nuteistieji A. M. ir A. M. prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2012-11-16 nuosprendį ir juos išteisinti, įvertinti Anykščių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro R. J. nutarimo 2008 m. vasario 29 d. (5 t. 133–134 b. l.) autentiškumą ir šio nutarimo sukeltų pasekmių teisėtumą bei panaikinti jų turtui taikomas laikinąsias apsaugos priemones. Teigia, kad nuosprendį priėmė šališkas teismas, neatsižvelgė į BPK pažeidimus, neįvertino byloje esančių suklastotų duomenų, neteisingai vertino nukentėjusiosios, liudytojų bei jų pačių parodymus.

Nurodo, kad iš teisėjo 2010-07-20 nutarties matyti, jog prokuroro R. J. 2006-08-30 nutarimas nebuvo panaikintas, nors po šios teisėjo nutarties atsiradusiu 2008-02-29 nutarimu buvo panaikintas minėtas prokuroro nutarimas, galbūt Generalinės prokuratūros atliekamo tarnybinio patikrinimo laikotarpiu. Teigia, kad pastarasis nutarimas yra klastotė, nes prokuroro 2008-02-29 nutarimo kopijoje nebuvo jokių ranka darytų įrašų, o byloje esantis tas pats dokumentas turi prierašą apie kontrolinės bylos persiuntimą į Kupiškio rajono apylinkės prokuratūrą, tačiau Kupiškio rajono apylinkės prokuratūros gaunamų raštų registracijos žurnale toks faktas neužregistruotas. Šis įrašas padarytas paties prokuroro R. J. ranka, tai patvirtino pats prokuroras R. J. teisme. Dėl to mano, kad prokuroro R. J. nutarimas panaikinti ankstesnį jo paties nutarimą yra klastotė ir negali būti pripažintas teisėtu ir galiojančiu. Pastebi, kad teisėjo 2010-07-20 nutartis nėra panaikinta. Mano, kad bylos tyrimas Rokiškio ir Molėtų rajonų apylinkių prokuratūrose bei bylos nagrinėjimas Anykščių rajono apylinkės teisme vyko neteisėtai. Yra įsitikinę, kad bylą nagrinėjęs teismas neturėjo teisės kritikuoti aukštesniojo teismo nutarties, o kai kurie teiginiai turi tikslą užmaskuoti suklastotą dokumentą ir neteisėtai atliekamus procesinius veiksmus bei bylos nagrinėjime turi ypač reikšmingų šališkumo požymių, o prokuroro veiksmuose suklastojant minėtą dokumentą korupcinio pobūdžio nusikaltimo požymių. Nurodo, kad prašė teismą atnaujinti įrodymų tyrimą (BPK 295 straipsnis) ir kad prie bylos būtų pridėtas minėtas nutarimas be 4 punkto, kad būtų pranešta prokurorui apie padarytą nusikaltimą (BPK 257 straipsnis), tačiau teismas tai ignoravo.

Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad nėra pagrindo netikėti jų parodymais, nes jų parodymai neprieštarauja liudytojų parodymams, jog nukentėjusioji buvo surišta, o skiriasi tik I. S. ir jų nurodomi surišimo motyvai. Teigia, kad pareigūnai M. K. (2 t. 45–46 b. l.; 3 t. 178–179 b. l.), A. B. (prašė vadovautis parodymais, 2 t. 47–49 b. l.), tyrėja D. Č., kurią I. S. bandė papirkti, siekdama savo melagingų tikslų šioje byloje (3 t. 121 b. l.), patvirtino jų teiginius. Kaip tik I. S. nuolatos keitė parodymus atsižvelgdama į bylos situaciją. Atkreipia dėmesį tai, kad L. K., B. U., N. P., M. K. niekada nenurodė incidento dieną matę kraujosruvas ant nukentėjusiosios rankų, kojų, nubrozdintą jos veidą, tai patvirtina ir jų pateikta fotonuotrauka Nr. 19, kurioje matyti, kad jiems išvykstant iš sodybos I. S. veidas nebuvo sužalotas, apie tai teisme I. S. nutylėjo. Nepagrįstai teismas nesirėmė šia nuotrauka, o rėmėsi nuotrauka, patvirtinančia nukentėjusiosios pririšimo faktą, kurio niekas iš kaltinamųjų niekada neneigė. Tvirtina, kad būtent fotonuotrauka Nr. 19 įrodo, kad jie I. S. nežalojo. Pastebi, kad teisme ekspertas M. P. neatmetė galimybės, jog esami I. S. sužalojimai galėjo būti padaryti skirtingu laiku, nes ekspertas nurodė, jog tokio sužalojimo nematė, be to, medicininėse pažymose nurodomi J. U. ir I. S. sužalojimai padaryti 2–4 ir 1–3 parų laikotarpiu. Liudytoja S. Š. pirmoje apklausoje (1 t. 115–116 b. l.) patvirtino, kad prie obels pririšta O. M. nebuvo kruvina, nematė, kad būtų naudojami fiziniai veiksmai, pati nukentėjusioji apklausos metu (1 t. 109–111 b. l.) nurodė, kad, be surišimo, fizinio poveikio jos atžvilgiu nebuvo. Be to, nukentėjusiosios parodymų, jog ji buvo pargriauta ant dilgėlių ir skruzdėlyno ar prie malkų, žagarų, nepatvirtina pateikta kiemo nuotrauka Nr. 18. Pati nukentėjusioji pripažįsta įkandusi A. M. į pirštą, kai pastarais ranka buvo uždengęs jai burną, tačiau iš pateiktos nuotraukos dėl A. M. rankoje padaryto įkandimo matyti, kad įkandimas padarytas iš priešingos rankos pusės nei įkandimas būtų buvęs padarytas pagal I. S. nurodytas aplinkybes, o įkandimą į nugarą galima paaiškinti tik tuo, kad buvo I. S. puolimas, o ne gynyba. Dėl to mano, jog nėra pagrindo tikėti nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais.

Nurodo, kad jie nuosekliai nurodė, jog I. S. buvo surišta tik todėl, kad ji fiziškai juos puolė, draskėsi, kandžiojosi, puolė su virtuviniais daiktais, darė neprognozuojamus pavojingus fizinius veiksmus, elgėsi agresyviai, nesileido į kalbas apie taikų konflikto sprendimą, surišta buvo tik todėl, kad tuo metu jie nerado kito būdo, kaip sutramdyti I. S. agresiją. Nors jie buvo trise ir jėgos buvo visiškai nelygios, tačiau, siekdami neatsakyti į I. S. fizinius veiksmus, patys patyrė sužalojimus, todėl ir surišo nukentėjusiąją, norėdami apsiginti nuo jos bei apginti ir pačią I. S. nuo jos pačios susižalojimo. Taip veikė išimtinai būtinojo reikalingumo sąlygomis, tai ne kartą pabrėžė ir pareigūnai nutraukdami ikiteisminį tyrimą. Pastebi, kad surišę nukentėjusiąją, nedelsiant apie tai informavo policiją, prašė atvykti išspręsti beprasmišką konfliktą. Tokius jų teiginius patvirtina liudytojai M. K. (2 t. 45–46 b. l., 3 t. 178–179 b. l.) ir A. B. (2 t. 47–49 b. l.), duomenys tarnybiniame pranešime (1 t. 5 b. l.). Antrą kartą nukentėjusioji buvo surišta tik todėl, kad jai pasireiškė kitas agresijos protrūkis ir ji puolė su plyta. Šio fakto teismas neįvertino, nepagrįstai patikėjo kategorišku nukentėjusiosios neigimu. Taip pat apeliantai nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai apie telefono radimo aplinkybes ir vietą, iš kur skambino, bei apie antrą surišimą yra prieštaringi, nes parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotos plytos, kurių vieną I. S. buvo paėmusi puolimo metu, todėl tvirtina, kad jų teiginiai dėl puolimo plyta nepaneigti. Prie medžio nukentėjusioji buvo pririšta, nes nebuvo galima nuspėti jos tolimesnių veiksmų, kad nepakliūtų po automobilio ratais, bet apie tai taip pat buvo pranešta policijos pareigūnams, prašė pakartotinai atvykti, turint tikslą įrodyti, kad I. S. paliko nesužalotą, tačiau policija pakartotinai atvykti atsisakė (šio telefono skambučio teismas visai „nepastebėjo“). Dėl to jie nufotografavo nukentėjusiąją, siekdami turėti įrodymą, kad ją paliko nesužalotą. Tačiau teismas, būdamas šališkas, ignoravo ir šiuos faktus. Yra įsitikinę, kad jų veiksmai buvo atlikti esant būtinojo reikalingumo sąlygoms. Nemano, kad šioje situacijoje buvo galimas tinkamesnis būdas, tokio būdo nenurodė ir pats teismas.

Apeliantai nesutinka, kad agresyvaus elgesio neutralizavimas gali būti vertinamas kaip smurtas, nors pats teismas nuosprendyje nurodė, jog nėra įrodymų, kad nukentėjusioji buvo kankinama ar kad jai buvo sukeltos didelės fizinės kančios, pati nukentėjusioji nenurodė jokių jos kankinimo požymių, nenurodė, jog ji patyrė dideles fizines kančias, nes dėl patirtų sužalojimų ji į medikus nesikreipė. Dėl to jų veiksmai buvo perkvalifikuoti iš BK 14 straipsnio 2 dalies į 1 dalį. Be to, vikipedijoje smurtas apibrėžiamas kaip sąmoningas jėgos taikymas siekiant sužeisti ar įžeisti kitą asmenį. Dėl to mano, kad teismas nepagrįstai jų atliktus veiksmus įvardijo kaip smurtinius ir todėl nepagrįstai jos nuteisė pagal BK 146 straipsnio 2 dalį. Taip pat mano, kad turėjo būti išteisinti ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes veiksmus atliko būtinojo reikalingumo sąlygomis. Be to, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį negalėjo būti nuteisti, nes nuo nusikaltimo padarymo dienos buvo praėję daugiau nei 5 metai (BK 95 straipsnis).

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. U. ir jo gynėja adv. R. J. prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendį ir J. U. išteisinti, o, jeigu teismas manys, kad nėra pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, tai bylą J. U. atžvilgiu nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui arba dėl mažareikšmiškumo. Teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 3 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 1 dalies, 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepagrįstai konstatavęs, kad J. U. veiksmuose yra pastarųjų veikų sudėties požymių; pirmosios, instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 25 straipsnio nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad J. U. veikė bendrininkų grupėje; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio, įtvirtinančią asmens teisę į būtinąją gintį, BK 37 straipsnio, įtvirtinančio atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir 95 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančio senaties taikymą, nuostatas), padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį byloje (BPK 369 straipsnio 3 dalis, 329 straipsnio 4 punktas), nes teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, turinčių esminės reikšmės J. U. veiksmų kvalifikavimui (BPK 20 straipsnis).

Nurodo, kad teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais bei liudytojų L. K., B. U., S. Š., N. P., M. K., L. R., E. S. ir A. S. parodymais, nes liudytojai tiesiogiai konflikte nedalyvavo, tik, neva, matė kieme surištą nukentėjusiąją, kraujosruvas ant rankų, kojų, nubrozdintą veidą. Pažymi, kad teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio į kaltinamųjų parodymus, kurie viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs ir neprieštaravo vieni kitiems. Be to, liudytojų parodymus teismas panaudojo tik ta dalimi, kuri palaiko nukentėjusiosios poziciją, bet nedaro įtakos objektyviam bylos sprendimui, daugelio liudytojų parodymai yra iškraipyti ir neatitinkantys tikrovės. Nurodo, kad nei liudytojas L. R., nei S. Š., nei L. K. teisme nepatvirtino fakto, jog matė kaltinamuosius mušančius nukentėjusiąją. Teismas nepasisakė dėl liudytojos D. Č. parodymų, kad I. S. pirmos apklausos metu bandė papirkti pareigūnę turėdama tikslą pakreipti bylos eigą nukentėjusiajai palankia linkme. Pastebi, kad už pastaruosius veiksmus I. S. buvo nuteista už pasikėsinimą papirkti pareigūnę dėl to, kad kaltinamiesiems būtų inkriminuoti sunkesni nusikaltimai, t. y. ji siekė pakreipti bylos eigą sau palankia linkme, tačiau į šį faktą teismas visiškai neatkreipė dėmesio. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios elgesys dažnai yra neprognozuojamas, agresyvus, ji ne kartą naudojo smurtą (byla, kurioje nukentėjusioji A. M. sužalojo arbatos puodeliu), dažnai konfliktuoja (2006-07-26 Lietuvos ryte išspausdintas straipsnis apie jos amoralų elgesį, bandant nuslėpti faktą apie pareigūno papirkimą, bei prie bylos pridėtas DVD diskas su televizijos laida).

Teigia, kad šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad J. U. įvykdė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, nes jis nesiėmė jokių veiksmų, kurie būtų nukreipti prieš I. S., jis tik gynė A. M. ir save nuo I. S. išpuolių ir stengėsi apsaugoti visų šalia esančių žmonių gyvybę bei sveikatą ir tuo metu visais prieinamais jam būdais išvengti dar blogesnių pasekmių, t. y. jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms ir tikėjosi, jog atvyks policijos pareigūnai bei padės taikiai išspręsti išsiplieskusį tarp A. M. ir I. S. šeimyninį konfliktą. Nurodo, kad I. S. sužalojo tiek J. U., tiek ir A. M., kai nuo jos išpuolio J. U. ir A. M. bandė apginti A. M.. Teigia, kad nei J. U., nei A. M. neturėjo jokio tikslo sužaloti I. S. ir neteisėtai atimti jai laisvę, kadangi nukentėjusioji pati pradėjo konfliktą ir savo veiksmais kėlė pavojų ne tik sau, bet ir aplinkiniams žmonėms (stumdėsi, spardėsi, kandžiojosi, daužė daiktais, bandė mesti plytą ir t. t.). Fizinio skausmo sukėlimas, smurto naudojimas ar neteisėtas laisvės atėmimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y., kada asmuo suvokia, kad neteisėtai prieš žmogaus valią, fiziškai apriboja jo laisvę, tyčia smurtauja sukeldamas dideles fizines kančias, smurtauja ilgai ir to siekia, ir iš bylos medžiagos negalima spręsti, jog J. U. atliktuose veiksmuose yra požymiai nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje. Be to, teismas nuosprendyje nenurodė, kaip buvo panaudotas smurtas nukentėjusios atžvilgiu, o tik apsiribojo abstrakčia formuluote, kad „laisvė atimta panaudojant smurtą“. Teigia, kad nukentėjusiosios surišimas ir pririšimas prie medžio nelaikytinas smurto panaudojimu, kadangi šiuos veiksmus kaltinamieji atliko teisėtai, gindamiesi nuo nukentėjusios išpuolių bei jos pačios apsaugojimo nuo susižalojimo. Pastebi, kad laisvės atėmimo trukmė turi įtakos veikos kvalifikavimui, nes nukentėjusiajai laisvė buvo apribota tik labai trumpą laiką (vos 30 min.), o BK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas 48 val. neteisėto laisvės atėmimo terminas. Teigia, kad J. U. ir A. M. ir A. M. veiksmų kryptingumas nuo pat pradžių iki pabaigos nerodo, kad jie siekė neteisėtai atimti laisvę nukentėjusiajai, todėl J. U. nepagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, kadangi byloje nėra objektyvių duomenų, jog jis prieš nukentėjusiąją būtų naudojęs smurtą bei siekęs neteisėtai atimti jos laisvę. Tikslo kankinti ir neteisėtai atimti I. S. laisvę J. U. taip pat neturėjo. Teigia, kad pati nukentėjusioji, būdama surišta, mėgino šliauždama patekti ant važiuojamosios dalies, todėl tokiais savo veiksmais ji pati save galėjo susižaloti. Nurodo, kad liudytojai M. K. bei A. B. parodė, kad išlaisvinus nukentėjusiąją, ant jos smurto žymių nebuvo, kad vienas vyras rodė sužalotą savo ranką ir skundėsi, jog moteris jam įkando, kad į policiją paskambinęs A. M. nurodė, jog dėl I. S. agresyvaus elgesio turėjo ją surišti, kad antrą kartą paskambinęs tas pats vyriškis nurodė išvykstąs iš sodybos ir prašė atvykti įsitikinti, kad nukentėjusiąją palieka nesužalotą. Dėl to nėra pagrindo netikėti J. U. bei A. M. bei A. M. parodymais, jog nukentėjusiąją prie medžio pririšo neturėdami tikslo neteisėtai atimti jai laisvę. Be to, pati nukentėjusioji patvirtino, kad kaltinamųjų veiksmai jos atžvilgiu, t. y. surišant lipnia juosta ir pririšant prie medžio, buvo atlikti turint tikslą išsivežti daiktus, t. y. apsisaugoti nuo agresyvių veiksmų nukentėjusiosios ir apsaugoti A. M. bei nukentėjusiosios agresyvius veiksmus patvirtinantį įrodymą – specialisto išvadą Nr. G4007/06 (01) (1 t. 23 b. l.). Teigia, kad visi kaltinamieji veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, t. y. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė siekdami pašalinti jiems patiems, kitiems asmenims gresiantį pavojų (pavojų patirti sužalojimus) ir šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis. Nurodo, kad, nors kilus konfliktui kaltinamieji turėjo galimybę pasišalinti iš sodybos, kai buvo atvykę policijos pareigūnai, pareigūnams išvykus dėl vėl įsipliekusio konflikto, jie saugiai to padaryti nespėjo, todėl I. S. neteisėtai laisvė buvo suvaržyta esant būtinojo reikalingumo sąlygoms, o tai yra aplinkybė, šalinanti baudžiamąją atsakomybę.

Taip pat apeliantai nurodo, kad jokie byloje įrodymai nepatvirtina, kad buvo smurtauta prieš nukentėjusiąją, be to, teisme apklaustas ekspertas nepaneigė galimybės, jog nukentėjusioji sužalojimus galėjo pasidaryti pati, kadangi sužalojimai yra padaryti skirtingu laiku.

Teigia, kad teismas nepagrįstai J. U. kaltę grindė nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais bei konflikte nedalyvavusių liudytojų parodymais, teismas tinkamai neįvertino J. U. ir kitų kaitinamųjų parodymų, neištyrė kitų bylai svarbių aplinkybių (pvz., 2008-02-29 nutarimo, kuriuo buvo panaikintas 2006-08-30 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 53-1-00366-06), teismas nepasisakė apie nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, t. y. nevertino, ar J. U. veikė tiesiogine tyčia, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai.

Apeliantai skunde teigia, kad J. U. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei nepagrįstas, nes teismas nenustatė įrodymų, neginčijamai patvirtinančių J. U. kaltę, neišdėstė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų, nepašalino ištirtų įrodymų prieštaravimų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio nuostatas.

Nesutinka su teismo išvada, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos bendrininkų grupėje, kadangi J. U. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių. Be to, J. U. jokia forma nebuvo susitaręs dalyvauti nusikaltime, neatliko bendrų veiksmų su kitais asmenimis, nesuvokė tyčios bendrumo ir pan. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad tarp A. M., A. M. ir J. U. buvo susitarimas bendrai daryti nusikaltimą. Dėl to teigia, kad teismas, skirdamas bausmę, netinkamai taikė BK 54, 60 straipsnių nuostatas.

Teigia, kad nepagrįstai teismas konstatavo, jog vyriausiojo prokuroro 2008-02-29 nutarimo atsiradimas byloje neturėjo jokios reikšmės ikiteisminiam tyrimui, neturi ir bylos nagrinėjimui teisme bei netrukdo teismui priimti nuosprendį. Pažymi, kad šioje byloje ne kartą buvo keltas klausimas dėl Anykščių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro R. J. 2008-02-29 nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo, nes nuo 2008-01-24 tolesnis šio ikiteisminio tyrimo atlikimo organizavimas ir kontrolė buvo pavesta Kupiškio rajono apylinkės prokuratūrai. Taigi, Anykščių rajono apylinkės prokuratūra neturėjo jokių įgaliojimų veikti šioje byloje, todėl šis sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Taip pat nurodo, kad apie 2008-02-29 nutarimą, kuriuo buvo panaikintas 2006-08-30 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nebuvo žinoma ne tik šią bylą tyrusiems bei nagrinėjusiems pareigūnams, bet ir proceso šalims, tarp jų ir J. U., tai pažymėta ir Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro R. B. 2010-02-23 nutarime, jog apie 2008-02-29 nutarimą buvo pranešta tik Kupiškio rajono apylinkės prokuratūrai bei O. M., nors 2008-02-29 nutarime nurodyta, kad apie priimtą nutarimą pranešti O. M., A. M., A. M. ir J. U.. Teigia, kad J. U. apie šio nutarimo egzistavimą sužinojo tik gavęs Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro R. B. 2010-08-23 nutarimą, kuriuo buvo panaikintas Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2010-07-29 nutarimas nutraukti ikiteisminį byloje ir buvo atnaujintas tyrimas. Dėl to mano, kad 2008-02-29 bei 2010-02-29 nutarimų autentiškumas bei egzistavimas kelia pagrįstų abejonių, kadangi J. U. BPK terminais ir tvarka nebuvo informuotas (apie prokuroro 2008-02-29 nutarimą sužinojo tik 2010-08-23). Mano, kad teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad 2008-02-29 nutarimas turi galimų klastojimų faktų, todėl turėjo būti aktyvus ir apie įrodymų klastojimo faktą pranešti prokurorui. Šios pareigos teismas nevykdė, bet formaliai, tinkamai nemotyvavęs konstatavo, kad 2008-02-29 vyriausiojo prokuroro nutarimo atsiradimas šioje byloje jokios reikšmės ikiteisminiam tyrimui neturėjo, neturi ir šią bylą nagrinėjant teisme ir netrukdo teismui priimti nuosprendį. Dėl to mano, kad šios nurodytos aplinkybės lėmė, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, kadangi nepatikrino kiekvieno įrodymo sąsajumo, jų pakankamumo, tarpusavio ryšio ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų kaip visumos.

Taip pat nurodo, kad pagal įvykdytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra suėjęs senaties terminas (BK 95 straipsnio 1 dalis), todėl J. U. pagal šį BK straipsnį negalėjo būti pripažintas kaltu.

Apeliantai skunde nurodo, kad, jeigu teismas nuspręstų, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį dėl J. U. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, prašo J. U. atžvilgiu bylą nutraukti dėl veikų mažareikšmiškumų, nes jis neatliko jokių veiksmų prieš nukentėjusiąją, nesiekė nukentėjusiajai padaryti jokios fizinės žalos, o tiesiog gynėsi nuo pastarosios išpuolio, pas nukentėjusiąją vyko A. M. prašymu (nufotografuoti A. M. daiktus, esančius Anykščių rajone, Jurgėnų kaime), pačios nukentėjusiosios jis buvo užpultas ir sužalotas (LAT 2000-12-21 nutarimas dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis).

Teigia, kad viena iš išimtinių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje yra pernelyg ilga proceso trukmė, nes bylos procesas tęsiasi jau daugiau kaip 6 metus, o kadangi byloje tik trys kaltinamieji, byla negali būti laikoma didelės apimties bei sudėtinga, o proceso eigos analizė rodo, kad buvo nemažai nepagrįstų delsimų, nepagrįstų ir neteisėtų sprendimų, už kuriuos atsakingos valstybės institucijos. Dėl to teigia, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas truko nepateisinamai ilgai ir ginamojo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta (BPK 2 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Europos Žmogaus Teisių Teismo bylos Einarsson prieš Islandiją (Einarsson v. Iceland, no.22596/93, decision of 5 April 1995); Beck prieš Norvegiją (Beck v. Norway, no 26390/95, judgement of 26 June 2001); Wejrup prieš Daniją (JVejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002); Tarnas Kovdcs prieš Vengriją (Tarnas Kovdcs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004); Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005); Bochev prieš Bulgariją (Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008) ir kt.). Pažymi, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2011-07-14 nutartyje nurodyta, kad įvertinus ilgą ikiteisminio tyrimo trukmę ir jo nerezultatyvumą, prokurorams rekomenduotina atlikti papildomus tyrimo veiksmus per kuo trumpesnį terminą ir, esant pagrindui, svarstyti, dėl galimo bylos nutraukimo. Tačiau, kaip matyti, kai LR Generalinės prokuratūros pavedimu byla buvo perduota Molėtų rajono apylinkės prokuratūrai, faktiškai nebuvo atlikta jokių veiksmų, būtinų pagrįstoms išvadoms pagrįsti, išskyrus tik papildomą A. M. apklausą siekiant išsiaiškinti, kur konkrečiai Londone gyvena jo sūnus A. M. ir dalies civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo dokumentų kopijų pridėjimą prie baudžiamosios bylos. Taigi, nors ikiteisminio tyrimo atlikimas, patikslinant veikų klasifikaciją, buvo perduotas Molėtų rajono apylinkės prokuratūrai, susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, matyti, kad šioje įstaigoje nebuvo atlikta visiškai jokių papildomų ikiteisminių tyrimo veiksmų, t. y. nebuvo atlikta jokio nuodugnesnio papildomo tyrimo. Dėl to teigia, kad ikiteisminis tyrimą šioje byloje vyko ne tik nepateisinamai ilgai, bet ir formaliai, neatlikus visų būtinų ikiteisminių tyrimo veiksmų.

Atsiliepimu į I. S. apeliacinį skundą A. M. prašo I. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nes I. S. painioja faktus apie santuokos pasibaigimo momentą, santykių pašlijimą. Teigia, kad teismas padarė pagrįstą išvadą priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, be to, byla ne kartą buvo nutraukta dėl šios veikos. Prašymas patraukti atsakomybėn pagal BK 236 straipsnio 2 dalį yra nepagrįstas. Nesutinka su nukentėjusiosios skundo argumentais, kad paskirtos per švelnios bausmės, o nukentėjusiosios keliamos turtinės pretenzijos neturi pagrindo, nes tai yra ne šios bylos objektas ir šie turtiniai klausimai yra išspręsti įsiteisėjusiu teismo sprendimu 2010-05-05 (5 t. 98 b. l.). Dėl to nėra pagrindo pratęsti laikinųjų turto apsaugos priemonių, nes realiai turtinius nuostolius patyrė jis, o ne I. S., be to, areštuoto turto vertė yra neadekvati apeliantės reikalaujamai įsivaizduojamai žalai atlyginti.

Atsiliepime į J. U. apeliacinį skundą bei 2015-09-16 Šiaulių apygardos teismui pateiktame atsiliepime nukentėjusioji I. S. nurodo, kad nesutinka su nuteistųjų apeliaciniais skundais bei atsiliepimuose išsamiai išdėstė savo nesutikimo su skunduose nurodytais argumentais motyvus.

Teismo posėdyje nukentėjusioji prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistasis J. U. ir jo gynėja prašė jų apeliacinį skundą tenkinti – J. U. išteisinti arba bylą jo atžvilgiu nutraukti dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, būtinosios ginties, veikos mažareikšmiškumo arba būtinojo reikalingumo.

Nuteistųjų A. ir A. M. gynėja prašė jos ginamųjų atžvilgiu bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai arba dėl veikų mažareikšmiškumo.

Prokurorė prašė bylą A. M. atžvilgiu nutraukti jam mirus, o bylą A. M. ir J. U. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, priteisti nukentėjusiosios pagrįstas bylinėjimosi išlaidas, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2012-11-16 nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla nutraukiama (BPK 327 straipsnio 1 punktas).

A. ir A. M. apeliaciniame skunde teigia, kad procesas jų atžvilgiu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį buvo atliekamas neteisėtai, nes Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro R. J. 2006-08-30 nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o prokuroro R. J. 2008-02-29 nutarimas, kuriuo prokuroras panaikino 2006-08-30 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, yra suklastotas, neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi baudžiamoji byla tuo metu jau buvo perduota tirti Kupiškio rajono apylinkės prokuratūrai ir dėl to prokuroras R. J. neturėjo teisės priimti 2008-02-29 nutarimo.

Iš bylos matyti, kad 2006-07-05 Anykščių rajono policijos komisariate pagal I. S. (buvusios O. M.) pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 53-1-00366-06 pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras R. J. 2006-08-30 nutarimu šioje byloje ikiteisminį tyrimą nutraukė nustatęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymių (1 t. 53 b. l.). Taip pat iš bylos matyti, kad Anykščių rajono apylinkės teismas 2006-10-06 nutartimi atsisakęs priimti I. S. (buvusios O. M.) skundą dėl privataus kaltinimo bylos pradėjimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jį, kartu su prie jo pridėtais dokumentais perdavė Anykščių rajono apylinkės prokuratūrai, procesinio sprendimo priėmimui (1 t. 59 b. l.). Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras R. J., vadovaudamasis BPK 170 straipsnio 4 dalies 3 punktu, 217 straipsnio 1 dalimi, 2007-01-03 nutarimu atnaujino ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 53-1-00366-06, kurioje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (1 t. 106 b. l.). BPK 170 straipsnio 4 dalis 3 punktas numato, kad tik prokuroras priima sprendimą dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, o šio prokuroro nutarimo priėmimo metu galiojusi BPK 217 straipsnio 1 dalis (galiojo iki 2007-06-28) numatė, kad pagal proceso dalyvių skundus ar savo iniciatyva prokuroras gali atnaujinti ikiteisminį tyrimą, jeigu tam yra pagrindas, ir ikiteisminis tyrimas atnaujinamas prokuroro nutarimu. Taigi, tuo metu galiojusi BPK 217 straipsnio 1 dalis nenumatė, kad atnaujindamas nutrauktą ikiteisminį tyrimą prokuroras privalo panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kaip šiuo metu yra reglamentuota BPK 217 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad 2006-08-30 nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas byloje pagal BK 294 straipsnio 2 dalį buvo atnaujintas ne prokuroro 2008-02-29 nutarimu, o 2007-01-03 nutarimu, daroma išvada, kad A. ir A. M. bei J. U. atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį buvo atliktas teisėtai.

Nukentėjusioji apeliaciniu skundu bei atsiliepimu į nuteistųjų apeliacinius skundu prašo nuteistuosius nubausti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 2 dalį. Tenkinti tokį nukentėjusiosios prašymą nėra pagrindo, nes byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis). Iš bylos matyti, kad ikiteisminis tyrimas pagal šiuos BK straipsnius nuteistųjų atžvilgiu nebuvo atliekamas ir kaltinimas jiems padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 2 dalyje, nebuvo pareikštas. Taip pat bylą nagrinėjant teisme nukentėjusioji neprašė pakeisti nuteistiesiems suformuluoto kaltinimo.

Nukentėjusiosios reikalavimas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2A-393-56/2009 tam, kad išsiaiškinti byloje ginčijamų pagrobtų daiktų kiekį ir jų vertę bei priklausomybę, yra nepagrįstas, nes klausimai, susiję su civilinėje byloje priimtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu baudžiamojoje byloje nenagrinėjami, išnagrinėtoje civilinėje byloje šiuos klausimus sprendžia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 365–374 straipsniuose nustatyta tvarka.

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde teigia, kad A. M., A. M. ir J. U. nepagrįstai išteisinti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, o nuteistieji A. M. ir A. M. bei J. U. ir jo gynėja apeliaciniuose skunduose teigia, kad A. M., A. M. bei J. U. nepagrįstai nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį.

Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusioji ar nuteistieji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad nors nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, ir pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad buvo įvykdytas tyčinis nežymus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas ir neteisėtas jos laisvės atėmimas, o ne savavaldžiavimas. Be to, teisėjų kolegija nustatė, kad apylinkės teismas nepagrįstai nuteistuosius pripažino kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jiems bausmes, nes jau skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį senatis (BK 95 straipsnio1 dalies 1 punto b papunktis) ir dėl to nuteistųjų atžvilgiu negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nukentėjusioji I. S. (įvykio metu buvusi O. M.) teisme parodė, kad 2006 m. pradžioje ji išsikraustė gyventi į jai ir jos buvusiam sutuoktiniui priklausančią sodybą (duomenys neskelbtini), atsivežė visus daiktus, kuriuos buvo pasiėmusi iš namo (duomenys neskelbtini), ir kurie buvo įgyti santuokoje su A. M.. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad į sodybą krovininiu automobiliu atvažiavę A. M., A. M. ir J. U. pasakė jai, jog atvažiavo pasiimti daiktų, J. U. name pradėjo fotografuoti, o M. pradėjo nešti daiktus, kraustyti šaldytuvą, ji pradėjo jiems trukdyti – mojavo puodais, priešinosi daiktų išnešimui, todėl J. U. ir A. M. ją sugriebė už rankų ir užlaužę rankas, išvedė į lauką, nutrenkė prie šulinio, J. U. ir A. M. ją laikė, o A. M. lipnia juosta surišo jai rankas, ji priešinosi surišama, įkando A. M. į pirštą, o J. U. į ranką ir iškando dalį audinių, taip pat šaukėsi pagalbos. Ji buvo atrišta tik tada, kai to pareikalavo į sodybą atvykę policijos pareigūnai, tačiau pareigūnai tai palaikę šeimyniniu konfliktu, išvažiavo. Kadangi M. ir J. U. toliau nešė iš namo daiktus, ji priešinosi, todėl vėl ji lauke buvo surišta bei pririšta prie medžio, o atrišta buvo tik tada, kai jie susikrovė daiktus. Nukentėjusioji nurodė, kad surišta ji buvo apie pusantros valandos. Iš esmės tokius pačius parodymus nukentėjusioji davė ne tik teisme (3 t. 175–178 b. l., 8 t. 19–21, 105 b. l.), bet ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 6–7, 10–16, 109–111 b. l., 2 t. 24–26, 63–64 b. l., 5 t. 8–11, 22, 85–87 b. l., 6 t. 44 b. l.,), patvirtino juos ir parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t. 65–70 b. l.). Nors nukentėjusiosios parodymuose yra tam tikrų neatitikimų, kaip pvz., vieta, kur ji buvo pargriauta ant žemės surištomis rankomis, tačiau dėl to nėra pagrindo nukentėjusiosios I. S. parodymus vertinti kaip iš esmės neteisingus, nes ji nuosekliai nurodė esmines įvykio aplinkybes – nuteistųjų atvykimo tikslą (pasiimti daiktus iš sodybos), atliktus savo veiksmus (priešinosi, mojavo puodais, įkando, šaukėsi pagalbos) bei jos atžvilgiu atliktus veiksmus (suėmė už rankų, išvedė į lauką, pargriovė ant žemės, lipnia juosta surišo rankas ir kojas, policijos pareigūnų reikalavimu ją atrišo, už rankų vėl ištempė į lauką, pargriovė ant žemės, lipnia juosta surišo rankas ir kojas, paėmę ją už pažastų nutempė ir pririšo prie medžio ir paliko). Be to, tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytojų parodymai. Policijos pareigūnai M. K. ir N. P. parodė, kad pagal iškvietimą į sodybą nuvykę dėl šeimyninio konflikto rado tris vyrus ir surištą moterį, kuri rėkė, buvo isterijoje, kad jų reikalavimu moteris buvo atrišta, kad jie išsiaiškino, jog konfliktas kilo dėl daiktų, vyrai rodė jiems padarytus sužalojimus (2 t. 45–46 b. l., 3 t. 178–179 b. l., 5 t. 120–121 b. l., 8 t. 23–24 b. l.). Liudytojas A. B. patvirtino, kad buvo gautas pranešimas apie vykstantį konfliktą, kad į įvykio vietą buvo išsiųsti pareigūnai, kurie grįžę pasakojo, jog sodyboje rado surištą moterį, kuri trukdė vyrams pasiimti daiktus, kad po to dar į policiją skambino vyras ir moteris (2 t. 47–49 b. l., 3 t. 179–180 b. l., 8 t. 23 b. l.). Liudytojas L. R. parodė, jog jam paskambino kaimynystėje gyvenanti nukentėjusioji, paprašė pagalbos, nes ją užpuolė, todėl jis iškvietė policiją, nukentėjusiosios kieme matė tris vyrus, nukentėjusioji buvo surišta, kitą dieną matė nukentėjusiąją ir jai padarytus sužalojimus (1 t. 113–114 b. l., 3 t. 180 b. l., 6 t. 45–46 b. l., 8 t. 24 b. l.). Liudytoja S. Š. parodė mačiusi prie medžio surištomis kojomis ir rankomis pririštą I. S., kitą dieną nukentėjusioji jai rodė padarytus sužalojimus kūne (1 t. 115–116 b. l., 4 t. 9–10 b. l.). Liudytojai L. K. ir B. U. parodė pravažiuodami pro nukentėjusiosios sodybą matę prie obels ant žemės sėdinčią nukentėjusiąją (4 t. 9, 10 b. l.). Liudytojai E. S. ir A. S. parodė, jog jie paprašyti I. S. (E. S. motina) nuvažiavo pas ją į sodybą, važiuodami skambino policijai bei A. M., pastarasis patvirtino, kad I. S. buvo surišta, nes priešinosi ir neleido krauti daiktų, kad atvykę į sodybą I. S. rado name, ji buvo streso būsenoje, jos veidas buvo nubrozdintas, kūnas sukandžiotas skruzdėlių, ji negalėjo ištarti žodžio, po to nukentėjusioji jiems papasakojo, kad M. išvežė daiktus, iš jos tyčiojosi, jai grasino, buvo surišę, nukentėjusioji rodė vietą, kur gulėjo surišta – kieme ant nupjautų medžio šakų, taip pat rodė obelį, prie kurios buvo pririšta (2 t. 53–55, 61–62 b. l., 3 t. 180–182 b. l., 8 t. 21–23 b. l.). Nukentėjusiosios parodymus dėl jai padarytų sužalojimų patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. G 3995/06(01), kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajai I. S. buvo padaryti daugybiniai odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos visame kūne, viršugalvio pakaušio sumušimas, pasireiškęs patinimu, šie sužalojimai buvo padaryti kietais bukais daiktais, turinčiais ribotą paviršių bei pailgos formos daiktais, 1-3 paros iki apžiūros, šie padaryti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t. 17, 67 b. l.). Nukentėjusiajai padarytus sužalojimus patvirtina jos ir liudytojos E. S. pateiktos fotonuotraukos (1 t. 69–70 b. l., 2 t. 57–60 b. l.). Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas J. M. P. nurodė, kad nors eksperto P. P. duotoje specialisto išvadoje dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų nėra labai detaliai aprašyti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, jų lokalizacija, tačiau ekspertas nepaneigė šios specialisto išvados dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, bei nurodė, kad kai kurie sužalojimai tikrai galėjo būti padaryti suimant rankomis nukentėjusiąją, suspaudžiant, surišant, nukentėjusiosios kūnui kontaktuojant su daiktais, turinčiais ribotą paviršių bei su pailgos formos daiktais (4 t. 57–58 b. l.). Taip pat nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir pačių nuteistųjų parodymai. Nors A. M., A. M. ir J. U. kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų neprisipažino, tačiau jie pripažino, kad, kai nukentėjusioji neleido jiems išsinešti daiktų ir mojavo puodais, juos puolė, todėl jie, paėmę nukentėjusiąją už rankų, išstūmė ją į lauką, kadangi nukentėjusioji toliau priešinosi, padarė jiems sužalojimus, bandė ištrūkti, tuomet ją pargriovė ant žemės lipnia juosta surišo rankas ir kojas, atrišo tik tada, kai to pareikalavo atvykę policijos pareigūnai, bet pareigūnams išvykus, nukentėjusiai toliau neleidžiant jiems išnešti daiktų, jie vėl surišo nukentėjusiajai rankas ir kojas, jai vis tiek nenusiraminus, jie ją atvilko prie obels ir su virve nukentėjusiąją pririšo prie jos, atrišo tik tada, kai susikrovė daiktus į automobilį. Nuteistųjų parodymus patvirtina jų parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuoti duomenys (2 t. 141–146, 157–161, 171–175 b. l.), specialistų išvadose užfiksuoti duomenys (1 t. 23, 41 b. l.), pateiktos fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti jiems padaryti sužalojimai (2 t. 148 b. l., 3 t. 111 b. l., 4 t. 2, 3 b. l., 7 t. 59–61 b. l.). Dėl to nepagrįsta apylinkės teismo išvada, kad nuteistųjų parodymai prieštarauja nukentėjusiosios parodymams ir teismas nepagrįstai jų parodymus vertino kaip nuteistųjų gynybos versiją. Atsižvelgiant į visumą šių paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad nukentėjusiosios parodymai apie jos atžvilgiu atliktus veiksmus yra nuoseklūs, juos patvirtina netgi pačių nuteistųjų parodymai, todėl netikėti nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo. Nukentėjusiosios parodymų nuoseklumo nepaneigia 2006-07-26 Lietuvos ryte išspausdintas straipsnis, DVD diskas su televizijos laida bei tai, kad nukentėjusioji buvo nuteista už pareigūno papirkimą ar už A. M. sužalojimą.

Byloje nukentėjusiosios bei pačių nuteistųjų parodymais, dokumentų kopijomis iš civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo (5 t. 12–14 b. l., 6 t. 54–59, 60–65 b. l.) nustatyta, kad nuteistieji į sodybą (duomenys neskelbtini), kurioje gyveno nukentėjusioji, atvyko A. M. prašymu paimti sodyboje buvusio kilnojamo turto, kurį į sodybą, vykstant teisminiam skyrybų ir turto padalijimo procesui, buvo atsivežusi nukentėjusioji I. S.. Pastebėtina, kad nukentėjusioji pripažino į sodybą atsivežusi visus daiktus, kuriuos ji buvo pasiėmusi iš namo (duomenys neskelbtini), ir kurie buvo įgyti santuokoje su A. M., bet dar nepadalinti. Dėl šio turto įvykio metu ir kilo konfliktas – ginčas, nes nukentėjusioji neleido šio turto išvežti, priešinosi, todėl jos atžvilgiu buvo panaudota fizinė jėga, ji buvo išvesta į lauką, surišta bei pririšta prie medžio. Liudytojų L. R., M. K., N. P., policijos komisariate pranešimą priėmusio policijos pareigūno A. B. parodymai, dokumentų kopijos apie Anykščių rajono policijos komisariate registruotą pranešimą apie užpultą moterį, A. M. skambutį apie tai, kad jam atvykus pasiimti savo daiktų, kilo konfliktas su žmona (3 t. 122 b. l.), patvirtina, kad į įvykio vietą dėl kilusio konflikto buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurie radę surištą I. S., išklausę konfliktuojančių pusių paaiškinimų, liepė nuteistiesiems nukentėjusiąją atrišti. Taip pat iš byloje esančių įrodymų matyti, kad iš sodybos išvykus policijos pareigūnams, buvo tęsiamas daiktų krovimas į automobilius, bet nukentėjusioji toliau tam priešinosi, todėl vėl jos atžvilgiu buvo panaudota fizinė jėga – ji buvo surišta bei pririšta prie medžio, kad netrukdytų krauti daiktus į automobilius. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu santuoka tarp A. M. ir I. S. nebuvo nutraukta, turto padalinimo klausimas nebuvo išspręstas, daroma išvada, kad nuteistasis A. M. ir nukentėjusioji buvo tikro teisinio santykio subjektai, privalėję elgtis pagal įstatymų reikalavimus, t. y. nesant teismo sprendimo dėl turto padalinimo, todėl ginčas turėjo būti sprendžiamas įstatymo numatytu būdu, o ne savavališkai.

Nuteistieji teigia nukentėjusiosios nemušę, jai smūgių nesudavę, kad jie tik gynėsi nuo nukentėjusiosios ją surišdami. Nors nukentėjusioji pripažino, kad nuteistieji jai nesudavė nei vieno smūgio, liudytojai L. R., S. Š. nurodė nematę smūgių sudavimo, liudytojai M. K., N. P. nurodė nepastebėję ant nukentėjusiosios kūno sužalojimų ir byloje esanti fotonuotrauka, kurioje užfiksuota prie medžio pririšta nukentėjusioji, patvirtina, kad nukentėjusiosios veide sužalojimų tuo metu nebuvo (7 t. 62 b. l.), nepaneigia, kad nuteistieji nukentėjusiosios atžvilgiu fizinės jėgos nenaudojo, nes nukentėjusiajai padarytus sužalojimus patvirtina specialisto išvadoje, fotonuotraukose užfiksuoti duomenys, liudytojų E. ir A. S. parodymai, teismo medicinos eksperto paaiškinimai teisme. Nors nuteistųjų pateikti dokumentai (fotonuotraukos, teismo specialistų išvados) patvirtina jų parodymus, jog nukentėjusioji juos sužalojo (įkando A. M. į pirštą, J. U. apdraskė bei įkando jam į ranką), tačiau, kaip iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, nukentėjusioji aktyviais veiksmais priešinosi tam, kad iš sodybos nuteistieji neišvežtų daiktų, o nuteistuosius sužalojo, kai priešinosi nuteistųjų surišama. Pagal teismų praktiką fiziniu smurtu, o taip pat ir didele žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams, laikomas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pvz., smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-P-183/2012). Byloje ištirtų įrodymų pakanka pripažinti, kad nukentėjusiosios I. S. stumdymas, pargriovimas ant žemės, laikymas už rankų, surišimas lipnia juosta, laikymas pririšus prie medžio, taip padarant nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą bei neteisėtai atimant laisvę, atitinka fizinę prievartą. Taip pat byloje surinktų įrodymų pakanka konstatuoti, kad nukentėjusiajai buvo padaryta didelė žala, nes savavališkai buvo išvežti daiktai, kurie priklausė tiek A. M., tiek ir nukentėjusiajai, bet dar nebuvo padalinti, taip pat nežymiai buvo sužalota nukentėjusioji, atimta jos laisvė, taip I. S. buvo padaryta fizinė, turtinė ir neturtinė žala.

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, teismo nustatyta įvykių eiga leidžia daryti išvadą, kad kaltinamajame akte aprašytose veikose nurodytu laiku asmenims veikiant bendrininkų grupėje, išvežant daiktus, kurie nebuvo padalinti, nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojant fizinį smurtą (prievartą), padarant nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, atimant jai laisvę, buvo savavaldžiaujama panaudojant fizinę prievartą nukentėjusiajam ir buvo padaryta didelė žala nukentėjusiosios teisėms. Pagal teismų praktiką savavaldžiavimo kvalifikuojantis požymis – fizinė prievarta apima nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat fizinio skausmo sukėlimą, neteisėtą laisvės atėmimą, todėl atskirai kvalifikuoti kaip fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 140 straipsnis) ar neteisėtą laisvės atėmimą (BK 146 straipsnis) nereikia. Dėl to kaltinamajame akte nurodytos veikos nepagrįstai kvalifikuotos kaip trys atskiros nusikalstamos veikos pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, ši klaida taisytina ir veika kvalifikuotina tik kaip viena nusikalstama veika, numatyta BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad kaltinamajame akte aprašyta veika buvo padaryta esant būtinosios ginties sąlygoms ar esant būtinajam reikalingumui, nes iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad neteisėtus veiksmus (turto išnešimo iš sodybos ir pakrovimo į transporto priemones) atliko ne nukentėjusioji, ji tik aktyviais veiksmais priešinosi tam, kad iš sodybos nebūtų išvežti daiktai, kurie civilinėje byloje dar nebuvo padalinti. Be to, pakartotinas nukentėjusiosios surišimas bei jos pririšimas prie medžio ta dingstimi, kad ji vėl trukdė nešti daiktus bei išvykti su daiktais iš sodybos, buvo nukreipti ne apsiginti nuo nukentėjusiosios, o į netrukdomą turto paėmimą ir išvežimą, todėl tai nelaikoma būtinąją gintimi ar būtinuoju reikalingumu. Taip pat kaltinamajame akte aprašytos veikos nėra pagrindo vertinti kaip mažareikšmės, nes tiesioginė žala buvo padaryta įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytai asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarkai bei didelė žala buvo padaryta nukentėjusiosios teisėms ir teisėtiems interesams, nes buvo sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, apribota jos laisvė, be to, žala nukentėjusiajai buvo padaryta tyčiniais smurtinio pobūdžio veiksmais.

Skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu A. M. ir J. U. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį buvo išteisinti, o nuo nusikalstamos veikos padarymo jau yra praėję beveik dešimt metų. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktį apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas praėjus aštuoneriems metams po to, kai buvo padarytas apysunkis nusikaltimas (šiuo atveju BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas). Šiuo atveju senaties terminas suėjo 2014-07-01. Duomenų, kad A. M. ir J. U. būtų padarę naujų nusikalstamų veikų, byloje nėra. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį senatis, todėl baudžiamasis procesas yra negalimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to baudžiamoji byla A. M. ir J. U. atžvilgiu nutraukiama (BPK 327 straipsnio 1 punktas).

Iš bylos matyti, kad A. M., kuris pagal BK 294 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, o pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį buvo pripažintas kaltu, 2013-04-29 mirė. Mirties faktą patvirtina į bylą pateikta 2013 m. balandžio 30 d. A. M. mirties akto įrašo kopija (9 t. 31 b. l.). BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad mirusiajam baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas A. M. buvo pradėtas ne tik pagal jo paties apeliacinį skundą, bet ir pagal nukentėjusiosios apeliacinį skundą, daroma išvada, kad A. M. mirus tolesnis procesas jo atžvilgiu yra negalimas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl A. M. yra panaikinamas ir byla nutraukiama (BPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Mirus A. M. taip pat nutraukiamas ir laikinas jo nuosavybės teisės apribojimas, paskirtas Anykščių rajono apylinkės teismo 2009-05-06 nutartimi (4 t. 29 b. l.).

Nukentėjusioji I. S. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 81 171 Eur turtinės žalos ir 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (10 t. 123–124, 125–127 b. l.). BPK 115 straipsnio 1 dalis numato, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą ieškinį arba jį atmeta. Taip pat BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyti atvejai, kaip išsprendžiamas pareikštas civilinis ieškinys priimant išteisinamąjį nuosprendį. Tačiau BPK nenurodytas civilinio ieškinio išsprendimo būdas, kai byla nutraukiama esant baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo sąlygoms (BK 95 straipsnis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla A. M. ir J. U. atžvilgiu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nutraukiama suėjus senaties terminui, o A. M. atžvilgiu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį jam mirus, bei į teismų praktiką formuojamą sprendžiant civilinius ieškinius byloje, kai baudžiamoji byla nutraukiama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-260/2076, Nr. 2K-216/2010, 2K-285-222/2015 ir kt.), nukentėjusiosios I. S. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, o nukentėjusioji dėl jai padarytos turtinės ir neturtinės žalos turi galimybę ieškinį reikšti civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusioji taip pat teisėjų kolegijai pateikė prašymą priteisti jai jos turėtas proceso išlaidas, t. y. jos turėtas išlaidas kelionėms pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, į teismą, bei jos atitraukimą nuo įprastos ūkinės veiklos. Iš viso nukentėjusioji prašė priteisti 3447 Eur. Pagal BPK 104 straipsnį proceso išlaidos nukentėjusiajam atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų, o pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. Taigi, kelionės išlaidos yra atlyginamos iš institucijos lėšų bei pagal Lietuvos Vyriausybės nustatytą tvarką pateikus kelionės išlaidas patvirtinančius dokumentus (pvz., kuro įsigijimo kvitus, automobilio techninius duomenis arba važiavimo viešuoju transportu bilietus ir pan.). Tokių duomenų byloje nėra, jų nepateikė ir pati nukentėjusioji kartu su savo prašymu. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios turėtas išlaidas kelionėms, bei į tai, kad proceso išlaidos išieškomos tik iš nuteistojo priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir išieškomos ne nukentėjusiojo ar liudytojo naudai, o į Valstybės biudžetą, nukentėjusiosios prašymas priteisti jai iš A. M. ir J. U. jos turėtas proceso išlaidas baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas. Taip pat naikinama nuosprendžio dalis, kuria iš A. M., A. M. ir J. U. į Valstybės biudžetą priteista 302,21 Lt, t. y. iš kiekvieno po 100,73 Lt už liudytojams apmokėtas kelionės išlaidas, nes, kaip jau minėta, proceso išlaidos išieškomos tik iš nuteistojo priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, o šiuo atveju, baudžiamoji byla jų atžvilgiu nutraukiama (105 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendį panaikinti ir A. M., A. M. ir J. U. kaltinamajame akte inkriminuotas nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, kvalifikuoti kaip vieną nusikaltimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

A. M. atžvilgiu baudžiamąją bylą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nutraukti jam mirus (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

A. M. ir J. U. atžvilgiu baudžiamąją bylą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiosios I. S. pareikštą civilinį ieškinį 81 171 Eur turtinės žalos ir 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui ir prašymą priteisti jos turėtas proceso išlaidas kelionėms palikti nenagrinėtus.

Panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2009-05-06 nutartimi paskirtą laikiną A. M. nuosavybės teisės apribojimą.

Kompaktinį diską su nuotraukomis, fotonuotraukas, daiktų įgijimo dokumentus, medžiagą iš policijos, sąskaitos išrašus – palikti saugoti prie bylos.