Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-556-30-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-01-16
Bylos Nr.: A-556-30-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03334-2010-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas: R. A. V.
Atsakovas: Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
Trečiasis asmuo: Druskininkų savivaldybės tarybai
Advokatai: Justas Čobotas

Administracinė byla Nr. A556-30/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03334-2010-9Procesinio sprendimo kategorija 19 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjui R. A. V.,pareiškėjo atstovui advokatui Justui Čobotui,atsakovo atstovams Laurai Petrauskaitei, Tomui Čaplinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. V. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Druskininkų savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (T 1, b. l. 1-10) prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, Komisija) 2010 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. KS-69 „Dėl R. A. V.”; priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra Druskininkų savivaldybės tarybos narys, taip pat viešojo juridinio asmens Druskininkų rankininkų klubas valdybos narys. Būdamas Druskininkų savivaldybės tarybos nariu, jis dalyvavo balsuojant dėl 2009-02-26 sprendimo Nr. T1-45 „Dėl Druskininkų savivaldybės 2009 m. sporto projektų, finansuojamų iš savivaldybės biudžeto, tvirtinimo” ir 2009-05-26 sprendimo Nr. T1-135 „Dėl Tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T1-45 „Dėl Druskininkų savivaldybės 2009 m. sporto projektų, finansuojamų iš savivaldybės biudžeto, tvirtinimo” pakeitimo”. Pažymėjo, kad jis nedalyvavo rengiant šių sprendimų projektus, taip pat svarstant juos Druskininkų savivaldybės tarybos komitetuose. 2010-10-25 VTEK priėmė sprendimą Nr. KS-69, kuriuo pripažino jį pažeidusiu Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 punktą, 7 straipsnio 2 dalį, 11 straipsnio 1 ir 2 dalis. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jis neturėjo „privataus intereso”, susijusio su skundžiamame sprendime nurodytų tarybos sprendimų priėmimu, Komisija nepagrįstai sutapatino jo interesus su Druskininkų rankininkų klubo interesais. Paaiškino, kad Druskininkų rankininkų klubas yra juridinis asmuo, kurio turtas yra atskirtas nuo jo steigėjų ir/arba narių turto, todėl pareiškėjas jokios turtinės naudos iš to, kad Druskininkų rankininkų klubas gauna pinigines lėšas, jokia forma negavo ir negali gauti (Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 17 str. 4 d.), klubas yra viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus (Civilinio kodekso 2.34 str. 2 d.). Be to, Druskininkų rankininkų klubo projekto „Rankinio populiarinimas Druskininkuose”, kuriam buvo skirtas finansavimas, tikslai yra išimtinai viešojo pobūdžio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2007-05-21 nutartyje analogiškoje situacijoje (administracinė byla Nr. A-4-516/2007) konstatavo, kad interesų konflikto sąvoka siejama ne su bet kokiu interesu, o su privačiu (asmens ar jo artimų giminaičių ar šeimos narių) turtiniu ar neturtiniu interesu, tuo tarpu rūpinimasis viešosios įstaigos gerove nėra rūpinimasis privačiais interesais. Pareiškėjas pabrėžė, kad rankininkų klubo tikslai, kaip ir konkrečios sporto programos, kuriai buvo skirtas finansavimas, tikslai nėra susiję su jo asmeniniais interesais, todėl lėšų klubo vykdomai programai skyrimas nėra ir negali būti susijęs su pareiškėjo asmeniniais interesais. Pareiškėjo manymu, priimdama skundžiamą sprendimą VTEK turėjo aiškiai nustatyti, kokį konkrečiai privatų interesą turėjo R. A. V., kuriuo tariamai vadovavosi dalyvaudamas balsavime. LVAT minėtoje nutartyje konstatavo, kad visi interesų konflikto elementai (privatūs ir vieši) turi būti nustatyti ir įvardyti. Pažymėjo, kad nenurodydamas pažeidimo atsakovas pažeidžia jo konstitucinę teisę į gynybą. Byloje nėra paneigta jo nekaltumo prezumpcija, nėra pašalintos abejonės dėl pareiškėjo privataus intereso, neįrodyta privataus intereso galima įtaka sprendimų priėmimui. Pareiškėjo manymu, atsakovas grindžia skundžiamą sprendimą abstrakčiais teiginiais. Atsakovo motyvas, jog neva jis yra asmeniškai suinteresuotas, kad klubas gautų finansavimą iš savivaldybės biudžeto, nėra paremtas jokiais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jis neužsiima aktyvia sportine veikla ir nedalyvauja klubo organizuojamose varžybose, todėl asmeniškai nesinaudojo už savivaldybės skirtas lėšas nupirktomis prekėmis, paslaugomis ar darbais. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sporto projektas skirtas visai savivaldybės visuomenei (ne tik sporto klubo nariams ar sporto visuomenei), todėl dalyvaudamas Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje ir balsuodamas už nurodytus sprendimus pareiškėjas vykdė savo kaip tarybos nario pareigas, gynė viešąjį (ne privatų) interesą, susijusį su Druskininkų miesto savivaldybės jaunimo užimtumo, ugdymo, sporto veikla. Pažymėjo, kad Darbo grupė galimiems Druskininkų savivaldybės tarybos narių Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimams, pagal pateiktą Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos informaciją, ištirti 2010-04-19 sprendime Nr. 9 „Dėl R. A. V.” nustatė, kad R. A. V. Įstatymo nepažeidė. Atsižvelgus į tai, kad, balsuodamas dėl 2009-02-26 ir 2009-05-26 Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimų, jis jokio privataus intereso neturėjo, pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad jam nebuvo pagrindo papildyti privačių interesų deklaraciją.

Atsiliepimas

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 90-93) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Komisija nėra įgaliota skirti asmeniui, pripažintam pažeidusiu Įstatymo nuostatas, tarnybines, drausmines ar administracines nuobaudas, Komisijai priėmus sprendimą administracinė atsakomybė nekyla. Todėl pareiškėjas visiškai nepagrįstai reikalauja, kad Komisijos sprendimams būtų taikomi administracinio teisės pažeidimo protokolui keliami reikalavimai. Atsakovo nuomone, Komisija tinkamai nustatė ir išdėstė sprendime reikšmingas faktines aplinkybes bei pateikė jų teisinį vertinimą. Pareiškėjas nepagrindė savo teiginio, kad Komisijos priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Pažymėjo, kad Komisija atliko tyrimą Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo numatytose ribose (23 str.), todėl pareiškėjo teiginys, jog Komisija nukrypo nuo tyrimo dalyko, yra atmestinas. Atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymu siekiama įtvirtinti valdžios, taip pat ir vietos savivaldos įstaigų sprendimų nešališkumą, pašalinant bet kokią galimybę juos svarstant ar priimant dalyvauti jais asmeniškai suinteresuotiems asmenims ar interesų grupėms. Asmeninių interesų turėjimas svarstomų klausimų atžvilgiu visuomet neišvengiamai sukompromituoja ir tokius sprendimus, o kartu pakerta bendruomenės pasitikėjimą jai tarnaujančia vietos valdžia. Toks valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų elgesys neabejotinai prieštarauja Įstatymo nuostatomis saugomam viešajam interesui – visuomenės lūkesčiams, kad šie visus jiems pavestus klausimus spręstų tik objektyviai ir nešališkai, – t. y. be jokio asmeninio suinteresuotumo (1 str., 2 str. 3 d.). Įstatyme apibrėžtas interesų konfliktas apskritai neturi nieko bendra su pareiškėjo subjektyviai suprantama viešojo intereso plačiąja prasme, kaip visuomenės gerovės, naudos daugumai, sąvoka. Pažymėjo, kad viešojo intereso, kaip filosofinės kategorijos, negalima tapatinti su specialia Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąvoka, skirta specifiniams valstybės valdymo tikslams – užtikrinti sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo procese dalyvaujančių asmenų nešališkumą. Atsakovas pabrėžė, kad Komisija neginčija Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimo skirti finansavimą asociacijos projektams teisėtumo ir pagrįstumo bei asociacijos veiklos naudingumo ir pan. Tačiau pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad narystė asociacijoje nėra jo privatus interesas ir kad jam nekilo interesų konfliktas dalyvaujant tarybos posėdžiuose, kai buvo skiriamas finansavimas Druskininkų rankininkų klubo projektams, kadangi įstatymų leidėjas besąlygiškai nustatė, jog valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens narystė bei pareigos asociacijoje yra traktuojamos kaip privataus intereso buvimas (Įstatymo 4 str. 1 d., 6 str. 1 d. 4 p.). Pareiškėjas turėjo privatų interesą, pasireiškusį jo naryste ir pareigomis asociacijoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas negali teisintis tuo, kad svarstydamas klausimą skirti lėšų Druskininkų rankininkų klubo projektams savivaldybės taryboje jis gynė tik viešą interesą, nes šiuo atveju, atsakovo manymu, šio klausimo svarstymas liečia pareiškėjo privatų interesą. LVAT 2007-11-26 nutartyje (administracinė byla Nr. A14-844/07) išaiškino, jog nėra būtina nustatyti, kad pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, jog jis nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Atkreipė dėmesį į tai, kad nėra kvestionuojama pareiškėjo galimybė ir pareiga vykdyti jo, kaip savivaldybės tarybos nario, kompetenciją sudarančias funkcijas, susijusias su savivaldybės gyventojų interesų ir poreikių tenkinimu, bei galimybė dalyvauti visuomeninėje veikloje (būti asociacijų nariu ir (ar) eiti jose pareigas), tačiau tarybos narys turi atlikti jo kompetencijai priskirtas funkcijas tokiais būdais, kurie nekelia abejonių, jog jis veikia nešališkai (jo veiksmai nekelia interesų konflikto), kaip to reikalauja Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas. Taip pat akcentavo, kad priklausymas vienai ar kitai konkrečiai asociacijai ar vadovavimas jai, rūpinimasis jos veikla neįeina į tarybos nario kompetenciją. Atsakovo manymu, ginčijamas VTEK sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybė atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 86-89) prašė pareiškėjo skundą patenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad VTEK atliko Druskininkų savivaldybės tarybos priimtų sprendimų ir savivaldybės tarybos narių deklaruotų privačių interesų lyginamąją apžvalgą ir, vadovaudamasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 straipsniu, priėmė sprendimą perduoti šią informaciją tirti Druskininkų savivaldybei. Druskininkų savivaldybės meras 2010-03-10 potvarkiu Nr. M3-4 sudarė Darbo grupę galimiems Druskininkų savivaldybės tarybos narių viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimams, pagal pateiktą Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos informaciją, ištirti (toliau – ir Darbo grupė). Darbo grupė, vadovaudamasi Įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 5 ir 10 punktais, Valstybės politikų elgesio kodeksu ir Darbo grupės veiklos reglamento 15.1 ir 15.3 punktais, nusprendė, kad Druskininkų savivaldybės tarybos narys R. A. V., balsuodamas priimant 2009-02-26 Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T1-45 „Dėl Druskininkų savivaldybės 2009 m. sporto projektų, finansuojamų iš savivaldybės biudžeto tvirtinimo“ ir 2009-05-26 sprendimą Nr. T1-135 „Dėl Tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T1-45 „Dėl Druskininkų savivaldybės 2009 m. sporto projektų, finansuojamų iš savivaldybės biudžeto tvirtinimo pakeitimo“, Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto, 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų nepažeidė. Darbo grupė, išnagrinėjusi pateiktus dokumentus, nustatė, kad nei R. A. V., dalyvaudamas priimant nurodytus sprendimus, nei jam artimas asmuo jokio privataus intereso neturėjo, t. y. jokio asmeninio turtinio ar neturtinio suinteresuotumo, galinčio turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, nebuvo, taip pat nebuvo situacijos arba aplinkybių, dėl kurių galėjo kilti interesų konfliktas. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad R. A. V. nedalyvavo rengiant minėtų sprendimų projektus ir svarstant šiuos projektus Druskininkų savivaldybės tarybos komitetuose. Šiuo atveju nesusidarė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte minima situacija, balsavimas už sprendimų priėmimą nesukėlė interesų konflikto ir dėl to nesumažėjo visuomenės pasitikėjimas Druskininkų savivaldybės tarybos priimamų sprendimų skaidrumu ir nešališkumu. Darbo grupė konstatavo, kad balsuodamas dėl minėtų sprendimų pareiškėjas vykdė savo, kaip tarybos nario, pareigas, gynė viešąjį (ne privatų) interesą. Atsižvelgdama į tai, Darbo grupė nusprendė, kad Druskininkų savivaldybės tarybos narys R. A. V. nepažeidė Įstatymo nuostatų. Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko Darbo grupės sprendimą, taip pat pabrėžė, kad išrinkto vietinės valdžios organo atstovo – tarybos nario – pareigos leidžia jam nevaržomai atlikti savo funkcijas, todėl priimant aukščiau nurodytus sprendimus pareiškėjas neturtinio suinteresuotumo (moralinės naudos) neturėjo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 7 d. sprendimu (T 2, b. l. 40-47) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2010-10-25 sprendimo Nr. KS-69 2 dalį, kad R. A. V., paaiškėjus naujoms aplinkybėms (svarstymas ir priėmimas Tarybos sprendimų, susijusių su finansavimo skyrimu sporto projektams, tarp kurių - ir asociacijos, kurios valdybos narys (valdybos pirmininkas) yra jis pats, projektai), dėl kurių jo tarnybinėje veikloje galėjo kilti ir kilo interesų konfliktas, ir, nepapildęs privačių interesų deklaracijos, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2010-10-25 sprendimu Nr. KS-69 nusprendė, kad Druskininkų savivaldybės tarybos narys R. A. V., dalyvaudamas Tarybos posėdžiuose svarstant ir priimant sprendimus, susijusius su finansavimo skyrimu sporto projektams, kai paraiškas gauti finansavimą buvo pateikusi asociacija, kurios valdybos narys yra jis pats, nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto prievolės teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, ir pažeidė šios įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas; R. A. V., paaiškėjus naujoms aplinkybėms (svarstymas ir priėmimas Tarybos sprendimų, susijusių su finansavimo skyrimu sporto projektams, tarp kurių - ir asociacijos, kurios valdybos narys (valdybos pirmininkas) yra jis pats, projektai), dėl kurių jo tarnybinėje veikloje galėjo kilti ir kilo interesų konfliktas, ir, nepapildęs privačių interesų deklaracijos, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas; rekomendavo R. A. V., atliekant tarnybines pareigas Druskininkų savivaldybės taryboje, vengti interesų konflikto ir nedalyvauti sprendimų, susijusių su asociacija Druskininkų rankininkų klubu, rengimo, svarstymo ir priėmimo procedūrose. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1, 2, 3 straipsniais, 4 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 straipsnio 1 punktu, 29 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais. Teismas nustatė, kad Druskininkų rankininkų klubas, kurio vienas iš steigėjų yra R. A. V., juridinių asmenų registre įregistruotas 1998 m. gruodžio 8 d.; 2008 m. lapkričio 10 d. steigiamajame klubo susirinkime R. A. V. išrenkamas į valdybos narius bei išrenkamas valdybos pirmininku. Taip pat šiame posėdyje R. L. įgaliojamas parengti ir pateikti savivaldybei projektą dėl finansavimo gavimo. Klubo steigiamajame susirinkime 2009 m. sausio 6 d. sudaryta valdyba, į kurią išrinktas R. A. V. paskirtas valdybos pirmininku; 2009 m. vasario 11 d. Klubo steigiamojo susirinkimo posėdyje A. R. V. pagal jo pateiktą prašymą atleistas iš valdybos pirmininko pareigų. Druskininkų savivaldybės taryba, kurios narys yra R. A. V., 2009-02-26 nusprendė patvirtinti Druskininkų savivaldybės 2009 metų sporto projektus, finansuojamus iš savivaldybės biudžeto, kurio pagrindu Druskininkų rankininkų klubui rankinio populiarinimui skirta iš savivaldybės biudžeto 14 000 Lt suma. Druskininkų savivaldybės taryba 2009-05-26 sprendimu Nr. T1-135 „Dėl Tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T1-45 „Dėl Druskininkų savivaldybės 2009 m. sporto projektų, finansuojamų iš savivaldybės biudžeto, tvirtinimo” pakeitimo”, pakeitė Tarybos 2009-02-26 sprendimą ir pagal išdėstytą naują redakciją Druskininkų rankininkų klubui rankinio populiarinimui skirta iš savivaldybės biudžeto 11 800 Lt. Teismas nurodė, kad R. A. V. dalyvaudamas Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstant ir priimant sprendimus, susijusius su finansavimo skyrimu sporto projektams, kai paraiškas gauti finansavimą buvo pateikęs klubas, kurio valdybos nariu buvo išrinktas, pateko į interesų konflikto situaciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo privatų interesą, pasireiškusį jo naryste ir pareigomis Druskininkų rankininkų klube. Todėl R. A. V., dalyvaudamas Tarybos posėdžiuose ir balsuodamas už sprendimus dėl sporto projektų priėmimo, pateko į interesų konflikto situaciją ir, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 2 punktu, privalėjo imtis priemonių šiai interesų konflikto situacijai pašalinti. Tokia priemone, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turėjo būti pareiškėjo nusišalinimas nuo šio klausimo sprendimo. Tačiau pareiškėjas tokio nusišalinimo nepareiškė ir tokiu būdu pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 punktą bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalis. Teismas pažymėjo, jog nėra būtina nustatyti, kad pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, jog jis nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra kvestionuojamos pareiškėjo, kaip savivaldybės tarybos nario, galimybės atlikti savo, kaip tarybos nario/savivaldybės bendruomenės atstovo funkcijas sprendžiant bendrus viešuosius savivaldybės bendruomenės poreikius ir interesus, tačiau jis tai turi daryti būdais, nekeliančiais abejonių, jog yra interesų konfliktas, kaip to reikalauja Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas. Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 4 punkte taip pat nustatyta pareiga tarybos nariui nebalsuoti savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose, kai jo balsavimas svarstomu klausimu prieštarauja Įstatymui. Nagrinėjamoje situacijoje egzistuojanti tam tikra savivaldybės tarybos nario pareigų priešprieša turėjo būti sprendžiama pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas suteikiant viršenybę pareigai vengti interesų konflikto. Pareiškėjui neįvykdžius šios pareigos, Komisija turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintą prievolę teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto bei Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą draudimą. Dėl nurodytų motyvų skundžiama Komisijos nutarimo dalis dėl Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto, 11 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimo neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, sprendimą priėmė kompetentingas administravimo subjektas, priimant sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir naikinti jo nėra pagrindo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str., 89 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 28 straipsnyje nustatytas reglamentavimas patvirtina, jog VTEK ištiria pranešime nurodytas aplinkybes ir papildomai tyrimo metu gautą informaciją ir tuo pagrindu priima sprendimą. Kadangi Komisijos nagrinėjimo ir vertinimo dalykas buvo R. A. V. dalyvavimas savivaldybės tarybai svarstant ir priimant sprendimus, susijusius su finansavimo sporto projektams skyrimu, nors paraišką gauti finansavimą yra pateikęs ir Klubas, kurio valdybos nario (pirmininko) pareigas R. A. V. eina, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo nurodytus argumentus, kad atsakovas, vertindamas jo veiksmus 2008-02-12 savivaldybės tarybos posėdyje, nukrypo nuo tyrimo dalyko. Šios teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas tinkamai nustatė ir sprendime išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes nepažeidžiant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 bei 28 straipsnių nuostatų. Teismo teigimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai sutapatina administracinio teisės pažeidimo procedūras su VTEK atliekamu tyrimu dėl asmenų veikos atitikties teisės aktų reikalavimams, nurodytus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose bei remiasi LVAT nutartimis, kuriose nagrinėjamas administracinio teisės pažeidimo protokolų teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas nurodo, kad LVAT praktika nagrinėjamu klausimu suformuota 2007-05-21 nutartyje Nr. A-4-516/2007. Tačiau teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinimas tik atsižvelgiant į konkrečios bylos kontekstą. Teismas taip pat konstatavo, kad pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, privačių interesų deklaracija turi būti papildoma tik paaiškėjusiomis naujomis aplinkybėmis, kurios yra prielaidos interesų konfliktui kilti, bet ne konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis, kurios tokias prielaidas paverčia interesų konfliktu. Nagrinėjamu atveju prielaida pareiškėjo interesų konfliktui kilti buvo narystė bei pareigos asociacijoje ir būtent ši aplinkybė turėjo būti deklaruota pareiškėjo privačių interesų deklaracijoje. Pareiškėjas šią aplinkybę savo privačių interesų deklaracijoje buvo nurodęs, todėl papildomai jos deklaruoti nebeturėjo. Atsakovas nagrinėjamu atveju reikalauja, kad pareiškėjas deklaruotų ne aplinkybes, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, bet patį jau kilusį interesų konfliktą. Tačiau įstatymas interesų konflikto kilimo atveju numato asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, nusišalinimą, o ne kilusio interesų konflikto deklaravimą (Įstatymo 11 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, teismas Komisijos sprendimo dalį dėl Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pažeidimo panaikino (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1p., 88 str.1 p.)

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 52 – 60) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimą dalyje, kuria atmesta pareiškėjo skundo dalis, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Priimant sprendimą turėjo būti nustatytas pareiškėjo turtinis ar neturtinis interesas. Įstatymo leidėjas aiškiai išskyrė skirtingas aplinkybes, kurios apibrėžia asmens privačius interesus: moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas. Nei skundžiamame sprendime, nei Komisijos 2010 m. spalio 25 d. spendime Nr. KS-69 pareiškėjo privatus interesas apskritai nebuvo įvardytas. Skundžiamame akte net nebuvo įvardyta, ar privatus interesas buvo turtinis, ar neturtinis. Privataus intereso buvimas ir jo pobūdis yra fakto klausimas; teismas konkretaus privataus intereso nenurodymo skundžiamame akte tinkamai neįvertino, todėl buvo pažeistos materialinės teisės normos.

2. Faktines aplinkybes dėl privataus intereso buvimo ir jo pobūdžio (rūšies) galėjo patvirtinti liudytojai, kuriuo kviesti prašė pareiškėjas, tačiau teismas atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą. Deklaracijoje nurodyta informacija turi būti aiškinama, kaip prielaida Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai inicijuoti tyrimą siekiant nustatyti inter alia privataus intereso buvimą. Remiasi LVAT 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1422/2010. Analizuojant VTEK ginčų nagrinėjimo pratiką, matyti, kad atsakovas 2010 m. gruodžio 7 d. sprendime Nr. KS-89 pats teigia, jog „įstatymo leidėjas aiškiai numato, kad valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, susijusius su Įmonėmis, iš kurių jis gauna pajamų ar kuriose jis užima atitinkamas pareigas, gali kilti interesų konfliktas“. Tokiu būdu atsakovas pažeidė lygiateisiškumo principą, nes pareiškėjo atžvilgiu teisės normos buvo aiškinamos kitaip.

3. Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas vienas iš atvejų, kuomet teismo sprendimas turi būti panaikinamas, t. y. sprendimas, nutartis yra be motyvų. Teismas nepagrįstai netyrė fakto klausimų, susijusių su privataus intereso buvimu ir jo pobūdžio (rūšies) nustatymu. Pareiškėjo R. A. V. teisės į gynybą buvo pažeistos, nes teismas nepagrįstai atsisakė tirti įrodymus, kurie pagrindžia privačių interesų neturėjimą. Nustačius, jog asociacija įsteigta, visų pirma, tenkinti viešuosius interesus, narystė tokioje asociacijoje negali būti laikoma privačių interesų turėjimu ir sukelti interesų konflikto. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė, jog ginčo balsavime buvo balsuojama ne dėl bendro pobūdžio Druskininkų rankininkų klubo parėmimo, o dėl lėšų skyrimo konkrečiam projektui „Rankinio populiarinimas Druskininkuose“, kurio įgyvendinime apeliantas visiškai nedalyvauja. Šiam projektui skirtos lėšos yra naudojamos konkretiems projekto tikslams (konkrečioms iš anksto numatytoms išlaidoms) bei konkretiems viešiesiems interesams tenkinti, bei apskaitomos atskirai nuo kitų klubo lėšų ir yra atskirtos nuo Druskininkų rankininkų klubo lėšų. LVAT praktika patvirtina viešojo administravimo institucijos, taikančios asmeniui teisinę atsakomybę, pareigą aiškiai suformuluoti kaltinimą, nuo kurio asmuo galėtų gintis, o tokie pažeidimai vieningai pripažįstami sudarančiais pagrindą panaikinti skundžiamą individualų administracinį aktą.

4. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į LVAT suformuluotą praktiką, kaip turi sprendžiamos situacijos, kai įstatymas, numatantis teisinės atsakomybės taikymą (šiuo atveju - Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas), nenumato atitinkamų garantijų atsakomybėn traukiamam asmeniui. Pareiškėjo nuorodos į Administracinių teisės pažeidimų kodeksą šiuo atveju, nesant analogiškų nuostatų Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatyme, yra visiškai pagrįstos ir teisėtos.

5. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, jog atsakovas atlikdamas tyrimą ir priimdamas sprendimą pažeidė tyrimo ribas, nes nepagrįstai analizavo ir vertino pareiškėjo balsavimą 2008 m. vasario 12 d. savivaldybės tarybos posėdyje, nors tai nebuvo tyrimo dalykas. Atsakovas nesilaikė pranešime apie tyrimą nurodytų ribų, o tyrimą vykdė dėl asmens veikų, dėl kurių asmeniui nebuvo pranešta. Tokiu atveju asmuo neturi galimybės nei teikti paaiškinimų, nei kitaip kvalifikuotai gintis, bei pagrįsti savo veiksmų teisėtumo.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 66 – 69) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad aplinkybės, motyvai bei įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo Įstatymo reikalavimų nevykdymą bei pažeidimą ir iš esmės paneigiantys pareiškėjo apeliaciniame skunde išsakytus argumentus, išdėstyti tiek Komisijos, tiek ir teismo priimtuose sprendimuose, Komisijos atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Ginčo dėl to, kad Asociacijos, kaip viešojo juridinio asmens, ir jos projekto, kuriam skirtas finansavimas, tikslai - viešojo pobūdžio, kad pareiškėjas galėjo gauti konkrečią asmeniną naudą (naudotis Asociacijos įgytu inventoriumi ir pan.) ir kt., nebuvo nei Komisijos atliekamo tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu. Taigi teismas pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą kviesti liudytojus. Pareiškėjo argumentas, kad jo teisės į gynybą buvo pažeistos, sutapatinant specialias - VTEK įstatyme apibrėžtas - tyrimo procedūras su administracinio teisės pažeidimo procedūromis ir remiantis LVAT suformuota praktika dėl administracinio teisės pažeidimo protokolų teisėtumo bei pagrįstumo, yra atmestinas. Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs ne dėl administracinės, tarnybinės ar kitokios nuobaudos skyrimo, o dėl Komisijos sprendimo, kuriuo, įvertinus pareiškėjo elgesį Įstatymo nuostatoms, konstatuota, kad pareiškėjas nevykdė Įstatymo reikalavimų. Iškilusio ginčo dėl Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo teisinius santykius reglamentuoja specialaus įstatymo - Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo - nuostatos, todėl būtent jo normos, taip pat VTEK įstatyme numatytos procesinės normos ir yra taikytinos sprendžiant kilusį ginčą. Teismas, pagrįstai remdamasis LVAT 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-442-1422/2010 pateiktu išaiškinimu, pasisakė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo privatų interesą, pasireiškusį jo naryste ir pareigomis Asociacijoje. Pareiškėjas, dalyvaudamas balsuojant dėl Tarybos sprendimų, atliko atitinkamus aktyvius veiksmus (dalyvavo svarstyme ir balsavo), susijusius su jo privačiu interesu - naryste ir pareigomis Asociacijoje. Taigi teismas padarė teisingą išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas pateko į interesų konflikto situaciją ir, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 2 punktu, privalėjo imtis priemonių šiai interesų konflikto situacijai pašalinti. Kaip teisingai nurodė teismas - tokia priemonė turėjo būti pareiškėjo nusišalinimas. Taigi pareiškėjas privalėjo būti aktyvus - vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nusišalinti nuo sprendimų, kėlusių interesų konfliktą, svarstymo ir priėmimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 70-72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimą toje dalyje, kuria atmesta pareiškėjo skundo dalis, ir byloje priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą patenkinti visiškai.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo nustatyti pareiškėjo turtinį ar neturtinį interesą. Šiuo atveju pareiškėjas jokio privataus intereso neturėjo. Pareiškėjo veiksmas turėtų būti vertinamas kaip bendras aukštesnės pakopos tikslas, balsuodamas dėl aukščiau minėto sprendimo jis vykdė savo kaip tarybos nario pareigas, gynė viešąjį (ne privatų) interesą, susijusį su Druskininkų sportuojančio jaunimo apsaugojimu bei tam tikra nusikalstamumo Druskininkų savivaldybėje prevencija. Teismas nepagrįstai netyrė fakto klausimų, susijusių su privataus intereso buvimu ir jo pobūdžio (rūšies) nustatymu. Pareiškėjo teisės į gynybą buvo pažeistos, nes teismas nepagrįstai atsisakė tirti įrodymus, kurie pagrindžia privačių interesų neturėjimą. Tai, kas neįrodyta, turi būti aiškinama atsakomybėn traukiamo asmens (pareiškėjo) naudai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacijos ribos sietinos su patikrinimu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2010-10-25 sprendimo Nr. KS-69 1-ąją dalį. Ja buvo pripažinta, kad A. V. nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkto prievolės teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. birželio 25 d. iki 2011 m. kovo 29 d.) siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (1 str.). Siekiant šių uždavinių, Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyta pareiga asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto. Šio Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama tokia pozicija, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Konfliktą kelią asmens dirbančio valstybės tarnyboje galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybės tarnautojas priimdamas sprendimus privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011).

Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/07).

Kaip matyti iš administracinėje byloje esančių faktinių duomenų, pareiškėjas ginčo sprendimų priėmimo metu buvo Druskininkų savivaldybės tarybos narys, taip pat viešojo juridinio asmens Druskininkų rankininkų klubo narys. Būdamas Druskininkų savivaldybės tarybos nariu, jis dalyvavo balsuojant dėl 2009-02-26 sprendimo Nr. T1-45 „Dėl Druskininkų savivaldybės 2009 m. sporto projektų, finansuojamų iš savivaldybės biudžeto, tvirtinimo” ir 2009-05-26 sprendimo Nr. T1-135 „Dėl Tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T1-45 „Dėl Druskininkų savivaldybės 2009 m. sporto projektų, finansuojamų iš savivaldybės biudžeto, tvirtinimo” pakeitimo”, o taip pat R. A. V. 2008 m. vasario 12 d. tarybos posėdyje dalyvavo ir balsavo už sprendimų dėl sporto projektų finansavimo iš savivaldybės biudžeto tvirtinimo priėmimą. Nėra pagrindo abejoti tuo, jog užimant pareigas valstybinėje tarnyboje asmens narystė bei galimos pareigos asociacijoje suvokiama kaip privataus intereso buvimas. Esant asociacijos nariu bei galimai vykdant pareigas asociacijoje teigtina apie pasireiškiantį privačios naudos siekimą, kuris nebūtinai turi būti atspindėtas per materialinių gėrybių sukūrimą. Privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, ne būtinai materialinį suinteresuotumą. Jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje. Dalyvaudamas finansinių klausimų sprendime dėl Druskininkų rankininkų klubo, pareiškėjas (apeliantas) savivaldybės taryboje pasisakė ne tik viešo intereso atžvilgiu, bet ir savo privataus intereso plotmėje. Balsavimas dėl šių sprendimų ir teigiamas balsavimas neabejotinai tarnauja ar gali pasitarnauti pareiškėjui jo privataus gyvenimo srityje. Tokios aplinkybės turėjo sąlygoti priemones viešųjų ir privačių interesų konfliktui pareiškėjo (apelianto) veikloje išvengti, tačiau jis neįvykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Tarybos narys turi atlikti jo kompetencijai priskirtas funkcijas tokiais būdais, kurie nekeltų dvejonių, jog jis veikia nešališkai (jo veiksmai nekelia interesų konflikto), kaip to reikalauja Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad priklausymas vienai ar kitai konkrečiai asociacijai, rūpinimasis jos veikla, nepatenka į tarybos nario kompetenciją.

Pareiškėjo apeliacija į Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimą nėra pagrįsta, kadangi įstatymų leidėjas suteikia teisę apeliacinės instancijos teismui panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą tik tokiu atveju, kai pastarasis yra visiškai be motyvų. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime ši privaloma sudėtinė teismo sprendimo dalis yra. Kiekvienas sprendimą priimantis teismas neturi būti varžomas dėl to, kokia eilės tvarka pasisakoma dėl byloje esančių įrodymų ir kaip tie įrodymai, teismo nuomone, vertintini. Taip pat teismas priimdamas sprendimą nėra ribojamas motyvų kiekybe. Esminiai reikalavimai keliami teismo sprendimui – jo teisėtumas bei pagrįstumas. Turi būti įvertinti ištirti teismo posėdyje įrodymai, konstatuota, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas konkrečioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas, kas ir buvo atlikta.

Neįžvelgtinas ir prieštaravimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai šios kategorijos bylose, kadangi sprendžiant aptariamos kategorijos bylas paprastai nėra vadovaujamasi taisyklėmis taikomomis nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas. Tai iš esmės skirtingų kategorijų bylos. Nėra visiškai jokio pagrindo teiginiui apie teisės į gynybą pažeidimą. Pareiškėjo skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas abiejose teismų instancijose, apeliacinės instancijos teisme pasinaudojant kvalifikuota teisininko pagalba, o inkriminuota teisei priešinga veika tikrai turėjo būti suprantama pareiškėjui. Šią išvadą įtvirtina ir ta aplinkybė, jog pareiškėjas (apeliantas) ir pats dalyvauja teisėkūros procese, būdamas savivaldybės tarybos nariu, todėl argumentas dėl nesuteikimo teisės tinkamai apsiginti atmestinas.

Remiantis administracinių teismų jurisprudencija, atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo priėmimo datą, atsakovui nebuvo kliūčių pasisakyti ir dėl balsavimo tarybos posėdyje 2008 m. vasario 12 d. Vadinasi, atmestina ir apeliacija dėl išėjimo už tyrimo nagrinėjimo ribų. Pastarosios juk sukonkretinamos bei aiškiai galutinai paprastai turi būti apibrėžiamos Vyriausiajai tarnybines etikos komisijai priimant sprendimą valstybės tarnautojo atžvilgiu. Tose ribose būtent ir yra galimas ginčas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė - Maculevičienė