Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo T. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus ir nuteistas 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į T. N. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2023 m. rugsėjo 30 d. iki Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nuosprendžio vykdymo pradžios.

Kardomoji priemonė – suėmimas – pratęsta iki skundžiamo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 27 d. nutartimi tenkintas nuteistojo T. N. prašymas ir leista pradėti vykdyti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausmę.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo T. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl švelnesnės bausmės skyrimo

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia (be kita ko) reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Teismų praktikoje pažymima, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be to, teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-122-976/2021, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-99-511/2018, Nr. 2K-266-648/2022).???

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių visumą, o kartu ir BK 41 straipsnyje numatytus tikslus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog vertindamas nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad T. N. tiesiogine neapibrėžta tyčia itin žiauriai atėmė gyvybę kitam žmogui – sugyventinei A. K. ir taip padarė vieną baigtą nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad T. N. sudavė A. K. ne mažiau kaip 44 smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, dėl ko nukentėjusioji patyrė daugybinius veido kaulų, skydinės kremzlės, šonkaulių lūžius bei kitus stiprius kūno sumušimus. Iš nustatytų veikos padarymo aplinkybių matyti, jog fizinis smurtas buvo vartojamas su pertraukomis keletą dienų iš eilės dėl tariamos nukentėjusiosios neištikimybės ir truko tol, kol A. K. pripažino buvusi neištikima. Specialistas D. T. paaiškino, jog nukentėjusioji iki sąmonės netekimo turėjo jausti stiprius skausmus, kadangi tiriant kūną A. K. galvoje nebuvo nė vienos sveikos vietos, sužalojimai veide buvo greta vienas kito, taip pat buvo nustatyta, kad nukentėjusioji buvo smaugiama, dėl ko, lūžus skydinei kremzlei, ji neužilgo mirė. Vertinant nuteistojo veiksmų pavojingumą atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog daugybiniai smūgiai buvo suduoti praktiškai tik į vieną vietą – galvą, o matydamas leisgyvę nukentėjusiąją, nuteistasis T. N. nesiėmė jokių veiksmų laiku suteikti A. K. pagalbą ir išgelbėti jos gyvybę, priešingai, stipriai sumuštos sugyventinės veido nuotrauką nusiuntė savo bendradarbiui, kaip priežastį, dėl ko jis negalės atvykti į darbą, o greitosios medicinos pagalbos tarnybai paskambino tik tuomet, kai nukentėjusiosios kūnas jau buvo atšalęs. Taigi, šios aplinkybės neleidžia nuteistojo veiksmų vertinti kaip mažiau pavojingų, o fizinis smurtas, vartotas net keletą dienų iš eilės, tik patvirtina, jog nuteistasis T. N. buvo abejingas nukentėjusiosios patirtoms kančioms ir galimoms savo veiksmų pasekmėmis.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nuteistasis T. N. iš tiesų nuo pat baudžiamojo proceso pradžios pripažino kaltę ir davė išsamius paaiškinimus dėl esminių įvykio aplinkybių, taip pat savo veiksmus vertino kritiškai ir dėl to, kas įvyko, nuoširdžiai gailisi. Šie nuteistojo veiksmai ir elgesys pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti ir pagrįstai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Kitaip vertinti šių aplinkybių, nei jos buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, ar suteikti joms išskirtinę dominuojančią reikšmę kitų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Juo labiau, jog nagrinėjamu atveju buvo nustatyta ne tik nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet ir sunkinanti aplinkybė – T. N. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be to, T. N. didesnį asmenybės pavojingumą visuomenei rodo ir duomenys apie ankstesnius jo teistumus, iš kurių matyti, jog T. N. anksčiau net keturis kartus teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1, 2 dalyse bei pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už grasinimus nužudyti. Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, kad T. N. veika nagrinėjamu atveju nebuvo atsitiktinė, priešingai, buvo dėsningas jo ankstesnio elgesio rezultatus. Nustatyta, jog T. N. anksčiau fizinį smurtą vartojo ne tik prieš tą pačią nukentėjusiąją A. K., bet ir ankstesnės sugyventinės atžvilgiu, kurią, be kita ko, grasino ir nužudyti. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, daro išvadą, kad iš ankstesnių teistumų nuteistasis jokių teigiamų išvadų nepadarė, anksčiau paskirtos ir atliktos bausmės tikslo nepasiekė, kadangi jo daromos nusikalstamos veikos tik sunkėja, todėl apeliaciniame skunde akcentuojamas nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo nesudaro pakankamo pagrindo T. N. padarytos veikos vertinti kaip mažiau pavojingos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmę ir nustatydamas jos dydį, ją individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, į lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių santykį, ir pagrįstai T. N. paskyrė BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, nustatydamas jos dydį kiek mažesnį nei šios bausmės vidurkis. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, dėl kurių pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė neatitiktų bausmės paskirties. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo T. N. už žmogaus nužudymą net dviem kvalifikuojančiomis aplinkybėmis paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei kaltininko pavojingumui, todėl ją dar labiau švelninti nuteistojo apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo, kadangi bausmė už padarytą nusikalstamą veiką negali būti ne tik per griežta, bet ir per švelni, o skiriant bausmę turi būti užtikrinami ne tik nuteistojo, bet ir nukentėjusiojo asmens bei visuomenės interesai.

Šios išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, susiję su BK 61 straipsnio 2 dalies taikymu. Visų pirma pažymėtina, kad BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę. Ši norma neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-95/2014, Nr. 2K-238-139/2015, Nr. 2K-48-303/2016). Kaip buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. N. atitinkamo dydžio laisvės atėmimo bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes ir tinkamai motyvavo T. N.skirtinos bausmės dydį, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su neteisingu jos apskaičiavimu, taikant BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, vertinami kaip deklaratyvūs. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog Lietuvos Respublikos Seime yra užregistruotas BK bendrosios dalies įstatymo pakeitimo projektas, tačiau šio procesinio sprendimo dieną jokie BK 61 straipsnio pakeitimai nėra įsigalioję ir nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimo tvarką, nėra pasikeitusios. Todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi jokių baudžiamojo įstatymo pakeitimų, galinčių lengvinanti nuteistojo teisinę padėtį, apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingo bausmės dydžio apskaičiavimo metodo pritaikymo atmeta kaip nepagrįstus.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. N. apeliacinį skundą atmesti.