- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-11-19
- Bylos Nr.
- A-143-1852-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00861-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Pareiškėjas
- A. M.
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 4–7), kurį patikslino (2 t., b. l. 79–81), į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, apeliantas), 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, jog jo laisvė, atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d., buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, kadangi buvo kalinamas netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, perpildytose kamerose. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto teko apie 2,3 kv. m. Per visą bausmės atlikimo laiką pataisos įstaiga buvo perpildyta, pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo nuo 70 iki 90, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais, 3 pisuarais, o maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos negali aptarnauti tokio didelio nuteistųjų skaičiaus (nuo 1200–2000). Baudos izoliatoriai taip pat neatitinka higienos normų, nes kamerose nėra įrengta šilto vandens sistema. Pataisos namai neturi leidimo-higienos paso, kuris įstaigai yra privalomas. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje, nėra suteikiama drabužių ir patalynės skalbimo paslaugų. Kadangi pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl vėdinimo sistema gyvenamosiose patalpose neatitinka reikalavimų, taip pat patalpose nėra evakuacinio išėjimo. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos graužikams ir buities parazitams veistis. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vienam nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamoji patalpa, kurioje jis šiuo metu atlieka bausmę, yra 66,35 kv. m ir yra 24 miegamosios vietos, todėl jam tenka 2,76 kv. m gyvenamojo ploto. Išskaičiavus gyvenamojoje patalpoje esančių 2 remiamų kolonų plotą (kiekviena po 0,5 kv. m), patalpos sumažėja iki 65,35 kv. m, todėl jam tenka 2,7 kv. m gyvenamojo ploto. Nurodė, jog kiekviename būryje turi būti kambarėlis maisto produktams susidėti, laisvalaikio kambarys, sandėlis higienos reikmėms, virtuvėlė. Išskyrus virtuvėlę, būryje anksčiau paminėtų patalpų nėra, todėl visi daiktai laikomi gyvenamojoje patalpoje, o tai papildomai užima apie 1 kv. m gyvenamojo ploto. Gyvenamąjį plotą užima ir spintelė, lova, džiovinami skalbiniai, rūbai, avalynė (apie 1,5 kv. m). Pareiškėjo teigimu, jam lieka tik 0,20 kv. m gyvenamojo ploto. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punktas numato, jog turi būti sudaroma nuteistajam saugi sveikatai aplinka; 17 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės aktų nustatyta tvarka; 27 punktas numato, jog maitinimo įmonėje ir trumpalaikių pasimatymų būriuose turi būti įrengta šalto ir šilto vandens sistema; 46 punktas nustato privalomą higienos paso turėjimą; 60 punktas numato, jog neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3, 18.4 punktai numato, jog šalies įstatymuose turėtų būti nustatyti minimalūs laikymo sąlygų reikalavimai bei numatyti mechanizmai, kuriais būtų užtikrinta, kad šie reikalavimai nebus pažeidžiami dėl laisvės atėmimo vietų perpildymo. Pareiškėjo tvirtinimu, bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 2-ojoje valdyboje jis atlieka nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepritaikytomis nuteistiesiems atlikti bausmę bei žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Dėl šių aplinkybių jis patyrė sveikatos sutrikimų, pažemintas jo orumas ir garbė. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. sutriko ir pablogėjo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 12–19) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, jog kiekvienam nuteistajam pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičių, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintą organizacinį tvarkomąjį statybos techninį reglamentą STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (toliau – ir Organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.14.01:1999), gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Dėl to nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal paminėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, kuri reglamentuoja gyvenamųjų patalpų valymą kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką. Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami darbuotojų kiekvieną dieną. Skalbyklos, džiovyklos patalpų plotams teisės aktai nenumato minimalios ploto ribos. Pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais buvo paskirtas: 2010 m. balandžio 22 d.–2010 m. lapkričio 10 d. į 3 būrio 1 brigados gyvenamąją sekciją, 2010 m. lapkričio 10 d.–2011 m. gegužės 10 d. į 21 būrio 2 brigados gyvenamąją sekciją, 2011 m. gegužės 10 d.–2012 m. balandžio 24 d. į 4 būrio 1 brigados gyvenamąją sekciją, nuo 2012 m. balandžio 24 d. į 1 būrio 3 brigados gyvenamąją sekciją. Visų 5 Antrosios valdybos lokalinių sektorių bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotas sudaro 5831,49 kv. m, o maksimalus nuteistųjų skaičius 2010–2012 m. buvo 1449 nuteistųjų, todėl minimaliai tenkančio vienam nuteistajam gyvenamojo ploto rodiklis sudaro 4,02 kv. m. Taigi 4,02 kv. m yra mažiausias vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas per visą pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką, t. y. nepažeidžiantis teisės aktų nustatytos normos ir paneigiantis pareiškėjo teiginį apie pažeistas jo teises į Lietuvos higienos normų ir Pataisos namų vidaus tvarkos taisyklių garantuojamą 3,1 kv. m dydžio minimalų gyvenamąjį plotą. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas yra nustatomas tik tuomet, kai asmeniui draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių laikymo sąlygas, reikalavimų.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 26 d. sprendimu (2 t., b. l. 86–94) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 600 Lt neturtinės žalos atlyginimo; dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas grindžia tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus (Konstituciją, Konvenciją, higienos normas, jis buvo laikomas nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. perpildytose patalpose, kuriose nebuvo užtikrintos higieninės ir sanitarinės sąlygos. Vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
Teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 ,,Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999) 6.15 punkto nuostatas, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.)). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojusios redakcijos (2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85) Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11¹.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Teismas pažymėjo, kad, atsakovo nuomone, apskaičiuojant pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto atitikimą teisės normai, turi būti vadovaujamasi Organizaciniu tvarkomuoju statybos techniniu reglamentu STR 1.14.01:1999 ir į gyvenamąjį plotą turėtų būti įskaičiuotos ir bendro naudojimo patalpos, kuriomis pareiškėjas naudojosi. Tačiau teismas nesutiko su atsakovo apskaičiavimu, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A146-170/2013 išvadas.
Teismas, įvertinęs įrodymus, pažymėjo, jog tikslių duomenų apie tai, kiek pareiškėjo nurodytu kalinimo metu nuteistųjų buvo laikoma 3 būrio 1 brigadoje, 21 būrio 2 brigadoje, 4 būrio 1 brigadoje, 1 būrio 3 brigadoje, nepateikta, todėl nagrinėdamas ginčą teismas rėmėsi esamais duomenimis ir pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto atitikimą teisės aktų reikalavimams nustatė pagal konkrečios gyvenamosios patalpos, į kurią nuteistasis paskirtas įstaigos direktoriaus įsakymu, ploto ir jame esančių miegamųjų vietų santykį. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. balandžio 22 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d. teko 3,27 kv. m ploto (65,46 kv. m : 20 mieg. v.); nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. (išskyrus 25 paras, kurias praleido baudos izoliatoriaus kameroje) teko 3,75 kv. m ploto (60,02 kv. m : 16 mieg. v.); nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2012 m. balandžio 24 d. teko 3,04 kv. m ploto (66,99 kv. m : 22 mieg. v.), taigi šiuo laikotarpiu, išskyrus 45 paras, kurias praleido baudos izoliatoriaus kameroje, pareiškėjas praleido patalpose, kurių plotas buvo 0,06 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma; nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. teko 2,76 kv. m ploto (66,35 kv. m : 24 mieg. v.), taigi šiuo laikotarpiu pareiškėjas praleido patalpose, kurių plotas buvo 0,34 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma.
Teismas, įvertinęs įrodymus, pažymėjo, jog duomenų, kiek baudos izoliatoriaus kamerose buvo nuteistųjų pareiškėjo drausminių nuobaudų atlikimo metu, atsakovas nepateikė, nurodydamas, jog tokių duomenų nekaupia. Pagal turimus duomenis apskaičiavęs vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto dalį (baudos izoliatoriuje laikant didžiausią nuteistųjų skaičių), teismas nustatė, kad kiekvienam nuteistajam atskirais nuobaudų skyrimo laikotarpiais teko po 3,57 kv. m, 3,71 kv. m, 3,30 kv. m, 3,58 kv. m, 3,22 kv. m. Taigi pagal esamus duomenis teismas nustatė, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto užtikrinimo asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, 55 paras nebuvo užtikrintas. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Teismo vertinimu, gyvendamas perpildytose pataisos namų kamerų tipo patalpose, pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, buvo pažeistos Konvencijos 3, 5, 8 straipsnių nuostatos, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą.
Teismas akcentavo, kad nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjui gyvenant 1 būrio 3 brigados patalpoje teko 2,76 kv. m ploto (66,35 kv. m : 24 mieg. v.). Pažymėjo, jog nepaneigti kitais įrodymais pareiškėjo argumentai, jog dėl dviejų toje patalpoje esančių kolonų ploto teko dar mažiau, t. y. apie 2,7 kv. m. Ginčui taikomo teisės akto – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojusios redakcijos 11¹.1 bei 11¹.2 punktų reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.271 str.), todėl teismas konstatavo, jog buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę teisės aktų nustatyto ploto gyvenamosiose patalpose. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytiems argumentams, kad teisės aktų nustatyto ploto teko dar mažiau dėl asmeninių daiktų, kurie užėmė apie 1 kv. m ploto, laikymo gyvenamoje patalpoje, nes būryje nėra kambarėlio produktams susidėti, laisvalaikio kambario, sandėlio higienos reikmėms, objektyvių įrodymų nesurinkta, todėl šią aplinkybę teismas laikė neįrodyta (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, spręsdamas dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto, taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos pataisos įstaigoje reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis. Nuteistųjų patalynė ir drabužiai, kuriais nuteistuosius aprūpina pataisos įstaiga, skalbiama 2012 m. kovo 20 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 76-25 pagrindu. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Siekdamas užtikrinti teisės aktų reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone uždarąja akcine bendrove ,,Dezinfa“ 2011 m. spalio 24 d. yra pasirašęs sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudarytos sutartys su uždarąja akcine bendrove firma ,,Koslita“. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo, Kenkėjų kontrolės darbų ataskaitų duomenys patvirtina, jog nurodytų sutarčių sąlygos dėl šio pobūdžio paslaugų teikimo vykdomos. 2011 m. liepos 11 d. kompetentingai institucijai patikrinus sanitarinių mazgų, grindų, sienų būklę, dezinfekcinių reikalavimų atitikimą teisės normoms, Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. 36-1052(7) nurodyta, jog pažeidimų nenustatyta. Teismas pažymėjo, jog nebuvo pateikti jokie duomenys, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog aukščiau nurodytų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir t. t. Visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. pataisos įstaigai yra išdavęs leidimą-higienos pasą Nr. 9-0128(13). Nėra pateikta jokių duomenų, kad būtų pažeista pareiškėjo teisė, įtvirtinta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte, dėl numatytos galimybės laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau, kaip vieną kartą per savaitę. Teismas akcentavo, kad tiek Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies, tiek Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (ir patį pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara (ABTĮ 57 str.).
Teismas pažymėjo, jog paneigti pareiškėjo argumentai ir dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgęs į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą, teismas nustatė, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos baudos izoliatoriuje yra įrengta priverstinė ir natūrali vėdinimo sistema, o gyvenamosiose patalpose įrengtas natūralus vėdinimas. Remdamasis Kauno visuomenės sveikatos centro 2010 m. birželio 29 d. pažyma Nr. 39-299(13), teismas nustatė, jog visose patalpose yra natūralus vėdinimas, kuris užtikrinamas varstomais langais bei natūralios traukos kanalais. Žmonių evakavimo planai iš pataisos įstaigos 2-osios valdybos būrių patalpų, patvirtinti pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-18, tarp jų patvirtintas ir evakavimo planas iš 1 būrio patalpų, kuriose gyvena pareiškėjas, teismo vertinimu, paneigia pareiškėjo argumentus, jog pataisos namuose nėra numatyti evakuaciniai išėjimai. Taip pat yra parengtas, priešingai negu nurodė pareiškėjas, ir statinio techninis pasas, tai patvirtina atsakovo pateikti dokumentai.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu, nurodė, kad reikalavimo baudos izoliatoriaus tipo kamerose įrengti šilto vandens sistemą teisės aktai nenumato, todėl pareiškėjo argumentą dėl šilto vandens nebuvimo šio tipo patalpose laikė nepagrįstu. Vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27 punktu, teismas nurodė, kad tiek ši norma, tiek kitos paminėto teisės akto normos reikalavimo įrengti šiltą vandenį nuteistųjų valgyklose nenumato. Nėra duomenų apie tai, kad būtų įrengta šilto vandens sistema nuteistųjų trumpalaikių pasimatymų kambariuose. Šie reikalavimai įtvirtinti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27 punkte. Tačiau Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalis numato trumpalaikio pasimatymo trukmę iki 4 valandų, todėl akivaizdu, jog per tokį trumpą laiką šilto vandens nebuvimas negalėjo turėti neigiamos įtakos pareiškėjo teisėms. Ilgalaikių pasimatymų kambarių sanitariniuose mazguose šilto vandens sistema yra įrengta.
Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintus Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“). Taip pat byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose būtų parengtas techninis-energetinis pasas, kurį numato Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (toliau – ir Statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:2002) 20 punktas.
Taigi, nagrinėjant bylą, nustatyta nežymių higienos normų, materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų neatitikimų teisės aktų reikalavimams, tačiau pareiškėjas neišdėstė, kaip konkrečiai paminėti neatitikimai teisės aktų reikalavimams pažeidė jo subjektines teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui dėl aukščiau nurodytų nežymių higienos normų, materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų neatitikimų teisės aktų reikalavimams.
Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą, turi būti nustatyta ne tik tai, ar tam tikra valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A525-1181/2010, Nr. A146-170/2013), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Nustatant neturtinės žalos dydį, pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas yra privalu atsižvelgti ne tik į sukeltas neigiamas pasekmes, į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, bet ir į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, taip pat į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos suformuotus kriterijus, t. y. įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo jo atvykimo į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją dėl informacijos, susijusios su bausmės atlikimo sąlygų užtikrinimu, kreipėsi vieną kartą, prieš kreipdamasis į teismą. Nėra duomenų, jog iki kreipimosi į teismą bausmės vykdymo administracijai būtų skundęsis dėl įkalinimo sąlygų netinkamumo. 2012 m. spalio 11 d. atsakovo pažyma Nr. 73(2)-740 dėl nuteistojo A. M. emocinės būklės patvirtina, jog pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu dėl pablogėjusios emocinės savijautos į psichologinės tarnybos specialistus pats asmeniškai nesikreipė. 2012 m. rugsėjo 25 d. medicininiame pažymėjime nurodyta, jog nuo 2010 m. balandžio 16 d. iki pažymėjimo išdavimo dienos pareiškėjas sirgo kairės blauzdos odos uždegimu. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti, kad šis susirgimas yra susietas priežastiniu ryšiu būtent su ta aplinkybe, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto minimali norma, ar su kitais nustatytais nežymiais normatyvų neatitikimais teisės aktų reikalavimams. Byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas pažymėjo, jog pagal skunde suformuluotą reikalavimą reikšmingas laikotarpis, kai pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytas plotas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (iki normatyvo trūko apie 0,34 kv. m), nėra ilgas, t. y. 4 mėnesiai (nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d.). Apie 11 mėnesių, t. y. nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2012 m. balandžio 24 d., neatitikimas normatyvui buvo labai nežymus, pareiškėjui teko 0,06 kv. m mažiau ploto, negu numato teisės aktai, todėl toks nedidelis nukrypimas nuo normos, teismo nuomone, negalėjo sukelti jam neigiamų pasekmių. Be to, pareiškėjas bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, kurie nėra izoliatorius-kalėjimas, nuteistieji yra laikomi atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali dirbti, sportuoti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla, dėl to teismas padarė išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Teismas taip pat nustatė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto užtikrinimo kamerų tipo patalpose skunde nurodytu laikotarpiu 55 paras nebuvo užtikrintas, tačiau pažymėjo, jog nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2010 m. gegužės 24 d. (10 parų) nukrypimas nuo normos buvo labai nežymus, t. y. trūko 0,03 kv. m.
Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas padarė išvadą, jog konkrečiu atveju yra teisinis pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, tačiau atsižvelgęs į pažeidimo mastą, į jo trukmę (tęsėsi palyginti neilgą laiko tarpą), intensyvumą (nebuvo intensyvus, iš dalies kompensavo judėjimo laisvė), nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 600 Lt ir šią sumą priteisė iš atsakovo.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 106–109) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimą ir nepriteisti piniginės kompensacijos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos (kameros) plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai turėjo jam tiesioginę įtaką ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).
2. Pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nevertintini kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos.
3. Būtina pabrėžti, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Teismų praktikoje asmenims, atlikusiems bausmę tardymo izoliatoriuose-kalėjimuose, ir pripažinus pažeistą jų teisę į per mažą gyvenamąjį plotą piniginė kompensacija dažniausiai nepriteisiama. Izoliatoriuose nuteistieji gyvena kamerų tipo patalpose ir tokios judėjimo teisės kaip pataisos namuose neturi. Neužtikrintas minimalus plotas (vos keliais ar keliasdešimt kvadratinių centimetrų), todėl pareiškėjas neturtinės žalos, kurią būtų galima įvertinti pinigais, nepatyrė.
4. Pareiškėjas visą bausmės atlikimo laiką neskundė tariamai pažeidžiamų teisių, todėl kyla pagrįsta abejonė, ar pareiškėjas iš viso asmeniškai bei realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą ir tuo pačiu neturtinę žalą apskritai. Nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
5. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, taip pat į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, aiškinant Konvencijos 3 straipsnį. Aplinkybių dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t. šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta (ABTĮ 57 str.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš skunde nurodytų atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų ir neveikimo laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. Nurodytos 20 000 Lt dydžio neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su tuo, kad dėl atsakovo neteisėto elgesio jis, atlikdamas pas atsakovą laisvės atėmimo bausmę, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus ir kitą neigiamą poveikį. Toks pareiškėjo nurodytas neigiamas poveikis pagal savo pobūdį yra jo asmeniniai išgyvenimai, kurie (kaip nurodė pats pareiškėjas) laiko aspektu prasidėjo nuo įkalinimo pas atsakovą pradžios.
Pasisakydama dėl valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pasisakydama dėl pareiškėjo skunde nurodytų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamųjų patalpų ploto normų pažeidimų, kolegija pirmiausia pažymi, kad teismui paduotame skunde pareiškėjas nurodė, jog paminėtu laikotarpiu jis buvo paskirtas gyventi patalpose, kuriose jam (vienam) tekdavo tik apie 2,3 kv. m gyvenamojo ploto. Tačiau byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų, o pareiškėjas tokių įrodymų nenurodė. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl paminėtu laikotarpiu pareiškėjui realiai atitekusių gyvenamojo ploto dydžių nukrypimo nuo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktų nustatytų minimalių tokio ploto dydžių (3,1 kv. m bendrabučio tipo patalpose ir 3,6 kv. m kamerų tipo patalpose) masto ir jų buvimo laikotarpių. Todėl kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu (tuo pačiu ir valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo požiūriu) tokie nukrypimai nuo teisės akto nustatytų minimaliai leistinų nuteistųjų laikymo pataisos įstaigoje normų laikytini atsakovo neteisėtais veiksmais. Tačiau kartu pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl paminėtų teisės normų pažeidimo sąsajos su jo patirtais nepatogumais yra deklaratyvūs, t. y. jo nėra siejami su aukščiau nurodytų materialinės teisės normų saugomų vertybių pažeidimu ir nėra patvirtinti byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nustatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktų pažeidimo mastas (nukrypimai nuo šiame teisės akte nustatytų minimalių normų, kurie skirtingais laikotarpiais buvo 0,38, 0,02, 0,30 ir 0,03 kv. m), kaip ir jų buvimo laikotarpiai, yra sąlyginai nedideli. Todėl CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu, nenustačius kitų pareiškėjo padėtį apsunkinusių aplinkybių, toks pažeidimas savaime negali būti laikomas pakankamu pagrindu teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo patyręs jo skunde teismui nurodytus dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu nesikreipė į bausmės vykdymo administraciją dėl įkalinimo sąlygų netinkamumo. Teismas taip pat padarė, kolegijos manymu, pagrįstas išvadas, kad aukščiau nurodyti, teismo nuomone, nedideli nukrypimai nuo normų negalėjo sukelti pareiškėjui neigiamų pasekmių, o santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose iš dalies kompensavo jo turėta judėjimo laisvė. Todėl kolegija, remdamasi tokio pobūdžio bylose formuojama administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-921/2013) daro išvadą, kad vien tik tokiu būdu pareiškėjo nurodytos aplinkybės (dėl gyvenamojo ploto minimalių normų pažeidimo) CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu nesudaro pagrindo laikyti, kad pareiškėjas patyrė pinigais išreiškiamą neturtinę žalą. Taigi šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo padaryta priešinga išvada negali būti pripažinta pagrįsta. Todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normos pritaikymo byloje nagrinėjamai situacijai (ABTĮ 143 str.). Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų pažeidimo, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų pažeidimo negali būti pripažintas pagrįstu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti. Pareiškėjo A. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.